Kurkliai (lot. Gryllotalpa gryllotalpa) - tiesiasparnių būrio vabzdžiai, kurie taip yra vadinami dėl savo skleidžiamo garso.
Iš pažiūros jie panašūs į vandenyje gyvenančius vėžius - visas kūnas šarvuotas, ant galvos styro „antenos“, stambios priekinės kojos panašios į žnyples (o iš tiesų pritaikytos rausti urvus po žeme). Tai tamsiai rudos spalvos, nemaži kenkėjai, kurių dydis - 35-55 mm. Tačiau jų „įranga“ dar papildyta sparnais, kuriuos jie prireikus panaudoja pagal paskirtį ir gali nuskristi net apie 8 kilometrus. Šie vabzdžiai yra itin vislūs ir gerai prisitaikantys prie aplinkos sąlygų. Jie mėgsta lengvą, drėgną bei derlingą žemę. Gyvena urveliuose iškastuose 10-15 cm gylyje.
Kurkliai - tikra bėda žmonėms, kurių daržuose ar gėlynuose jie apsigyvena. Nors jų pagrindinis maistas - sliekai, lervos ir įvairūs vabzdžiai, tačiau jie taip pat minta ir augalų dalimis, o jų randa rausdami po žeme savo tunelius. Jei gražiai žaliavęs augalas netikėtai suvysta, o trūktelėjus lengvai išsirauna ir paaiškėja, kad jis tarsi nukirptas ir nebeturi šaknų, priimkit užuojautą - jūsų sklype įsitaisė kurklys. Tiksliau, greičiausiai visa jų kompanija, nes šie padarai labai vislūs.
Kurklių tuoktuvių metas - birželis. Tada patinai, išrausę specialios formos urvelius, kurie veikia tarsi garsiakalbiai, antsparniais išgauna specifinį garsą ir vilioja pateles atskristi. Dėl šio specifinio kurkimo kurkliai yra gavę savo pavadinimą. Dar jie vadinami parpliais, turkliais. Po poravimosi patelės maždaug 10-20 cm gylyje sudeda apie 200-300 kiaušinių, iš kurių kurkliukai išsirita po 2-3 savaičių. Iš pradžių tai būna lervutės, vėliau jos augdamos įgauna vabzdžio išvaizdą. Jei kartais netyčia kasant dirvą pavyktų užkabinti ir išversti kurklienės lizdą, dairykitės į neįprastai dideles skruzdėles panašių mažylių ir juos be gailesčio sunaikinkite. Jaunikliai iš pradžių maitinasi smulkiomis augalų šaknelėmis ir humusu, ten, kur yra jų lizdas. Vėliau, kiek paūgėję, išsiskirsto eibių daryti po visą daržą ir apylinkes.
Kurkliai - itin nemalonūs daržo kenkėjai, kuriais atsikratyti yra nelengva. Anksčiau buvo manoma, kad šie vabzdžiai yra paplitę tik Neries ir Nemuno slėniuose, tačiau jų atsiranda ir tolimesnėse Lietuvos sodybose, nes žmonės juos parsiveža su mėšlu, kuriame šie kenkėjai žiemoja.
Kovos su kurkliais būdai
Nors cheminės priemonės yra veiksmingos, deja, jos yra laikinos. Sodininkams skirtose parduotuvėse galima įsigyti cheminių priemonių, kurios naikina kurklius. Galima rinktis granules, kurių paragavę kurkliai nustimpa. Taip pat galima įsigyti kurklius atbaidančius miltelius, kurių pabarsčius kurkliai migruoja į kitą vietą. Egzistuoja priedų dirvai, nuo kurių šie kenkėjai dehidratuoja (sakoma, kad dirvožemiui tokia priemonė nekenkia). Renkantis chemines medžiagas, reikia būti atsargiems ir atsižvelgti į jų poveikį aplinkai bei kitiems gyvūnams.
Gyvūnų pagalba
Kurklius ir jų kiaušinėlius mėgsta paukščiai, todėl galima netoliese įkelti kelis inkilus, kad varnėnai pagelbėtų sumažinti šių kenkėjų skaičių. Kadangi kurkliai gyvena po žeme, gyvūnas, kuris gali efektyviai sumažinti šių vabzdžių kiekį - kurmis. "Kurmių daroma žala, palyginus su daroma kurklių, menka, todėl labai apsidžiaugiau savo sklype išvydusi net kelioliką kurmių kupstų. Ten, kur gyvena kurmiai, kurklių paprastai nebūna. Išties, dabar mano daržas klesti - vabzdžiai jo neniokoja. Nieko papildomai neruošiau, todėl esu tikra, kad kurmiai - mano daržo gelbėtojai."
Liaudiški metodai
Vienas efektyviausių - į kurklių urvelius pridėlioti jauko - iš sumaltų kiaušinio lukštų ir aliejaus suminkytus kukulius. Kurkliai jų prisiriję nudvesia arba leisgyviai išropoja į žemės paviršių, kur juos pamačius galima sunaikinti. Daržininkai taip pat bando ir specialias granules - jas reikia įterpti apie augalus, kuriuos norima apsaugoti nuo kurklių.
Kalbama, kad kurkliai nemėgsta gendančios žuvies kvapo. Žalios žuvies gabaliukų reikėtų užkasti jų urveliuose. Kai kurie daržininkai, norėdami apsaugoti šiltnamius nuo kurklių invazijos, aplink juos iškasa griovelius ir, pripylę smėlio ar pjuvenų, palaisto stipriai dvokiančiu skysčiu (pvz. žibalu). Tiesa, toks kvapas bus nemalonus ne tik šiems požeminiais terminatoriams, tačiau ir žmonėms.
Kurkliams nepatinka ir serenčių kvapas. Pastebėta, kad jie dažniau veisiasi mažai judinamoje dirvoje. Tačiau labiausiai kurklius vilioja mėšlo krūvos. Augalų nepatartina tręšti šviežiu karvės mėšlu ne tik baiminantis juos nudeginti, tačiau ir dėl to, kad jo kvapas gali privilioti kurklius net ir iš kaimynų. O štai skiestas paukščių mėšlas šiuos kenkėjus atbaido. Mėšlu galima pasinaudoti ir kaip jauku. Galima tiesiog padėlioti mėšlo ant dirvos. Po tuoktuvių kurklienės sulenda ten dėti kiaušinėlių. Kadangi išsiritusios lervos iš karto nepalieka lizdų ir minta mėšlu, po 3-4 savaičių juos reikia surinkti ir sunaikinti. Panašiai mėšlu galima pasinaudoti ir rudenį. Reikėtų specialiai ant dirvos palikti mėšlo krūvelių. Į jas žiemoti mielai sulys kurkliai. Beliks po šalnų mėšlą išsklaidyti ant dirvos ir kurkliai sušals.
Vasarą galima naudoti ir kitokius kovos būdus: į kurklių urvų landas įlašinama po kelis lašus saulėgrąžų aliejaus ir tuoj pat įpilama 1-2 l vandens. Po kelių minučių kurkliai išlenda į dirvos paviršių ir žūva. Į landas taip pat galima pripilti maždaug po 0,5 l muilino vandens (kibire vandens ištirpinama 10 g ūkinio muilo ir 50 g skalbiamųjų miltelių). Paskui dar galima įpilti ir švaraus vandens. Kurkliai žūva po žeme arba išlenda į paviršių, sugaudomi ir sunaikinami.
Pasirodo, alkoholis vilioja ne tik žmones. Įpilkite į stiklinius butelius po 50-100 g alaus. Kaklelius apriškite gabalėliu marlės. Butelius įkaskite 45° kampu į žemę ir užberkite 3-4 cm storio žemių sluoksniu. Kurkliai bematant aptiks „alaus barą“. Jie pragrauš marlę ir sulįs į vidų, bet atgal išlįsti nebegalės. Per porą savaičių butelius palaipsniui pripildys troškulio iškankintieji.
Iš agrotechninių kovos būdų siūloma naudoti mechaninį - ankstyvą pavasarinį ir gilųjį rudeninį arimą, iki 15 cm dirvos purenimą visą vegetaciją.
Rudenį, kai dirvos temperatūra ne žemesnė kaip 8 °C, plotuose, kur yra kurklių, patariama iškasti 50-60 cm gylio duobių. 100 m2 plote jų turi būti ne mažiau kaip 5. Uždengus dugną ir sieneles sena polietileno plėvele, reikia prikrauti pusiau perpuvusio mėšlo. Į duobes kurkliai sulįs žiemoti. Nusistovėjus šalčiams, mėšlas iškratomas ir vabzdžiai mirtinai sušąla.
Pavasarį, po gegužės vidurio, sklype reikėtų iškasti negilias duobes ir prikrauti šviežio mėšlo, smulkintų šiaudų. Galima tiesiog padėlioti mėšlo ant dirvos. Kurkliai sulenda ten dėti kiaušinėlių. Išsiritusios lervos iš karto nepalieka lizdų ir minta mėšlu.
Daugelis sodininkų kurklius gaudo stiklainiuose su vandeniu (jo įpilama 2/3), įkastuose dirvos paviršiaus lygyje. Aplink šiltnamius išrausiamos vagelės, į kurias pripilama žibalu sudrėkinto smėlio - nemalonus kvapas nubaido kurklius.
Kartonas kaip būdas kovoti su piktžolėmis: palyginkit rezultatus!
Yra dar vienas įdomus būdas. Pavasarį įpilkite į stiklinius butelius po 50-100 g alaus. Kaklelius apriškite gabalėliu marlės. Butelius įkaskite 45° kampu į žemę ir užberkite 3-4 cm storio žemių sluoksniu. Kurkliai bematant aptiks „alaus barą“. Jie pragrauš marlę ir sulįs į vidų, bet atgal išlįsti nebegalės. Per porą savaičių butelius palaipsniui užpildys troškulio iškankintieji.
Augalų apsauga
Kenkėjus labai gerai atbaido rūtos, aitrieji pipirai, serenčiai, bazilikai, kalendros, anyžiai (pastarųjų ypač nemėgsta skruzdėlės).
Pastebėta, kas šie vabzdžiai nepakenčia šviežių baltalksnių kvapo ir pasišalina iš lysvių, į kurias prismaigstyta jų šakelių.
Nasturtės ne tik labai gražios, bet yra ir žalioji trąša bei apsaugos nuo kenkėjų priemonė. Jeigu kelis nasturtų krūmelius pasodinsite šiltnamyje arba lysvėje tarp pomidorų, atbaidysite baltasparnius, o pasodinę greta kopūstų - kopūstinius baltukus.
Skaisteniai teisėtai vadinami gamtiniu insekticidu. Šie augalai gelbsti kopūstus nuo amarų ir kopūstinių baltukų. O jei pavasarį pasodinsite skaistenių aplink obelų kamienus, medžiai bus apsaugoti nuo amarų, obelinių vaisėdžių ir kitų kenksmingų vabzdžių. Skaistenių nemėgsta ir pelės.
Levandos, pasodintos tai vienur, tai kitur greta kitų augalų, gelbsti kaimynus nuo skruzdėlių, amarų ir kandžių.
Plačiai paplitę ir daugelio gėlininkų mėgstami serenčiai padeda išnaikinti amarus, puolančius uogines kultūras. Siekiant apsaugoti braškes, žemuoges, flioksus nuo nematodų, šalia jų pasodinama serenčių. Šias gėles galima sodinti visame daržo plote ir netgi įvairių tarplysviuose. Dėl unikalių savybių serenčiai nuo bulvių ir pomidorų atbaido nematodus, nuo žemuogių - žemuoginius straublius, taip pat svogūnines muses, kopūstinius baltukus. Serenčiai apsaugo kviečius, dobilus, linus ir kai kuriuos kitus augalus nuo fuzariozės.
Filosofinis požiūris: Agronomė siūlo į augalus sode graužiančius gyvius žiūrėti filosofiškai. Tarkime, žiogai maitinasi augalais, tačiau kartu naikina lervas ir kitus vabalus. Plėšriamosės, širšalai, širšės, kurios mums kelia siaubą, gaudo kirminus. Vyčiai gali sunaikinti net 90 proc. sodo kenkėjų, jeigu jiems yra palankios sąlygos. Juodieji vabalai žygiai yra tikri žudikai, mintantys visokių vabzdžių lervomis ir kiaušinėliais, netgi gaudantys mažesnius kurklius ir nedidelius moliuskus. Vorai pradeda medžioti vos tik lauke šiek tiek sušyla. Vis dėlto yra vienas „bet“-visi šie naudingi vabzdžiai yra neatsparūs cheminiams preparatams, ypač pesticidams, todėl jei juos naudojate, vabzdžiaėdžiai negyvens jūsų sode. Pagalbininkais gali tapti ir įvairūs šaltakraujai gyvūnai: driežiukai ėda viską, kas tik pasitaiko jų kelyje, rupūžės sunaikina daugybę vabzdžių, o svarbiausia - naikina šliužus, kurių iš tiesų labai daug privisę. O štai mažieji žinduoliai kirstukai, kurie dažnai painiojami su pelėmis, per dieną suėda kone dvigubai daugiau vabzdžių, nei patys sveria.
