Danielius (lot. Dama dama) - tai elninių (Cervidae) šeimos žinduolis, kurio išvaizda primena tarpinį variantą tarp elnio ir stirnos. Šie dėmėtieji gyvūnai, priklausantys elninių šeimai, yra unikalūs savo išvaizda ir elgsena.
Paskutinio tarpledynmečio šiltuoju periodu danieliai natūraliai buvo išplitę gana plačioje Europos žemyno teritorijoje. Tačiau nuo holoceno laikotarpio pradžios jų populiacijos natūralaus išplitimo arealas sumažėjo ir išliko tik Mažojoje Azijoje bei Artimuosiuose Rytuose. Romos imperijos laikais romėnai aktyviai platino danielius vakarų ir centrinėje Europoje. Lietuvoje danieliai nėra natūraliai paplitusi rūšis. Jie buvo įvežti į mūsų šalies teritoriją ankstyvaisiais istoriniais amžiais ir gyveno iki XVI amžiaus, bet vėliau jų populiacija išnyko. XVII-XIX amžiais danieliai buvo auginami kai kurių dvarų parkuose. Tarybiniais metais buvo bandoma juos reintrodukuoti Lietuvoje, atvežant gyvūnus iš VDR, Čekoslovakijos ir Vengrijos. 1976-1977 m. Lietuvoje danieliai buvo reti, negausiai aptinkami tik ten, kur buvo paleisti į laisvę. Vis dažniau jie buvo auginami aptvaruose.
Danieliaus išvaizda ir požymiai
Danieliai yra liekni gyvūnai, panašūs į tauriuosius elnius, tačiau mažesni. 2006 m. jų svoris svyravo nuo 70 iki 125 kg. Kūno šonus dengia būdingos baltos, apvalios dėmės. Išilgai nugaros driekiasi ryški juosva juosta, kuri tęsiasi ir per uodegą. Veidrodėlis (balta dėmė ant užpakalio) yra ryškesnis nei tauriųjų elnių ir pakraščiuose turi juosvų ar juosvai rudų plaukų juostą. Uodega ilgesnė nei tauriųjų elnių ir taip pat turi išilginę juodą juostą. Kailio spalva vasarą yra rusva arba gelsvai rusva, o žiemą - pilkai rusva. Taip pat pasitaiko baltų ir juosvų danielių. Patinai yra šiek tiek stambesni. Jaunikliai danieliai pirmuosius ragus užsiaugina kitų metų gegužės-birželio mėnesiais, o liepą-rugpjūtį nuo jų nusitrina odelė. Storas, kriaušės formos ragų pamatas skiriasi nuo tauriojo elnio pirmųjų ragų, kurie yra ploni ir pieštuko formos.
Skiriami du porūšiai: Europos danielius (Dama dama dama) ir Persijos danielius (Dama dama mesopotamica). Tiesa, dėl pastarojo statuso tarp zoologų nėra vieningos nuomonės - vieni jį laiko porūšiu, kiti - atskira rūšimi. Iki XIX amžiaus vidurio persų danieliai buvo natūraliai paplitę Irane, Kurdistane, Irake, Palestinoje, Jordanijoje, Izraelyje, Libane ir Sirijoje.
Buveinės ir mityba
Danieliai gyvena mišriuose spygliuočių ir lapuočių miškuose su tankiu krūmynų ir žoliniu pagrindu. Kaip ir taurieji elniai, skirtingais metų laikais jie sudaro įvairius būrius. Žiemą patinai dažniausiai laikosi atskirai, o patelės ir jaunikliai - mišriuose būriuose. Minta augaliniu maistu: medžių ir krūmų šakelėmis, ūgliais, žieve (išskyrus alksnius ir beržus), žolėmis ir lauko kultūromis.
Danieliai yra lengvai prisitaikanti gyvūnų rūšis, galinti įsitvirtinti įvairiose buveinėse, įskaitant miškus, krūmynus, želdinius, pasėlius, ganyklas ir pievas. Literatūroje nurodoma, kad šie gyvūnai mėgsta gyventi miškuose, kur yra pievelių ar atviresnių vietų, arba netoli laukų. Pastebėta, kad danieliai nėra migruojantys gyvūnai ir prisitaiko išgyventi įvairiose klimato sąlygose, nuo šalto-drėgno iki šilto-sauso oro.
Dauginimasis
Danieliai poruojasi rugsėjo-spalio mėnesiais. Nėštumas trunka 7,5-8 mėnesius. Patelės veda vieną, rečiau du jauniklius, paprastai gegužės-birželio mėnesiais.
Tyrimai ir stebėjimai
Atlikti tyrimai, kurių metu buvo stebimi septyni GPS antkakliais pažymėti danieliai (4 patinai ir 3 patelės), siekiant išanalizuoti jų nueinamus atstumus, užimamą teritoriją ir pasirenkamą kraštovaizdį. Visi šie danieliai buvo išveisti ir užauginti nelaisvėje, o vėliau paleisti į laisvę trijose skirtingose vietovėse.
Judėjimo ypatumai
Vidutiniškai danieliai per valandą nueidavo apie 0,13 km. Patinų ir patelių nueinamas atstumas buvo labai panašus. Intensyviausiai patinai judėjo tamsiuoju paros metu rudens laikotarpiu (0,2 km/val.), o mažiausiai - šviesiuoju laikotarpiu vasarą (0,1 km/val.). Per parą danieliai vidutiniškai nueidavo apie 3,1 km. Didžiausią atstumą per parą danieliai nueidavo rudenį (vidutiniškai 3,6 km) ir pavasarį (vidutiniškai 3,5 km), mažiausius - vasarą (vidutiniškai 2,5 km). Per pirmą savaitę po išleidimo į laisvę vidutinis per parą nueinamas atstumas buvo ilgesnis nei viso tyrimo laikotarpiu, tačiau jau antrą savaitę nueinamas atstumas nusistovėdavo.
Analizuojant išleidimo būdo įtaką, pastebėta, kad per pirmąsias 24 valandas po išleidimo nueitų atstumų vidurkis esminio skirtumo tarp minkštojo ir kietojo išleidimo būdų neparodė. Tačiau priklausomai nuo individo, nueinamas atstumas per 24 val. galėjo iš esmės skirtis.
Užimamos teritorijos dydis
Kiekvieno danieliaus viso tyrimo laikotarpio taškai buvo išsidėstę vidutiniškai 757,61 ha teritorijoje. Vidutinė vieno gyvūno per parą užimama teritorija tiriamuoju laikotarpiu buvo 44,4 ha. Patinų užimama teritorija buvo didesnė nei patelių. Patelių užimamos paros teritorijos dydis buvo pastovesnis nei patinų.
Didžioji dalis danielių (71,4%) sudarė individai, kurių per mėnesį naudojamas vidutinis plotas buvo panašus (vidutiniškai 243,9 ha). Nustatyta, kad patinų kas mėnesį naudojamas plotas antraisiais gyvenimo laisvėje metais turėjo tendenciją mažėti, o patelių - didėti.
Pasirinktos buveinės
Stebėjimų metu danieliai dažniau buvo registruoti miške (46,1% registracijos vietų) nei kitose nagrinėtose teritorijose. Radviliškio ir Kauno rajonuose išleisti danieliai teikė pirmumą miško aplinkai. Taip pat dažnai jie buvo registruojami atvirame kraštovaizdyje, dirbamos žemės plotuose (35,0% taškų) ir ganyklose bei pievose (5,4% taškų). Pastebėta, kad į laisvę išleisti danieliai dažnai laikėsi vis tose pačiose pamėgtose miško teritorijose.
Danielių auginimas Lietuvoje
Danielių auginimas Lietuvoje pastaruoju metu tampa vis populiaresnis. Tai gali būti sėkmingas verslas, ypač tiems ūkininkams, kurių žemės plotai nėra itin derlingi ir nėra tinkami kitoms ūkinėms veikloms vystyti. Danielių mėsa yra itin aukštos maistinės vertės ir laikoma delikatesine, vakarų šalyse ji parduodama brangiausiai, lyginant su kitų kanopinių gyvūnų mėsa. Be mėsos, vertę turi ir kailiai, ir ragai.
Lyginant su elniais, danieliai yra taikesni, sėslesni ir švaresni gyvūnai. Jie greitai pripranta prie aptvaro aplinkos, yra atsparūs ligoms ir gerai perneša žiemos šalčius. Prieš pradedant danielių auginimą, svarbu susipažinti su laukinių gyvūnų naudojimo taisyklėmis ir gauti Aplinkos apsaugos agentūros leidimą.
Danielių auginimo būdai skirstomi į tris pagrindinius: intensyvų, pusiau intensyvų ir ekstensyvų. Kiekvienas būdas turi savo reikalavimus dėl ploto, gyvūnų tankumo ir šėrimo. Renkantis auginimo būdą, svarbu atsižvelgti į turimus resursus ir verslo tikslus.
Lietuvoje danielių auginama nedaug, o jų produkcijos marketingas dar tik vystosi. Didelė dalis pardavimų vyksta per pažįstamus, tačiau turinio marketingas, renginiai ir receptų konkursai gali padėti populiarinti šį verslą ir didinti mėsos paklausą.
Danielių vidutinė gyvenimo trukmė yra apie 15-18 metų. Patelės pasiekia lytinę brandą antraisiais arba trečiaisiais gyvenimo metais, patinai - vėliau, sulaukę 4-5 metų amžiaus. Nėštumas trunka apie 7,5-8 mėnesius.
Medžioklės sezono Lietuvoje metu patinai medžiojami nuo rugsėjo 1 d. iki gruodžio 31 d., patelės ir jaunikliai nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d.
tags: #danieliai #nestumo #laikotarpis
