Bruno Ferrero - italų rašytojas ir katalikų kunigas-vienuolis, priklausantis saleziečių kongregacijai, bei vadovaujantis leidyklai ELLEDICI. Visa jo veikla susijusi su leidyklos veikla ir žurnalistika. Jis parašė keletą knygų šeimos ir vaikų auklėjimo temomis, taip pat knygų mažajam skaitytojui.
Jo mintys ir istorijos dažnai skirtos vaikams, ugdant jų vertybes, mokant suprasti save ir aplinkinį pasaulį.
Gyvenimo išmintis ir vertybės
Bruno Ferrero moko, kad gyvenimas - tai ne tarpelis tarp dviejų datų. Apglėbk kiekvieną savo gyvenimo akimirką tučtuojau. Gyvenimas - tai visa, ką turime.
Jo teigimu, gyvenimas teka mumyse lyg rami upė, ir tai - stebuklas. Tačiau ir prie stebuklų priprantama. Kiekviena diena yra nauja dovana, baltas neprirašytas lapas.
Bruno Ferrero skatina rizikuoti, nes tai yra normalu. Gerai matome tik širdimi. Turėtume ja geriau pasikliauti.
Rašytojas pabrėžia, kad žmogiškos būtybės yra trapios ir pažeidžiamos. Reikia daug drąsos mylėti. Mes tai vadiname "kančia".
Bruno Ferrero ragina neieškoti Kristaus veido viename žmoguje, bet sugebėti įžvelgti Kristaus veido dalelę kiekviename. Žmonėse mes randame tai, ko ieškome.
Jei neišgirstame atsakymo į savo maldas - vien todėl, kad širdies gilumoje jo nesitikime. Jei šalia tavęs kas nors kenčia, verk kartu su juo. Jei kas nors laimingas, juokis. Meilė žiūri ir mato, klauso ir girdi. Mylėti - tai dalyvauti kito gyvenime visa savo esybe. Kas myli, savyje randa neišsemiamą sugebėjimą guosti ir stiprinti.
Rašytojas teigia, kad esame tarsi viensparniai angelai: galime skristi tik tada, kai esame apsikabinę.
Bruno Ferrero kviečia suprasti, kad kartais Dievas leidžia kam nors nukirsti šaką, kurios užsispyrusiai laikomės, kad suvoktume turį sparnus.
Esti vienintelis būdas išspręsti problemą: su ja susigrumti.
Jei įžengsi į bažnyčią ir atversi savo sielą tylai, pastebėsi, kad Dievas pats pirmas sutinka tave su šypsena.
Bruno Ferrero skatina išdrįsti pradėti, nes išgelbėti pasauliui užtenka, kad kiekvienas, nors ir visiškai mažas, išdrįstų pradėti.
Net jei patekai tarp cemento nuolaužų, išleisk šaknis ir gyvenk.
Esame pernelyg įpratę viską parduoti ir pirkti, tad kartais nepajėgiame įsivaizduoti, jog gali būti ir "neįkainojamų" dalykų.
Istorijos apie draugystę ir supratimą
Viena istorija pasakoja apie mažąjį burtininką, kuris visada būdavo gerai nusiteikęs ir džiugus. Tačiau jis jautėsi vienišas, nes neturėjo su kuo pasidalyti džiaugsmu ar surinkti grybų.
Mažasis burtininkas norėjo susirasti draugą ir manė, kad tai galįs padaryti stebuklingos lazdelės mostu. Tačiau pelėda jam paaiškino: "Draugo nepasigaminsi stebuklingos lazdelės mostu. Draugą reikia laimėti, būti jo vertam."
Tada mažasis burtininkas ėmė siekti pelėdos draugystės. Jie kartu dainuodavo, žaisdavo mįslių žaidimus, o kai eidavo pasivaikščioti, mažasis burtininkas nešdavo pelėdą sau ant rankos. Tačiau pelėda turėjo gyventi medžiuose, ir burtininkas suprato, kad "Kas iš tiesų myli draugą, turi padėti jam tapti laimingam."
Kita istorija pasakoja apie trylikametį, kuris su mama vaikščiojo pakrante. Motina jam paaiškino, kaip svarbu neprarasti draugų, panaudodama smėlio pavyzdį: kuo labiau gniauži saują smėlio, tuo greičiau jis byra. Tačiau jei ranką laikysi atvirą, smėlis liks saujoje.
Mokymasis ir branda
Bruno Ferrero pateikia pavyzdžių, kaip skirtingos kultūros ir tradicijos formuoja supratimą apie brandą ir atsakomybę.
Vienoje indėnų gentyje jaunuolius pripažindavo suaugusiais tik tada, kai jie praleisdavo tam tikrą laiką visiškai vieni. Pasilikę vienumoje, turėdavo patys sau įrodyti, kad yra pasirengę brandžiam amžiui.
Senyvas indėnas mokė savo genties jaunuolius: "Kai tave kas nors mirtinai įžeidžia ir kraujas taip užverda, kad net nusprendi nužudyti kaltininką, prieš įvykdydamas kerštą prisėsk, prikimšk pypkę tabako ir užsirūkyk." Tai moko kantrybės ir savitvardos.
Viename kalnų kaimelyje kasmet pavasarį vyksta varžybos - kiekvienas stengiasi surasti pirmąją pražydusią gėlę. Kas ją randa ir nuskina - laimi ir yra tikima, kad visus metus jį lydės sėkmė. Šiose varžybose dalyvauja visi, ir jauni, ir seni, kas rodo bendruomeniškumą ir džiaugsmą.
Bruno Ferrero mini ir niūresnes situacijas, kaip antai sausakimšas autobusas žiemos rytą, kur žmonės susigūžę, apsnūdę nuo monotoniško variklio gaudimo ir nuo šiokios tokios šilumos. Niekas nesikalba. Tai gali simbolizuoti savotišką atskirtį ar bendravimo stoką.
Bruno Ferrero: Citatos
Rašytojas pateikia ir istorijų apie drąsą bei ištvermę. Jaunuolis, slapstydamasis nuo žiaurių priešų, atbėgo į vieną kaimą. Gyventojai jį maloniai priėmė ir paslėpė. Kitą dieną pasirodė ir jo persekiotojai, bet kaimo gyventojai apgynė paslėptą jaunuolį.
Kitas pavyzdys - jaunuolis, kuris bėgo slėptis į aštriomis uolomis nusėtą dykumos pusę, ten, kur buvo sunkiau praeiti. Skubėjo vos atgaudamas kvapą, kol galiausiai jam už nugaros visiškai nutilo arklių kanopų bildesys. Tai iliustruoja, kaip svarbu rasti saugią vietą ir atsispirti pavojui.
Bruno Ferrero mintys vaikams yra kupinos meilės, supratimo ir išminties, padedančios ugdyti dorą ir stiprią asmenybę.
