Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje įvyksta tikra šventė kaskart, kai apsilanko „Solo teatras“. Vakar Birutės Mar režisūrinis ir vaidybinis meistriškumas dar sykį sukūrė ypatingą vakarą Garliavoje susirinkusiai publikai. Spektaklis „Ledo vaikai“ sukurtas Dalios Grinkevičiūtės „Laptevų jūros“ ir Birutės Mar tėvų prisiminimų motyvais.
Aktorė, režisierė, inscenizacijos autorė Birutė Mar sukūrė nepaprastai jautrų spektaklį „Ledo vaikai“ - apie nepelnytai tremtinis ir sibirais suluošintą mūsų tėvų ir senelių gyvenimą. Šis spektaklis jau apkeliavo nemažai pasaulio - buvo vaidinamas Japonijoje, Argentinoje. Pasak Birutės Mar, skirtingų kultūrų žmonės labai nevienodai priima tokią problematiką. Pavyzdžiui, jautriems ir savo labai sudėtingą istoriją turintiems japonams spektaklis „Ledo vaikai“ pasirodė itin artimas ir giliai sujaudino.
Kaip žinome, Garliava neretai pavadinama tremtinių ir jų palikuonių miestu. Taigi nereikia nė abejoti „Ledo vaikų“ tematikos ir problematikos aktualumu šiame mieste. Į bibliotekos renginį sugužėjusi įvairaus amžiaus publika rodo, jog tremties išgyvenimai paliečia tiek jauno, tiek vyresnio amžiaus žmones. „Liūdnas spektaklis, bet nieko nepadarysi. Nors ir skaudus šis mūsų istorijos tarpsnis, nederėtų jo pamiršti. Juk savo tautos istorijos išmanymas yra svarbus tautinio sąmoningumo, pilietinės atsakomybės stiprinimo veiksnys. O žinojimas apie totalitarinio režimo žiaurumus ir jų pasekmes padeda jaunajai kartai aiškiau suvokti demokratijos, žmogaus teisių ir laisvių svarbą. Istorinė patirtis, kalbant apie Lietuvos ir Rusijos santykius, suteikia svarų kontekstą šiuolaikinėms politinėms situacijoms vertinti.“ - teigė ilgametę „Solo teatro“ draugystę su biblioteka puoselėjanti vyriausioji bibliotekininkė Elvyra Matveičikienė.
1939-siais Vokietijai atplėšus Klaipėdos kraštą, 1940-ųjų birželį į Lietuvą įriedėjo sovietų tankai, prasidėjo SSSR okupacija. 1941 lemtingą birželio 14-ąją ištremta apie septyniolika tūkstančių Lietuvos žmonių - šviesuolių, mokytojų, tarnautojų, ūkininkų. Su šeimomis tą dieną buvo išvežti ir Birutės Mar mažamečiai tėvai. Jiems likimas lėmė augti vienoje jurtoje, lediniame Laptevų jūros iškyšulyje. Tik 1998 metais Lietuvos Seimas priėmė rezoliuciją, nutarimą ir įstatymą, kuris teisiškai apibūdino sovietinius trėmimus: „okupuojančios valstybės vykdomi masiniai gyventojų trėmimai iš okupuotos šalies į savo - okupantės - teritoriją yra vienas sunkiausių karo nusikaltimų“. Bet anuomet tai buvo net vadinta „humaniška akcija“, tautos valymu, „siekiant nuslopinti išnaudotojų klasės pasipriešinimą“.
Mintis sukurti šį spektaklį kilo seniai, ji brendo iš lėto, po truputį vis daugiau sužinant apie tremtį. Birutės Mar tėvų vaikystė prabėgo amžino įšalo krašte, jie užaugo Sibire, prie Laptevų jūros, tačiau niekada apie tai nekalbėjo, nepasakojo, nes apie tai kalbėti buvo pavojinga, uždrausta, tabu. Tikriausiai saugojo savo vaikus nuo tos patirties, laikė tai giliausiame atminties dugne. Tik po 1991-ųjų, kuomet atsirado tremtinių prisiminimų publikacijos, Birutė Mar sužinojo ir apie savo tėvų gyvenimą ten… Rumšiškių buities muziejuje tuomet buvo pastatyta jurta - „nacionalinis“ lietuviškas namas, kokiame tūkstančiai lietuvių gyveno Sibire. Tuomet savo akimis pamatė, kokie buvo jos tėvų vaikystės namai… Senelių ir tėvų, o taip pat ir tūkstančių lietuvių skausmas liko giliai, neišsakytas.
Birutė Mar ėmė galvoti apie šį spektaklį kaip apie savitą atnašavimą, to viduje paslėpto skausmo išgyvenimą - skausmo, kuris tebetūno tautos atmintyje ir kelia baimę, siaubą, amžiną klausimą: už ką? Ir pavojų, baimę: o jei rytoj pasikartos istorija ir mus vėl atplėš nuo savo žemės, namų, istorijos? Sakoma, kai darsyk išgyveni, išpasakoji tai, kas labiausiai slegia - palengvėja. Nebelieka baimės ir lyg pabaisa viduje tūnančio siaubo. Todėl norisi apie tai prabilti garsiai, teatro scenoje - pakelti atminties „velėną“ ir papasakoti apie tai jau kitai kartai - kad ji sužinotų, iš kur mūsų tautos genuose slypi nesąmoningai išgyvenama baimė, nepasitikėjimas savimi. Paliudyti jau tiems, kurie nepatyrė anos tikrovės, pravesti savitą istorijos išgyvenimo pamoką.
Taip pat, norisi pačiai scenoje išgyventi savo tėvų patirtis, taip juos giliau pažinti ir suprasti, atjausti ir galbūt - išlaisvinti. Šį spektaklį skiriama jiems ir visiems, patyrusiems nepelnytą skaudžią lemtį. Į pjesės herojės - tremtyje užaugusios mergaitės - paveikslą sudėti Birutės Mar mamos ir kitų „Ledo vaikų“ prisiminimų nuotrupas, detales, patirtis.
Vaiko akimis pasaulis dar nepažeistas, nepažįstantis mirties, prievartos, praradimų skausmo; su nuostabių šiaurės pašvaisčių grožiu, stebuklingomis Kalėdomis jurtoje, iš pagaliukų pasigaminus eglutę ir ją papuošus popieriniais saldainiais; su svajone atrasti raudoną bumbuliuką, kuris kelionėje nutrūko nuo mergaitės suknelės ir nuriedėjo ant bėgių… Man labai graži ši mamos prisiminimų detalė: tik „bumpt“ ant bėgių - suknelės bumbuliukas, kažkieno gyvenimas, daugybės Lietuvos žmonių likimas…
Pasakojimas labai jautriai ir subtiliai niuansuotas, o sukrečiantys įvykiai regimi mažos mergaitės akimis. B.Mar tėvų Jūratės ir Algirdo Marcinkevičių, taip pat kitų tremtinių atsiminimais, Dalios Grinkevičiūtės dokumentinės prozos ir Eglės Gudonytės knygos „Karta nuo Sibiro“ ištraukomis paremtas monospektaklis švytėjo daugiabriauniu scenos kūrėjos talentu. Vienas asmuo sugebėjo prabilti visu orkestru: dramaturgės, aktorės, režisierės, muzikantės. Ir net lanksčios šokėjos, jei prisiminsime, kaip grakščiai Mergaitė avėsi sibirietiškus veltinius. Kartais aktorės rankose atgydavo armonika. Režisūriniu požiūriu įsiminė epizodas, kai B.Mar paėmus instrumentą įsijungė salės šviesos, kviesdamos žmones pritarti ilgesingai tremtinių dainai. Susigraudinę žiūrovai nepajėgė pritarti armonikai, tyliai, tyliai niūniavo vos keli. Sceninis B.Mar pasakojimas nepatyrė jokių sutrikimų, neprarado tempo, visi akcentai buvo sudėlioti tiksliai ir saikingai. Nė vienam aktorės žingsniui ar judesiui nepritrūko motyvacijos.
Kūrybinė grupė rinkosi baltą, juodą ir pilką spektaklio koloritą, tad kitos spalvos, atsirandančios scenoje, kūrė perkeltinę prasmę. Štai raudonas mergaitės suknelės bumbuliukas nurieda ant bėgių - ir tampa skaudžiu Sibiro platybėse pradanginto mažo žmogučio simboliu. Antras (ir paskutinis) spalvinis spektaklio inkliuzas - ekrane virš Jakutijos visomis vaivorykštės spalvomis pasiliejusi poliarinė pašvaistė. Pasakotoja, atskirdama pauze paskutinį žodį, apibendrina: „Tai buvo mūsų…teatras“. Vėlgi - prasmingas, subtilus niuansas, staiga susiejantis seną istoriją su dabartimi, „žiūrovo laiku“ ir su pačios aktorės kūrybos bei gyvenimo erdve.
Aktorės sakomus tremtinių poezijos posmelius (beje, itin tiksliai derančius prie siužeto), lietuviškų patriotinių dainų frazes, lydimas armonikos, papildė subtili „likimiška“ kompozitoriaus Antano Kučinsko muzika. „Ledo vaikų“ pradžioje Mokytoja abejoja: „Ar dabar dar verta apie tai kalbėti, ar verta kartoti?“ Spektaklis įtikino - verta. Norisi viltis, kad jis niekada nestokos žiūrovų. Dėl vyresnės kartos kažin kodėl ramu - ir tremtį patyrusieji, ir gimtinėje okupaciją kentusieji į spektaklį rinksis. Ir bus apdovanoti. O jaunąjį žiūrovą nuspėti sunku. Gal mokytojai paragins ateiti į spektaklį vyresnių klasių moksleivius?
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų bendruomenė yra įsteigusi apdovanojimų už nuopelnus ženklą „Lietuvos ąžuolas“. Kovo 1 dieną vykusiame Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų suvažiavime buvo paskelbti apdovanojimai už tiesos liudijimą ir apdovanoti žmonės bei iniciatyvos, ženkliai prisidėję prie tremčių, laisvės kovų istorijos sklaidos Lietuvoje ir pasaulyje, taip pat paminėtos Dalios Grinkevičiūtės gimimo 90-osios metinės. Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Ledo vaikai“, kurį sukūrė Birutė Mar, ypač prisidėjo prie istorinio atminimo išsaugojimo ir sklaidos, todėl apdovanojimų komisijos buvo įvertintas „Lietuvos ąžuolo“ aukso ženklu.
1999 metais į Vilnių atvyko šviesaus atminimo aktorė Rūta Staliliūnaitė. Ji Nacionaliniame dramos teatre, akcijoje-forume „Moterys teatre“, pristatė D.Grinkevičiūtės kūrinį „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Tai buvo neužmirštamas spektaklis! Aušros Marijos ir Jono Jurašų „Antigonė Sibire“ taip pat nustebino netikėtu tremties ir antikinės dramos junginiu. Teatruose dar būta mažų kepštelėjimų šia tema, tad „Ledo vaikai“ papildo labai mažą teatrinę skrynelę, kuri profesionaliai kalba apie tai, kas yra mūsų kraujyje. Kaip pasakytų D.Grinkevičiūtė, „gyventi - vaidinasi, atsiminti“.
Ši tema Birutei Mar reiškia daug. Kaskart vaidinant spektaklį tėvų ir senelių tremties patirtis scenoje tenka vėl ir vėl išgyventi kūnu ir krauju, kiekviena savo ląstele, čia ir dabar. Pabuvusi tame kailyje suprato, kad tai visai kas kita, nei perskaityti knygą ar išklausyti istoriją. Jei ne spektaklis, turbūt nebūtų pajutusi, ką jautė jos močiutė, ori keturiasdešimtmetė mokytoja, kai 1941-ųjų birželio naktį, įsiveržus į namus kareiviams, išgirdo: „Kraukitės daiktus ir į sunkvežimį, važiuosim.“ Kai senelių šeimoms atsidūrus ledinėje Laptevų jūros saloje (jos tėveliai, tuomet dar vaikai, ten užaugo vienoje jurtoje), žmonės buvo palikti tarsi gyvi lavonai: niekas nebeklausė, ką jie tada jautė, niekam neberūpėjo, kad jie išgyventų.
„Ledo vaikų“ kūrimas padėjo suvokti ir pajausti tėvų ir senelių kartos auką dėl mūsų. Mes gyvename šiandien laisvėje dėl jų kartos, jų kančių, jų neišsipildžiusio gyvenimo. Spektaklis ypač sustiprėjo ir, jaučia, įgavo naują jėgą po jos mamytės iškeliavimo anapilin praėjusį rudenį. Jos mama Jūratė Marcinkevičienė Lietuvai atgavus laisvę su džiaugsmu dirbo Lietuvai - rinko medžiagą apie Lietuvos partizanus, dirbo rezistencinių kovų archyvuose, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje, ją mylėjo ir gerbė žmonės. Išliko tarsi tylus mamos priesakas tęsti jos pradėtą darbą - tyliai, bet atkakliai, visa širdimi. Paradoksas, bet žmonės išgirsta tada, kai kalbi jautriai ir tyliai.
Eglės Gudonytės knyga „Karta nuo Sibiro“ padėjo apsispręsti, kaip scenoje įmanoma elgtis su autobiografiniais dalykais. Pirmo ir trečio asmens santykis - bene sunkiausiai įvaldomas sceninis kliuvinys. E.Gudonytės knyga išties parodė kryptį, kaip galima suderinti pirmojo ir trečiojo asmens santykį. Klaipėdietė rašytoja E.Gudonytė savo knygoje kalba pirmuoju asmeniu, ji tampa ir mama, ir močiute, ir savimi pačia sykiu išlikdama šalia kaip autorė. Iš pradžių net norėjosi tiesiog inscenizuoti jos romaną. Bet vėliau pajuto, kad gali papasakoti ir savo tėvų autentišką istoriją sujungdama daugybės žmonių gyvenimų prisiminimus, akimirkas. Kai pagauni tikrą pasakojamos istorijos emociją, pereiti iš trečiojo į pirmą asmenį nebesunku, nes kaip aktorė visada esi šalia savojo personažo.
Inscenizacija pagal tėvų prisiminimus yra sodri savo išgyvenimų įtampa. Tą dramaturginę tekstų įtampą pjesėje intuityviai dėliojo pati aktorė, kaitaliodama poliariškas išgyvenimų būsenas - patiriamą vaikišką džiaugsmą šia diena ir ištremtųjų skausmą, neviltį. Didesnį tragizmą išgyveno senelių karta, kuri buvo išvežta jau brandaus amžiaus. Žvelgiant į tėvų jaunystės nuotraukas, jautėsi tas gyvenimo kaip būties šilumas net ten, tolimame Sibire, tremtyje. Juk ir jie tada buvo jauni, mylėjo, nepaisant visko, patyrė žemiškos būties džiaugsmą.
Šiemet prieš Kovo 11-ąją net kelis kartus suvaidintas „Ledo vaikai“. Nustebino jaunų žmonių reakcija. Viename spektaklyje - pilnutėlė salė moksleivių ir visi nuščiuvę stebėjo spektaklį. Svarbu tai, kaip apie tai kalbėsi. Jeigu taip, kaip mums kalbėdavo mokykloje apie SSKP partijos suvažiavimus, tuomet nieko ši tema nesujaudins. Manau, mokytojai turėtų dėti pastangas, kad Lietuvos istorijos pamokos virstų „išgyvenimų“ pamokomis. Reikėtų mokiniams aplankyti ir šiurpų KGB muziejų Lukiškių aikštėje, Vilniuje, ir tremtinių pastatytą jurtą Rumšiškių buities muziejuje, ir pamatyti dokumentinių filmų, jautrų vaidybinį filmą apie tremtį „Ekskursantė“, turintį tam tikrą ryšį su „Ledo vaikais“. Tuomet jaunas žmogus informaciją priimtų visai kitais „čiuptuvais“ - širdimi. Džiaugiamasi, kad „Ledo vaikai“ jaunimui tampa būtent istorijos išgyvenimo pamoka. Džiugu ir netikėta, kad gimnazistai į spektaklį ateina patys, ne mokytojų verčiami. Pamenu, tėtis po spektaklio premjeros pasakė: „Šis spektaklis skirtas nebe mums, mes ir gyvenime tai perėjom. Jis skirtas jau kitai generacijai“.
Kasdienybės herojai. Pietutytė - apie ,,Olialia“ bei Instagramą ir kodėl Skambinas dingo iš viešumos
Po paskutinio suvaidinto spektaklio susitikime su aktore liko nemažai mokinių, daugiausia berniukų. Vienas jų paklausė: „Scenoje esate viena, bet ne vienaša. Mes su jumis.“ Taip, nustebino per susitikimą vieno gimnazisto žodžiai: „Aš jaučiau, kad tarsi daug žmonių su jumis buvo scenoje. Ir aš ten su jumis buvau.“ Ar aktorė tai pajuto? Taip, išsyk. Vaidinant „Ledo vaikus“ net šiurpuliukai per kūną eina, kai visa salė ima pritarti dainai: „Kad ne auksinės vasaros“.
Su spektakliu jau teko nemažai pakeliauti po Lietuvą. Daug keliaujama ir po pasaulį. Jau ne vienas kritikas, ne vienas žiūrovas priėjęs po spektaklio sakė: „Būtinai reikia šį spektaklį rodyti visur, užsienyje, su angliškais subtitrais, visi turi apie tai žinoti.“ Manoma, kad netrukus šios iniciatyvos imsis Nacionalinis dramos teatras. Iki šiol daugiau dėmesio buvo skiriamas Didžiosios scenos spektakliams. Nors, aišku, suprantama - komerciškai tai mažiau apsimoka. Tikima, kad kada nors titrai anglų kalba atsiras ir „Ledo vaikų“ spektaklyje. Jau girdėta ne vienas pageidavimas parodyti spektaklį užsienio lietuvių bendruomenėms. Taip pat tuo, kad „Ledo vaikai“ dar iškeliaus ir į kitą, nelietuvišką, kontekstą. Nes iš tiesų, kiek teko keliauti, vakariečiai paprastai nelabai žino, kas gi nutiko Lietuvoje tą 1941-ųjų birželio keturioliktosios naktį ir vėliau. Nežino, kiek buvo ištremta žmonių ir kiek jų žuvo. Tarsi stalinizmas, sovietinis genocidas dar dabarties žmonių sąmonėje nėra suvoktas kaip žiaurus nusikaltimas žmonijai, ne mažesnis už fašizmą.
Visuomet prisimenami mamos žodžiai, kuriuos sakydavo Lietuvos valstybinių švenčių rytą. Ji paskambindavo telefonu ir žvaliu balsu tardavo: „Labas rytas. Ar žinai, kokia šiandien diena?“ Tėveliams tai visada buvo gyvybiškai brangu. Nė vienos valstybinės šventės jie nepraleido neaplankę Laisvės paminklo Kaune. Pasak jų, deja, žmonių kasmet vis mažėjo, tačiau vėl ženkliai padaugėjo po Ukrainos įvykių. Vadinasi, tik pavojaus akivaizdoje žmogus susivokia, pris...
Spektaklio kūrybinė grupė ir informacija
| Pjesės autorė, režisierė ir atlikėja | Birutė Mar |
| Kompozitorius | Antanas Kučinskas |
| Scenografė | Kristina Norvilaitė |
| Kostiumų dailininkė | Indrė Pačėsaitė |
| Videodailininkas | Karolis Bratkauskas |
| Režisierės asistentė | Sigita Mikalauskaitė |
Pjesėje panaudoti autentiški tremtinių eilėraščių fragmentai, motyvai iš D.Grinkevičiūtės knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ bei E.Gudonytės „Karta nuo Sibiro“. Spektaklyje panaudotos nuotraukos iš Lietuvos nacionalinio, KGB muziejų rinkinių, šeimos archyvo ir tremtinio G.Martynaičio piešiniai. Chorinės muzikos kūrinius atliko choras „AIDIJA“.
Spektaklis sukurtas ir rodytas (2015-2023.05 mėn.) LNDT mažojoje scenoje. Nuo 2023 m. rudens - atnaujintas Solo teatro spektaklis. Spektaklio trukmė - 1 val.
