Neįtikėtina Daivos Čepauskaitės poezija vaikams – atrask pasakišką pasaulį kartu!

Galima nugyventi gyvenimą ir visai be poezijos. Bet galima atsiversti knygą ir pajusti, kaip kutena ropojanti auksinė skruzdėlė, darosi žvarbu nuo šalia pritūpusio mėlyno rūko ar į rankovę įlindusio vėjo. Ir nė nepastebėsi, kaip pasiklysi miego karalystėje tarp minkštų kaktusų, atsidursi ant stogo triukšmingame paukščių turguje, o tada užklups toks lietus, kad supelys visas miestas. Viskas čia pasakiškai tikra ir baisiai gražu.

Daiva Čepauskaitė, 2005-ųjų Poezijos pavasario laureatė, praėjus keliolikai metų po paskutinės eilėraščių knygos (2004) išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį vaikams "Baisiai gražūs eilėraščiai" (2017). Šis poetės ir dramaturgės kūrybinis gestas neliko nepastebėtas - knyga pateko į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto renkamą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, pelnė IBBY Aldonos Liobytės premiją už reikšmingiausią metų debiutą vaikų literatūroje bei Poezijos pavasario premiją už poeziją vaikams.

"Baisiai Gražūs Eilėraščiai": Pavadinimo Prasmė ir Turinys

"Baisiai gražūs eilėraščiai" - tai knyga, kurioje susipina neįprasti ir prasmingi dalykai. Jau pats oksimoroniškas ir provokatyvus pavadinimas yra aliuzija į būsenos egzistencinį intensyvumą, lingvistiškai suvienijantis poezijos ir nepoezijos įvaizdžius.

Neįprasta ir prasminga, kad vaikams skirtoje kūryboje nėra šiai rūšiai būdingos atviros didaktikos ar kauzalinių banalybių. Vaikams suprantama kalba rašoma apie dalykus, kurie galbūt suvokiami tik suaugusiesiems. Taigi Čepauskaitės tikslas, kaip ir apskritai visos poezijos, yra „pakutenti“ skaitytojo širdį, o toji auksinė skruzdė - dvasia praturtinanti, estetinį katarsį sukelianti poezijos metafora.

Autorė laužo nusistovėjusias klišes - šios knygos nepriskirtume tradicinei gero elgesio ugdymo literatūrai. Čepauskaitei nestinga valiūkiškumo, pavyzdžiui, eilėraštyje „Senutėlė žiema“ sakoma: „bet paskui kuo skubiau užklijuoju / tą skylutę kramtyta guma - / nepateks čia į vidų žiema!“.

Eilėraščiai apie gamtą ir meilę

Pirmąją knygos dalį sudaro gražūs eilėraščiai, kurių temos gana tipiškai etinės ir estetinės - animalistinės apie gamtą, gyvūnėlius, artimo meilę, mamos rūpestingumą. Skaitytojui leidžiama pasirinkti, netgi patariama praleisti šį skyrių, tačiau perspėjama, kad tuomet bus praleistos „daug auksinių skruzdėlių“ ir skaitytojas neteks dvasinio pasitenkinimo, sielos suvirpinimo.

Vieni mieliausių šio skyriaus (ir viso rinkinio) eilėraščių yra apie meilę, mamos rūpestį ir pan. Džiugina autorės išradingumas ir nevaržantis meistriškas kalbos jausmas. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Paukščių turguje“ sakoma: „Šarka pirko tarką, / strazdas - tvirtą lazdą, / o zylė su dagiliu / pirko metrą kirmėlių“.

Gražus eilėraštis yra „Trumpai apie sniegą“, kurio gražumas sukuriamas per pakartojimus.

"Baisūs eilėraščiai"

Po emocingų gražių eilėraščių skyriaus prasideda „Baisūs eilėraščiai“. Penkiais tekstais, kuriais įkūnyta audra, tamsa, voras, sena girgždanti spinta ir po lova gyvenantis baubas, perteikiamos didžiausios vaikų baimės.

"Virtuvės poezija"

Jeigu pirmąją knygos dalį laikytume teze, antrąją - antiteze, tai trečioji dalis, pavadinimu „Virtuvės poezija“, atlieka sintezės funkciją. Šį trumpą skyrelį, kurį sudaro vos trys neutralūs - nei gražūs, nei baisūs - eilėraščiai, patartina skaityti „skutant bulves“. Pirmajame aprašoma virtuvės karalystė, antrajame žaidžiama bibliniu tvanu, prasidėjusiu nuo elementaraus svogūno lupimo, trečiasis - apie blynelio ir keptuvės meilę, kuri, kaip autorei būdinga, baigiasi nelaimingai („Keptuvė netrukus atšalo, / ir baigėsi meilė be galo“; „Arija iš operos ‚Kulinarija‘“).

Socialiniai motyvai ir ekologinė sąmonė

Eilėraščiuose šmėsteli socialinių motyvų, kuriais skatinama vadinamoji ekologinė sąmonė, pavyzdžiui, agituojama už produktus be konservantų: „Varna pirko beržo vantų / ir giros be konservantų“ („Paukščių turguje“).

Kūrybos universalumas ir iliustracijos

Kyla klausimas, kokiai amžiaus kategorijai Čepauskaitės poezija priskirtina. Galima tik spėti, kad autorė nesiorientuoja į konkretų amžių, nes eilėraščiai skaitosi ir suaugusiesiems, o kai kurios vietos net per sudėtingos vaikiškoms galvelėms (pavyzdžiui, „kažkas išropos pro tas juodas duris - / gal voros vergų, grandine surankintos, / gal priešo galva nukirsta išsiris?“).

Kuriami poetizmai galėtų smagiai susiskaityti bet kokios rūšies poetiniuose tekstuose („o mažiausioji žuvytė / tyliai žagteli staiga“; „Rytas, kai labai norisi miego“). Taigi knyga yra sinkretiška ir turi tam tikro universalumo, be to, tekstai darniai koreliuoja su mažai spalvų turinčiomis, neretai abstrakčiomis iliustracijomis.