Renesansas (lot. renascens - atgimstantis) - Europos kultūros istorijos epocha tarp Viduramžių ir Baroko. Istoriškai Renesansas sutampa su Naujųjų amžių socialinės-ekonominės santvarkos pradžia ir išreiškia jos kultūrinius idealus. Tai kultūros sužydėjimo, pasaulio geografinių atradimų ir visuomeninio gyvenimo formų tobulinimo amžius.
Renesanso epocha nesukūrė vienos dominuojančios pasaulėžiūrinės sistemos, bet pasižymėjo Europoje iki tol neregėtu minties ir kultūros formų išlaisvinimu, filosofinių tendencijų įvairove ir žmogaus minties bei jo kūrybinių galių išaukštinimu. Antropocentrizmas tapo Renesanso humanizmo pagrindu, akcentuojant žmogaus individualumą, tikėjimą mokslo pažanga ir kritinį mąstymą. Šis naujasis mąstymas reiškėsi mene, architektūroje, politikoje, moksle ir literatūroje.
Renesanso gimtinė - Italija
Renesanso tėvyne ir iškiliausia renesansinės kultūros ir meno šalimi laikoma Italija, kurioje Renesanso epocha datuojama XIV-XVI a. XIV a. Italijos miestai-valstybės - Florencija ir Venecija - sparčiai augo, turtėjo, juose telkėsi menininkai ir mokslininkai. Žymiausias Renesanso miestas tapo Florencija. Visą Europą apėmęs Renesansas buvo kultūros sužydėjimo amžius.
Dantė Aligjeris, Viduramžių pasaulėvaizdį savo „Dieviškojoje komedijoje“ italų kalba įprasminęs filosofas ir poetas, laikomas Renesanso epochos pranašu. Vienas pirmųjų Italijos humanistų, gaivinusių antikinę kultūrą, buvo poetas Frančesko Petrarka. Žymiausias italų Renesanso literatūrinis paminklas - Džovanio Bokačo „Dekameronas“ (parašytas 1349-1353 m., išspausdintas 1471 m.).
Renesanso dailės kūriniai pasižymi darnos, harmonijos siekiu, jiems būdinga simetrija, aiškumas, statika. Kompozicinio balanso siekta net matematiniais skaičiavimais. Svarbiausias Renesanso dailės objektas yra žmogus. Būtent humanizmas buvo varomoji klasikinių temų atsiradimo Renesanse jėga, kuri atgaivino mitologinius ir istorinius dievus bei didvyrius. Populiarėjo mitologinis, istorinis, batalinis, natiurmorto, peizažo žanrai.
Brandusis renesansas prasidėjo XV a. pabaigoje su garsiausiais dailininkais, kaip Michelangelo, Leonardo da Vinci, Rafaelis. Florencijos tapyba buvo vėsokai skaidri, o Venecijos - jausmingai spalvinga. Šių menininkų darbų rasite daugelyje Italijos miestų, bet daugiausia Florencijoje, Romoje ir Vatikane.
Renesansas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir daugelyje kitų Šiaurės ir Vidurio Europos šalių Renesansas sutapo su XVI a. Pagrindiniai Renesanso Lietuvos valdovai buvo Žygimantas Senasis, jo sūnus Žygimantas Augustas, o išnykus Jogailaičių dinastijai - Steponas Batoras. Renesanso kultūros ugdymo istorijoje lemtingą vaidmenį suvaidino ir iš Renesanso tėvynės Italijos kilusi Žygimanto Senojo žmona karalienė Bona Sforca.
Žygimantas Augustas XVI a. istorijoje tapo reprezentatyviausia ir daugiausia istorinio dėmesio sulaukusia valdovo figūra. Skirtingai nei daugelis Lietuvos ir Lenkijos valdovų, kurie dažniau būdavo jo karalystės sostinėje Krokuvoje, Žygimantas Augustas Lietuvos kunigaikštystės sostinę Vilnių pasirinko savo pagrindine rezidencija ir pavertė jį renesansinės kultūros židiniu.
Spausdintos knygos atsiradimas XV a. Vokietijoje esmingai pakeitė Europos kultūrą - rašymas ir skaitymas, pažinimo siekimas tapo visuotine visuomenės vertybe. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje spaudos pradininku tapo Pranciškus Skorina, iš Polocko kilęs ir Italijoje medicininį išsilavinimą įgijęs LDK pilietis, kuris Vilniuje įkūrė spaustuvę ir 1522-1525 m. išleido dvi pirmas LDK knygas kirilicos raidynu bažnytine slavų kalba. Skorinos spaustuvės veikla nutrūko, tačiau nuo XVI a. antrosios pusės Lietuvoje buvo leidžiamos knygos lotynų, rusėnų, lenkų ir lietuvių kalbomis.
Renesanso mąstysena ir visuomenė
Kritinis visuomeninių reiškinių vertinimas, valstybės tobulinimo projektai Renesanso epochoje tampa įprastine norma - Renesanso žmogus siekia tobulumo. Todėl nereikia stebėtis, jog renesansinė Lietuvos valstybė, kurią XVI a. lankė vis daugiau kitų kraštų gyventojų, pirmą kartą sulaukė ir daug kritikos, o patys valstybės piliečiai, nors ir be išlygų gerbdami luominės visuomenės taisykles, nevengė ironijos net valdovų atžvilgiu.
Renesanso epochoje susiformavo įvairios valstybių valdymo ir visuomeninio gyvenimo tobulinimo teorijos: vienos teigė krikščioniškosios ir pasaulietinės moralės vienybę, kitos pripažino valdovų teisę būti aukščiau įstatymo. Viena įtakingiausių Renesanso politinių teorijų, išplėtojusių moralės ir politikos nesuderinamumo idėją, buvo sukurta Florencijos mąstytojo ir politikos veikėjo Nikolo Makiavelio. Savo idėjas jis apibendrino veikale „Valdovas“.
Vienas pirmųjų Lietuvos mąstytojų, kėlusių valstybės reformos idėjas, buvo Mykolo Lietuvio slapyvardžiu veikalą „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ (apie 1550 m.) parašęs bajoras Venclovas Mikalojaitis. Brandžiausiu Lietuvos Renesanso politinės minties paminklu laikomas kalvinisto Andriaus Volano veikalas „Apie politinę arba pilietinę laisvę“ (1572 m.), kuriame buvo iškelti visų vienodos atsakomybės prieš įstatymą, luomų lygiateisiškumo ir asmens vertės idealai, užtikrinantys politinę laisvę.
Renesanso menas ir literatūra
Renesanso epocha atnaujino ir tapybą. Renesanse skulptūra atsiskyrė nuo architektūros. Žmogaus figūros vaizdavimas tapo realistiškesnis, didesnis dėmesys skirtas anatomijai ir plastiniam modeliavimui (sfumato). Pirmą kartą atsiskleidė žmogus kaip asmenybė, su savo jausmais.
Lietuvos Renesanso literatūra, kurta lotynų, lenkų, rusėnų bei lietuvių kalbomis, rūpinosi politinių, istorinių ir religinių problemų sprendimu. Ji vadovavosi antikinės retorikos taisyklėmis, krikščioniškąjį mokymą derino su antikine išmintimi ir įvaizdžiais. Vienas populiariausių Renesanso topų - „žmogus - keleivis audringoje jūroje, plaukiantis ramybės ir palaimos uosto link“.
Renesanso arkos ir arkados: Vilniaus alumnato atvejis
Vienas iš svarbių Renesanso klausimų: kaip žmogui, ribojamam prigimties ir valdomam visagalio likimo, tapti laimingam? Laimės temą, kaip ir daugelį kitų žmogaus egzistencijos aktualijų, nutylėtų Viduramžiais, Renesanso literatai atgaivino remdamiesi Antikos mąstytojais, tačiau siejo su žmogui suteikta krikščioniška Dievo dovana būti laisvu kūrėju ir įgyvendinti savo siekius. Italų Renesanso filosofas Džovanis Piko dela Mirandola yra sušukęs: „O, koks didelis Dievo Tėvo dosnumas, kokia didelė ir nuostabi žmogaus laimė! Jam leista turėti tai, ko pageidaus, ir tapti tuo, kuo panorės“.
Renesansas iškėlė žmogų kūrėją, teigė žmogaus laisvę ir teisę priimti sprendimus pagal savo sąžinę ir protą, suformavo visuomenei bei valstybei pasišventusio herojaus idealą. Pirmasis šiuos idealus paviešino ir savo gyvenimu realizavo lietuvių humanistas ir Reformacijos šauklys Abraomas Kulvietis savo „Tikėjimo išpažinime“ (1543 m.). Kulvietis bei pirmasis lietuvių protestantų teologas Stanislovas Rapolionis pradėjo kurti lietuvių raštijos pagrindus ir iškėlė žmonių mokymo ir krikščioniškųjų tiesų pažinimo per raštą idealus.
Juos įgyvendino jų bendramintis Martynas Mažvydas, kuris 1547 m. Karaliaučiuje išleido pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmo prasti žadei“, skirtą paprastiems lietuviams šviesti. Reformacijai besipriešinantys visuomenės sluoksniai pirmuosius lietuvišką raštiją ketinusius puoselėti protestantus privertė emigruoti į kaimyninę protestantiškąją (liuteroniškąją) Prūsiją.
