Adolfas Ramanauskas-Vanagas (g. 1918 m. kovo 6 d. Niu Britene, JAV - m. 1957 m. lapkričio 29 d. Vilniuje) - tai viena ryškiausių ir garbingiausių asmenybių Lietuvos partizanų judėjime, kuriam suteiktas brigados generolo laipsnis.
Gimė Niu Britene, JAV, lietuvių emigrantų šeimoje. 1921 m. Ramanauskų šeima grįžo į Lietuvą ir už santaupas nusipirko 6 ha žemės. Šeimoje, be Adolfo, buvo sesuo Aldona ir brolis Albinas. 1930 m. baigė pradinę mokyklą, o 1936 m. - Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją. Adolfas aktyviai dalyvavo skautų veikloje. Studijavo Klaipėdos pedagoginiame institute, kuris 1939 m. buvo perkeltas į Šiaulius. Po studijų mokytojavo kaimo mokykloje netoli Druskininkų. 1940-1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje.
1941 m. per birželio sukilimą A. Ramanauskas-Vanagas aktyviai dalyvavo antisovietinėje veikloje. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. balandžio 25 d. jis tapo partizanu ir greitai pradėjo eiti vadovaujančias pareigas.
Jo karinė karjera partizanų gretose prasidėjo nuo vadovavimo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui. 1945 m. vasarą jis tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu. 1945 m. rugsėjį perėmė Merkio rinktinės vadovavimą. 1945 m. gruodžio 15 d. jo vadovaujami partizanai nesėkmingai bandė užimti Merkinę. 1947 m. rudenį A. Ramanauskas-Vanagas perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o 1948 m. - visos Lietuvos partizanų vadovavimą.
1949 m. vasario mėn. Prisikėlimo apygardos teritorijoje Minaičių kaime tarp Radviliškio ir Baisogalos dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime. Šiame suvažiavime vasario 16 d. buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija. Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 m. pradžioje - Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis.
A. Ramanauskas-Vanagas buvo vienas iš nelegalios partizanų spaudos organizatorių, leidėjų ir redaktorių. Jis išleido keletą numerių laikraštėlio „Trečias skambutis“. 1945-1952 m. buvo Dainavos apygardos laikraščio „Laisvės varpas“ (1947-1949 m.) leidėjas ir redaktorius.
Archeologai rado partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus
Nuo 1952 m. pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja vadovybe, Adolfas Ramanauskas-Vanagas gyveno nelegaliai, slapstėsi su šeima - žmona Birute Ramanauskiene-Vanda ir dukterimi Aukse. Dukrą dažniausiai globojo močiutė Anelė Mažeikienė, kuri kartą iš stribų pasalos Auksę išnešė šieno prikimštame maiše ant nugaros. Žmonai buvo siūlyta legalizuotis ir dirbti pedagoge, tačiau ji atsisakydavo. Šeima turėjo fiktyvius dokumentus ir apsistodavo pas patikimus žmones.
KGB skyrė ypač didelį dėmesį A. Ramanausko-Vanago paieškai ir likvidavimui. Po 11 metų nesėkmingo gaudymo, iš labiausiai patyrusių KGB seklių buvo sudaryta nuolatinė operatyvinė grupė. Viso darbavosi per 50 agentų. 1956 m. spalio 12 d. 9 val. ryto, su žmona Birute, jis buvo suimtas Kaune, vos išėjęs iš KGB užverbuoto išdaviko, buvusio bendraklasio Antano Urbono-Žinomo namelio. Juos nuvežė į LTSR KGB kameras.
Nuo pat pirmųjų tardymo valandų partizanų vadas buvo žiauriai kankinamas, gyvas karpomas. Po kelių tardymo valandų itin sunkios būklės A. Ramanauskas buvo nugabentas į kalėjimo ligoninę. Kalėjimo gydytojų pateiktame akte rašoma: „Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški veido, viso kūno galūnių raumenų traukuliai. Pulsas vos juntamas, minkštas, kraujospūdis 60/40. Ligonis visas kruvinas…“. Konstatuoti šeši durtiniai sužalojimai dešinės akiduobės gilumoje, padaryti aštriu, duriančių savybių įrankiu. Ekspertų nuomone, po tokių sužeidimų A. Ramanauskas-Vanagas neteko regėjimo dešine akimi. Slaptame akte taip pat minimas lytinių organų nupjovimas, daugybė mėlynių pilvo srityje, kairės rankos 3-o piršto pjautinė žaizda. Į tardymus partizanas buvo ne atvedamas, o atnešamas.
1957 m. rugsėjo 24-25 d. Vilniuje posėdžiavęs LTSR Aukščiausiasis Teismas jam skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje. Egzekucija atlikta netipiniu būdu: budelis stovėjo priešais auką ir šovė į apatinį kairės pusės žandikaulį. Tikėtina, kad viršutinio žandikaulio pažeidimas partizanui padarytas tuo pačiu metu, kaip ir apatinio žandikaulio, t. y. vienu šūviu. Jo žmona Birutė nuteista 8 m. griežto režimo lagerio. Ji buvo KGB persekiojama visą likusį gyvenimą, bet, pasak dukros Auksutės, niekuomet nesigailėjo savo pasirinkto kelio. Mirė 1996 m. kovo 19 d.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, A. Ramanausko-Vanago nuopelnai buvo deramai įvertinti. 1997 m. gruodžio 22 d. jam suteiktas Kario savanorio statusas, 1998 m. sausio 26 d. LR Prezidento dekretu - dimisijos brigados generolo laipsnis. Taip pat įteisinti dar 1949 m. ir 1950 m. Lietuvos partizanų aukščiausiosios vadovybės apdovanojimai - 2-ojo ir 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiai su kardais. 1998 m. kovo 3 d. LR Prezidento dekretu A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas 2-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas, o 1999 m. vasario 2 d. dekretu - 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas.
Palaidojimo vieta iki pat 2018 m. tiksliai nežinota. Tačiau, Dariaus Indrišionio prielaida, A. Ramanausko kūnas buvo užkastas Vilniaus Našlaičių kapinėse kartu su keliais tądien sušaudytais kriminaliniais nusikaltėliais. 2018 m. birželio 7 d. Našlaičių kapinėse, Antakalnyje, Vilniuje buvo rasti A. Ramanausko palaikai. Palaikų autentiškumas nustatytas atlikus teismo antropologinę analizę, kaukolės ir asmens fotografijų sugretinimus bei DNR tyrimus. Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai iškilmingai perlaidoti 2018 m. spalio 6 d. Antakalnio kapinėse valstybės vadovų panteone.
2018 metai buvo paskelbti Adolfo Ramanausko-Vanago metais, siekiant pagerbti šią Lietuvai ir jos žmonėms svarbią istorinę asmenybę ir paskatinti jaunimą domėtis jo palikimu.
2024 m. sausio 29 d. paryčiais raudonais dažais buvo apipiltas A. Ramanausko-Vanago paminklas Merkinėje. Po metų prokuratūra baigė tyrimą ir teismui perdavė tris Rusijos pilietybę turinčius asmenis. Nustatyta, kad šie asmenys organizuotai vykdė Rusijos specialiųjų tarnybų užduotis, tai buvo kruopščiai planuota operacija.
Lietuvos viešojoje erdvėje kilo skandalas, kuomet rašytoja Rūta Vanagaitė teigė apie partizanų vadą radusi skandalingų ir kompromituojančių detalių, neva jis pats žalojęs save ir buvęs KGB agentas. Kilus visuomenės ir istorikų pasipiktinimui, R. Vanagaitė atsiprašė, pripažino nežinojusi visos medžiagos ir todėl suklydusi. Už melagingą informaciją apie partizanų vadą leidykla „Alma Littera“ paskelbė išimsianti visas rašytojos knygas iš prekybos.
2019 m. Viačeslavas Titovas, Lietuvos rusų sąjungos narys, remdamasis sovietų teismo sprendimu, apkaltino Ramanauską-Vanagą nužudžius 8 tūkst. Lietuvos piliečių. Pasak istoriko Arvydo Anušausko, šis sprendimas - suklastotas. Teismas paskelbė, kad V. Titovas sulaužė tarybos nario priesaiką, paniekino mirusiojo atminimą, kurstė nesantaiką ir viešai neigė SSRS nusikaltimus. Buvusiam politikui skirta 10 tūkst. litų bauda.
| Įvykis | Data |
|---|---|
| Gimė | 1918 m. kovo 6 d. |
| Grįžo į Lietuvą | 1921 m. |
| Baigė gimnaziją | 1936 m. |
| Tapo partizanu | 1945 m. balandžio 25 d. |
| Tapo Dainavos apygardos vadu | 1947 m. rudenį |
| Suimtas | 1956 m. spalio 12 d. |
| Nuteistas mirties bausme | 1957 m. rugsėjo 24-25 d. |
| Įvykdyta egzekucija | 1957 m. lapkričio 29 d. |
| Suteiktas Kario savanorio statusas | 1997 m. gruodžio 22 d. |
| Suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis | 1998 m. sausio 26 d. |
| Rasti palaikai | 2018 m. birželio 7 d. |
| Perlaidojimas valstybės vadovų panteone | 2018 m. spalio 6 d. |
tags: #ramanausko #gimimo #metai
