Nors neretas vaikas mėgsta šiurpuliukus keliančias, baugias istorijas, suaugusieji dažnai įtariai žiūri į siaubo literatūrą, manydami ją esant nevertingą ar net žalingą. Tačiau meno filosofai, gilindamiesi į šį žanrą, atskleidžia jo unikalumą ir reikšmę.
Literatūros žanrus galima apibrėžti pagal įvairius kriterijus: veiksmo laiką, santykį su realybe, siužeto tipą. Siaubo literatūra dažniau siejama su fantastiniais siužetais, tačiau ji gali būti ne tik pasakinė, fantastinė (su vampyrais, vaiduokliais, atgijusiomis mumijomis ir pan.) ar mokslinės fantastikos (su ateiviais arba taikant mokslą sukurtomis pabaisomis), bet ir realistinė (kai pagrindiniai veikėjai haliucinuoja arba kiti žmonės daro baisius dalykus: psichopatai, išprotėję mokslininkai ir pan.). Žanrai neretai jungiasi, todėl siaubo literatūra gali būti ir istorinė, detektyvinė ir kt.
Vienas garsiausių meno filosofų Noëlis Carrollis siaubo žanrą apibrėžia remdamasis dviem būtinais elementais: pabaisa ir siekiu išgąsdinti. Pabaisa pažeidžia natūralią tvarką ir yra neįprasta mūsų pasaulyje, neretai ji apibūdinama kaip nešvari, netyra. Pabaisos turi kelti baimę ar pasišlykštėjimą. Siaubo kūriniuose pagrindiniams veikėjams nebūtina sužinoti pabaisos paslapties - kodėl ir kaip ji atsirado, kodėl yra tokia siaubinga ir bloga.
Siaubo ir humoro santykis
Siaubas ir humoras, nors skirtingi savo tikslais ir priemonėmis, turi ir panašumų. Siaubas slegia ir spaudžia, žadina depresiją, paranoją ir baimę, tuo tarpu komedija išlaisvina ir atpalaiduoja, kelia nuotaiką. Skaitydamas siaubo istorijas vaikas patiria tas pačias ar panašias emocijas kaip ir veikėjai, o skaitydamas juokingą istoriją gali juoktis iš nevykėlio. Kita vertus, abiem žanrams būdingas groteskas, hiperbolės, sutirštinimas, netikėtumai. Humoras neretai nuginkluoja siaubą, sušvelnina įtampą, leidžia skaitytojui atsikvėpti.
Siaubo literatūros ištakos ir evoliucija
Siaubo žanro ištakų galima ieškoti mituose, legendose, sakmėse, tradicinių religijų mitologijoje. Liaudies pasakos, nors ir nepriskiriamos siaubo literatūrai, dažnai turi šio žanro bruožų. Žanrui suklestėti padėjo XIX a. Anglijoje išpopuliarėję pigūs siaubo romanai (angl. penny dreadfuls) ir gotikiniai siaubo romanai, tokie kaip Mary Shelley „Frankenšteinas“, Roberto Louiso Stevensono „Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija“, Bramo Stokerio „Drakula“. Siaubo žanras ypač suklestėjo XX a. Autorinė siaubo literatūra vaikams - gana naujas žanras, pradėjęs populiarėti po Antrojo pasaulinio karo, o ypač paskutiniame XX a. dešimtmetyje. Didelės įtakos turėjo Roberto Lawrence’o Stine’o serijos „Šiurpuliukai“ ir „Pasišiurpink“ (angl. „Goosebumps“ ir „Give Yourself Goosebumps“). Lietuvoje šis žanras taip pat sulaukė pripažinimo, pasirodė įvairios siaubo serijos vaikams.
Ar siaubas vaikams kenkia?
Baimės jausmą dažnai priskiriame prie neigiamų. Tačiau svarbu skirti jausmus, išgyvenamus tikrovėje ir patiriamus mene. Skaitydami knygą ar žiūrėdami filmą, mes esame saugūs, suvokiame, kad tai fikcija. Siaubo literatūros skaitymas yra saugus baimės jausmo išgyvenimas. Skaitytojas gali bet kada užversti knygą, sustabdyti pernelyg įsijautusius jausmus. Savikontrolė leidžia mėgautis žaidimu su savo baimėmis, mokytis su jomis saugiai tvarkytis. Menas, skirtingai nei tikrovė, negali traumuoti. Fiziniai potyriai, patiriami išsigandus (padažnėjęs pulsas, adrenalinas), gali būti siejami ne tik su neigiamais, bet ir su maloniais jausmais, pavyzdžiui, žaidžiant ar patiriant nuotykius.
Meno filosofė Katerina Bantinaki teigia, kad mes galime mėgautis ir tuo, kas suteikia neigiamų jausmų, pavyzdžiui, intelektine diskusija. Meninis siaubas yra suprantamesnis už gyvenimo siaubus, jis turi aiškią struktūrą ir sprendimą. Be to, mus domina tai, ko nepažįstame - keisti, nesuvokiami dalykai, gamtos ribas peržengiantys reiškiniai. Todėl mums įdomu susidurti su keisčiausiais padarais ir sužinoti, kaip juos įveikti.
Knyginėjimai. Trumpai | Siaubo knygos jaunimui | Alma littera
Monstrai kaip metaforos ir socialinė kritika
Monstrai, pabaisos ar baisios situacijos siaubo kūriniuose neretai yra tikrovėje egzistuojančių ar galinčių nutikti dalykų metaforos, simboliai. Kaip ir visas menas, siaubo istorijos kalba apie pasaulį, gyvenimą ir mus pačius. Tai irgi masina, nes siaubo žanras susijęs su pažinimu ir žmogaus smalsumu. Siaubo kūrinių situacijos, pabaisos ar veikėjų veiksmai gali būti suvokiami kaip tam tikra tikrovės metaforą, socialinė kritika arba slapčiausių baimių tyrinėjimas. Skirtingai nei problemų proza, siaubo istorijose į pirmą planą išstumiamas groteskas, hiperbolė, žaidimas baimėmis, veiksmas.
Pavyzdžiui, zombiai, populiarūs tiek suaugusiųjų, tiek vaikų literatūroje, yra „stiprų simbolinį krūvį turinti kritinė sąvoka“. Meno istorijoje zombiai tiko įvairioms civilizacijos ydams nušviesti: socialinei ir konsumerizmo kritikai, antiintelektualumui. Šiuolaikiniuose siužetuose zombiai dažniau siejami su mokslu: neatsakingas žaidimas su žmogumi ir gyvybe sukuria gyvuosius numirėlius. Dažnai tai apokaliptiniai ar postapokaliptiniai siužetai, pasakojantys, kas nutiktų, jei civilizacija žlugtų.
Vaikų siaubo literatūra: pavyzdžiai ir tendencijos
Kristinos Ohlsson detektyvinė trilogija „Zombių karštinė“ - pavyzdys, kur vaikai, jaunesnieji paaugliai, pastebi negeroves, kol suaugusieji lieka akli. Louisos Cooper knyga „Padorai. Išėjo vaikai į mišką…“ siekia atkreipti dėmesį į gyvybės ir mirties dalykus, perspėja, kad nuskriaudus kitą būtybę, galima sulaukti atpildo. E. Fischel knyga „Veidai lange“ nagrinėja, kad pabaisos nebūtinai yra antgamtiškos; kartais tikros pabaisos esame mes, žmonės, pavyzdžiui, išprotėjęs mokslininkas.
Siaubo žanras gali būti ir didaktikos įrankis, paremtas baimės pedagogika. Nors tradicinės pasakos nepriskiriamos siaubo žanrui, jose gausu gąsdinimų, jos yra savotiškas perspėjimas, atgrasymas nuo netinkamo elgesio. Neilo Gaimano „Koralainas“ gali būti skaitytas kaip įspėjimas ar net religinis įsakymas „Gerbk savo tėvą ir motiną.“ Dažna siaubo istorija perspėja, kad pasaulis nėra saugus, kad pavojai visada tyko.
Tokių serijų kaip R. L. Stine’o „Šiurpuliukai“, T. B. Stone’o „Kapinių mokykla“, Paulo van Loono „Siaubų autobusas“ arba K. Ohlsson knygų populiarumas rodo, kad baugios istorijos vaikams patinka. Pastebima tendencija perpasakoti tradicines baugias pasakas, jas švelninant. Tačiau kai kurie tyrimai rodo, kad sušvelnintos pasakos daro priešingą poveikį: jei vilkas pabėga, vaikus tai gąsdina labiau, nes pavojus išlieka.
Kitiems suaugusiesiems baimės svarbios normaliai raidai. Nors kartais siaubo istorijos laikomos menkaverte literatūra, orientuota vien į psichikos dirginimą, jos gali būti puiki terpė idėjoms, perspėjimams ar socialinei kritikai skleisti. Gera literatūra yra gera literatūra, nepriklausomai nuo žanro.
Rekomenduojama siaubo literatūra vaikams ir paaugliams
Pasaulinę literatūros klasiką, skaitomą ir paauglių, sudaro M. Shelley „Frankenšteinas“, B. Stokerio „Drakula“, Edgaro Alano Poe „Raudonosios mirties kaukė“. Vyresni paaugliai galbūt susidomės Howardo Phillipso Lovecrafto kūrybos rinktine „Tykantis tamsoje“. Šalia klasikos verta paminėti tautosaką, kurioje baugių istorijų nestinga, pavyzdžiui, rinktinę „Siaubo pasaka“. Nepamirštama ir moderni, šiuolaikinė literatūra, tokia kaip „Siaubų autobuso“ serija, Otfriedo Preußlerio „Krabatas, arba T...“. Kiekvienas skaitytojas turi savo mėgstamą žanrą, svarbu rasti tinkamą knygą.
Pavyzdžiui, „Drakulos“ istorija pasakoja apie jauno teisininko Džonatano Harkerio kelionę į Transilvaniją, kur jis susiduria su grafu Drakula ir jo paslaptinga pilimi. Neil Gaimano „Koralainas“ pasakoja apie mergaitę, kuri atranda kitą pasaulį su „Kita mama“ ir „Kitu tėčiu“, tačiau netrukus supranta, kad jie nori pagrobti jos tikruosius tėvus. Viktoras Frankenšteinas savo kūriniu bando išsiaiškinti gyvybės paslaptį, tačiau jo monstras, atstumtas žmonių, pradeda jausti neapykantą. Knygoje „Varnų kaimą talžiusios Didžiosios audros“ dvylikametis Kvintenas nujausti, kad naujoji mokykla slepia tamsias paslaptis. Džeko vasaros viešnagė pas dėdę ir tetą Ajovoje tampa neįprasta, kai ima dėtis keisti dalykai. Alba ir jos sesuo Elena per Kalėdų atostogas aplanko dėdę Baltazarą ir atranda paslaptingą antikvarinį lėlių namelį, kuriame vyksta keisti dalykai.
