Dante Alighieri, italų literatūros gigantas, yra tiltas tarp viduramžių ir Renesanso epochų. Jo kūryba padarė nepaprastą įtaką ne tik italų, bet ir visos Vakarų Europos literatūros raidai, padėdama pamatus italų literatūrinei kalbai ir skatinant nacionalinių kalbų vartojimą literatūroje. Nors Florencija yra neabejotinai svarbi Dantės gyvenimo ir kūrybos ašis, tiksli jo gimimo vieta iki šiol kelia diskusijų ir tyrinėjimų objektą.
Dante Alighieri gimė Florencijoje apie 1265 m. gegužės pabaigoje. Jo tikrasis vardas buvo Durante, tačiau jis sutrumpino jį ir pasirinko literatūrinį slapyvardį Dante. Jis gimė aristokratų šeimoje, kuri buvo aktyviai įtraukta į sudėtingą to meto Florencijos politinį gyvenimą. Anksti netekęs motinos, o vėliau ir tėvo, Dante augo su pamote. Būsimasis poetas baigė viduramžių mokyklą, išmoko lotynų, prancūzų ir provansalų kalbas, studijavo antikos poetus, ypač Vergilijų, kurį laikavo savo mokytoju. Jis gerai susipažino su to meto italų literatūra.
Jo kūryboje atsispindi tiek Viduramžių bruožai, tiek Renesanso epochos idėjos. Dėl šios priežasties Friedrichas Engelsas Dantę pavadino paskutiniuoju Viduramžių ir pirmuoju naujųjų laikų poetu. Jo kūryba padėjo tvirtą pamatą italų bendrinei kalbai susidaryti, o „Dieviškoji komedija“ laikoma pirmuoju modernios italų kalbos grožinės literatūros darbu. Dantės darbus vertino ne tik italų, bet ir kitų tautų rašytojai bei literatūros tyrinėtojai.
Florencija - politikos ir kūrybos epicentras
Trylikto amžiaus viduryje Italijoje vyko intensyvios politinės kovos dėl krašto suvienijimo, kuriose varžėsi dvi pagrindinės partijos - Gvelfai ir Gibelinai. Dantė, būdamas aktyvus ir aistringas, greitai įsitraukė į politinį gyvenimą ir tapo Gvelfų šalininku. XIII a. pabaigoje Gvelfai paėmė valdžią į savo rankas, tačiau dėl kilusių nesutarimų suskilo į baltuosius ir juoduosius. Nugalėję juodieji Gvelfai ištremdavo baltuosius, tarp kurių atsidūrė ir Dantė. Florencijos valdžia siūlė jam sugrįžti žeminančiomis sąlygomis, tačiau jis atsisakė.
Dantė Alighieri gimė 1265 m. Florencijoje, šeimoje, kuri buvo įtraukta į sudėtingą miesto politinę sceną. Viena iš klausimų, vis dar apgaubtų paslapties skraiste, yra tiksli jo gimimo vieta. Nors Florencija yra neabejotinai jo gyvenimo ir kūrybos centras, tikslios gimimo vietos nustatymas kelia iššūkių. Nėra jokių istorinių šaltinių, kurie aiškiai nurodytų konkretų namą ar rajoną, kuriame jis gimė.
Kai kurie tyrinėtojai spėlioja, kad Dantė galėjo gimti netoli Florencijos katedros, Santa Maria del Fiore, kuri tuo metu dar nebuvo pastatyta. Kiti mano, kad jis gimė viename iš šeimos namų Florencijos centre. Nepaisant to, Florencija vis dar garbina Dantę kaip vieną iš savo garsiausių sūnų. Mieste yra daug paminklų ir memorialinių lentų, skirtų jo atminimui. Dantės namas-muziejus (Casa di Dante) yra populiari turistų lankoma vieta, nors nėra jokių įrodymų, kad Dantė iš tikrųjų ten gyveno.
Meilė, politika ir tremtis
Dantės gyvenimą smarkiai paveikė meilė Beatričei Portinari. Ją jis sutiko dar vaikystėje, ir ji tapo jo mūza bei įkvėpimo šaltiniu. Beatričė tapo jam moters grožio ir taurumo įsikūnijimu. Po jos ankstyvos mirties 1290 m., Dantė atrinko 30 eilėraščių ir sujungė juos prozos intarpais - komentarais į vieną kūrinį „Naujas gyvenimas“ (“La vita nova”). Šiame kūrinyje poetiškai aprašoma meilės Beatričei istorija nuo pirmojo susitikimo iki jos ankstyvos mirties. „Naujas gyvenimas“ yra laikomas pirmąja Vakarų Europos literatūros istorijoje liaudies, o ne lotynų kalba parašyta išpažintimi, autobiografinio pobūdžio apysaka, psichologinio romano pirmtake.
Po Beatričės mirties Dantė aktyviai dalyvauja šalies politiniame gyvenime ir net su ginklu rankoje kaunasi prieš savo politinius priešus. Kova vyko permainingai, ir atėjus į valdžią jo politiniams oponentams, 1302 metais Dantė buvo ištremtas, o jo turtas konfiskuotas. Tremtyje Dantė parašė daugybę svarbių traktatų: filosofinį veikalą „Puota“, politinį - „Apie monarchiją“, filologinį - „Apie tautinę kalbą“.
Dantė 20 metų klajojo su dviem vaikais po visą Italiją, apsistodamas savo gerbėjų aristokratų namuose. Paskutiniuosius gyvenimo metus Dantė praleido Ravenoje pas kunigaikštį Gvido da Polentą, didelį poezijos mylėtoją. Poetas mirė Ravenoje 1321 metais rugsėjo 13 dieną, sulaukęs 56-erių metų.
„Dieviškoji komedija“ - literatūros šedevras
Dantė buvo visapusiškai išsilavinusi asmenybė. Jo žinios istorijos, literatūros, matematikos, gamtos, medicinos, astrologijos, filosofijos, teologijos ir kitose srityse buvo labai plačios. Jis buvo gerai susipažinęs su arabų ir antikos mokslininkų darbais. Visą šį žinių bagažą meistriškai panaudojo savo nemirtingoje poemoje „Dieviškoji komedija“ (“La Divina Commedia”), kurią pradėjo rašyti tremtyje apie 1307 metus. Poema simbolizuoja sunkų žmonijos kelią iš nuodėmių ir aistrų pasaulio („Pragaras“) per moralinį tobulėjimą („Skaistykla“) į išganymą bei Dievo malonę („Rojus“).
„Dieviškoji komedija“ parašyta naudojant viduramžių literatūros žanrą „regėjimą“, arba pasakojimą apie kelionę į pomirtinį pasaulį. Poetas pasakoja, kaip Vergilijaus padedamas, jis nusileidžia į pragarą, kur kankinasi įvairiausių nusikaltėlių vėlės, o paskui patenka į skaistyklą, kur laikinai kenčia mažesni nusidėjėliai. Dantė apgyvendino anapus pasaulį nuo apačios iki viršaus žmonėmis su žemiškomis aistromis, kur stipriai pulsuoja šio pasaulio patirtis, įvairiausi ir labiausiai susipynę jausmai, trykštantys iš sielos.
Michael Knowles EXPLAINS Dante’s Divine Comedy
Dantės kūryba padėjo pagrindus grožinei italų literatūrai ir tapo bendrinės italų kalbos pradininku. Jo „Dieviškoji komedija“, iš pradžių vadinta tiesiog „Komedija“, o vėliau Džovanio Boccaccio pakrikštyta „Dieviškąja“, visuotinai laikoma viena svarbiausių Viduramžių poemų ir didžiausiu literatūriniu kūriniu italų kalba. Dantė žinomas dėl to, kad įtvirtino liaudies kalbos vartojimą literatūroje tuo metu, kai dauguma poezijos kūrinių buvo rašomi lotynų kalba. Jo veikalas „De vulgari eloquentia“ („Apie iškalbą šnekamąja kalba“) buvo vienas pirmųjų mokslinių šnekamosios kalbos gynimų. Dantė labai prisidėjo prie Italijos literatūros kūrimo. Jo aprašyti pragaro, skaistyklos ir dangaus vaizdai įkvėpė didesnę Vakarų meno ir literatūros dalį.
Dantė Alighieri naudojo rimo rašymo stilių "terza rima" (triguba rima), kuri kiekvieną trigubo rimo strofą sudaro trys eilutės. Pirma ir trečia eilutės rimuojamos. Antroji eilutė rimuojama su kitos strofos pirmąja bei trečiąja eilutėmis, ir taip tęsiasi toliau (ABA, BCB, CDC, DED ir t.t.). Šis monotoniškas, bet gražus tonas suteikia poemai ypatingą skambesį.
Dantės kūryboje svarbų vaidmenį vaidina ne tik politiniai ir filosofiniai, bet ir teisiniai klausimai. Jo „Dieviškojoje komedijoje“ minimas Gracianas, XII amžiaus vienuolis ir teisininkas, kurio „Graciano dekretas“ turėjo didelę įtaką bažnytinei teisei. Graciano darbas buvo labai svarbus, nes Dantės laikais bažnytinė teisė turėjo didelę įtaką tiek religiniam, tiek politiniam gyvenimui.
