Sode be galo daug kampelių, kuriuos norėtųsi apželdinti, paversti grožio ir harmonijos oazėmis. Vis dėlto, norint džiaugtis nuostabiais augalais, reikia žinoti, kaip juos tinkamai prižiūrėti ir auginti. Pavasaris - tai gamtos pabudimo metas, kai norisi atsinaujinti ne tik namuose, bet ir sode ar gėlyne. Po ilgos žiemos kiekvienas spalvingas žiedas suteikia džiaugsmo, o tinkamai parinkti augalai gali užtikrinti, kad jūsų gėlynas džiugins akį nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.
Klombos ir gėlynai: ilgaamžiai augalai
Tarkim, klombomis arba gėlynais, kuriuose dominuoja ilgamečiai žydintys augalai, rūpintis ganėtinai paprasta, o kad jie džiugintų akį ir neatrodytų nuobodūs, prireiks vos vieno kito sumaniai įterpto akcento. Ko būtent? Ogi vienmečių gėlių. Jomis galima efektingai paįvairinti augalų kompozicijas neužsikraunant didelių darbų naštos. Tad kokius augalus derėtų rinktis kaip bazinius?
Hibridinės viendienės
Klomboms ir gėlynams ypač tinka hibridinės viendienės. Toje pačioje vietoje šios gėlės gali augti 15 ir daugiau metų, atrodydamos vis taip pat dekoratyviai. Viendienės puikiai jaučiasi ir saulės atokaitoje, ir nedideliame šešėlyje. Atsižvelgiant į rūšį, jos gali išsistiebti iki 30-100 centimetrų. Viendienės gali tapti tikra gėlynų puošmena, ypač jei pagalvosite, kokių spalvų žiedus parinkti prie bendros kompozicijos. Spalvų pasirinkimas - kone begalinis, kadangi viendienių rūšių - išties nemažai, tad nedvejodami jomis pasidomėkite.
Patarimas. Viendienes persodinti ir atskyrinėti galima bet kuriuo metų laiku, tačiau geriausia - ankstyvą pavasarį arba tada, kai augalas baigia žydėti.
Bijūnai
Norite, kad gėlynas iš tolo šviesėtų ryškiomis spalvomis ir dvelktų prabanga? Tokį troškimą įgyvendinti pavyks, jeigu atkreipsite dėmesį į puikiuosius bijūnus. Apgyvendintas sode šis ilgametis augalas savo grožiu žavės ne mažiau kaip pusę amžiaus, o gal net visą šimtmetį! Atminkite, kad bijūnai mėgsta saulės nutviekstas vietas. Šiaip jau tai nėra lepios gėlės: jos puikiai ištveria žiemą, staigias temperatūros permainas, taip pat vasarą užeinančias sausras ar liūčių periodus. Neatsižvelgiant į jokias gamtos išdaigas, bijūnai visada sukrauna žiedus ir pražysta. Bijūnų krūmai užauga skirtingo aukščio ir gali būti įvairių formų. Jų lapų spalva yra žalia, bet atspalvis gali skirtis, priklausomai nuo rūšies. Rausvi pūstažandžiai bijūnai puikiai dera su anksti pavasarį pražįstančiais svogūniniais augalais. Rudenį jie taip pat atrodo nuostabiai: šiuo metų laikų vienų rūšių augalų lapai įgauna raudonai bronzinį, kitų - žalsvai gelsvą atspalvį, trečių išlieka sodriai žali. Pakitusi lapų spalva puikiai pagyvina rudens sodo apdarą ir sukuria nepriekaištingą foną tuo metu žydintiems rudeniniams krokams ir vėlyviams.
Grupėmis ir pavieniui augantys augalai
Grupėmis arba pavieniui augančių dekoratyvinių augalų galima pamatyti dažname sode, bet tik tada, kai yra deramai parinkti, augalai puošia aplinką.
Rodžersijos
Nuostabia sodo puošmena gali tapti ištaigingos formos, besimainančių spalvų rodžersija. Šis vešlus daugiametis augalas vienoje vietoje gali augti daugiau nei 15 metų. Rodžersijos mėgsta būti pridengtos šešėlio. Pavasarį bus įdomu stebėti, kaip pamažu kinta karpytų šio augalo lapų spalva, o vasaros pradžioje galėsite pasidžiaugti ant laibų stiebų išsiskleidusiais pūkuotais ir kiek padrikais žiedynais. Apsupti įvairaus aukščio krūmų jie atrodo ypač efektingai. Vienas iš rodžersijos teikiamų pranašumų yra tas, kad išsiskleidusi ir sulapojusi ji sukuria specifinį mikroklimatą ir padeda ilgiau išsilaikyti drėgmei tiek dirvoje, tiek ore.
Burbuliai
Dar vienos kuklios, bet neapsakomai žavingos gėlės - burbuliai. Šie daugiamečiai žoliniai augalai nepersodinti gali augti daugiau nei 10 metų. Jeigu parinksite jiems šešėliuotą vietą ir drėgną dirvą, žiedų gausa ir žydėjimo trukme skųstis neteks. Deja, augdami saulėkaitoje burbuliai greitai nužydės, o jų žiedai bus smulkūs.
Patarimas. Jeigu burbulių pasodinsite pirmame gėlyno plane, už jų patartina įveisti tuo pačiu metu žydinčių, bet aukštesnių daugiamečių augalų. Ypač gerai, jei pastarieji skirsis nuo burbulių ne tik aukščiu, bet ir lapų bei žiedų spalva. Burbuliams į kompaniją puikiausiai tiks mėlynai žydintys katilėliai, ryškiai rausvais žiedais apsipilančios lanksvos, taip pat liūtpėdės.
Amerikiniai žilakrūmiai
Amerikiniai žilakrūmiai jokiu būdu nėra gėlių darželio augalai, tačiau kaip sodo dekoracija jie tikrai pasiteisina. Šie augalai išauga iki pusantro metro aukščio, na, o didžiausias jų pranašumas - ypač gaivus, sidabru tviskantis lapų atspalvis. Amerikiniai žilakrūmiai nėra itin pretenzingi: jie gali būti nepakantūs šalčiui, tačiau pavasarį vis tiek nesunkiai ir gana greitai atsigauna. Šie krūmai veši augdami saulėje, o atsidūrę šešėlyje auga daug lėčiau. Jiems rekomenduojama parinkti natūralią dirvą, o papildomai laistyti ir tręšti nėra jokio reikalo. Užvis puikiausia tai, kad dėl tankiai suaugusių šakų ir elegantiško silueto, amerikiniai žilakrūmiai ir žiemą puošia sodo vaizdą.
Svarbu. Kadangi, kaip minėta, pasižymi griežta ir lakoniška forma, amerikiniai žilakrūmiai puikiai atrodo augdami vieni, bet tai nereiškia, kad su jais negalima formuoti kompozicijų. Deriniai su spygliuočiais medžiais ir krūmais (eglėmis, tujomis, kadagiais) ypač rekomenduojami.
Patarimas. Atminkite, kad žilakrūmiai linkę agresyviai plėstis, tad jei nenorite, kad okupuotų nemenką teritoriją, šią jų tendenciją privalėsite kontroliuoti.
Fonui tinkami augalai
Foninė augmenija - itin svarbus sodų apželdinimo elementas. Jos paskirtis, beje, - ne tik dekoratyvinė: sumaniai parinkti augalai gali atlikti ir kokią nors praktinę funkciją.
Arunkai
Jeigu nuo kaimyno norite atsitverti tvora, tačiau ne paprasta, o tokia, kuri pasitarnautų kaip puikus fonas gėlynams, jūsų dėmesį turėtų patraukti arunkai. Gal ir sunku patikėti, kad šis į visas šalis išsiplečiantis augalas - daugiametis, tačiau kaip tik taip ir yra. Arunką galima pavadinti universalumo įsikūnijimu. Dailūs ir apvalūs arunkų krūmai puikiai jaučiasi augdami ir derlingoje, ir skurdžioje žemėje. Toje pačioje vietoje jie veši daugiau nei 10 metų. Augalai puikiai tveria drėgmę, tačiau ir sausrai yra atsparūs, mėgsta šviesą, bet ir šešėlyje neatrodo nusiminę, gali atstoti foną, bet griežti solo jiems taip pat vieni juokai.
Patarimas. Jeigu sode tvyro prietema, arunkui verta patikėti solo partiją, o šalimais įveisti pažeme slenkančių augalų - notrelių, baltašaknių ir kt.
Kekinės juodžolės
Dar vienos aukštaūgės gražuolės - kekinės juodžolės. Jos išsiskiria ilgu, nuo pat birželio iki rugsėjo trunkančiu žydėjimo laikotarpiu, o vienoje vietoje gali augti daugiau nei 20 metų. Dėl nuostabiai atrodančių ažūrinių lapų, kurių atspalvis varijuoja nuo žalios iki tamsiai violetinės, augalai daro įspūdį ne tik tada, kai žydi, bet ir įprastu ramybės laikotarpiu. Kekinės juodžolės mėgsta saulę arba lengvą šešėlį. Šie augalai labai pagyvina nuobodų žemės sklypą, maskuoja nedailius objektus ir neišvaizdžias vietas.
Svarbu. Persodinimą kekinės juodžolės pakelia ypač sunkiai, todėl vietą, kurioje turės augti, reikia numatyti iš anksto ir labai atsakingai. Kekinės juodžolės gerai atrodo prie namų, pavėsinių, tvenkinių. Šalia derėtų pasodinti šešėlius ir drėgną dirvą mėgstančių augalų, pavyzdžiui, viksvų arba paparčių. Deriniai su flioksais, mukdenijomis, lelijomis ir plukėmis taip pat laikomi vykusiais.
Daugiažiedės karpažolės
Jei jums patinka miniatiūriniai krūmokšniai, rinkitės daugiažiedes karpažoles, nes jų aukštis paprastai neviršija pusės metro. Šiems augalams nepatinka ypač drėgna dirva, bet šiaip jau vienoje vietoje jie gali augti 10 ir daugiau metų. Daugiažiedės karpažolės nepriekaištingai užpildo gėlynuose atsirandančius tarpus. Jos mėgsta saulėtus kampelius arba tokias vietas, kurias tik retkarčiais pritemdo lengvi šešėliai.
Svarbu. Kai nepakanka saulės šviesos, daugiažiedės karpažolės praranda dalį dekoratyvumo: jų žiedai nublanksta, o ilgainiui ir visai nunyksta, užtat žaliosios masės, atvirkščiai, padaugėja.
Kiliminę dangą primenantys augalai
Paleisk žemę slenkantys augalai efektingai paįvairina bet kurį sodo sklypą. Juos nesunku papildyti kokiais nors akcentais: pakanka išdėlioti vazonėliuose augančių gėlių ar kitokių dekoracijų.
Paprastosios šilagėlės
Aki traukiantį kilimėlį pavyks suformuoti iš paprastųjų šilagėlių. Optimaliomis sąlygomis šios gėlės vienoje vietoje gali augti 20 ir daugiau metų. Užtikrinti šilagėlėms komfortą visiškai paprasta: jos ypač mėgsta saulę ir nepakenčia persodinimo. Vienas šilagėlių kupstelis pajėgus sukrauti net 50 pumpurų. Švelnios spalvos žiedai išsiskleidžia ankstyvą pavasarį, o rudenį juos pakeičia dekoratyvūs, pūkuoti vaisynai. Šilagėles rekomenduojama sodinti aukštų krūmų ir spygliuočių medžių fone. Pavieniai gėlių krūmeliai puikiai dera prie stambių akmenų ir susiraizgiusių kelmų šaknų.
Svarbu. Šilagėlėms į draugiją tinka krokai, puškinijos, gencijonai ir alūnės.
Žiemės
Jei norite, kad gėlių kilimas išplistų šešėliuotoje vietoje, geresnį kandidatą už žiemes vargu ar rasite. Tai nedidukas, pažeme šliaužiančius ūglius leidžiantis augalas, pražystantis pačiame pavasario vidury ir labai greitai okupuojantis išties nemenkus žemės plotus. Derinant skirtingas žiemių rūšis pavyksta sukurti nuostabius paveikslus, kurių žalias fonas gali būti nutaškytas įvairaus intensyvumo mėlynos, baltos, rožinės ir purpurinės spalvų žiedeliais. Žiemėmis galima užsodinti ir saulėtus, ir šešėlių gaubiamus plotus. Išsidriekęs jų kilimas visada atrodys nepriekaištingai prižiūrėtas ir tvarkingas. Reikalas tas, kad ten, kur auga žiemės, tiesiog nebūna piktžolių, o šitai reiškia, kad neteks gaišti laiko, kol jas išravėsite.
Svarbu. Žiemės puikiai veši augdamos molingoje, su puvenomis perkastoje, be to, saikingai įdrėkstančioje dirvoje. Jas patartina sodinti šešėlių gaubiamose, tik netiesiogiai saulės spindulių pasiekiamose vietose.
Žibuoklės
Norite, kad gėlių kilimas sode atrodytų neįprastai? Pamėginkite išauginti jį iš žibuoklių. Šios gležnos gėlelės vienoje vietoje tveria daugiau nei 20 metų. Švelniai melsva, balta arba rausva spalva pavasarį pražystantis žibuoklių kilimas kelia nepakartojamą įspūdį. Natūrali žibuoklių aplinka - miškas, todėl sode joms reikia rasti tokią vietą, kurią užstotų medžių metami šešėliai. Šios gėlės mėgsta drėgną dirvą.
Svarbu. Žibuokles būtina mulčiuoti. Natūraliomis sąlygomis šie augalai nuolatos slapstosi po samanomis ir nuo medžių nukritusiais lapais, todėl ir sode turi jaustis panašiai. Žibuoklių mulčiui tinka nukritę lapai, skiedros arba eglių žievė.
Patarimas. Žibuoklės puikiai dera prie eglių ir kitų spygliuočių.
Ankstyvieji pavasario žiedai
Pavasario laukiame ne tik dėl šylančio oro ir dažniau pasirodančios saulutės, bet ir norėdami pasigėrėti išsiilgta žaluma bei margaspalviais žiedeliais. Ar žinote, kurios gėlės prasiskleidžia pirmosios? Efemerai ir efemeroidai yra augalų grupė, pasižyminti labai trumpu vegetacijos laikotarpiu. Pasaulyje yra įvairių efemerų, pavyzdžiui, dykumų augalai sužydi tik retomis progomis, kuomet iškrenta lietus. Lietuvoje tiek natūraliai, tiek gėlynuose bei darželiuose auga nemažai pavasarinių efemerų ir efemeroidų.
Ankstyvoji ankstyvė
Ankstyvoji ankstyvė (lot. Galanthus) - vienas iš ankstyviausių efemerų Lietuvoje, žydintis jau kovo mėn.
Plukės
Baltažiedė plukė, geltonžiedė plukė ir lieknoji plukė (lot. Anemone) - baltai arba geltonai žydinčios plukės ima žydėti iškart po žibuoklių, balandžio - gegužės mėnesiais. Lietuvoje tiek baltažiedės, tiek geltonžiedės plukės yra dažnos, tik lieknoji plukė kiek retesnė.
Ankstyvasis šalpusnis
Ankstyvasis šalpusnis (lot. Tussilago farfara) - šalpusniai žydi geltonais, pilnaviduriais, saulutę primenančiais žiedais. Įdomu, kad tai nėra „savarankiški“ žiedai, o iš daugelio žiedelių susidedantys žiedynai - graižai. Žiedyno centre išsidėsto vamzdiški (vyriški) žiedai, o juos keliomis eilėmis supa liežuviški (moteriški) žiedai. Šalpusnis, kaip ir kai kurios kitos efemerų rūšys, skuba žydėti dar net neiškleidęs lapų, juos augalas užsiaugina vėliau, jau pražydęs.
Triskiautė žibuoklė
Triskiautė žibuoklė (lot. Viola tricolor) - žibuoklės yra vieni geriausiai atpažįstamų ir laukiamiausių augalų. Jos žydi kovo - balandžio mėnesį, auga miškuose, ant galvelių šlaituose.
Pelkinė ir raguotoji puriena
Pelkinė puriena ir raguotoji puriena (lot. Ranunculus) - purienos žydi balandžio - gegužės mėn. Auga šlapiose pievose ir miškuose, pelkėse, grioviuose, upių, ežerų pakrantėse, šlapiuose, daug maisto medžiagų turinčiuose dirvožemiuose.
Plautės
Siauralapė plautė, tamsiažiedė plautė ir vaistinė plautė (lot. Pulmonaria) - plautės yra agurklinių šeimos augalų gentis, kurios pavadinimas kildinamas iš lotyniško žodžio pulmon, reiškiančio plaučiai. Augalas liaudies medicinoje yra vartojamas plaučių ligoms gydyti, o taip pat ir nuo kosulio, užkimimo, užpilais plaunamos pūliuojančios žaizdos, votys. Įdomu tai, kad augalo žiedai skleisdamiesi keičia spalvą - iš pradžių jie yra rožiniai, o vėliau palaipsniui įgauna violetinę, žydrą arba mėlyną spalvą.
Vištapienės
Pievinė vištapienė, mažoji vištapienė, paprastoji vištapienė, dirvinė vištapienė, siauralapė vištapienė (lot. Ornithogalum) - vištapienės yra lietuviškosios lelijos, nes tai lelijinių šeimos augalai. Jos žydi nuo pavasario vidurio ir antroje pavasario pusėje, balandžio - gegužės mėnesį.
Pavasarinis švitriešis
Pavasarinis švitriešis (lot. Ficaria verna) - auga drėgnoje dirvoje, drėgnuose miškuose, parkuose, krūmynuose, upių ir ežerų pakrantėse. Geltonais, gražiais žiedais žydi balandžio - gegužės mėnesį. Lapai apvalūs, ant ilgų kotelių, blizgantys, sultingi.
Pražangialapė blužnutė
Pražangialapė blužnutė (lot. Pyrola rotundifolia) - žydi balandžio - birželio mėn. Auga miškuose, krūmuose, pamiškių pievose, upių, upelių ir ežerų pakrančių krūmynuose, šlapiose, šaltiniuotose vietose.
Trilapė bligna
Trilapė bligna (lot. Trillium grandiflorum) - žydi balandžio mėnesį arba gegužės pradžioje, žiedai panašūs į plukės, tačiau jie nepavieniai, turi penkis baltus vainiklapius. Auga tamsiuose lapuočių miškuose, mišku bei krūmais apaugusiuose šlaituose.
Europinė pipirlapė
Europinė pipirlapė (lot. Asarum europaeum) - žydi nuo balandžio iki pat vasaros pradžios. Lietuvoje dažna, auga lapuočių ir mišriuose miškuose, pamiškėse, krūmynuose, krūmais ir medžiais apaugusiuose upių ir ežerų šlaituose. Augalo lapai kartais painiojami su žibuoklių, o žiedų daugelis nė nepastebi - jie smulkūs, nulinkę prie žemės ir pasislėpę po lapais.
Rūtenis
Paprastasis rūtenis, tarpinis rūtenis, tuščiaviduris rūtenis ir geltonžiedis rūtenis (lot. Thalictrum) - rūtenis - vėdrynažiedžių poklasio žvirbliarūtinių šeimos augalų gentis. Tuščiaviduris rūtenis ir tarpinis rūtenis yra įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Rūteniai žydi nuo pavasario vidurio iki ankstyvos vasaros.
Raktažolė
Pavasarinė raktažolė ir raktažolė pelenėlė (lot. Primula veris, Primula elatior) - pasaulyje auga daug raktažolių rūšių - jų priskaičiuojama virš 500. Lietuvoje auga dvi savaiminės rūšys: Pavasarinė raktažolė ir raktažolė pelenėlė. Pavasarinė raktažolė labai dažnai ir daugeliui puikiai pažįstama - ant vieno ar kelių išaugusių žiedstiebių susitelkęs raktų ryšulį primenantis geltonas žiedynas. Raktažolė pelenėlė yra reta, randama tik Lietuvos šiaurėje, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Gegužinė žvynašaknė
Gegužinė žvynašaknė (lot. Lathraea squamaria) - tai parazitinis augalas, kuris savo apraizgo medžių ir krūmų šaknis ir iš jų ima maisto medžiagas. Augalas parazituoja lazdynų, alksnių, ąžuolų, skroblų šaknis. Balandžio - gegužės mėn. žydi.
Smulkiasvogūninės gėlės - pavasario pranašai
Gėlės turi praeitį, ateitį, žmonių prieraišumo trauką varge, džiaugsme, kasdienybėje. Smulkiasvogūninės gėlės vieta išskirtinė. Šie pavasario pranašai, atbudusios gamtos kūdikiai, jau daug amžių labai laukiami - žiedus saulei atveria pirmieji. Kartu su bundančiu pavasariu pasitiksime visų laukiamą šv. Velykų šventę. Šiomis gėlėlėmis grožimės parkuose, sodybose ar balkono loveliuose. Šįmet (2020 m.) visu mėnesiu anksčiau pražydo snieguolės, puškinijos, žiedus jau krauna scylės, kai saulė labiau įšildys žemę, ims skleistis žydrės. Daugumai šių gėlelių iš vieno svogūno išauga po kelis varpelio formos ar žvaigždiškus žiedelius, kurių būname labai išsiilgę. Auginti šias gėles nesudėtinga, reikia tik parinkti tas vietas, kur saulė anksčiausiai ištirpina sniegą ir greičiausiai įšildo žemę.
Snieguolė
Snieguolė (lot. Galanthus L.) - amarilinių (Amaryllidaceae) šeimos daugiametė svogūninė gėlė. Savaime auga Vidurio ir Pietų Europoje, Kryme, Kaukaze, Irane, Mažojoje Azijoje. Gentyje 23 rūšys. Dauguma žydi pavasarį. Auga pievose, miškapievėse, drėgnuose akmeninguose šlaituose, pusiau pavėsyje. Lotyniškas vardas graikų kilmės: gala - „pienas“, anthos - „žiedas“. Dauguma rūšių Europoje auginamos nuo XIX a. Snieguolės užauga iki 4-20 cm aukščio. Žiedai taisyklingi, balti. Dažniausiai trys išoriniai vainiklapiai, visiškai balti, trys vidiniai vainiklapiai, dažniausiai perpus trumpesni už išorinius, vienas kitą gaubia. Viršutinėje jų dalyje ‒ žalsvos dėmelės arba žali vientisi apvadai. Žydint šių apvadų kontūrai kinta, dėmelės dažnai susilieja. Yra daug porūšių ir hibridinių veislių, kurios skiriasi žiedų forma, dydžiu ir žalsvais išmarginimais, yra nemažai ir pilnavidurių. Vaisius - dėžutė. Lapai pamatiniai, linijiški arba lancetiški, šviesiai ar tamsiai žali su pilkšvu apnašu arba žvilgantys. Visų rūšių lapai, augalams peržydėjus, smarkiai auga ir į vegetacijos pabaigą būna 1,5-3 kartus ilgesni negu žydint. Svogūnai daugiamečiai, rutuliški arba kiaušiniški, 1,0-1,5 cm, ilgesni už skersmenį. Įvairių rūšių svogūnų dydis skirtingas: vienų - nedideli, iki 1,5 cm skersmens (G. graecus, G. transcaucasicus), kitų - stamboki, iki 2,5-3,0 cm skersmens (G. ikariae, G. krasnovii, G. platiyphyllus). Svogūnų maitinamieji lukštai gaubia vieni kitus. Svogūnas padengtas rusva blizgančia luobele. Kasmet priaugina po keletą vaikučių. Baltoji snieguolė (G. nivalis) savaime auga Vidurio ir Pietų Europoje, Vakarų Azijoje ir Kaukaze. Lietuvoje jos mylimos ir auginamos darželiuose nuo seno, senuose parkuose yra sulaukėjusių. Ir kaip gražiai buvo vadinamos: sniego kankaliukais, ledinikėmis, ledlelijytėmis, balandžio lelijėlėmis, panelėmis. Pražysta labai anksti, kai tik pradeda tirpti sniegas. J. Strazdas 1930 m. išleistoje knygelėje „Darželio gėlės ir kambarinių gėlių priežiūra“ rašo: „Snieguolės gali būti šiuo vardu pakrikštytos dėl to, kad jos pradeda žydėti dar pavasario sniegui betirpstant; labai dažnai jų žiedai prasimuša pro ploną sniego sluoksnį“. Užauga iki 10-12 cm aukščio. Žiedai balti, lyg permatomi, kvapnūs, varpelio formos, vidiniai vainiklapiai perpus tumpesni už išorinius, vertikalūs, gaubia vienas kitą, viršutinėje dalyje yra širdiška iškarpa ir dvi žalsvos dėmės. Augalui žydint, dėmės dažnai susilieja ir sudaro vientisą apvadą. Vaistinis augalas. Baltoji pilnavidurė snieguolė (G. nivalis 'Flore Pleno'). Graikinė snieguolė (G. elwesii) savaime auga Pietryčių Europos kalnuose, Mažojoje Azijoje. Tai viena vėliausiai žydinčių snieguolių. Plačialapė snieguolė (G. platyphyllus) savaime auga Šiaurės Kaukaze ir Užkaukazėje alpinėse pievose. Raukšlėtoji snieguolė (G. plicatus) savaime auga Pietryčių Europos kalnuose ir priekalnėse, Kryme.
Auginimas. Snieguolės geriausiai auga lengvoje, puveningoje ir per vegetaciją drėgnokoje dirvoje. Blogai auga tiek sausose, tiek šlapiose dirvose. Snieguolės persodinamos kas 4-5 metus, kai peržydi, kol dar lapai nenudžiūvę. Kerą suskirstome taip, kad kiekvienoje dalyje būtų 3-4 svogūnėliai, ir vėl sodiname. Svogūnai kasami vėliau, jeigu laikomi iki rudens. Dukterinių svogūnėlių kiekvienais metais priaugina nedaug. Gėlynams parenkami ne mažesni kaip 1 cm skersmens svogūnai, iš smulkesnių po metų dar neišauga žiedai. Svogūnai sodinami 8-10 cm gylyje, paliekant 10 x 10 cm tarpus. Galima dauginti ir sėklomis. Sėjama tuoj pat, kai tik jos subręsta. Jeigu pasėjama laiku, augalai sudygsta iki rudens. Persodinama po metų į purią, puveningą dirvą. Geriausia sodinti pusiau pavėsyje.
Puškinija
Puškinija (lot. Puschkinia) - smidrinių (Asparagaceae) šeimos daugiametė svogūninė gėlė, iki 25 cm aukščio. Gentyje trys rūšys: P. bilgineri ir P. peshmenii, savaime augančios Turkijoje, bei scyliažiedė puškinija (P. scilloides), kurios paplitimo arealas daug didesnis: Čekija, Iranas, Irakas, Libanas-Sirija, Šiaurės Kaukazas, Užkaukazė ir Turkija. Pavadinta rusų keliautojo, botaniko, chemiko, geologo Aleksejaus Musin-Puškino vardu. Scyliažiedė puškinija (P. scilloides) pražysta labai anksti, kai tik ištirpsta sniegas. Žiedai melsvi, jų atspalvio ryškumą nulemia tiek saulė, tiek trąšos. Žiedai sudaro gan tankią kekę iš kelių (2-6), kartais iš 18 žiedų. Žiedai kvapnūs, varpelio formos, balsvai melsvi, su tamsesne melsva juostele išilgai per kiekvieno vainiklapio vidurį. Žydi 2-3 savaites. Lapai išauga kartu su žiedynais ir sudaro lengvą purų sąžalyną. Lapai žali, linijiški.
Auginimas. Kaip ir visos svogūninės gėlės, puškinijos nemėgsta įmirkusios dirvos. Geriausiai suveši pasodintos saulėtoje ar dalinai užpavėsintoje vietoje, humusingoje, nesunkioje, pralaidžioje vandeniui, tačiau drėgnokoje dirvoje. Svogūnai iškasami baigiantis vegetacijai. Vienoje vietoje jos puikiai auga 5-7 metus. Vėliau, nepersodinus smulkėja žiedynai. Galima dauginti ir sėklomis, kurios sėjamos iš karto ar ne vėliau kaip rugsėjį.
Scylė
Scylė (lot. Scilla L.) - smidrinių (Asparagaceae) šeimos daugiametė svogūninė gėlė, 5-20 cm, rečiau iki 40 cm aukščio, su pamatiniais linijiškais lapais. Paplitusios Europos, Azijos ir Pietų Afrikos vidutinio ir paatogrąžių klimato regionuose. Gentyje yra apie 90 rūšių. Šios gėlės pavadinimas kilęs iš senovės graikų žodžio skilla - „jūrinis svogūnas“. Dauguma žydi pavasarį, tačiau yra ir žydinčių rudenį (S. hyacinthoide, S. lilio-hyacinthus, S. monophyllos ir kt). Žiedai susitelkę kekės pavidalo žiedynuose grupėmis arba pavieniui, varpelio formos arba žvaigždiški, mėlyni, žydri, rožiniai, purpuriniai, alyviniai ir balti. Vaisius - tribriaunė dėžutė. Lietuvoje dažniausiai auginamos dvilapė scylė (S. bifolia), sibirinė scylė (S. siberica), S. forbesii, S. luciliae. Dvilapė scylė (S. bifolia) minima jau nuo 1586 m. Daug kur sulaukėjusi. Žydi anksti pavasarį 12-15 dienų. Nuo sibirinės scylės skiriasi tuo, kad jos žiedai nėra nulinkę žemyn. Žiedai mėlyni, tamsiai violetiniai, rečiau balti, rausvi ar purpuriniai. Sibirinė scylė (S. siberica) - tai labai seniai kultivuojama rūšis, daug kur sulaukėjusi. Savaime auga Vidurio ir Pietų Europoje, Kryme, Kaukaze, Mažojoje Azijoje. Žiedyne 1-3 nusvirę, pradžioje varpelio formos, vėliau žvaigždiški, žydrai mėlyni žiedai. Žiedui skleidžiantis, neilgi žiedkočiai nulinksta. Yra daug porūšių, varietetų ir veislių. S. S. luciliae paplitusi Turkijos vakaruose. Augalai iki 25 cm aukščio. Lapai žali, iki 8 cm ilgio ir 2 cm pločio, auga poromis arba po tris. Žiedynkočiai apie 15 cm aukščio. Žiedai žvaigždiški, violetiniai mėlyni su baltu centru, 3,5 cm skersmens, sutelkti po kelis kekės formos žiedyne. Itin puošni veislė ʻAlbaʼ. Žydi balandį, apie 20 dienų.
Auginimas. Gerai jaučiasi saulėtoje vietoje ir pusiau šešėlyje, lengvose ar vidutinio sunkumo puriose, puveningose, neužmirkstančiose, bet ir labai neperdžiūvančiose dirvose. Ypač tinka perpuvusių lapų žemė. Didesnėmis grupėmis sodinamos prie krūmų, netoli takelių, apvaduose, alpinariumuose. Sibirines scyles galima sodinti balkonų loveliuose, jas nesunku pražydinti žiemą. Visų scylių žiedai ilgai laikosi pamerkti. Daugelį jų galima auginti vejose, ypač po medžiais, kur veja retesnė. Jos savaime pasisėja. Veją reikia pjauti šiek tiek vėliau, geriausia, kai svogūninių augalų lapai pagelsta. Po žydėjimo lapai ir stiebai greitai pagelsta ir sunyksta. Sėklas išnešioja skruzdėlės, todėl kartais scylės pražysta visai netikėtoje vietoje. Persodinti geriausia kas 3-4 metus. Visgi dauguma scylių nepersodintos vienoje vietoje auga dešimtmečius - paplinta, subujoja ir sudaro sąžalynus. Scylės persodinamos rugpjūtį-rugsėjį. Galima persodinti ir vasarą, bet paskui prasčiau vystosi svogūnėliai. Rūšinės scylės dauginamos ir sėklomis, jas tik surinkus reikėtų iškart pasėti.
Žydrė
Žydrė (lot. Muscari Mill.) - smidrinių (Asparagaceae) šeimos daugiametis, žolinis smulkiasvogūninis augalas, užaugantis iki 10-30 cm aukščio. Gentyje 50 rūšių. Natūraliai žydrės paplitusios Kaukaze, Vidurio ir Pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Turkijoje. Auga kalvų šlaituose, tarp krūmų, miškų laukymėse ir alpinėse pievose, pakyla į 3000 m virš jūros lygio aukštį. Visos žydrės yra dekoratyvios. Lietuvoje populiariausios ir dažniausiai auginamos gėlynuose penkios introdukuotos žydrių rūšys: armėninė žydrė, smulkiažiedė žydrė, kekinė žydrė, plačialapė žydrė ir M. aucheri. Lapai pamatiniai, latakiški ar lygūs, dažniausiai linijiški. Žiedai sudaro kekes. Paprastai apatinėje žiedyno dalyje susitelkę fertilūs (mezgantys sėklas), viršutinėje ‒ sterilūs žiedai. Žiedai kvapūs, įvairių atspalvių mėlyni, bet yra ir baltažiedžių veislių. Vaisius - tribriaunė dėžutė. Sėklos juodos, raukšlėtos. Armėninė žydrė (M. armeniacum H. J. Veitch). Paplitusi Kaukaze, Balkanuose ir Vakarų Turkijoje. Žiedynkočiai 15‒20 cm aukščio. Žiedai 0,4‒0,5 cm ilgio, sudaro mėlynas pailgas kekes. Žydi balandžio pabaigoje-gegužės mėnesį. Muscari armeniacum 'Blue Spike' žiedai pilnaviduriai, šviesiai mėlyni, sudaro puošnias kekės. Muscari armeniacum 'Fantasy Creation' žydėjimo pradžioje žiedai pilnaviduriai, žalsvi, pamažu nusispalvina ir tampa mėlyni. Kekės putlios, puošnios. Smulkiažiedė žydrė (M. botryoides (L.) Mill.) paplitusi Vidurio ir Pietų Europoje. Lapai 2‒6, linijiškai latakiški, žali, 10‒25 cm ilgio. Žiedynkotis 10‒12 cm aukščio. Žiedai sudaro 2‒3 cm ilgio kekes. Kekės viršuje žiedai šviesiai mėlyni, žemiau mėlyni. Veislės 'Album' žiedai balti. Iš pradžių kekės tankios, vėliau ištįsta. Kekinė žydrė (M. neglectum Ten.) paplitusi pietinėje Rusijos dalyje, Kryme, Kaukaze ir Viduržemio jūros regione. Lapai 2‒6, linijiški, žali, 10‒12 cm ilgio. Žiedynkočiai 10‒12 cm ilgio. Žiedai sudaro 3‒6 cm ilgio kekes. Kekės viršuje žiedai šviesiai alyviniai, žiemiau tamsiai purpuriškai violetiniai. Plačialapė žydrė (M. latifolium J.Kirk) paplitusi Turkijoje. Lapai žali, platūs, 2‒5 cm pločio ir 15‒20 cm ilgio, įgaubti. Žiedynkočiai 15‒20 cm aukščio. Žiedai sudaro 5 cm ilgio kekes. Kekės viršuje žiedai alyviniai, žiemiau tamsiai violetiniai. Muscari aucheri (Boiss.) Baker) paplitusi Turkijoje. Lapai 3‒6, linijiški, platesni, pilkšvai žali, įgaubti. Žiedynkočiai 12‒15 cm aukščio. Žiedai sudaro beveik rutuliškas kekes. Kekės viršuje žiedai balsvi, žemiau šviesiai mėlyni. Žydi gegužę. Muscari aucheri 'Blue Magic' sudaro tankias kekes. Kekės viršuje žiedai melsvi, žemiau mėlyni. Muscari aucheri 'Dark Eyes' sudaro tankias kekes. Žiedai tamsiai mėlyni. Muscari aucheri 'White Magic' sudaro tankias kekes. Žiedai balti.
Auginimas. Priklausomai nuo klimatinių sąlygų, žydrių žydėjimas gali kisti. Geriausiai auga saulėtoje vietoje arba lengvoje paūksmėje, humusingame, vandeniui laidžiame, priesmėlio dirvožemyje. Nemėgsta drėgmės pertekliaus. Geriau pakenčia kalkingas negu rūgščias dirvas. Nelabai derlingos dirvos tręšiamos kompostu. Žydrės dažniausiai sodinamos pavienėmis grupėmis vejose arba komponuojamos su kitomis daugiametėmis gėlėmis. Ypač gražiai atrodo žydrių deriniai su kitomis tuo metu žydinčiomis gėlėmis: krokais, raktažolėmis, sniegžydrėmis, margutėmis ir kt. Žydrės dažnai grupuojamos su tulpėmis ar narcizais, arba sodinamos tarp jų. Jų priežiūra nesudėtinga. Peržydėjus. Žydrių svogūnėlius patartina persodinti kas 5-7 metus. Juos galima persodinti įvairiu metu, bet geriausia, kai nudžiūsta lapai arba rudenį - rugsėjį ar spalį. Dauginant svogūnėliais, jie sodinami lysvėse 3 cm gylyje. Svogūnėliai gėlynuose sodinami 6-8 cm gylyje kas 10 cm vienas nuo kito. Pasodinus mulčiuoti nereikia. Tankiau sodinti nepatartina, nes gėlės labai greitai sutankėja, išauga daug svogūnėlių vaikučių ir greitai (po 1-2 metų) jie pradeda žydėti.
Pavasario darbai sode
Pavasario pradžia visada yra šventė: pabunda gamta, saulė šviečia vis ryškiau, o dienos tampa ilgesnės ir šviesesnės. Tačiau ką sodinti pavasarį, kad rezultatas būtų ilgalaikis ir gražus? Dalinamės augalų, kuriuos verta sodinti pavasario mėnesiais, sąrašu ir patarimais, kaip sukurti žydintį kampelį savo kieme.
Ankstyvieji pavasario žiedai
Jei norite, kad gėlynas pradžiugintų vos nutirpus sniegui, verta pasodinti svogūninės gėlės, kurios pavasarį pirmosios pasirodo saulės šviesoje.
- Tulpės - klasika, be kurios neįsivaizduojamas pavasario gėlynas. Įvairiausių spalvų ir formų tulpės pražysta balandžio-gegužės mėnesiais.
- Narcizai - geltoni ar balti, skleidžiantys pavasarinį gaivumą.
- Hiacintai - intensyvaus kvapo ir ryškių spalvų gėlės.
- Krokai - vieni pirmųjų pavasario pranašų, kurie sužydi net kovo mėnesį.
- Scylės (žydrės) - mėlyni žiedeliai sukuria natūralios pievos įspūdį.
Svarbu: dauguma svogūninių gėlių sodinamos rudenį, tačiau jei pavasarį randate jau praaugusių svogūnėlių ar vazonėliuose parduodamų gėlių - galite jas perkelti į gėlyną.
Daugiamečiai augalai - ilgam džiuginantys žiedai
Pavasarį sodinami daugiamečiai augalai suvešės ir žydės daugelį metų. Jie nereikalauja daug priežiūros, bet kasmet puoš jūsų gėlyną.
- Bijūnai - dideli, kvapnūs žiedai gegužės-birželio mėnesiais.
- Levandos - ne tik džiugins violetiniais žiedais, bet ir atbaidys uodus.
- Rudbekijos - saulėtos geltonos gėlės žydi vasaros antroje pusėje ir išlieka iki rudens.
- Viendienės - ilgai žydinčios, įvairių spalvų gėlės, nereikalaujančios ypatingos priežiūros.
- Šalavijai - mėlynai violetiniai žiedai traukia bites ir drugelius.
Vienmetės gėlės - spalvingas akcentas visam sezonui
Jei norite spalvingo ir gyvybingo gėlyno visą vasarą, pavasarį verta pasodinti vienmečių gėlių, kurios žydės iki pat rudens.
- Petunijos - spalvingos ir gausiai žydinčios gėlės, puikiai tinkančios vazonams ar pakabinamiems krepšiams.
- Tagetes (gvaizdūnės) - geltoni ir oranžiniai žiedai ne tik puošia, bet ir apsaugo kitus augalus nuo kenkėjų.
- Lobelijos - smulkūs, mėlyni, violetiniai ar balti žiedeliai, kurie gražiai krenta per kraštus.
- Kosmėjos - aukštos, elegantiškos, rožinių ir baltų atspalvių gėlės.
- Verbena - ilgai žydinti, atspari sausroms.
Svyrančios augalai - puošnumas pakabinamiems vazonams
Jei norite papuošti terasą, balkoną ar įvažiavimą, rinkitės svyrančias gėles.
- Svyrančios petunijos (Surfinijos) - ilgos gėlių kaskados džiugins visą vasarą.
- Bacopos - smulkūs balti ar violetiniai žiedeliai, puikiai derantys su kitomis gėlėmis.
- Pelargonijos - atsparios sausrai ir karščiui, žydi iki pat rudens.
- Fuksijos - elegantiškos, svyrančios gėlės, tinkančios pavėsingoms vietoms.
Daržo paruošimas ir augalų priežiūra pavasarį
Ankstyvas pavasaris yra puikus metas pradėti ruoštis sodinimo sezonui. Nors oras gali būti dar vėsus, tinkamai pasirinkus augalus ir laikantis tam tikrų sodinimo taisyklių, galima pasiekti puikių rezultatų. Prieš pradedant sodinimo darbus, svarbu tinkamai paraišinti dirvą. Kai tik žemė atitirpsta ir tampa minkšta, galima pradėti dirvos purenimo darbus. Pašalinkite piktžoles, senas augalų liekanas ir praturtinkite dirvą kompostu ar natūraliomis trąšomis. Laistymas: Ankstyvą pavasarį dirva gali būti pakankamai drėgna, todėl svarbu neperlaistyti augalų. Ankstyvą pavasarį naktį gali pasitaikyti šalnų, kurios gali pakenkti jauniems augalams. Augalų sodinimas ankstyvą pavasarį gali būti džiuginanti ir naudinga veikla. Sėkmės sodininkaujant!
Daržo žemę kas 2-3 metus reikia kalkinti, nes visos dirvos yra linkę rūgštėti, ypač tos, kuriose naudojama nemažai mineralinių trąšų. Kodėl reikia kalkinti? Visų pirma todėl, kad rūgščiose dirvose augalai sunkiau įsisavina maistines medžiagas ir dėl šios priežasties pradeda skursti, nors tręšiama gausiai. Kalkinti reiktų žinant, koks yra dirvožemio pH.
Pavasariniai sodo darbai
