Martynas Liuteris (vok. Martin Luther; tikrasis vardas - Martin Luder; 1483 m. lapkričio 10 d. Eislėbenas, Šventoji Romos imperija - 1546 m. vasario 18 d. Eislėbenas, Šventoji Romos imperija) - protestantiškosios reformacijos pradininkas, vienuolis augustinas, teologas, siekęs bažnyčios reformų išvengiant skilimo.

Jo Biblijos vertimas laikomas vienu svarbiausių Biblijos vertimų.

Gimimo aplinkybės ir ankstyvoji vaikystė

Martynas Liuteris gimė 1483 m. lapkričio 10 d. vėlai naktį Eislėbene (pietvakarių Saksonija), katalikiškų miestiečių Hanso ir Margareta Liuterių šeimoje. Kitą dieną, anksti ryte, kūdikis buvo nuvežtas į šv. Petro bažnyčią, kur vietinis klebonas pakrikštijo jį, duodamas Martyno vardą, kadangi ta diena sutapo su šv. Martyno Turiečio šventadieniu.

Nuo 1484 m. šeima persikėlė gyventi į Mansfeldą, kur Martynas, sulaukęs ketverių su puse metų, pradėjo lankyti vietinę mokyklą. Mokytojai elgėsi su mokiniais „kaip kalėjimo prižiūrėtojai su vagimis“. Vėliau Liuteris rašys, jog mokykla „priminė pragarą ir skaistyklą“, joje mokiniai nieko neįsisavindavo dėl „rykščių, drebėjimo, baimės ir aimanų“.

Prie tokios atmosferos mokykloje prisidėjo gana kietas Liuterio auklėjimas šeimoje. Jo tėvai buvo labai griežti. Kartą mama jį primušė iki kraujo už tai, kad jis pavogė iš indaujos vieną riešutą. Kitą sykį panašiai su juo pasielgė tėvas.

Mokslų kelias

Kai Martynas buvo dvylikos su puse metų, tėvai jį pasiuntė į mokyklą Magdeburge. Po metų jis grįžo namo ir buvo išsiųstas į kitą mokyklą, šį kartą Aisenahe. Čia 1497 metais, per Velykas, jis pradėjo lankyti parapinę šv. Jurgio mokyklą, kurioje išbuvo iki 1501 metų.

Baigęs mokyklą Aisenahe, septyniolikos metų jaunuolis įstojo į Erfurtui universitetą. Gyvenimas universitete buvo suvaržytas ir panašėjo į vienuolišką. Studentų punktualumas ir skaitoma literatūra buvo griežtai cenzūruojami.

Studijuodamas universiteto bibliotekoje, Liuteris pirmą kartą savo gyvenime susidūrė su Šventuoju Raštu. Martynas studijavo labai uoliai. Jo pirmosios biografijos autorius ir būsimos Reformacijos bendražygis Philippas Melanchtonas apie jį rašys: „Erfurte jis įsisavino viską greičiau negu kiti. Jo dvasia, pilna pažinimo troškulio, reikalavo kažko daugiau, nei galėjo pasiūlyti universiteto studijų programa. Todėl jis pradėjo savarankiškai skaityti senovės romėnų ir graikų rašytojus“.

1502 m. rugsėjo mėnesį Liuteris tapo laisvųjų menų (septynių mokslų) bakalauru, o 1505 m. pradžioje - magistru. Tuo metu jo tėvas, vis tebepuoselėdamas perspektyvios ateities planus, laiškuose į sūnų ėmė kreiptis „Jūs“, net nužiūrėjo Mansfelde jam turtingą nuotaką.

Priesaika ir apsisprendimas tapti vienuoliu

Visiškai netikėtai tėvui, artimiesiems ir draugams, Martynas metė universitetą ir išėjo į vienuolyną. Pagrindinis įvykis, paskatinęs jį taip pasielgti, šalia daugelio kitų jo biografų legendinių aiškinimų, atsitiko 1505 m. liepos 2 d. Tos dienos vakarą viešėjusį pas tėvus ir grįžtantį į Erfurtą iš vieno kaimo Martyną užklupo baisi audra. Prieš pat jį žaibas uždegė ir nuvertė medį. Su­stingęs iš baimės Martynas krito ant kelių ir ėmė šaukti: „Gelbėk mane, šventoji Ona!“

Išties simboliška, tačiau būtent ši liepsna iš dangaus pasuko jaunąjį Liuterį ta kryptimi, kuri vėliau atvedė į Reformaciją. Vienuolynas tais laikais buvo vienintelė vieta, kur žmogus, nusprendęs gyventi aktyvų dvasinį gyvenimą, galėjo rasti tinkamą tam aplinką. Ne veltui viduramžių teologiniai traktatai vienuolynus laikė „sąžinės pir­ti­mi“, „žemiska skaistyklą, kurioje ap­va­lo­mos dau­ge­lio nuodėmių rūdys“.

Būtent tokią aplinką Liuteris tikėjosi rasti augustinų - atsiskyrėlių vienuolyne. Praėjus dviems savaitėms po įsimintinos audros, 1505 m. liepos 17 d., Liuteris įstojo į Erfurtui augustinų vienuolyną. Po poros dienų Liuterio tėvas atsiuntė aštrų laišką, kuriame kalbėjo, jog sūnus pažeidė Dievo įsakymą „Gerbk savo tėvą“, išsižadėjo sūnaus. Tėvo planai „tinkamai ir turtingai apvesdinti“ sūnų žlugo, šiam pasirinkus vienuolystę.

Gyvenimas vienuolyne ir teologinės studijos

Gyvenimas vienuolyne buvo kruopščiai reglamentuotas. Keliamasi - 3 valandą ryto, einama miegoti - 8 valandą vakaro. Per parą kiekvienas vienuolis turėjo dalyvauti septyniose pamaldose, o penktadieniais atlikti viešą išpažintį. Nors Biblija nieko nekalba apie viešo nuodėmių išpažinimo būtinybę, viduramžių katalikų bažnyčios liturgijoje tai buvo dogma.

Vienuoliai maitindavosi du kartus per dieną: 10 valandą ryto ir 4 valandą dienos. Pasninko metu, kuris sudarydavo trečdalį metų dienų, buvo tenkinamasi juoda duona ir vandeniu. Vienuolių celės buvo neapšildomos ir priminė kalėjimų kameras. Kalbėtis tarpusavyje vienuoliai galėjo tik prioro akivaizdoje.

Į tokią krikščioniškos atgailos ir kūno marinimo vietą pateko jaunas Liuteris. Savo uolumu, vykdant vienuolyno regulą, jis pranoko visus kitus. Kasdien po 3 valandas melsdavosi prie atviro lango. Net ir aršiausi priešai ateityje pripažins, jog Liuteris buvo pavyzdingas vienuolis.

1507 m. balandžio 4 d. jis buvo įšventintas į kunigus. Į pirmąsias Martyno mišias atvyko jo tėvas Han­sas kartu su draugais. Neseniai buvo miręs nuo maro jaunesnysis sūnus ir sielvartas paskatino tėvą susitaikyti su Martynų.

Po įšventinimo Liuteris tęsė teologijos studijas Erfurto vienuolyne. Septyniolika mėnesių, nedalyvaudamas choro užsiėmimuose ir kituose vienuolyno darbuose, jis atsidėjo Šventojo Rašto ir Bažnyčios tėvų tekstų studijoms.

1508 m. spalį tapo filosofijos profesoriumi netoli veikiančiame (nuo 1502 m.) Vitenbergo universitete. Po penkių mėnesių gavo teisę dėstyti bibliistiką. Tuo pat metu ėmė mokytis hebrajų kalbos, kad galėtų originalo kalba skaityti biblijinius tekstus.

Liuterio asmeninis tikėjimas Vitenbergo periodu rėmėsi tradicine bažnyčios samprata apie įstatymišką ir teisiantį Dievą. Dievo malonės ir tiesos apreiškimas dar nebuvo pasiekęs jauno biblistikos profesoriaus širdies. „Žinojau, kad Kristus yra rūstus teisėjas, nuo kurio norėjau pabėgti, bet nesugebėjau. Kristus nebuvo man tarpininkas, bet teisėjas.

1510 m. spalį Liuteris augustinų kongregacijos įgaliojimu išvyko į piligriminę kelionę Romą. Vizitas Romoje sukėlė Liuteriui šoką. Iki tol Roma su popiežiumi jam buvo šventas miestas, regimas Kristaus Bažnyčios simbolis. Tačiau „šventoji Roma“ tuo pat metu buvo velniška Roma, ir jeigu Liuterio nedomino kultūrinio renesanso atspindžiai mieste, tai jis negalėjo nematyti prostitučių, negirdėti apkalbų, nesusidurti su orgijomis tiek kilmingųjų namuose, tiek popiežiaus rūmuose. Penki kelionės mėnesiai jei ir nepadarė didelės įtakos dvasiniam Liuterio augimui ar jo teologinių pažiūrų formavimuisi, tai bent įtikino jį, jog egzistuojanti popiežija ir katalikų bažnyčia anaiptol nėra tokia bažnyčia, kurią Kristus pašaukė skelbti Evangeliją.

1512 m. rudenį Liuteris Vitenbergo universitete tapo teologijos daktaru. Įdomu tai, jog kaip jis niekada nesiekė jokių laipsnių, taip nenorėjo priimti ir daktaro diplomo. Išmintingam augustinų generaliniam vikariui Staup­ciui pavyko jį įtikinti: „Dievas turi daug darbų, kuriuos turi atlikti. Jam reikalingi išmintingi žmonės, gabūs Jam pasitarnauti. Jeigu mirsi, net ir danguje būsi pašauktas į Jo darbą, nes Jam ir ten reikalingi daktarai“.

Reformacijos pradžia ir 95 tezės

Martyno gyvenime atsirado viena svarbi naujovė, padariusi iš Liuterio moks­lininko - Liuterį pamokslininką: daktaro statusas suteikė galimybę ir net pareigą pamokslauti didesnėms auditorijoms. Jis pradėjo pamokslauti savo vienuolijos broliams, dar labiau įniko į Biblijos studijavimą, ėmė dėstyti teologiją Vitenbergo universitete.

Pirmosios jo paskaitos Vitenberge 1513-1518 metais buvo paskirtos Psalmėms bei apaštalo Pauliaus laiškams: Romiečiams, Galatams ir Žydams. Jau šiuo laiko tarpiu ne­at­gimęs iš aukšto vienuolis savo paskaitose ėmė dėstyti kai kurias svetimas katalikybės ortodoksijai idėjas.

Vėliausiai gy­ve­ni­mo me­tais Liuteris liudija apie savo at­si­ver­ti­mą, stu­di­juo­jant laišką Romiečiams pir­mąjį sky­rių. „Galų gale Dievas pa­ro­dė man sa­vo gai­les­tin­gu­mą. O kai die­ną ir naktį mąs­čiau apie šiuos žodžius: „Die­vo tei­su­mas ap­si­reiškia tikėji­me, kaip pa­rašyta, ‘Tei­su­sis gy­vens tikėji­mu’ “, pradėjau su­pras­ti Die­vo tei­su­mą kaip kažką, kuo gy­ve­na tei­sus žmo­gus, kaip Die­vo do­va­ną ar­ba die­višką tikėji­mą, ir su­vo­kiau, kad žodžiuo­se “Die­vo tei­su­mas ap­si­reiškia Evan­ge­li­jo­je” kal­ba­ma apie tei­su­mą, dėl ku­rio gai­les­tin­gas Die­vas mus ištei­si­na per tikėji­mą. To dėka stai­ga pa­si­ju­tau tar­si nau­jai gimęs, tar­si įžengęs pro at­vi­rus var­tus į patį Rojų. Nuo tos aki­mir­kos Šven­tasis Raštas at­sivėrė man nau­jo­je švie­so­je. Kaip ank­sčiau ne­ke­nč­iau žodžių “Die­vo tei­sin­gu­mas”, taip da­bar pa­mi­lau“.

Liuteris priėjo išva­dos, jog žmo­gus tuo pat metu yra ir Dievo išteisinta būtybė, ir nusidėjėlis. Vadinasi, žmogus pats ne­ga­li pa­siek­ti Die­vo pa­lan­ku­mo. Padėti jam ga­li tik tikėji­mas. Vienuoliai, kunigai, popiežius ir bažnytiniai susirinkimai gali klysti. Ne­klys­ta tik Šventasis Raštas. O pa­grin­dinė Rašto tu­ri­nio te­ma, anot jo, yra Die­vo ma­lonės skel­bi­mas.

Lūžis viešojoje Liuterio veikloje, atvedęs į Reformaciją, įvyko 1516-1517 metais ir buvo susijęs su vienu tradicinės bažnyčios liturgijos elementų - atlaidais, kurių metu būdavo platinamos indulgencijos. Vis­kas pra­sidėjo nuo to, jog 1510 metais popiežius Julijus II išleido bulę, nusta­tan­čią at­lai­dus, iš ku­rių gaunamos pa­ja­mos turėjo būti skir­tos šv. Pe­tro ba­zi­li­kos Romoje statybai.

1516 m. spalio 31 d. Vitenbergo parapinėje bažnyčioje Liuteris pasakė pamokslą, nukreiptą prieš atlaidus. Jis kalbėjo, jog atleidimą gali gauti ne tas, kas sumoka pinigus, bet tik tas, kas iš tikrųjų gailisi dėl savo nuodėmių. „Kristus netroško atlaidų skelbimo, bet Evangelijos skelbimo“.

1517 m. spalio 31 d. savo garsiojo pamokslo prieš atlaidų metinių proga Liuteris pasiūlė surengti šia tema disputą universitete ir paskelbė garsiąsias 95 tezes. Jose aštriai kritikavo katalikišką atgailos sampratą ir pateikė evangelinį jos suvokimą, neigė popiežiaus viršenybę dvasiniame pasaulyje, pabrėžė skirtumą tarp „nuodėmių atleidimo religijos“ ir tikro tikėjimo Kristumi. Nepraėjo ir dvi savaitės, kaip atspausdintos tezės išplito po visą Vokietiją, o per keturias savaites - po visą krikščionišką pasaulį, ir atrodė, anot vieno amžininko, „kad jas angelai nešiojo ant sparnų ir rodė visiems žmonėms“.

Tezės buvo tarsi bombos sprogimas. Liuteris pirmasis viduramžiškoje visuomenėje išdrįso krikščioniško tikėjimo ir kulto klausimus paversti viešos diskusijos objektu. Tačiau Romos kurija, aišku, negalėjo pakęsti jokių diskusijų...

Vėlesnė veikla ir palikimas

Martynas Liuteris buvo teologas ir vokiečių vienuolis, kuris XVI a. pradėjo protestantų reformaciją, keičiantis krikščionybę amžinai. Martinas Liuteris gimė 1483 m. lapkričio 10 d. Vokietijoje.

Liuteris buvo mokomas religinėse mokyklose, tiek lotyniškose, tiek vienuolinėse, ir jie sudarė savo tikėjimo pagrindą. Su savo meno laipsniu jis galėjo studijuoti teisę, teologiją ar mediciną. Nors jis pasirinko įstatymą, kad jo tėvas būtų laimingas, jis paliko tik keletą savaičių ir prisijungė prie vienuolyno.

Martin savo vienuolyne laikėsi griežtų taisyklių, tačiau jis nusprendė, kad jis nepatenkinamas ir baigė teologijos bakalauro laipsnį. Jis uždirbo dar vieną laipsnį, kuris leido jam išmokyti Keturias sakinių knygas - standartinį šventąjį laiko tekstą.

Martynas buvo išsiųstas į Romą, kad jis atstovautų vokiečių Augustino vienuolynams, o Vakarų krikščionybėje jausdamas dvasingumo trūkumą. Po grįžimo į Vokietiją jis baigė daktaro laipsnį ir tapo biblijos studijų profesoriumi.

1517 m. Martynas Liuteris tapo jo leidinių buveinės pavadinimu, įskaitant devyniasdešimt penkias disertacijas, kurias jis prikalė prie bažnyčios durų. Šis įvykis paskatino Martiną pasiekti naują suvokimą apie krikščionišką išganymo koncepciją - susitaikymą su Dievu.

Martin ištyrė savo nekonformistinius mokymus ir teigė, kad bažnyčia neturėjo galios atleisti nuodėmių tikinčiuosius. Jis pašalino save iš diskusijų, nors kiti užėmė jo vietą, sprendė kitus teologinius klausimus ir raginama reformuoti bažnyčią ir visuomenę.

Po daug diskusijų ir nagrinėjimo Martin Liuterio mokymai ir raštai buvo laikomi "eretiškais, skandalingais [ir] įžeidžiančiais dievotoms ausims". Martin atsisakė ištaisyti savo raštus ir buvo kaltinamas bandydamas iššaukti 1500 metų krikščioniškojo teologinio sutarimo.

Pasirašytas įstatymas, kuriame teigiama, kad Martinas Liuteris ir jo pasekėjai buvo politiniai piktadariai ir kad jo darbai turėtų būti sudeginti. Kai kurie valdovai nesutiko su šia dekretu ir paėmė Martiną į Wartburgo pilį, kad paslėptų.

Martynas išvertė Naująjį Testamentą į vokiečių kalbą, darant įtaką rašytinės vokiečių raidai. Iki 1522 m. Martynas Liuteris sukaupė reikiamą darbą. Reforma taip pat tapo teisiniu ir politiniu procesu. Iki 1523 m. kiti pradėjo savo reikalus dėl radikalesnio bažnyčios ir visuomenės reformacijos. Vėliau Martynas Liuteris buvo įtrauktas į reformaciją tik kaip teologas, patarėjas ir pagalbininkas. Jis nustatė naujų protestantų bažnyčių priežastis ir įkūrė liuteronykumą, kuris įgijo daug pasekėjų ir net palaikė vokiečių kunigaikščius.

Martynas Liuteris kentėjo nuo daugelio negalavimų, nors jis ir toliau mokė Wittenburgo universiteto Teologijos dekaną. Jis paskelbė daugiau darbų, kurių dalis buvo įžeidžianti tam tikroms grupėms ir rasėms, įskaitant žydus ir musulmonus. Jis mirė 1546 m. vasario 18 d., sulaukęs 62 metų kelionėje į savo gimtąja miestelį.

Martynas Liuteris buvo vokiečių vienuolis, teologas ir profesorius, kuris 1500-aisiais pradėjo protestantų reformaciją. Jis yra svarbus, nes jo veiksmai iššūkį katedros institucijai ir sukėlė didelius krikščionybės pokyčius.

Martynas Liuteris garsiai parašė 95 tezes 1517 metais, kritikuodamas katalikų bažnyčios praktikas, pavyzdžiui, atlaidų pardavimą. Jo idėjos greitai išplito, sukeldamos naujų krikščioniškų grupių, vadinamų protestantais, formavimąsi.

Liuterio veiksmai lėmė krikščionybės suskaldymą vakarų Europoje. Daugelis žmonių pradėjo sekti protestantines įsitikinimus, kurie pabrėžė Biblijos skaitymą ir išgelbėjimą per tikėjimą, o ne tik bažnyčios tradicijas.

Martynas Liuteris išvertė Bibliją į vokiečių kalbą, kad daugiau žmonių galėtų ją skaityti. Jis mėgo muziką ir rašė giedres, įskaitant „Didžiąją tvirtovę - mūsų Dievą“.

Kartą jis buvo paskelbtas pabėgėliu imperatoriaus, bet buvo apsaugotas draugų.

"Net jei aš žinojau, kad rytoj pasaulis eis į gabalus, aš vis tiek augu savo obuolį".

"Aš negaliu ir nieko neišgirsiu, nes priešintis sąžinei nėra nei teisinga, nei saugi. Čia aš stoviu, negaliu nieko daryti, taigi, padėk man Dievą. Amen".

"Dievas rašo Evangeliją ne vien tik Biblijoje, bet ir ant medžių, ir gėlių, ir debesų bei žvaigždžių".

tags: #martynas #liuteris #gime

• Babij Jaro tragedijos atminimas
• Saugumas skrendant nėštumo pradžioje
• Eduardo Balsio kūryba
• Atostogos už vaikus Lietuvoje
• Teletabių šou