Lietuvoje ilgą laiką veikė vaikų kolonijos, kuriose buvo auklėjami ir socializuojami nepilnamečiai, turintys elgesio, socializacijos ar kitų sunkumų. Šios įstaigos turėjo savo istoriją, problemas ir perėjo įvairius pertvarkymus. Straipsnyje nagrinėjama šių įstaigų praeitis, dabartinė situacija ir ateities perspektyvos.
Istorinis kontekstas: nuo auklėjimo darbų kolonijų iki socializacijos centrų
Lietuvoje laisvės atėmimo bausme nuteistiesiems skirtos specialaus režimo įstaigos iki 2002 metų vadintos auklėjimo darbų kolonijomis. Pagal Pataisos darbų kodeksą (1971), auklėjimo darbų kolonijos buvo bendrojo režimo ir sustiprintojo režimo. Bendrojo režimo auklėjimo darbų kolonijoje bausmę atliko vyriškos lyties nepilnamečiai, pirmą kartą nuteisti laisvės atėmimu, ir visos nuteistosios nepilnametės. Sustiprintojo režimo auklėjimo darbų kolonijoje bausmę atliko vyriškos lyties nepilnamečiai, anksčiau nuteisti ir atlikę laisvės atėmimo bausmę, taip pat perkeltieji iš bendrojo režimo auklėjimo darbų kolonijos už piktybiškus režimo pažeidimus. Gerai besielgiantys nuteistieji galėjo būti paliekami kalėti auklėjimo darbų kolonijoje iki jiems sukaks 20 metų.
Pagal Bausmių vykdymo kodeksą (2002, įsigaliojo 2003) laisvės atėmimo bausmę nepilnamečių pataisos namuose atliekantys nuteistieji suskirstomi į paprastąją ir lengvąją grupes. Nepilnamečių pataisos namų teritoriją sudaro vienas nuo kito izoliuoti 4 sektoriai: pataisos namai (gyvena ir mokosi nuteistieji nepilnamečiai), tardymo izoliatorius (kalinami nepilnamečiai, kuriems pritaikyta kardomoji priemonė - suėmimas).
Vėliau šios įstaigos buvo pertvarkytos į vaikų socializacijos centrus. Vienas tokių centrų - Vėliučionių vaikų socializacijos centras. Jis yra bendrojo lavinimo mokykla, vykdanti vaiko vidutinę priežiūrą, pagrindinio, vidurinio ugdymo, neformaliojo švietimo programas, sudaro galimybę mokytis pagal pirminio profesinio mokymo programas. Nurodoma, kad vaikai į šį centrą patenka teismo sprendimu, paprastai dėl mokyklos nelankymo ir nusikalstamos veikos. Atvežti į centrą nusikaltę nepilnamečiai jame praleidžia bent 3 mėnesius, o ilgiausiai - 1 metus.
Reorganizacijos ir kritika: ar tikslinga naikinti nepilnamečių įstaigas?
Pastaruoju metu Lietuvoje vyksta diskusijos dėl nepilnamečių socializacijos įstaigų pertvarkymo. Yra siūlymų naikinti Kauno nepilnamečių koloniją ir sujungti ją su kitomis įkalinimo įstaigomis. Tokie planai kelia didelį susirūpinimą nevyriausybininkams ir įstaigų darbuotojams.
Lietuvos kriminologų asociacija, Žmogaus teisių stebėjimo institutas, Lietuvos psichologų sąjungos Teisės psichologijos komitetas, Pilietinių iniciatyvų centras, Koalicija „Galiu gyventi“ ir Lietuvos žmogaus teisių centras teigia, kad tai neapgalvotas, neatsakingas, neperspektyvus ir trumparegiškas sprendimas. Jie argumentuoja, kad Kauno nepilnamečių kolonijoje per metus kalinami keli šimtai nepilnamečių ir jaunų suaugusių, kuriems būtina išskirtinė, specializuota, profesionali ir savarankiškai valdoma priežiūra, socialinė, psichologinė ir kita pagalba. Planuojama, kad po įstaigų sujungimo šie asmenys bus laikomi tardymo izoliatoriuje kartu su suimtais ir nuteistais suaugusiais, nepilnamečių sektorius taps tik vienu iš bendro tardymo izoliatoriaus padalinių. Anot jų, tokie planai prieštarauja Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijai, nepilnamečių, kuriems atimta laisvė, apsaugos taisyklėms, Europos Tarybos rekomendacijoms.
Nevyriausybininkai teigia, kad Kauno nepilnamečių kolonija per pastaruosius kelerius metus labai daug nuveikė keičiant įstaigos kultūrą ir darbo metodus, pakeitė savo veidą, ko kitoms Lietuvos įkalinimo įstaigoms kol kas nepavyko padaryti. „Taigi šios įstaigos naikinimas yra sunkiai suvokiamas ir neabejotinai turės ilgalaikių neigiamų padarinių - bus sugriauta buvusi vadybinė ir organizacinė sistema, personalo struktūra, turėta infrastruktūra. Tai pablogins darbo kokybę ir, tikėtina, skatins iš šios įstaigos paleidžiamų asmenų recidyvą, kuris Lietuvos visuomenei kainuos daug daugiau nei simbolinis sutaupymas apjungiant labai skirtingo pobūdžio įstaigas“, - teigia nevyriausybinės organizacijos.
Daugiau nei šimtas Kauno nepilnamečių kolonijos darbuotojų, reikšdami nuogąstavimą dėl reorganizacijos, raštu kreipėsi į Prezidentūrą, Vyriausybę, Teisingumo ministeriją, Kalėjimų departamentą ir kitas institucijas. „Tai kolektyvui kelia nerimą dėl įstaigos ateities“, - rašoma kovo penktą dieną pasirašytame rašte. Jame taip pat teigiama, kad sprendimas sujungti įstaigas buvo priimtas vienašališkai, nederinant jo nei su įkalinimo įstaigų vadovais, nei profsąjungomis, nei kitomis institucijomis. Kauno nepilnamečių kolonijos darbuotojai ragina Vyriausybę nepritarti įstaigų jungimui ir palikti įkalinimo įstaigą kaip atskirą juridinį vienetą.
Teisingumo ministerija, siūlydama naikinti Kauno nepilnamečių koloniją, tikisi sutaupyti lėšų ir padidinti įkalinimo įstaigose dirbančių pareigūnų algas. Šiuo metu abiejose Kauno įkalinimo įstaigose dirba 306 darbuotojai, o jas sujungus, būtų galima panaikinti 15 pareigybių ir sutaupyti apie 400 tūkst. eurų per metus, teigia ministerija.
Nepilnamečių nusikalstamumo priežastys ir prevencija
Nepilnamečių nusikalstamumas yra sudėtinga socialinė problema, turinti daug priežasčių. Pasak specialistų, pastaruoju metu pastebimai daugėja smurtinių nusikaltimų, o paaugliai tampa vis agresyvesni. Taip pat didėja nepilnamečių, kurie nusikaltimus daro būdami apsvaigę nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų. Paaugliai dažnai nusikaltimus daro grupėse, kur pradeda gyventi pagal savo taisykles.
Izoliatoriuje dienas leidžiančių nuteistųjų amžiaus vidurkis yra 16-17 metų. Tai nei vaikai, nei suaugusieji. Daugelis jų patenka į izoliatorių iš asocialių šeimų arba šeimų, kur motinos vienos augina vaikus. Yra vaikų, kurių tėvai sėdi kalėjime. Iš tokių šeimų kilę vaikai dažnai neturi elementarių socialinių ir higienos įgūdžių.
Viena iš svarbių prevencinių priemonių yra socialinė reabilitacija ir integracija į visuomenę. Nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose vykdomos įvairios programos, siekiant koreguoti nepilnamečių elgesį, mokyti juos mąstyti ir elgtis atsakingai. Taip pat organizuojami kultūriniai renginiai, išvykos, susitikimai, sporto varžybos, siekiant sudaryti kuo geresnes sąlygas auklėtiniams diegti geras vertybes ir ugdyti socialinius įgūdžius.
Taisant nepilnamečių elgesį, svarbu atsižvelgti į tai, kad nepilnametis - dar nesusiformavusi asmenybė, blogiau už suaugusį žmogų gebanti įvertinti savo poelgių padarinius. Teisėjai, nagrinėdami nepilnamečių bylas, atsižvelgia į mažesnę gyvenimo patirtį, jautrumą aplinkinių įtakai, sunkiau valdomas emocijas. Nuteisti nepilnamečiai, atliekantys bausmes įkalinimo įstaigose, pasikeičia, tačiau svarbu, kaip jie pasikeičia. Jeigu yra galimybė, kad su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė užtikrins bausmės paskyrimo tikslus, turėtų būti skiriama bausmė, kuri jauno žmogaus neatskirs nuo artimųjų.
Gyvenimas „viduje“: istorijos ir iššūkiai
Buvusios vaikų kolonijos ir socializacijos centrai ne tik atliko auklėjamąjį vaidmenį, bet ir buvo vieta, kurioje klostėsi savitos istorijos. Vienas iš pavyzdžių - Kostas Drungys, kurio byla atskleidžia to meto nepilnamečių baudžiamąją politiką ir gyvenimo sąlygas įkalinimo įstaigose. Jis, kaip ir daugelis kitų, patyrė griežtą įstatymo raidę ir gyvenimo „zonos“ realijas.
Dabartinėse nepilnamečių įkalinimo įstaigose, tokiose kaip Nepilnamečių tardymo izoliatorius-pataisos namai, darbuotojai siekia sudaryti kuo geresnes sąlygas auklėtiniams. Įstaigoje veikia bendrojo lavinimo ir profesinė mokykla, teikiamos medicinos paslaugos. Vykdomos elgesio korekcijos programos, siekiant ugdyti socialinius įgūdžius. Tačiau didžiausias iššūkis išlieka nepilnamečių psichologinės problemos, patirtas smurtas, priklausomybės.
Įstaigos vadovas V. Lamauskas teigia, kad darbas su nepilnamečiais turi būti misija. Svarbu sudaryti galimybes šiems vaikams pasirinkti kitą kelią, suteikti jiems šansą pasikeisti. Nors dirbti su vaikais yra sunkiau nei su suaugusiaisiais, nes vaikai lengviau pamiršta pamokymus, tačiau investicijos į jų gerovę gali duoti didelę naudą.
Daugeliui vaikų, patekusių į socializacijos centrus ar pataisos namus, tai tampa galimybe atrasti save iš naujo. Kai kurie netgi dėkoja, kad atsidūrė pataisos namuose, nes tai padėjo jiems suprasti savo klaidas ir pasirinkti tinkamesnį gyvenimo kelią.
Nepaisant reformų ir pertvarkymų, buvusios vaikų kolonijos ir dabartiniai socializacijos centrai išlieka svarbia dalimi Lietuvos socialinės sistemos, siekiant padėti pažeidžiamiems jaunuoliams integruotis į visuomenę ir pasirinkti teisingą gyvenimo kelią.
