Bitė Vilimaitė (g. 1943) - žinoma lietuvių prozininkė, novelių meistrė, itin lakoniškai ir talpingai gebėjusi perteikti didelį kiekį meninės informacijos. Jos kūryba pasižymi ypatingu dėmesiu moters ir vaiko likimams, kasdienybės smulkmenų transformavimu į simbolius ir metaforas, atskleidžiant giliai slypinčias psichologines būsenas.
Vilimaitė gimė 1943 m. vasario 16 d. Lazdijuose. Studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Vėliau dirbo žurnale „Kinas“, labdaros organizacijose, vertė grožinę literatūrą iš rusų kalbos. Nuo 1971 m. buvo Lietuvos Rašytojų Sąjungos narė.
Rašytoja išsiskyrė iš kitų savo karta atstovaujančių moterų rašytojų tuo, kad pirmoji lietuvių literatūroje taip originaliai ontologizavo kasdienybę, buities detales paversdama metaforomis ar simboliais, atskleidžiant jų grožį ir vertę. Minimalizmo principas jos kūryboje tapo iššūkiu sovietmečio laikų oficialiajam pompastikai, tuščiažodžiavimui ir prozos gigantomanijai.
Pasakojimo „baltos dėmės“ - tai pasitikėjimas skaitytojo vaizduotės gebėjimais. Toks novelių rinkinys ir vadinosi „Baltos dėmės“. Rašytoja palieka vietos interpretacijoms, nesuteikdama aiškių atsakymų, kas yra itin svarbu, kai rašoma apie sudėtingus gyvenimo aspektus.
Per savo karjerą Bitė Vilimaitė išleido šešias novelių knygas: „Grūdų miestelis“ (1966), „Baltos dėmės“ (1969), „Obelų sunki našta“ (1975), „Vasaros paveikslėlis“ (1981), „Tėvo vardas“ (1987), „Užpustytas traukinys“ (1996). Visi 145 trumpi kūriniai vėliau buvo sudėti į rinktinę „Papartynų saulė“ (2002), už kurią rašytojai buvo suteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija (2003).
Be suaugusiųjų literatūros, Bitė Vilimaitė parašė ir knygų vaikams: „Pirmūnų šventė“ (1977), „Čiuožyklos muzika“ (1992), apysaką „Rojaus obuoliukai“ (1981) ir „Mergaitės romanas“ (2004). Visoje jos kūryboje pasakotoja yra labai artima savo personažams, kuriems stinga šilumos, meilės, dėmesio, ypač ji atidi mažų vaikų ir paauglių, suirusios šeimos problemoms.
B. Vilimaitės prozos bruožai
Bitės Vilimaitės novelės pasižymi kraštutiniu sutrumpinimu, jos konstruojamos iš nuotrupų, pauzių, nukąstų frazių, blyksnių, intonacijos vingių - iš prozai netipiškos efemeriškos materijos. Kūrinio įtaiga slypi sudėtingame paprastume: tai, kas pasakyta, yra skalsu, o tai, kas nutylėta - gilu ir esminga.
Pauzes, numanomus praleidimus, kurie sukuria žaismingumą tarp teksto ir potekstės, galima rasti ne tik kūrinio struktūroje, bet ir apeliuojančius į egzistencinį ištuštėjimą. Rašytoja Renata Šerelytė teigia, kad B. Vilimaitės proza turi „galią žeisti“.
Laikui bėgant keitėsi tekstų poetika, atsižvelgiant į besikeičiančius estetikos reikalavimus. Debiutiniuose XX a. septintojo dešimtmečio tekstuose justi naivūs gerumo, atjautos, sentimentų atšvaitai. Paskutinieji apsakymai yra ironiški, šiurpūs, su grotesko elementais. Knyga „Užpustytas traukinys“ (1996) laikoma beveik nepralenkiama labai tankaus teksto mažosios prozos knyga, kurioje simptomiškai užčiuopiamos naujos, agresyvėjančio pasaulio būsenos. Pagrindiniai knygos centrai - visiškai neapsaugoti vaikai ir senukai.
Vaikus atstumia egoistiški tėvai, juos atakuoja iškrypėliai ir banditai, jų polėkius, kūrybiškumą naikina mokykla. Kriminalinės kronikos elementai, hiperbolės dėliojamos šalia banaliausių buities smulkmenų. Kaip ir absurdo pjesėje, nuplėšiamas mirties šventumas: mirusi senutė guli šalia cemento skiedinio, į prezidentą žvelgia susprogdintos mergytės akys - viena nuo žolės, kita nuo medžio viršūnės („Paukščių miestas“). Nemylimo vienišo berniuko mirtis perteikta santūriais, pranašiškais trumputės novelės „Šaltoji ugnis“ žodžiais: „Jį surado gulintį ta poza, kuria užmiega amžinu miegu visi bedaliai; taip susirietęs, kad kūnas kuo ilgiau išsaugotų šilumą. Jam ant skruostų buvo prišalę ledinės ašaros. Padarius skrodimą skrandyje rasta tik laukinių obuoliukų. Visi stebėjosi - kuo jis buvo gyvas visas tas dienas? Jo nueita didžiulis vargingas kelias į mirtį, kaip į išsigelbėjimą“.
Novėlės iš „Užpustyto traukinio“ yra savotiška šoko terapija. Vilimaitės socialinė atida ne pirštu parodoma, o „įpakuota“ maksimaliai glausto pasakojimo karkase, simboliniuose įvaizdžiuose. Rašytoja seismografiškai tiksliai jaučia kintančią visuomenės atmosferą, iš kurios vis labiau traukiasi elementariausias žmogiškumas, kyla individo neišlikimo grėsmė. Apleisti mažamečiai žūsta sukėlę gaisrą („Duona ir cigaretės“), radioaktyvioje zonoje išpampęs monstras uodas praryja vaiko tėvus („Stebuklų nebūna“). Tai užuominos ir ženklai, kad visas pasaulis nesaugus, apimtas destrukcijos.
Tarp personažų nuolat tvyro neištarti klausimai, nutylėti atsakymai. Iškalbingi yra gestai, žvilgsniai, drabužių spalvos ir klostės, meteorologiniai reiškiniai, supančių daiktų tirštuma, rafinuotos ar kičinės detalės, kurios beveik visada atskleidžia psichologines situacijas arba būsenas. Vilimaitės meninė detalė labai vizuali ir visada negailestinga. Ištobulintos retorinės figūros - kūrėjo poetinės technikos, brandos ženklas. Punktyro funkcija didžiulė - jis atstoja siužetą ir atskleidžia žmonių ryšių, santykių trapumą.
Tik kūryboje vaikams rašytoja į pasaulį žvelgia nesuvaidintos nuostabos kupinu žvilgsniu. Vaikui atsiveriančio pasaulio rūstumą autorė sušvelnina fantazijos polėkiu, įtaigiai kuria lūkesčių, svajonių atmosferą. Mikrostruktūros puoselėtoja nejučia sukūrė savo poetinę mokyklą, paveikusią daugelio lietuvių moterų prozininkių stilių - šios savo kūryboje taip pat ėmė gausiai naudoti išradingas menines detales.
Vilimaitė savo skaitytojus įsivaizduoja kaip slaptus gėrio pasiuntinius, kuriuos pažintų „iš švelnios, paslaptingos jų šypsenos ir likimo vėjų plaikstomų drabužių.“
Vaikų gyvenimo realijos B. Vilimaitės prozoje
B. Vilimaitės kūryboje ypač ryškiai atsispindi vaikų likimai, jų patirtas skausmas, vienatvė ir nesaugumas. Rašytoja savo kūriniais siekia atkreipti dėmesį į problemas, kurios dažnai lieka nepastebėtos ar nutylimos visuomenėje.
Vaikus atstumia egoistiški tėvai, juos atakuoja iškrypėliai ir banditai, jų polėkius, kūrybiškumą naikina mokykla. Kriminalinės kronikos elementai, hiperbolės dėliojamos šalia banaliausių buities smulkmenų. Kaip ir absurdo pjesėje, nuplėšiamas mirties šventumas: mirusi senutė guli šalia cemento skiedinio, į prezidentą žvelgia susprogdintos mergytės akys - viena nuo žolės, kita nuo medžio viršūnės („Paukščių miestas“). Nemylimo vienišo berniuko mirtis perteikta santūriais, pranašiškais trumputės novelės „Šaltoji ugnis“ žodžiais: „Jį surado gulintį ta poza, kuria užmiega amžinu miegu visi bedaliai; taip susirietęs, kad kūnas kuo ilgiau išsaugotų šilumą. Jam ant skruostų buvo prišalę ledinės ašaros. Padarius skrodimą skrandyje rasta tik laukinių obuoliukų. Visi stebėjosi - kuo jis buvo gyvas visas tas dienas? Jo nueita didžiulis vargingas kelias į mirtį, kaip į išsigelbėjimą“.
Apleisti mažamečiai žūsta sukėlę gaisrą („Duona ir cigaretės“), radioaktyvioje zonoje išpampęs monstras uodas praryja vaiko tėvus („Stebuklų nebūna“). Tai užuominos ir ženklai, kad visas pasaulis nesaugus, apimtas destrukcijos.
Rašytojos B. Vilimaitės fondas MLLM labai mažas. Ji gyveno labai uždarą gyvenimą, mažai su kuo bendravo. Šiek tiek artimesnė bičiulystė siejo Bitę Vilimaitę ir vaikų rašytoją Daivą Skuolytę. Daiva Maironio lietuvių literatūros muziejui perdavė pluoštą laiškų. Tai Bitės laiškai Daivai. B. Vilimaitė rašo apie viską. Štai laiške be datos rašo, kad skaito T. Mano „Mirtį Venecijoje“, teigia, kad tai „nuostabiausia knyga, šaltoka ir tyra, kaip rytas Buivydų kaime, kai buvo šalna, ir medžiai apšarmoję stovėjo pilnoje ramybėje.“ Savo bičiulės Bitė klausia, ar ji matė per televiziją amerikiečių filmą „Meilės griuvėsiai“ su Lourensu Olivjė? „Žvilgsnis kaip durklas, gulintis aksominiam įdėkle.“ Pasakoja, kaip sutiko Naujuosius, prašo parašyti, paskambinti ir atvažiuoti. Rašytoja B. Vilimaitė žada draugei Daivai atvežti kavos, jei gaus. Laiškuose visada rašo apie knygas. Štai rašo apie K. Laiškuose rašo apie savo dvasinę būklę. Apgailestauja, kad jos laukia geriausiu atveju vienatvė arba blogiausiu - vienatvė dviese. Ji teigia, kad viskas praeina, tik ne meilė. Laiškuose rašytoja svarsto, kodėl kyla juodžiausia neapykanta žmogui, kuris buvo savas, kurį mylėjai? Iš laiškų matyti, kad Bitė rūpinasi surasti draugei reikalingą knygą ar žodyną. Apie savo darbą ir kūrybą beveik nerašo, tik labai trumpai. Viename iš laiškų Bitė rašo, kad ji dirba žurnale akliesiems „Mūsų žodis“. B. Vilimaitė rašo, kad džiaugiasi čiulbančiais paukščiais, žibutėmis. Sūnus Ignas visur primerkė žibučių, kurių pats pririnko. Rašytoja džiaugiasi mažais dalykais. Klausia, kada galėsime pagyventi taip, kad nereikėtų skubėti, bijoti, taupyti?
Rašytojai B. Vilimaitei teko patirti daug sunkumų, ji slaugė vienturtį sūnų, po jo mirties, Bitė paskutinius ketverius metus gyveno Lazdijų rajone Šlavantų seniūnijos Avižienių kaime. Gyveno tik su šuneliu. Mažai su kuo bendravo. Ant namo, kurio antrame aukšte gyveno rašytoja, yra pakabinta medinė lenta. Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose yra saugomi dar keli rašytojos B. Vilimaitės rankraščiai, fotografijos. Portretinėje fotografijoje, kurią Bitė dovanojo bičiulei Daivai Skuolytei, matome rašytoją vilkinčią languotą suknelę. Fotografija daryta 1968 metais. Fonduose saugoma ir šiek tiek rašytojos laiškų - poetėms Juditai Vaičiūnaitei, Julijai Švabaitei. Rašytoja parašė nedaug, bet jos tekstų nektaras labai svarbus.
Nuo 1966-ųjų išleido 6 novelių knygas. Ji yra gavusi kelias prestižines premijas - Žemaitės literatūrinę premiją, G. 1943 m. 2014 m. spalio 11 d. Bitė Vilimaitė-Šukienė (1943 m. vasario 16 d. Lazdijuose - 2014 m. spalio 11 d. Gimė veterinarijos gydytojo šeimoje. 1960-1965 m. Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo žurnale „Kinas“. Nuo 1971 m. Vaikystę ir paauglystę praleido Kaune, vėliau gyveno ir kūrė Vilniuje, paskutinius ketverius savo gyvenimo metus gyveno Lazdijų rajono savivaldybės Šlavantų seniūnijos Avižienių kaime. Mirė Alytaus apskrities Stasio Kudirkos ligoninėje Alytuje (insultas). Kūrinius pradėjo spausdinti 1960 metais. Debiutavo 1966 m. novelių rinkiniu „Grūdų miestelis“. Parašė kūrinių vaikams, vertė rusų autorių knygas į lietuvių kalbą. 1966-1996 m. rašyti 145 trumpi kūriniai sudėti į 2002 m. Bitė Vilimaitė yra ryškiausia lakoniškos novelės atstovė. Jos novelėse galima įžvelgti daug iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų gyvenimo momentų, slepiančių kažkokią prasmę ar pamoką. B. Vilimaitės prozai būdingas lakoniškumas, asociatyvus pasakojimas. Jos kūrybos pagrindinė tema - moteris ir jos likimas. Novelėse vengiama dramatiškumo, skaudžių dalykų. Lėlių pamoka / Bitė Vilimaitė, Rimantas Šukys; iliustr. Kregždžių aikštė / Bitė Vilimaitė, Rimantas Šukys; iliustr. Pirmūnų šventė / iliustr. Rojaus obuoliukai: apysaka / iliustr. Tėvo vardas: novelės / dail. Čiuožyklos muzika: apsakymai / iliustr. Mergaitės romanas: apysaka / iliustr. (po mirties) Rudens veidas: vieno veiksmo, penkių paveikslų drama / Metai. 2016. Rugpjūtis/rugsėjis. Nr.8-9. P.17-31. Rudens veidas. Juodos dienos, pelkių drugiai. - Panevėžys: Kalba. Knyga. Kūryba, 2021. - 128 p. 1975 m. 1992 m. 1997 m. 2003 m. 2003 m. ↑ Jūratė Sprindytė. Bitė Vilimaitė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. J. A. Š. K. H. R. S. A. S. J. K. N. A. Z. R. V. J. G. B. P. R. V. K. V. P. A. P. V. V. V. L. S. G. A. R. A. R. A. R. A. R. B. A. V. J. A. O. S. V. V. J. E. V. A. O. P. J. A. R. Zb. E. V. F. A. M. D. A. A. A. E. A. J. D. K. G. A. L. L. M. A. S. O. E. D. R. T. N. I. J. V. A. L. Š. Just. F. V. L. V. S. D. K. R. P. O. J. A. A. J. K. D. A. J. R. R. M. R. R. V. J. P. D. I. V. R. V. A. A. V. K. H. A. A. V. K. V. E. V. Ž. M. V. D. J. J. G. A. F. R. J. G. R. N. E. V. A. A. J. L. D. G. V. B. A. V. V. V. R. G. V. V. E. J. D. G. S. Stanikienė ir P. G. M. M. A. V. D. A. R. Barzdžiukaitė, V. Grainytė ir L. Z. A. V. A. S. G. S. T. E. R. R. J. D. V. A. V. R. D. M. Ž. E. K. R. G. V. G. V. E. R. M. M. B. L. A. A. D. M. G. G. A. I. L. Vilimáitė Bitė, Šukenė 1943 02 16Lazdijai 2014 10 11Alytus (palaidota Karveliškėse), lietuvių rašytoja. Apsakymuose (rinkiniai Grūdų miestelis 1966 21970, Baltos dėmės 1969, Obelų sunki našta 1975, Vasaros paveikslėlis 1981, Tėvo vardas 1987, Čiuožyklos muzika 1992, Užpustytas traukinys 1996) aprašoma gyvenamojo laikotarpio žmonių, daugiausia moterų, dorovinės kolizijos, kasdienybės vaizduose atsispindi dvasinių vertybių ilgesys. Apsakymams būdinga maža apimtis, santūrus, lakoniškas stilius, asociatyvus pasakojimas, apie skaudžius dalykus kalbama ramiu tonu, psichologinė detalė arba metafora tampa struktūrine apsakymo jungtimi. Vėlesnėje kūryboje greta elegiškos tonacijos juntama realybei adekvatesnė ironija. Parašė kūrinių vaikams (apsakymų rinkinys Pirmūnų šventė 1977, apysakos Rojaus obuoliukai 1981, Mergaitės romanas 2004), H. Sudermanno apysakos Jonas ir Erdmė inscenizaciją (pastatyta 1980). BiografijaBitė Vilimaitė - garsi Lietuvos rašytoja, kuri gimė 1943 m. Lazdijuose, nors daug laiko praleido Kaune. Bitės Vilimaitės tėvai buvo veterinarai. Bitė Vilimaitė, visgi, nesuko tėvų keliu ir jau nuo mažens kryptingai ėjo link rašytojos kelio. Tad Vilimaitė 1960 m. ne tik išleido pirmuosius savo kūrinius, bet tuo pačiu ir įstojo į Vilniaus Universitetą, Istorijos ir filologijos fakultetą. Ten ji studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, kurios studijas baigė 1965 m. Metus po studijų baigimo Bitė Vilimaitė debiutavo parašiusi novelių rinkinį, pavadinimu „Grūdų miestelis“. Taip pat berašydama Bitė Vilimaitė dirbo ir žurnale „Kinas“. Už savo nuopelnus ir pastangas Bitė Vilimaitė nuo 1971 m. jau priklausė Lietuvos Rašytojų Sąjungai ir toliau aktyviai kūrė. Nuo 1975 m. iki 2003 m. Vilimaitė gavo penkis svarbius apdovanojimus už literatūrinę veiklą bei nuopelnus šioje srityje. Rašytoja Bitė Vilimaitė mirė 2014 m., būdama 71 m. dėl insulto. Kūryba bei jos bruožaiBitės Vilimaitės kūryba yra ypač lakoniška ir subtili. Taip pat ji kupina ir jausmo. Visos detalės jos kūryboje atitinkamai sudėliotos ir tarpusavyje derančios ir sudarydamos kone tobulą visumą. Vilimaitė žmogaus gyvenimą, jo detales ir savotišką trapumą perteikia per tam tikras detales, monologus ar dialogus, tačiau kiekvienas žodis reikšmingas ir tolygiai su kitais svarbus. Todėl Vilimaitė savo kūryboje niekad netuščiažodžiauja. Jos tekstai trumpi, glausti, turintys aiškią prasmę, nepripažįstantys perdėto dramatizmo ir pompastikos, net kai kalbama apie skaudžius įvykius. Tada Vilimaitės ir jos lyrinių subjektų tonas vis vien išlieka ramus. Vėlesnėje kūryboje Vilimaitė kai kuriuose tekstuose ėmė naudoti ir ironijos prieskonį, nevengia grotesko ar juodo humoro. Tačiau viskas, kaip ir buvo minėta, jos kūryboje, tarpusavyje dera ir rašoma tikslingai. Patys kūriniai visad kažko pamokantys, prasmingi. Pagrindinė rašytojos tema dažniausiai yra moteris ir jos likimas. O tekstai rašomi taip, kad galėtų įsijungti ir pats skaitytojas. - A. Zurba rašė: „Atėjome iš vaikystės. - Žmogus esi atėjęs iš vaikystės, ne iš gražaus, spalvoto, šviesaus namelio. Vaikystė - tai ir geras gabalas rūstaus to meto gyvenimo. To meto buitis, socialinės sąlygos, baisi visuomeninio ir politinio gyvenimo atmosfera, nesaugumo jausmas. Mano vaikystė praėjo Kaune, Žaliakalnyje, ne savuose namuose. Vaikystė - tai pirmiausia Motina, jos švelnios didelės rankos, mėlynos geros akys, begalinis atlaidumas, darbštumas, optimizmas, pasitikėjimas savo vaikais. Pokario Kaunas - sugriautas, alkanas, baisus. Stovėdavau basa milžiniškose eilėse prie duonos ir miltų. Viena tempdavau dešimties litrų bidoną su žibalu. Vakare valandų valandas laukdavau, kol ant primuso užvirs arbatinis, pilnas sniego iš lauko. Augau tarp rūsčių žmonių, kuriems vaikas - nei stebuklas, nei gėlė, nei laimės pažadas. - O. Baliukonė sakė, kad vaikystė kiekvienam įduoda pačius didžiausius turtus. „Vis labiau traukia namai, vis didesnis troškimas juos atstatyti - nors eilėraščiais.“ Kokius turtus Jūs atsinešėte iš vaikystės namų? Trumposios novelės vakaras Meno darbuotojų rūmuose prezidiume 1982 m. B. Vilimaitė trečia iš dešinės. E. Masevičiaus nuotr. - Vaikystėje užprogramuojamas visas tolesnis žmogaus gyvenimas: ar tu, žmogau, mylėsi, ar tave mylės, ar tu veršies į mokslus, ar tik rūpinsiesi savo saugiu gyvenimu, ar tu pulsi į gyvenimo verpetą, ar pasiduosi srovės tėkmei. - Kaip į gyvenimą atėjo pirmosios knygos? Kokios jos buvo? Kartais knygos, padariusios didžiausią įspūdį, tampa viso gyvenimo palydovėmis. - Mano vaikystėje dar buvo daug prieškario knygų. Išnagrinėdavau kiekvieną iliustracijų piešinį. Tikėdavau, kad rašomos istorijos yra tikros: ir kad Elzytę tikrai nešė gulbės, ir kad miške tikrai buvo paklaidinti vaikai. Ir kad juos paklaidino tėvas! Vėliau visą Lietuvą užplūdo verstinės tarybinių rusų rašytojų knygos. Iš jų, atsimenu, didžiulį įspūdį padarė knyga apie Maresjevą - jo kova girioje su karo triukšmo pažadintu iš miegų lokiu. Vėliau buvau sukrėsta, kad, Maresjevui atšliaužus pas žmones, visame didžiuliame rusų kaime atsirado tik viena vienintelė vištelė! Bitė Vilimaitė (kairėje) su Zita Čepaite ir Jonu Mikelinsku 1984 m. E. - V. - Save visad prisimenu skaitančią. Pradėjusi nuo pasakų, skaičiau ir skaičiau pačias geriausias pasaulyje knygas - Čechovą, Dostojevskį, Dikensą, Laksnesą, Mopasaną, Gorkį, Floberą. Skaičiau viską, kas pakliūdavo į rankas. - Ar teko skaityti vaikystės knygas suaugus? Koks apima jausmas? Ar manote, kad vaikystėje skaitytos knygos turi tame laike ir pasilikti, nes, skaitomos vėliau, jos nuvilia? - Yra knygų, kurios parašytos vaikams ir suaugusiesiems. Suaugusiesiems - kad neapaktų ir neapkurstų, visiškai neatbuktų vaikų skausmui. Talentingai parašyta vaikų knyga jokiu būdu nėra išaugama kaip drabužis. Argi gali suaugusįjį mažiau jaudinti niekšo indėno Džo mirtis iš troškulio Tomo Sojerio nuotykiuose arba sudrebėjusi budelio ranka vykdant Miledi mirties bausmę? - A. Lindgren į klausimą, kaip pradėjo rašyti, atsakė, kad viskas prasidėjo nuo vaikystėje sekamų pasakų: „Man perskaitė pasaką apie milžiną Bam Bam ir fėją Viribundą ir šitaip įsiūbavo mano vaikišką sielą, kuri iki šiol dar nevisiškai nurimo.“ Kas Jūsų sielą įsiūbavo kurti? Kas įkvėpė? - Kurti, rašyti savo istorijas pradėjau labai anksti. Visada turėjau savą požiūrį į viską, kas vyksta šalia, ir, matyt, norėjau jį išreikšti, užfiksuoti raštu. Mano rašinėlius net pradinėse klasėse mokytoja skaitydavo garsiai ir nešdavo skaityti į kitas klases. Visada tikėjau, kad žodis - ypač užrašytas - gali daug pakeisti: priminti, pažadinti, paguosti, apginti. Rašytojų sąjungos VIII suvažiavimo dalyvės - Bitė Vilimaitė ir Judita Vaičiūnaitė. 1986 m. I. - Ne vienas rašytojas yra sakęs, kad vaikams pradėjo kurti pats susilaukęs vaikų ir norėdamas padaryti ką nors kitaip, įdomiau, geriau. - Man visada buvo gaila vaikų, spraudžiamų į rėmus, apgaudinėjamų, nemylimų, tarsi nepastebimai gyvenančių šalia grubaus, šalto suaugusiųjų pasaulio. - Ar yra skirtumas, kam rašyti? Kas svarbiausia kuriant vaikams ir nevaikams? - Rašyti vaikams sunkiau negu suaugusiesiems. Svarbiausia - meninė tiesa. Turi būti garbingas kalbėdamas skaudžiausiomis temomis. - Kritikė D. Kalinauskaitė rašė, kad Jūsų kūrybos varikliukas - „užuojauta, įsižiūrėjimas į skriaudžiamuosius“. Ar čia iš tiesų įžvelgta Jums artimiausia tema? - Specialiai apie skriaudžiamus žmones nerašau. Tiesiog manau, kad yra daug nukentėję žiauriose grumtynėse su gyvenimu. Ypač mes, lietuviai. A. Lindgren knygų herojai, net didžiausi nelaimėliai, yra kupini savo vertės jausmo. Mūsų našlaitį jau sunku prikelti pilnaverčiam gyvenimui. Jis beveik sulaužytas, retai beprigyjantis žmonių visuomenėje. Rašytoja 2000 m. - Kritikai rašo, kad sukūrėte unikalų mažutės novelės modelį. Ar nekilo minčių žanrą keisti - rašyti poeziją? Ar romanus? Kaip apskritai vertinate kritikų darbą? Jų pastangas viską klasifikuoti, įvardyti? Tie patys kritikai Jūsų kūrybą lygina su J. Ivanauskaitės, J. Skabliauskaitės. - Jausčiausi labai nelaiminga, jeigu būčiau panaši į minėtąsias koleges. Rašytojas nieko neturi priminti - tik patį save. - Ar domitės kolegų darbais? Kaip vertinate literatūros padėtį? Ar patinka tai, ką matote knygynų lentynose? - Gerbiu savo kolegų darbą. Stengiuosi būti kukli ir niekam neužstoti saulės. Apie viską, kas vyksta mūsų literatūriniame gyvenime, turiu savo nuomonę ir vertinu knygas, kurios yra talentingos. Šlamšto mums nereikia. Kičo produkciją kai kas stengiasi pritempti iki aukštų meniškumo kategorijų. Tai matyti nesmagu. Šitai mūsų literatūrą netgi kompromituoja. - Mėgstamas žurnalistų klausimas - kas dabar ant Jūsų darbo stalo? Knyga, kurią dabar skaitote? - Šiuo metu baigiau apysaką vaikams „Mergaitės romanas“, o skaitau susiradusi senus A. Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. V. Kronika. Informacija.
