Dailės terapija yra meninės raiškos forma, kurios pagrindinis tikslas nėra sukurti estetišką meno kūrinį, o padėti žmogui atrasti sveikesnį ir priimtinesnį gyvenimo būdą. Tai būdas reikšti savo mintis, jausmus ir potyrius piešiant, tapant, lipdant ar naudojant kitas meninės raiškos priemones. Dailės terapija gali būti taikoma labai įvairiai - vaikams ir suaugusiems, specialiųjų poreikių asmenims, psichikos ligoniams, priklausomybių turintiems, nėščioms moterims, šeimoms, žmonėms, ieškantiems asmeninio tobulėjimo galimybių, verslo įmonėms, ieškančioms darbuotojų efektyvumo bei motyvacijos skatinimo būdų, taip pat tiems, kuriuos ištiko krizės ar stichinės nelaimės.
Kiekvienu atveju dailės terapijos metodai ir priemonės taikomos siekiant konkrečiai klientų grupei svarbių tikslų. Pavyzdžiui, mažiems vaikams dailės užsiėmimai gali būti taikomi siekiant praturtinti jų jutiminę patirtį, lavinti smulkiąją motoriką, bendravimo įgūdžius, emocinį intelektą ir vaizduotę. Vyresniems vaikams dailės užsiėmimai padeda išreikšti save, ugdo savivertę ir savivoką. Skatina bendrauti.
Menas tiesiogiai veikia jausmus ir emocijas. Per emocijas menas veikia ir visą asmenybę, skatindamas ją tobulėti ir kūrybiškai spręsti iškylančias problemas. Kūrybinio proceso metu žmogaus išreiškiami jausmai visuomet turi kažką bendro ir su kitų žmonių panašiose situacijose patiriamais ir išreiškiamais jausmais. Taigi, kurdamas kartu su kitais, žmogus turi galimybę atsikratyti iliuzijos, jog jo problema yra tokia vienintelė, baisiausia ir nepataisoma. Jis gali pasimokyti iš kitų, gauti palaikymą ir pats padėti, pasidalindamas savo patirtimi.
Kartais mūsų išgyvenami jausmai yra per daug sudėtingi, kad galėtume juos įvardinti. Emocijos - tai pirmoji mūsų kalba, padėjusi bendrauti su pasauliu, kol dar nemokėjome kalbėti. Emocinių išgyvenimų sukurta energija liko mūsų pasąmonės labirintuose užkoduota sudėtingesniais negu kalbos simboliais. Ją išreikšti galime, kai kūrybinio proceso metu pasineriame į savo vidinį pasaulį ir jį užfiksuojame spalvų bei formų pavidalu. Pasak H.B.Landharten, piešdami mes galime „kalbėti rankomis, klausytis akimis, liesti širdimi“. Nežodinė meninė raiška gali tapti vienintele bendravimo su aplinkiniu pasauliu priemone tais atvejais, kai dėl fizinės ar protinės negalios žmogus nebegali savęs išreikšti žodžiais.
Dailės priemonės ne tik atspindi mūsų emocijas, bet kartu skatina jas išreikšti. Leidžia keisti jausmus ir išgyvenimus. Patiriami jausmai dažniausiai yra tokie stiprūs, kad nepasiduoda „protingiems“ patarimams, kaip antai „tu turi nusiraminti“ ar „viskas bus gerai“. Tačiau pavirtę spalvų ir formų simboliais jie tampa „pagauti“, tarsi nuotraukoje. Tuomet galime sau pasakyti: „tai štai kaip aš jaučiuosi“ ir paklausti savęs: „ar man patinka tai, ką matau savo piešinyje?“. Jei ne, tuomet galiu tai lengvai pakeisti - perpiešti kitaip, nepatikusią vietą iškirpti, užtepti kita, man labiau patinkančia spalva. Taip pat galiu imtis tam tikro ritualo, pvz., suplėšyti, sudeginti savo nupieštą baimę, problemą. Visa tai galime atlikti smagiai, žaismingai arba aplaistant palengvėjimo ašaromis. Ir tuomet įvyksta mažytis stebuklas - mūsų gyvenime taip pat įvyksta realūs pokyčiai. Tokie piešimo eksperimentai ypač naudingi vaikams, nesuprantantiems loginių tėvų argumentų. Pakeitęs savo piešinį, vaikas įgauna patirties ir tikėjimo, kad pats aktyviai gali valdyti ir keisti aplinką.
Kurdamas žmogus susitelkia į save, mokosi savistabos. Kūrybinis procesas gali būti naudojamas ir ugdymo tikslais. Žaidimas dailės priemonėmis lavina vaikų ir suaugusiųjų vaizduotę, moko ieškoti kūrybiškų sprendimų, atsikratyti mąstymo stereotipų. Visuomet padeda kūrybiniame procese dalyvaujantis žmogus atsipalaiduoja, pasineria į savo savasties gelmes, kur slypi vidiniai rezervai, potencialas. Kūrybinė veikla pažadina mūsų gyvybinę energiją, padeda atsikratyti pasyvumo. Ji visuomet mums sukelia teigiamų emocijų, skatina pasitikėjimą savimi.
Dailės terapijos metodai trumpai
Atliktas tyrimas siekė įvertinti dailės terapijos poveikį motinų, auginančių neįgalius vaikus, savivertei. Buvo keliami šie uždaviniai: 1. Įvertinti neįgalių vaikų motinų savivertės lygį iki ir po dailės terapijos seansų. 2. Palyginti savivertės pokyčius neįgalių vaikų motinoms po dailės terapijos seansų. 3. Pristatyti tyrimo metodus ir dalyvius.
Tyrimo metodika ir dalyviai
Tyrimo imtis sudarė 30 dalyvių. Atranka buvo tikslinė. Atrankos kriterijai: motinos, auginančios neįgalius vaikus, kurios kartu su vaiku lankosi ankstyvosios reabilitacijos skyriuje ir kurių vaiko negalia nustatyta per pastaruosius dvejus metus. Motinos buvo pasirinktos kaip tiriamieji, nes darbas ankstyvosios reabilitacijos skyriuje parodė, kad jos paprastai atvyksta su vaiku į paskirtas reabilitacijos procedūras. Atranka vyko individualaus interviu metu, remiantis noru dalyvauti dailės terapijos užsiėmimuose.
Tyrimo rezultatai
Lyginant ir aptariant gautus rezultatus, tapo akivaizdus savivertės pokytis motinų, auginančių neįgalius vaikus, taikant dailės terapiją. Įvertinus tiriamųjų ir kontrolinės grupės savivertės lygį iki ir po dailės terapijos seansų bei atlikus kokybinę tyrimo grupės sukurtų darbų formaliosios analizės, paaiškėjo, kad dailės terapija turėjo teigiamą poveikį motinų, auginančių neįgalius vaikus, savivertei, palyginti su kontrolinės grupės motinomis, kurių savivertės lygis liko nepakitęs ar net sumažėjo.
| Grupė | Savivertės lygis iki terapijos | Savivertės lygis po terapijos | Pokytis |
|---|---|---|---|
| Tyrimo grupė (dailės terapija) | Vidutinis | Statistiškai reikšmingai padidėjo | Teigiamas |
| Kontrolinė grupė | Vidutinis | Nepasikeitė arba sumažėjo | Neutralus/Neigiamas |
Išvados
- Nustatyta, kad prieš dailės terapiją visų tiriamųjų savivertė buvo vidutiniame lygyje.
- Statistiškai reikšmingai padidėjo dailės terapijos užsiėmimuose dalyvavusių tiriamųjų savivertė, tuo tarpu kontrolinės grupės tiriamųjų savivertė nepakito.
Remiantis tyrimo rezultatais, dailės terapija yra efektyvi ir ilgalaikė priemonė didinant motinų, auginančių neįgalius vaikus, savivertę.
