Vaikystė - tai ne tik nuolatinis žaidimas, bet ir sudėtingas darbas, reikalaujantis daug įgūdžių, kantrybės, savarankiškumo bei kūrybos. Vaikams žaidimas - tai tarsi kelionė ir pažintis su neatrastu pasauliu. Sulaukus 18 mėnesių, mažylių pasaulio suvokimas gerokai prasiplečia. Jie domisi daiktais, kurie juos supa namuose ar kieme. Tikrasis žaidimas prasideda apie trečiuosius gyvenimo metus, kai vaikai prisiima vaidmenis ir juos priskiria įvairiems daiktams ar žaislams. Mažyliams greitai atsibosta žaidimai, kurių taisyklių pakeisti negalima. Todėl vaikai mieliau renkasi vaidmeninius žaidimus, kuriuose jie susikuria vaidmenis sau ir įvairiems daiktams, imituoja patirtas ar matytas situacijas: ėjimą į parduotuvę, zoologijos sodą, pas gydytoją ir pan. Pavyzdžiui, jei mažylis žaidžia lėktuvėliu ar laivu, jis dažnai įsivaizduoja esąs jo pilotu ar kapitonu.
Nors vaikų gyvenimas suaugusiems primena žaidimą be pabaigos, iš tiesų žaidimas vaikams - tai sudėtingas darbas, reikalaujantis daug įgūdžių, kantrybės, savarankiškumo bei kūrybos. Įvairūs LEGO® kaladėlių rinkiniai skirtingo amžiaus vaikams leidžia įgyvendinti ir kurti skirtingus žaidimo scenarijus ir lavina vaikų įgūdžius. Nuostabioje kelionėje laukia pažintis su savana, atšiauria Antarktida, kur nuo ledo kalnų čiuožinėja pingvinai, paslaptingi miškai, olos ir šventyklos, kurias pats mažylis galės sukonstruoti. DUPLO® kaladėlių rinkinyje „Aplink pasaulį“ yra 5 figūrėlės ir 17 skirtingų gyvūnėlių iš įvairiausių pasaulio kampelių.
Žaidimo scenarijai vaikystėje iš nieko neatsiranda. Pastebima, kad šiuolaikinėje visuomenėje tėvai neretai itin rimtai žvelgia į vaikų ugdymą, tačiau vis dėlto ar taip iš vaikų neatimama vaikystė? Galbūt pagrindinė ikimokyklinio amžiaus vaikų veikla turėtų būti žaidimas? Ar žaidimas toks pat svarbus kaip ir intelekto lavinimas, žinių įgijimas? O gal net svarbesnis? Nors psichologai ir profesionalūs ugdytojai pripažįsta žaidimų svarbą vaikų vystymui ir ugdymui, tačiau visuomenėje dar paplitęs stereotipas, kad žaidimas, net ir kalbant apie vaikus - tai veikiau pramoga, poilsis ir laisvalaikio užsiėmimas, kuris yra nepalyginamai menkesnės vertės nei lavinimasis, žinių įgijimas ir naudingų įgūdžių įgijimas. Tačiau žaidimas - tai rimtas ir svarbus dalykas vaikų augti ir auginti nuo pat kūdikystės iki brandos, taip pat ir suaugus, t. y. visą žmogaus gyvenimą. Žaidimas - tai terpė, kurioje augama daugeliu aspektų - savivokos, savivertės, santykio su kitais žmonėmis, socializacijos prasme. Žaidžiant mokomasi - iš pradžių iš pažiūros pačių elementariausių dalykų, ženklinančių kūdikio, mažo vaiko vystymosi raidos etapus, vėliau - vis sudėtingesnių. Žaidžiant formuojasi intelektas, kūrybingumas. Tačiau iš tiesų ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams žaidimas kaip tik ir yra ta terpė, kuri lavina intelektą.
Jau senovės Graikijoje didelis dėmesys buvo skiriamas vadinamiesiems laisviesiems menams - gimnastikai, šokiui, muzikai ir t. t. Žaidimas svarbus nuo pat gimimo, nuo pat kūdikystės. Gimusio kūdikio smegenyse vyksta didžiuliai pokyčiai. Mūsų centrinė nervų sistema po gimimo auga ir bręsta nepalyginamai sparčiau nei bet kuris kitas organas. Ir tas brendimas vyksta patiriant santykį, bendravimą, visų pirma su tėvais. Nors kai kurie dalykai yra užkoduoti genetiškai ir paveldėti, labai svarbu, kaip tai išlavinama santykyje su suaugusiu žmogumi. Kūdikystėje, ankstyvojoje vaikystėje labai svarbūs vadinamieji „žaidinimai“, kurių galima rasti ir kiekvienos tautos folklore - su įvairiomis dainelėmis, pajojimais ant kelių, eilėraštukais.
Žaidimo raida ir jos etapai
Žaidimo raida apima tris esmines stadijas: parengiamąją, žaidimą kaip pagrindinę veiklą ir žaidimą kaip veiklos formą. Pirmasis etapas, parengiamoji stadija, prasideda jau ankstyvoje vaikystėje. Kiekvienas iš šių etapų prisideda prie įvairių vaiko vystymosi aspektų: nuo fizinių gebėjimų iki emocinės brandos bei socialinių įgūdžių stiprinimo.
Funkciniai, menamieji ir tyrinėjimo žaidimai
Funkciniai žaidimai yra puikus būdas vaikams tobulinti motorinius įgūdžius. Kai mažieji dalyvauja fizinėse veiklose, pavyzdžiui, mėtydami kamuolį ar šokinėdami per virvę, jie ne tik stiprina raumenis, bet ir lavina pusiausvyrą. Menamieji žaidimai atveria duris kūrybai ir leidžia vaikams išreikšti savo mintis bei jausmus. Tyrinėjimo žaidimai kviečia vaikus pažinti juos supančią aplinką ir ugdo smalsumą. Visi trys minėti žaidimų tipai yra esminiai visapusiškam vaiko vystymuisi. Funkciniai žaidimai gerina fizinius gebėjimus, menamieji prisideda prie emocinio atsparumo, o tyrinėjimo praturtina pažintines ribas.
Žaidimo poveikis vaiko savireguliacijai
Žaidimas daro didelę įtaką vaikų savireguliacijai, ypač impulsų kontrolei bei savęs valdymui. Šie gebėjimai yra itin svarbūs, kad mažieji galėtų elgtis sąmoningai ir išlaikyti emocinį stabilumą. Dar daugiau, per žaidimą jie ugdo empatiją: mokosi atpažinti kitų jausmus ir tinkamai į juos reaguoti. Tai padeda geriau suprasti socialinius signalus ir prisitaikyti prie grupės dinamikos. Be to, žaidimas neapsiriboja vien emocijų atpažinimu ar kontrole; jis taip pat skatina bendradarbiavimą bei problemų sprendimo įgūdžių vystymąsi.
Vaiko savireguliacijos gebėjimai per žaidimą
Žaidimas atlieka itin svarbų vaidmenį vaikų savireguliacijos įgūdžių ugdyme. Per šią veiklą vaikai ne tik mokosi laikytis elgesio normų, bet ir išmoksta atidėti malonumus bei valdyti emocijas. Kai vaikai žaidžia grupėse, jiems būtina derinti savo veiksmus su bendraamžiais. Tai skatina impulsų kontrolę ir gerina komunikacijos įgūdžius. Be to, savireguliacija per žaidimą prisideda prie empatijos vystymosi. Vaikai pradeda atpažinti kitų jausmus ir tinkamai į juos reaguoti.
Vaikui augant, tėvai vis labiau nori, kad jis būtų ne tik sveikas ar valgus, bet ir geras. Šis buvimas geru paprastai apima mokėjimą palaukti, susilaikyti nuo nepageidaujamo elgesio ir gebėjimą įvairius dalykus daryti pačiam, t. y. pamažu tapti savarankiškam. Pastarųjų trijų komponentų bendras vardiklis yra savireguliacija, pasak V. Legkausko, dar apibrėžiama kaip „žmogaus mokėjimas stebėti savo mintis, jausmus ir elgesį bei juos koreguoti pagal savo tikslus ir situacijos keliamus reikalavimus“. Kitaip tariant, savireguliacija suprantama kaip tarpusavyje susiję individo gebėjimai ir procesai, leidžiantys valdyti bei moduliuoti dėmesį, elgesį ir emocijas, prisitaikant prie vidinių ir išorinių reikalavimų. Savireguliacijos gebėjimus formuoja vaiko prigimtis ir patirtis, jie atsiranda bei stabilizuojasi vaikystėje ir paauglystėje. Savireguliacijos gebėjimų raidą lemia individualių vaiko bruožų ir tėvų bei supančios aplinkos sąveika. Pagal C. B. Kopp, pateikusią savireguliacijos raidos modelį, valingos ir sąmoningos kontrolės gebėjimai išryškėja sulaukus maždaug 36 mėnesių, mat iki tol naujagimių ir kūdikių atsakus veikia išoriniai įvykiai, pvz., tėvų elgesys arba įgimti biologiniai mechanizmai, pvz., refleksai. Dėl to svarbu suprasti, kad trejų-ketverių metų vaikui dar gali būti sunku elgtis pagal tam tikras taisykles, derinti savo elgesį prie kitų, susilaikyti. Visgi šių gebėjimų vystymui labai svarbų vaidmenį atlieka vaizduotės arba vaidmenų ir kiti grupės žaidimai, kuriuose mažieji turi galimybę reguliuoti kitą drauge žaidžiantį vaiką (-us), nuolat jam primindami, ką šis daro ne taip. Tokiu būdu žaidžiantys vaikai dar nereguliuoja savo elgesio, bet puikiai reguliuoja ir kontroliuoja vienas kitą bei mokosi tai taikyti sau, susiduria su vaidmens taisyklėmis, kurių nesilaikydami iš žaidimo iškrenta.
Nerimtas klausimas, kaip žaidimo metu stebimą savireguliaciją padėti vaikui perkelti į realias gyvenimo situacijas? Suaugusiesiems rekomenduojama įtraukti vaiką į gyvenimiškų taisyklių kūrimą, ugdyti atsakomybės jausmą (pavyzdžiui, rūpinimąsi augintiniu, kasdienę buitį). Išsyk svarbu suteikti erdvės vaiko kūrybiškumui, sprendimų priėmimui. Teigiama, kad gebėjimas reguliuoti savo elgesį bei veikti pagal socialinius standartus parodo ankstyvosios raidos ir socializacijos kokybę, todėl tai yra tarp esminių raidos bei socializacijos uždavinių pirmaisiais gyvenimo metais. Išskiriama, kad gebėjimu nutolinti pasitenkinimą bei palaikyti pusiausvyrą yra apibūdinami ir savidrausmės komponentai, kitaip įvardijami kaip tinkamo gyvenimo pamatas. Bene geriausiai žinomas ir klasikiniu vadinamas būdas savikontrolei įvertinti - Stanfordo zefyro (arba malonumo atidėjimo) eksperimentas, kurio metu ikimokyklinio amžiaus vaikai turėjo galimybę rinktis tarp vieno zefyro dabar arba dviejų vėliau. Eksperimento vykdytojas pasakydavo vaikui, kad šis gali gauti vieną zefyrą dabar arba palaukti, kol jis grįš, tuomet jis gautų ir galėtų suvalgyti du zefyrus. Pasilikę vieni kai kurie vaikai suvalgydavo zefyrą nedelsdami, kiti retkarčiais lyžteldavo arba kąsdavo po mažytį kąsnelį, treti išlaukdavo visą numatytą laiką (15 min.), net jeigu laukiant keisdavosi elgesys: žvilgsis perkeliamas į kitus objektus, uostomi zefyrai, trepsima kojomis, linguojama susiėmus už galvos ar puolama į ašaras. Tie, kurie galėjo išlaukti ir atidėti malonumą, pademonstravo savikontrolės įgūdžius, esminius suaugusių žmonių veikloje. Visgi pastebima, kad kai kuriems šio gebėjimo stinga, ir tokie vaikai dažnai įvardijami kaip problemiški: mokykloje gauna prastus pažymius, praleidinėja pamokas, yra impulsyvūs ir tas impulsyvumas paveikia jų socialinį gyvenimą. O geresni savireguliacijos gebėjimai teigiamai veikia vaikų adaptaciją mokykloje.
Vaiko impulsyvaus ar nepageidaujamo elgesio akistatoje tėvams itin svarbu įgalinti savo pačių savireguliacijos gebėjimus - stengtis išlikti ramiems. Neretai vaikai lyg veidrodis atspindi tėvų emocijas, patiriamą stresą. Išlaikydami savikontrolę, galime mažuosius geriau suprasti ir atjausti. Vaikams toli gražu ne visada pavyksta atlaikyti kylančias intensyvias emocijas - gali pasireikšti impulsyvumas, susierzinimas, agresija. Jei tokio elgesio pasekmė yra savireguliacijos gebėjimų stoka, bausmės neišmokys vaikų išlikti ramių, įveikti sunkumų ar prisitaikyti skirtingose situacijose. Priešingai, tokia aplinkinių elgesio forma gali sukelti vaikui dar didesnę frustraciją, gėdos, kaltės jausmus, nesėkmės baimę - tokiu būdu nepageidaujamas vaiko elgesys bus tik pastiprinamas. Padėkite vaikui suprasti, ko jis gali tikėtis tam tikrose situacijose ir ko tikimasi iš jo (laikantis rutinos, kasdienių taisyklių). Aiškumas ir nuspėjamumas yra reikšmingi mažinant stresą. Be to, pastebėta, kad žaidybinių situacijų metu vaikams gerokai lengviau sekasi išlaukti ar laikytis taisyklių, kai to reikalauja vaidmuo (pavyzdžiui, vaikas atlieka sargybinio ar apsauginio rolę), arba, kitaip tariant, yra aiškus ir suprantamas tikslas. Kalbėkite su vaiku apie jausmus: padėkite juos atpažinti, įsivardyti, įvertinti emocijų intensyvumą (pavyzdžiui, skalėje nuo 1 iki 5).
Žaidimo poveikis socialiniams įgūdžiams
Žaidimas turi didelę reikšmę vaikų socialinių įgūdžių vystymuisi. Per šią veiklą mažieji bendrauja su savo bendraamžiais, o tai skatina dalyjimosi ir bendradarbiavimo gebėjimus. Grupiniuose žaidimuose jie dažnai susiduria su konfliktais, kuriuos privalo spręsti kartu, ieškodami kompromisų. Bendravimas žaidimų metu stiprina pasitikėjimą savimi ir leidžia geriau pažinti kitų jausmus. Pavyzdžiui, vaidmenų žaidimai suteikia galimybę vaikams išreikšti tiek mintis, tiek emocijas, taip pat susipažinti su įvairiomis socialinėmis situacijomis. Tyrimai atskleidžia, kad vaikai, aktyviai dalyvaujantys skirtinguose žaidimuose, greičiau išmoksta socialinių įgūdžių. Žaisdami jie tobulina komandinio problemų sprendimo gebėjimus - tai esminė sėkmingos socialinės sąveikos dalis.
Bendravimo ir bendradarbiavimo skatinimas
Žaidimas atlieka itin svarbų vaidmenį vaikų socialinių įgūdžių lavinime, nes jis skatina ne tik bendravimą, bet ir bendradarbiavimą. Per žaidimus mažieji gali praktikuoti empatiją, geriau suprasti kitų jausmus bei tinkamai į juos reaguoti. Socialiniai įgūdžiai, kurie yra ugdomi per žaidimus, turi ilgalaikį poveikį vaikų gyvenimui. Vaikai, dažnai žaidžiantys su kitais, ateityje geriau susidoroja su įvairiomis socialinėmis situacijomis.
Socialinės praktikos ir elgesio normos
Žaidimas yra esminis aspektas, padedantis vaikams ugdyti socialinius gebėjimus ir elgesio normas. Per žaidimą jie gali patirti įvairias socialines situacijas, mokytis bendrauti, dalintis idėjomis ir bendradarbiauti su kitais. Grupiniuose žaidimuose vaikai susiduria su konfliktais, kuriuos turi spręsti drauge. Tokios patirtys moko juos ieškoti kompromisų ir geriau suprasti kitų emocijas. Pavyzdžiui, komandinio žaidimo metu jie privalo derinti savo veiksmus su bendraamžiais ir laikytis nustatytų taisyklių. Žaidimo proceso metu vaikai taip pat susiduria su įvairiomis emocijomis ir mokosi jas atpažinti. Tai padeda jiems tobulinti gebėjimus reguliuoti savo jausmus. Kuo daugiau vaikų dalyvauja socialiniuose žaidimuose, tuo labiau jie plečia savo komunikacijos bei bendradarbiavimo gebėjimus.
Žaidimo vaidmuo kūrybiškumo ugdyme
Žaidimas yra puikus būdas ugdyti kūrybiškumą. Jis suteikia vaikams galimybę svajoti ir išrasti naujas idėjas. Kūrybiškumas ne tik leidžia jiems išreikšti save, bet ir padeda spręsti problemas bei generuoti novatoriškas mintis. Be to, žaidimai skatina eksperimentavimą su skirtingomis rolėmis ir scenarijais, taip plėtojant vaizduotę. Taip pat žaidimas padeda ugdyti bendradarbiavimo įgūdžius su bendraamžiais. Tai labai svarbu socialinių gebėjimų vystymuisi. Tyrimų rezultatai rodo, kad aktyvus dalyvavimas žaidimuose didina vaikų kūrybiškumo lygį. Jie dažniau ieško originalių sprendimų ir drąsiau taiko naujas idėjas kasdieninėse situacijose.
Kūrybiniai žaidimai ir vaizduotė
Kūrybiniai žaidimai atlieka esminį vaidmenį vaikų vystymesi, skatindami jų vaizduotę ir kūrybiškumą. Šie žaidimai leidžia mažiesiems laisvai išreikšti save, išbandyti įvairias idėjas ir spręsti problemas netikėtais būdais. Pavyzdžiui, vaidmenų žaidimai suteikia galimybę pasinerti į fantazijų pasaulį, kur jie gali kurti istorijas arba improvizuoti skirtingas situacijas. Tokios patirtys stiprina gebėjimą mąstyti netradiciškai bei drąsiau priimti naujus iššūkius. Tyrimų duomenys rodo, kad tie vaikai, kurie dažnai dalyvauja kūrybiniuose žaidimuose, geriau prisitaiko prie besikeičiančių aplinkybių. Jie dažniau ieško originalių sprendimų kasdieninėms problemoms spręsti.
Žaidimo terapija ir jos nauda
Žaidimo terapija yra nuostabus metodas, leidžiantis vaikams išreikšti savo jausmus ir spręsti problemas per žaidimą. Šis požiūris suteikia galimybę mažiesiems laisvai tyrinėti savo emocijas bei kasdienes situacijas, o tai ypač svarbu jų vystymuisi. Dar daugiau, žaidimo terapija skatina kūrybiškumą bei kritinį mąstymą. Vaikai turi galimybę fantazuoti ir kurti istorijas, taip plėsdamas savo vaizduotę. Apibendrinant galima teigti, kad žaidimo terapija - tai vertinga priemonė vaikų emocinei raidai ir socialiniams gebėjimams ugdyti.
Didaktinis žaidimas kaip ugdymo metodas
Didaktiniai žaidimai yra puikus ugdymo metodas, leidžiantis vaikams mokytis per žaidimą. Šis požiūris skatina aktyvų dalyvavimą, įsitraukimą ir kūrybiškumą. Be to, didaktiniai žaidimai padeda formuoti socialinius bei emocinius įgūdžius. Tyrimų duomenys rodo, kad vaikai geriau įsisavina informaciją per interaktyvius užsiėmimus nei tradiciniais metodais. Dėl šios priežasties pedagogai vis dažniau integruoja didaktinius žaidimus į pamokas kaip veiksmingą priemonę mokymosi procesui skatinti.
Laisvas žaidimas: svarba ir iššūkiai
Laisvas žaidimas - tai ne tik pertrauka nuoboduliui tirpdyti laukiant ugdytojų suplanuotos veiklos, bet ir savarankiška, autentiška vaiko gyvenimo dalis. Jo metu vaikai ne tik ugdo daugybę gebėjimų, - žaisdami jie kuria savo asmenybes. Laisvas žaidimas lauko darželyje nutinka bet kur: kieme tyrinėjant naujas erdves, einant į žygį, maudantis upėje, stebint pievos ar pelkės gyventojus. Scenarijai nenuspėjami - vieną dieną vaikai išžaidžia tai, ką sužinojo apie sraiges, kitą matuojasi kačiuko kailį, trečią žaidžia šeimas, profesijas arba bando perprasti sunkesnius gyvenimo klausimus, pavyzdžiui, mirties temą.
Laisvo žaidimo metu aktyviai ugdomi socialiniai įgūdžiai, kalbiniai gebėjimai, savireguliacijos procesas, ieškoma individualaus mokymosi būdo. Vaikas, norėdamas dalyvauti žaidime, mokosi susivaldyti, nuslopinti tam tikrus savo impulsus ir prisiderinti, o kartais pakovoti už save. Svarbus ir gebėjimas mokytis - kaip pakviesti draugus, kad jie suprastų šį žaidimą, kaip išžaisti kažkokį veiksmą, kurį mačiau mieste, šeimoje ar parduotuvėje, kaip paaiškinti draugams, ką reikės daryti? Pedagogai vertina laisvą žaidimą, tačiau dalis renkasi ne stebėtojo, o vedlio poziciją: į klausimus apie tai, kas inicijuoja laisvą žaidimą, koks ugdytojo vaidmuo, vardijo ugdytojų atsakomybes. Ketvirtadalis respondentų galvojo, kad laisvas žaidimas tinka pertraukoms nuo vienos rimtos veiklos iki kitos vaikams „užimti“. Aišku, reikia pusiausvyros tarp tikslingos ir spontaniškos veiklos, yra dienos ritmas, bet tuose rėmuose yra augantys vaikai. Svarbu, kad ugdytojas gerbtų vaiko kūrybą, pripažintų jį kaip kūrėją.
Vaikų įgytos žinios, per kelias artimiausias dienas neišžaidžiamos, nublanksta. Laisvas žaidimas kartu su iš anksto pedagogų suplanuotomis veiklomis yra labai svarbus vaiko ugdymuisi. Tačiau pastebimas polinkis vaikams siūlyti daug akademinių užsiėmimų, būrelių, nuvertinant jų gebėjimą patiems ugdyti save laisvo žaidimo metu. Reikia leisti vaikams išžaisti tai, ką jie išgirsta, išmoksta, mato, patiria, nes mūsų dienomis žinių srautas intensyvesnis negu kada nors anksčiau, ir vaikams reikia susivokti, įsisavinti savo būdu - žaidžiant.
Karantino patirtis auklėtojams aiškiai parodė, kad užsidarymas namuose vaikus slegia, norisi ištrūkti į gamtą, kur daugiau galimybių tyrinėti, bendrauti. Netgi kiemo erdvėse jie tampa laimingesni patirdami pažinimo džiaugsmą. Darželio kieme stovi namelis, kurį renkasi vaikai, panorę atsiskirti nuo kitų, arba žaisti namus. Yra virtuvėlė, teatro scena. R. Kiburytė su kolegomis parūpina kūrybinių statybinių priemonių: pagalių, palečių, akmenų. Kai visos kiemo erdvės išžaistos ir ištyrinėtos, naujų žaidimų scenarijai dėliojasi žygiuose, stebint augalus, gyvūnus, besikeičiančius metų laikus, mokantis skaičiuoti, pasakoti. Laisvo žaidimo vyksme natūraliai neriama ir į gilesnius socialinius klausimus. Buvo atvejų, kai vaikams parūpo mirties tema. Stebėjau, kaip kelios mergaitės šia tema išžaisdavo pasakas, kurias prisiminė. Iš kelių pasakų jos sudėdavo siužetą, paimdamos tam tikras rūpimas vietas, po to keisdavosi vaidmenimis, nes visoms buvo smalsu išbandyti - o ką reiškia „po to“? Išžaisti klausimai virsta žiniomis ir patirtimi, o kartais - stebuklo grožiu.
Vienas svarbus laisvo žaidimo gamtoje stiprinamas gebėjimas - pasitikėjimas savimi. Pradėjusi studijuoti vaikystės pedagogiką Vilniaus kolegijoje, R. Kiburytė klausėsi ir „Lauko darželio“ įkūrėjo Žilvino Karpio dėstomo lauko pedagogikos kurso. Jo metu apsilankiusi darželyje, pamatė ne tik aplinkos grožį, bet ir vaikų vidinę laisvę, ramybę, neaptvertą tvoromis smalsumą. Kalbėdama apie ugdymą ji vardija, kad už jį atsakingos 3 grupės: tėvai, pedagogai ir pats vaikas. Ši trijų grupių sąveika padeda jam išreikšti geriausius gebėjimus, atsiskleisti.
Žaidimų nauda visą gyvenimą
Apie žaidimų naudą, ir ne tik vaikams, bet ir suaugusiems būtų galima kalbėti dar ilgai. Amerikiečių psichiatras dr. Stuartas Brownas, tyrinėdamas žaidimų daromą įtaką žmogaus raidai daro išvadas, kad žaidimas toks pat svarbus kaip miegas ar maistas, moko empatijos ir gali apsaugoti net gi nuo depresijos. Dėl visų minėtų priežasčių labai svarbu, kad žaidimų kultūra nenyktų, kad žaidimus suvoktume ne tik kaip veiksmus, atliekamus kompiuterio ekrane. Deja, bet kompiuteriniai žaidimai savireguliacijos įgūdžius ugdo labai menkai. Todėl negalime žaidimų palikti tik savieigai, galime ir turime vaikams parodyti, padėti išmokti žaisti ir žaisti kartu. Galime žaidimų siužetų idėjas „pasiskolinti“ iš knygų ir improvizuoti, galų gale parodyti žaidimus, kuriuos mes patys žaidėme vaikystėje. Sakoma, kad nustojama žaisti ne dėl to, kad senstame, o senstame, nes nustojame žaisti.
Nuo mažens krėsti pokštus - tai noras laužyti taisykles. Taip pat tai gali būti gasdinimas - būdas numalšinti ar išgyventi savo paties baimę. Vėliau pokštai gali tapti pikti -su sadizmo prieskoniu, noru sukelti kitam skausmą, nemalonius jausmus. Žaidimas yra būdas suskurti iki šiol neturėtus ryšius su aplinka. D. Winnicotas, tyrinėjęs žaidimą, sakė, kad tai tam tikra „iliuzijos erdvės“ atmaina. „Tarkime, kad…“ sako vaikas ir ima kurti, fantazuoti, išgalvoti įvykius, objektus, pasakoja istoriją. Vaikas kuria savitą pasaulį iš to, ką mato, jaučia girdi, suvokia, turi savyje. Bet koks buvimas grupėje - tai laikas, kai mokomasi patenkinti savo poreikius ir nepakenkti kitų interesams. Santykių palaikymo įgūdžių padeda įgyti žaidimai. Ypač įdomu stebėti žaidimus, kur pasiskirstoma vaidmenimis, užduotimis, atsakomybėmis.
Mūsų tėvų užduotis galėtų būti stebėti ar vaikas neužstringa viename vaidmenyje (ypač jeigu tai savotiškos „aukos“ pozicija) ir pasikalbėti apie tai su vaiku, inicijuoti jį keisti savo vaidmenį, išmėginti kitą, padrąsinti jį papasakojant pavyzdžių iš savo gyvenimo. Kartais vaikai lieka juos netenkinačioje pozicijoje neturėdami idėjų kaip galėtų iš jos išeiti, kaip kitaip elgtis ar reaguoti. Tokiu metu jiems tikrai reikia išorinės pagalbos. Vaiko vidiniame pasaulyje slypi daug ir įvairių emocijų. Baimės būdingos amžiaus tarpsniams, jos keičiasi ir žaisdamas vaikas geba jas iškelti ir „žaisti“ jomis: nupiešti, nulipdyti, suklijuoti iš gabalėlių linksmą pabaisą, suvaidinti grėsmingą situaciją ir išgyventi ją saugioje aplinkoje. Žaidimas padeda nerimą perkelti iš minčių į veiksmą - žaidimą. Tai taip vadinama sublimacija - kai kažkas, kas mus užvaldė, atrodo neįmanoma, tampa nauju kūriniu. Būtent pasakos - geras to pavyzdys. Vaikas, klausydamas istorijos apie pabaisą, praryjančią mergaitę, išgyvena baimę būdamas šalia jam saugaus asmens, mamos ar tėčio, kuris gali apginti, apsaugoti, pasirūpinti juo. Laiminga pabaiga visuomet veikia padrąsinančiai, leidžia vaikui ir gyvenime, po skausmingų situacijų tikėtis geros išeities, jos ieškoti, nenuleisti rankų.
Pranešti apie iškilusius sunkumus, sielvartą ar iššūkius galime žodžiais. Tačiau vaikai naudoja netiesioginį, tačiau veiksmingą būdą pranešti apie tai, kas juos kamuoja - per žaidimą. Stebint žaidžiantį vaiką tikrai pavyks pastebėti jo patirtas vidines traumas, išgyvenimus, stiprias emocijas. Žaidimas taip pat labai vertinga ir paguodos, ir sunkios situacijos ar konflikto sprendimo priemonė. Kadangi žaidžiant, galima viską interpretuoti kaip „netikroviška“, vaikas gali lengviau išsakyti, išreikšti sunkias patirtis, atskleisti įvykius, apie kuriuos kalbėti negalėtų, bijodamas, kad jo pyktis ar baimės nepakenktų kitiems ar jam pačiam.
