Sveiki dantys - sveiko organizmo, o dažnai ir laimingo gyvenimo atspindys, nepaisant amžiaus, lyties ar tautybės. Tačiau mažylio burnoje pasirodę pirmieji „perlai“ užduoda daugybę klausimų rūpestingiems tėveliams: ar mažylio burnoje pakankamai dantukų? Ar jie sveiki? Kaip ir kada valyti? Ar vesti pas gydytoją odontologą, jei mažasis kardadantis tigriukas niekuo nesiskundžia ir dantis rodo tik mamytei?
Mamyte, lauk manęs drausmingai
Sveika šypsena prasideda dar mamos pilvelyje - pieninių dantukų užuomazgos pradeda vystytis šeštąją-septintąją nėštumo savaitę, o nuolatinių dantų užuomazgos atsiranda maždaug septintąjį vaisiaus vystymosi mėnesį. Šie faktai paminėti ne veltui - nepilnavertė ar skurdi, stokojanti vertingų mineralinių medžiagų mityba nėštumo metu, vartojami tam tikrėti medikamentai ar ligos, žalingi įpročiai, ypač alkoholio bei narkotinių medžiagų vartojimas, poilsio trūkumas bei stresas gali turėti įtakos besiformuojančioms dantų užuomazgoms.
Nėštumo metu keičiasi moters organizmo hormoninis fonas, medžiagų apykaita, taip pat didėja seilių rūgštingumas. Dėl hormoninių pokyčių, ypač jei prasta burnos higiena, prasideda nėštuminis dantenų uždegimas - gingivitas: dantenos paburksta, valomos kraujuoja, tampa skausmingos. Dėl sumažėjusios seilių pH vertės bei hormonų pokyčių padidėja ėduonies, ypač „slaptojo“, atsiradimo tikimybė. Dažnas pykinimas ir vėmimas pirmame nėštumo trimestre ir padidėjęs skrandžio rūgštingumas trečiame trimestre didina dantų emalio erozijos tikimybę.
Jei norite sušvelninti šias problemas, naudokite burnos skalavimo skystį, skrandžio rūgštingumą mažinančias priemones, rinkitės minkštą dantų šepetėlį ir švelnią dantų pastą (atkreipkite dėmesį, ar, išsivalius dantis, nedžiūsta lūpos). Nėštumo laikotarpiu ribojama daugybė diagnostinių ir gydymo metodų. Besilaukiančioms moterims tenka teikti tik būtiniausią pagalbą, gelbstint nuo skausmų ar infekcijos. Todėl prieš planuodamos pastoti būtinai kreipkitės dėl dantų gydymo, o pastojusios apsilankykite pas gydytoją odontologą 12-22 nėštumo savaitę.
Pieninių dantų sutiktuvės
Ne viena mama, visą naktį supusi apsiseilėjusį ir viskuo nepatenkintą savo rėksniuką, su pavydu žvelgia į draugių vaikučius, jau pasipuošusius baltučiais dantukais. Deja, paguodos gamtoje maža: normalu, kad pirmasis pieninis dantis pasirodo ir trečiąjį gyvenimo mėnesį, ir švenčiant pirmąjį gimtadienį. Laiko intervalas tikrai didelis, ypač prisimenant, jog maža dalis vaikų gimsta jau su vienu kitu pieniniu dantuku ir taip įvaro baimės jauniems tėveliams. Paprastai mūsų platumoje gyvenantys kūdikiai pirmų dantų sulaukia apie 6-8-ąjį gyvenimo mėnesį. Pirmieji kalasi apatinio žandikaulio centriniai kandžiai, tačiau jokios patologijos nėra, jei jūsų kūdikio dantų dygimo tvarka bus kitokia - organizmas yra labai individualus.
Apie trečiuosius gyvenimo metus pieninių dantų dygimas baigiasi ir galutinai susiformuoja pieninis sąkandis, kuris karaliauja iki 5-6 metų. Jei trimečiui pypliukui dar nėra išdygę visi 20 pieninių dantų, vertėtų pasikonsultuoti su gydytoju odontologu. Tačiau ir vėl - nepanikuokite. Jei pieniniai dantys auga netaisyklingai ir nustatoma pieninio sąkandžio patologija, ortodontinis gydymas dažniausiai netaikomas.
Kodėl ir kaip juos prižiūrėti
Išdygus pieniniams dantukams, atsipalaiduoti neteks, nes pirmasis dantukas pareikalauys ir pirmojo šepetuko. Šepetukas gal kiek per skambus žodis, tačiau fakto, kad valyti reikia jau patį pirmąjį išdygusį dantį, nekeičia. Nes laiku išdygę pieniniai dantys formuoja pieninį sąkandį ir palaiko taisyklingą žandikaulių padėtį, kas nulemia normalią kramtymo funkciją, veido dalių taisyklingą formavimąsi. Po pieniniais dantimis tūno nuolatinių dantų užuomazgos - neprižiūrimi, pažeisti ėduonies pieniniai dantukai leidžia infekcijai plisti į nuolatinius dantis ir taip gali juos pažeisti. Ankstyvas nefiziologinis pieninių dantų netekimas ˗ nuolatinio sąkandžio patologijos priežastis.
Tad atsakingų tėvų pareiga - pradėti rūpintis vos tik išdygusiais dantukais. Tą daryti reikėtų kasdien, bent du kartus per parą, pageidautina, prieš naktinį miegą. Dantuką švelniais sukamaisiais judesiais valyti specialiu ant piršto maunamu silikoniniu šepetuku ar tiesiog sudrėkintu švariu marlės (binto, lininės skepetaitės) gabaliuku, apsuktu aplink pirštą. Išdygus pirmiesiems dantims, reikėtų pradėti naudoti dantų pastą. Kokią dantų pastą naudoti, patars gydytojas odontologas individualiai, atsižvelgdamas į jūsų vaiko burnos būklę bei įvertindamas rizikos veiksnius.
Paprastai dantų valymas mažyliams tampa tėvų kantrybės išbandymu, tačiau jei nesuformuosite šių įgūdžių dabar, vėliau tai padaryti bus sunkiau. Jei vaikas naktį geria iš buteliuko ar žinda krūtį, idealu dantis valyti ar bent paskalauti vandeniu po kiekvieno naktinio maitinimo, nes naktį sumažėja seilių gamyba, kas lemia palankias sąlygas bakterijoms daugintis burnoje.
Nepamirškite, jog mamos pienas taip pat turi pieno cukraus, t.y. laktozės, kuri, esant aktyviai burnos mikroflorai, sukelia dantų ėduonį. Mišinėliuose, tirpiose arbatose, sultyse itin gausu angliavandenių, todėl idealiausias gėrimas prieš miegą bei nakties metu yra vanduo.
Neteisingas ir močiučių patarimas: patepti dantenas medumi, kai dantukai kalasi skausmingai. Medus kenkia dantų audiniams. Šis produktas yra vienas agresyviausių ėduonies sukėlėjų dėl lipnios struktūros ir gausios angliavandenių sudėties, taip pat nerekomenduojamas vaikams iki vienerių metų dėl didelės alergijų rizikos.
Tėvai vaikui dantukus turėtų valyti maždaug iki septynerių ˗ aštuonerių metų, nes iki to laiko dar nėra galutinai išlavinta smulkioji motorika, dvi minutes kartoti monotoniškus judesius vaikams atsibosta ir savarankiškas dantų valymas nebūna taisyklingas. Ir nors labai lengva patarinėti, bet mėginkite dantų valymą paversti žaidimu, valykitės drauge, dainuodami. Norėdami rasti kompromisą tarp savarankiškos asmenybės ugdymo ir švarių dantų, tiesiog iš pradžių leiskite vaikučiams patiems valyti dantukus, o tada pervalykite. Patikėkite, tai šiek tiek pigiau - ir laiko, ir finansiniu požiūriu - nei vėliau gydyti apleistus dantis.
Kad nereikėtų gąsdinti odontologais
Pirmasis apsilankymas pas odontologą turėtų būti ne tada, kai vaikas ėmė verksmingai skųstis danties skausmu ar po nakties sutinusiu veiduku. Rekomenduojama pirmąkart dantų gydytoją aplankyti iki pirmojo gimtadienio. Gal šio vizito pyplys ir neatsimins, sėdės jums ant kelių, greičiausiai net nenorės žiotis, bet bus įvertinta jo dantų būklė, rekomenduota tolesnė priežiūra. Labai svarbu vaikutį pratinti prie vizitų pas odontologą. Vaikas pamažu žaidimo forma susipažins su jam neįprasta aplinka, gydytoju, veidrodėliu ar siurbtuku ir pamatys, kad aplinka draugiška ir smagi, procedūros nebaugios, o gal namo parsineš net prizą. Itin svarbus ir tėvų psichologinis nusiteikimas: nesakykite vaikui, kad „neskaudės, nebijok“, nes tokiais žodžiais tik nuteiksite, kad jo laukia kažkas baugaus, skausmingo. Pasitaiko atvejų, kai vaikučiai priešinasi ir nesileidžia net apžiūrimi, nors dantų būklė tokia, kad gydytojas odontologas tiesiog privalo įsikišti. Tokiu atveju galimas gydymas, taikant bendrąją nejautrą. Vis dėlto šiuo metodu žavėtis neraginčiau.
Pirmas vaiko apsilankymas pas gydytoją ortodontą
Nuolatiniai dantys
Apie 5-6 metus ima klibėti pieniniai apatinio žandikaulio centriniai kandžiai, juos pakeičia nuolatiniai dantys, taip pat dygsta pirmieji nuolatiniai krūminiai dantys - taip ima formuotis mišrus sąkandis. Apie 13 metus susiformuoja nuolatinių dantų sąkandis. Šiais laikotarpiais būtina ideali asmeninė burnos higiena, ypač krūminių dantų srityse, nes ką tik išdygę nuolatiniai krūminiai dantys nepilnai mineralizuoti ir žymiai lengviau pažeidžiami ėduonies.
Tėvai teiraujasi, kas yra dantų silantai ir kada jais dengti dantis. Gana dažnai pirmieji nuolatiniai krūminiai dantys pasirodo net neiškritus pieniniams centriniams kandžiams. Šių, turėsiančių lydėti iki žilos senatvės, dantų vagelės būna nepilnai mineralizuotos, o paviršius porėtas, todėl dantys labai lengvai pažeidžiami. Siekiant apsaugoti nuo ėduonies šiuos dantis ir palengvinti jų valymą, vos susiformavus krūminių dantų vagelėms, jie dengiami fluoro turinčiomis skystomis plombinėmis medžiagomis - silantais. Mokslu pagrįsta medicina įrodo silantų naudą: jais padengus sveikų nuolatinių krūminių dantų paviršių, ėduonies atsiradimo tikimybė sumažėja 80-90 %. Vis dėlto silantais dengiami ne visi nuolatiniai krūminiai dantys. Tai turi įvertinti gydytojas odontologas, atsižvelgdamas į prieš tai buvusių pieninių dantų būklę, dantų vagelių gylį, formą bei kitus veiksnius.
Pieninių dantų keitimasis į nuolatinius
Pieniniai dantukai paprastai ima kristi dar vaikui nepradėjus lankyti mokyklos, o žavingos bedantės šypsenos pirmokų rugsėjo pirmosios šventėje jau yra tapusios kone tradicija. Vis tik daugeliui tėvų rūpi, ar reikėtų šalinti klibantį pieninį dantuką? O gal geriau palaukti, kai jis pats iškris? Kai kurie tėvai sako, kad klibantis dantukas trukdo valgyti bei kalbėti, todėl jie veda savo vaikus pas dantų gydytoją. Kada dantį traukti reikia, o kokiais atvejais geriau kantriai palaukti?
Kodėl nepageidautina šalinti dantų per anksti?
Pieniniams dantims tenka gana reikšmingas vaidmuo - jie padeda žandikauliui tinkamai vystytis ir augti. Be to, pieniniai dantukai itin svarbūs tinkamam nuolatinių dantų augimui. Jei dantis iškrito, o naujas jo vietoje neatsiranda ilgiau nei metus, teigiama, kad mažylis danties neteko per anksti. Pavojus kyla todėl, kad kiti dantys mėgina užpildyti laisvą vietą, o tai reiškia, kad nuolatiniai dantys gali išsidėstyti chaotiškai. Neretai tokia situacija iškreipia ir vaiko sąkandį. Be to, per anksti netekus pieninių dantų, žandikaulio vystymasis gali vykti lėtai, o dantų eilė tokiu atveju dėliosis netolygiai. Dėl visų šių galimų pasekmių su vaikais dirbantys dantų gydytojai šalina pieninius dantis tik tais atvejais, kai kitos išeities nėra.
Pieninius dantis šalinti būtina, jei:
- dantis pažeistas karieso ir negali būti gydomas.
- pieninis dantis dar nepradėjo klibėti, o nuolatinis jau kalasi.
- dantenose atsiranda fistulių arba ant dantų šaknų susiformuoja cistų.
- nuolatinio danties užuomazga gali žūti dėl uždegiminių procesų dantenose.
- pieninio danties šaknis skaidosi lėtai ir gali trikdyti nuolatinio danties kalimąsi.
Pasitaiko ir kitokių priežasčių, dėl kurių būtina šalinti pieninį dantį. Pavyzdžiui, jei vaikas jaučia diskomfortą dėl klibančio danties, kuris ilgą laiką neiškrenta pats, arba jei vaikas jaučia skausmą valgydamas. Be to, nestabilus dantis gali sukelti dantenų uždegimą. Jei jūsų mažylio pieninis dantis pažeistas arba vargina lėtinės ligos - pulpitas ar periodontitas - pieninio danties šalinimo vaikų dantų gydytojo kabinete išvengti greičiausiai nepavyks.
Kaip šalinami pieniniai dantys?
Pieninių dantukų konstrukcija išskirtinė, todėl juos šalinti būtina atsargiai. Pieninių dantų alveolių sienelės plonesnės, o šaknys yra ilgesnės už nuolatinių dantų šaknis. Paprastai gydytojas pieninį dantį traukia be nuskausminamųjų, jei dantukas kliba pakankamai. Tik uždegimų atvejais, kai tenka skubiai šalinti dantį, taikoma anestezija.
Vis tik jei nėra jokio poreikio apsilankyti pas gydytoją, o dantų keitimasis vyksta be komplikacijų, tereikia palaukti, kada dantis ims klibėti, ir pašalinti jį natūraliu būdu. Jei dantena toje vietoje, kur buvo dantukas, kraujuoja, dezinfekuokite ją tirpale suvilgytu vatos tamponu.
Pieniniai dantys laikui bėgant vietą užleidžia nuolatiniams. Paprastai šis procesas vyksta be komplikacijų ir tik išskirtiniais atvejais vaikui dantis tenka šalinti gydytojo kabinete. Sveiki dantys - sveiko organizmo, o dažnai ir laimingo gyvenimo atspindys, nepaisant amžiaus, lyties ar tautybės.
