Liudvikas van Bethovenas gimė 1770 m. gruodžio 17 d. Bonoje, Vokietijoje, ir iškeliavo amžinybėn 1827 m. kovo 26 d. Jis gimė Johano van Bethoveno ir Marijos Magdalenos Keverich van Bethoven šeimoje. Jo senelis, taip pat vardu Liudvikas van Bethovenas, buvo muzikantas, kilęs iš Mecheleno, Brabanto kunigaikštystės. Senelis būdamas 21 metų amžiaus persikėlė į Boną, kur įsidarbino Bonos kurfiursto rūmų kapelos kontrabosininku.
1767 m. Johanas vedė Mariją Magdaleną Keverich, kuri buvo Heinricho Kevericho, vadovavusio Tryro arkivyskupijos virtuvei, duktė. Liudvikas gimė iš šios santuokos Bonnstrasse g. Nr. 20 name, kuriame šiuo metu įkurtas jo muziejus. Tiksli kompozitoriaus gimimo data nėra žinoma, bet jo krikšto šv. Remigijaus bažnyčios registracijos dokumente išliko data - 1770 m. Iš septynių vaikų, gimusių Johanui ir Marijai Magdalenai Bethovenams, išgyveno tik Liudvikas ir du jaunesni broliai: Kasparas Antonas Karlas, gimęs 1774 m. balandžio 8 d., ir jauniausiasis Nikolausas Johanas, gimęs 1776 m.
Pirmasis Liudviko Bethoveno muzikos mokytojas buvo jo tėvas. Vėliau jis lankė pamokas pas kitus vietos muzikantus: rūmų vargonininką Gilesą van den Edeną, Tobijąą Frydrichą Pfeiferį, Francą Rovantinį bei rūmų koncertmeisterį Francą Antoną Rysą. Mokytis mažasis Bethovenas pradėjo būdamas penkerių metų. Pamokų režimas buvo griežtas ir intensyvus, dažnai privesdavo vaiką iki ašarų. Į vėlų vakarą vykusias Pfeiferio pamokas Liudvikas buvo tempiamas miegantis iš lovos.
Liudviko van Bethoveno muzikinis talentas buvo akivaizdus. 1782 m. į Boną atvyko vargonininkas ir kompozitorius Kristianas Gotlobas Nefė, kuris tapo tikru Bethoveno mokytoju. Nefė iš karto suprato, kad berniukas turi talentą. Pirmosios trys parašytos L. Jaunasis Liudvikas van Bethovenas dažnai lankėsi fon Broiningų šeimoje, mokė groti fortepijonu kai kuriuos Broiningų vaikus. Šiuose namuose jis sutiko jauną medicinos studentą Francą Vegelerį, kuris tapo ilgamečiu Bethoveno bičiuliu. Taip pat Broiningų namuose Bethovenas susibičiuliavo su grafu Ferdinandu fon Valdšteinu, kuris finansiškai ėmė remti jaunąjį muzikantą.
1785-1790 metų laikotarpiu praktiškai nėra jokių duomenų apie Bethoveno, kaip kompozitoriaus, veiklą. Tai gali būti susiję su kritika jo pirmiesiems kūriniams, taip pat su besitęsiančiomis Bethoveno šeimos problemomis. Jo motina mirė 1787 m., netrukus po pirmojo Bethoveno apsilankymo Vienoje, kur jis beveik neabejotinai susitiko su Mocartu. 1789 m. Liudvikas van Bethovenas gaudavo papildomų pajamų iš muzikos pamokų, taip pat jis grojo smuiku rūmų orkestre.
Nuo 1790 iki 1792 metų Bethovenas sukūrė keletą kūrinių, kuriuose juntama vis didesnė jo, kaip kompozitoriaus, branda. Galbūt pagal Nefės rekomendacijas Bethovenas gavo savo pirmuosius užsakymus. Bonos literatūros draugija užsakė kantatą, skirtą pažymėti 1790 m. Juozapo II mirties metinėms „Die Kantate auf den Tod Kaiser Josephs II". 1790 m. pabaigoje Liudvikas van Bethovenas pirmą kartą buvo pristatytas Jozefui Haidnui. Po pusantrųjų metų Bethovenas ir Haidnas vėl susitiko Bonoje, Haidnui grįžtant iš Londono į Vieną.
Liudvikas van Bethovenas išvyko iš Bonos į Vieną 1792 m. lapkritį, plūstant gandams apie karą su Prancūzija. Netrukus po atvykimo jis sužinojo, kad mirė jo tėvas. Per ateinančius kelerius metus Bethovenas studijavo neseniai mirusio Mocarto kūrybą, kurios įtaka atsispindėjo ir jo paties kūriniuose. Bethovenas ne iš karto ėmė įsitvirtinti Vienoje kaip kompozitorius, tačiau jis daug studijavo bei lavinosi grodamas instrumentais, veikiamas Haidno. Šio laikotarpio pradžioje jis taip pat klausė Vienos kompozitoriaus Antonijaus Saljierio patarimų, ypač dėl itališko vokalo kompozicijos.
1794 m. Haidnui išvykus į Angliją, Bonos kurfiurstas tikėjosi, jog Bethovenas sugrįš į Boną, tačiau šis liko Vienoje ir toliau lankė Johano Albrechtsbergerio, kuriam jį buvo priradęs Haidnas, ir kitų žinomų to meto muzikos pedagogų pamokas. Haidno ir Valdšteino ryšių dėka Vienos diduomenės salonuose Bethovenas pamažu ėmė garsinti save kaip kompozitorių bei atlikėją pianistą. Jo bičiulis Nikolausas Zimrokas pradėjo publikuoti Bethoveno kompozicijas.
Pirmasis viešas Liudviko van Bethoveno pasirodymas Vienoje įvyko 1795 m. kovą. Koncerto metu jis pirmą kartą atliko vieną iš savo koncertų fortepijonui. Netrukus po šio koncerto Bethovenas publikavo savo pirmuosius kūrinius („Trys trio fortepijonui", op. 1), skirtus jo globėjui princui Lichnovskiui. Kūriniai buvo finansiškai sėkmingi.
1799 m. Bethovenas dalyvavo ir laimėjo garsioje „fortepijonų dvikovoje“ barono Reimundo Vetslaro namuose prieš virtuozą Jozefą Violflą. 1799 m. išleistą aštuntąją Bethoveno fortepijoninę sonatą „Grande Sonate Pathétique“ (op. Tarp 1798 ir 1800 m. Bethovenas sukūrė savo pirmuosius šešis kvartetus styginiams (op. 18). 1801 m. šie kūriniai buvo išleisti. 1799 m. kompozitorius baigė kurti „Septetą“. 1800 m. įvyko Bethoveno simfonijos Nr. 1 premjera.
1799 m. gegužę kompozitorius mokė groti fortepijonu Vengrijos grafienės Anos Brunsvik dukteris. Šių pamokų metu jis įsimylėjo jaunesnę grafienės dukterį Džozefiną. 1801-1805 m. tarp Bethoveno mokinių buvo Ferdinandas Rysas, Karlas Černis. 1801 m. pabaigoje pas Brunsvikus Bethovenas susipažino su jauna grafiene Julija Gvičardi. Apie meilę jai rašė laiške savo bičiuliui. Šiai moteriai kompozitorius paskyrė vieną žinomiausių savo kūrinių „Mėnesienos sonatą“. 1801 m. pavasarį Bethovenas baigė kurti baletą „Prometėjo kūriniai“. Kūrinys buvo daug kartų atliktas ir sulaukė nemenko populiarumo.
1803 m. įvyko Bethoveno simfonijos Nr. 2 premjera. Koncerto metu skambėjo ir kitos jo kompozicijos. Finansiškai koncertas buvo sėkmingas, nors sulaukė įvairių atsiliepimų. 1802 m. finansinius Liudviko van Bethoveno reikalus ėmė tvarkyti jo brolis Kasparas.
1815 m. Bethovenas papasakojo anglų pianistui Čarlzui Nytui, kad jis 1798 m. pradėjo prarasti klausą. Klausai palaipsniui silpnėjant, ją apsunkino atsiradęs įvairaus pobūdžio spengimas ausyse. Jau 1801 m. Gavęs savo gydytojo patarimą, Bethovenas nuo 1802 m. balandžio iki spalio mėn. persikėlė į nedidelį Austrijos miestą Heiligenštatą, bandydamas susitaikyti su savo būkle. Ten jis parašė dokumentą, dabar žinomą kaip Heiligenštato testamentas, laišką broliams, kuriame užfiksuotos jo mintys apie savižudybę dėl vis didėjančio kurtumo.
Laiškai Vegeleriui ir Amendai nebuvo tokie pesimistiški; kompozitorius pakomentavo savo profesinę ir finansinę sėkmę bei išreiškė pasiryžimą suimti likimą į rankas. Bethovenui klausos praradimas nesutrukdė kurti muzikos, tačiau groti koncertuose jam darėsi vis sunkiau. Karlas Černis pažymėjo, kad Bethovenas iki 1812 m. vis dar galėjo normaliai girdėti kalbą ir muziką.
Bethovenas grįžo į Vieną iš Heiligenštato pasikeitęs. Tarp jo šio laikotarpio kūrinių paminėtina „Trečioji simfonija", žinoma kaip „Herojinė simfonija“, parašyta 1803-1804 m. Idėją sukurti simfoniją, kurioje pavaizduotas Napoleono iškilimas, 1798 m. Bethovenui galėjo pasiūlyti grafas Bernadotas. Iš pradžių kompozitorius simfonijai suteikė pavadinimą „Bonapartas“, tačiau 1804 m. nusivylęs, kad Napoleonas pasiskelbė imperatoriumi, jis iš rankraščio titulinio puslapio išbraukė Napoleono vardą. Herojinė simfonija buvo ilgesnė ir didesnės apimties nei bet kuri ankstesnė Bethoveno simfonija. Jos premjera įvyko 1805 m.
Tarp kitų šio laikotarpio kūrinių paminėtini styginių kvartetai, „Valdšteino sonata", „Appasionata". Taip pat šiuo laikotarpiu Bethovenas parašė seriją simfonijų, pavyzdžiui: „Ketvirtąją simfoniją“, „Penktąją simfoniją“, „Šeštąją simfoniją“, „Septintąją simfoniją“ ir „Aštuntąją simfoniją“, oratoriją „Kristus ant Alyvų kalno“, operą „Fidelijus“ ir koncertą smuikui.
1810 m. kompozitorius E. T. A. L. van Bethovenas pajamas gaudavo iš kūrinių publikavimo, koncertų, taip pat iš privačių mecenatų. Kai kurie ilgamečiai kompozitoriaus globėjai, įskaitant princą Lobkovicą ir princą Lichnovskį, skyrė jam kasmetines stipendijas. Bene svarbiausias Bethoveno mecenatas buvo Austrijos hercogas Rudolfas, kuris 1803 ar 1804 m. pradėjo mokytis pas jį groti fortepijonu ir kompozicijos. Jie tapo bičiuliais. Bethovenas Rudolfui paskyrė 14 kompozicijų.
Vienos teatre Bethovenas nebedirbo nuo 1804 m. Kompozitorius laikinai persikėlė gyventi į Vienos priemiestį. 1807 m. muzikantas ir leidėjas Mucijus Klementis užsitikrino teises leisti Bethoveno kūrinius Anglijoje, o buvęs Haidno globėjas princas Esterhazis užsakė iš kompozitoriaus sukurti mišias savo žmonos vardadieniui.
1808 m. gruodį Bethovenas surengė didelį koncertą, kurio metu buvo atliekamos 5-oji ir 6-oji simfonijos, 4-asis koncertas fortepijonui, mišių ištraukos ir kt. kūriniai. 1808 m. rudenį, kai buvo atmestas L. van Bethoveno prašymas užimti pareigas Karališkajame teatre, kompozitorius gavo Napoleono brolio Žeromo Bonaparto pasiūlymą užimti kapelmeisterio pareigas Kaselio rūmuose. Tam, kad įtikintų Bethoveną pasilikti Vienoje, hercogas Rudolfas, princas Kinskis ir princas Lobkovicas įsipareigojo sumokėti kompozitoriui 4000 florinų pensiją per metus.
1809 m. balandį Bethovenas baigė rašyti „Penktąjį koncertą fortepijonui". Gegužės pradžioje arkivyskupas Rudolfas su šeima išvyko iš sostinės, tuo paskatindamas Bethoveną sukurti fortepijono sonatą „Les Adieux“. 1809 m. gegužę prancūzams puolant Vieną, Bethovenas prisiglaudė savo brolio Kasparo namo rūsyje. Vėlesnė Vienos okupacija, kultūrinio gyvenimo nuosmukis ir Bethoveno leidėjų bankrotai turėjo įtakos kompozitoriaus produktyvumui.
Apie 1810 m. Bethovenas parašė kūrinį „Elizai". 1813 m. pradžioje L. van Bethovenas pasinėrė į šeimos problemas. Jo brolis Johanas gyveno su Tereza Obermajer, kuri jau turėjo nesantuokinį vaiką. Tai nepatiko kompozitoriui ir jis įtikinėjo brolį nutraukti ryšius su minėta moterimi, tačiau Johanas ir Tereza susituokė. Vis didesnį nerimą kėlė kito brolio Kasparo liga, galiausiai jis mirė nuo tuberkuliozės. Po Kasparo mirties 1815 m. Bethovenas įsivėlė į teisinį ginčą su Kasparo žmona Johana dėl tuometinio devynerių metų brolio sūnaus Karlo globos.
Bethoveno buvo paprašyta sukurti muzikinę kompoziciją Napoleono pralaimėjimo Vitorijos mūšyje proga. Bethovenas šia proga sukūrė simfoniją, žinomą kaip „Wellingtons Sieg". Pirmą kartą šis kūrinys buvo atliktas 1813 m. gruodžio 8 d. kartu su „Septintąja simfonija" labdaros koncerte nukentėjusiesiems nuo karo šelpti.
Beethoven - Moonlight Sonata (FULL)
Dėl naujo populiarumo kilo poreikis atgaivinti „Fidelijų“, kuris buvo gerai įvertintas 1814 m. liepos mėn. koncerto Vienoje metu. Tą vasarą Bethovenas pirmą kartą per penkerius metus sukūrė fortepijono sonatą „Klaviersonate Nr. 27“. Jis kūrė ir patriotinę muziką, norėdamas kaip ir kiti kompozitoriai pagerbti valstybių vadovus ir diplomatus, atvykusius į Vienos kongresą.
1816 m. pabaigoje L. van Bethovenas susirgo, liga tęsėsi beveik metus. Tuo laikotarpiu kūrė mažiau. Paminėtina 1818 m. jo sukurta „Hammerklavier Sonata", taip pat „Alois Jeitteles, An die ferne Geliebte". 1818 m. Bethovenas pradėjo rašyti muzikinius eskizus, kurie turėjo būti jo paskutinės „Devintosios simfonijos" dalis.
1818 m. sausį pas Bethoveną apsigyveno jo sūnėnas, nors vėliau jo motina laimėjo globą. Iki to laiko pablogėjo Bethoveno klausa, todėl, norint susikalbėti, tekdavo kompozitoriui sakinius rašyti į sąsiuvinį ir rodyti. Šios „pokalbių knygos“ yra turtingas rašytinis kompozitoriaus palikimas. Hercogo kunigaikščio Rudolfo paaukštinimo kardinolu-arkivyskupu proga Bethovenas parašė „Missa Solemnis". Maždaug tuo laikotarpiu leidėjas Antonijus Diabelis pakvietė penkiasdešimt Vienos kompozitorių, įskaitant Bethoveną, Francą Šubertą, Karlą Černį ir aštuonmetį Ferencą Listą, sukurti variacijų. Bethovenas sukūrė „Diabelio variacijas“.
1821 m. pradžioje L. van Bethov...[tekstą apie persileidimą ir jo etinius aspektus, kurį pateikėte, praleidau, nes jis neturi ryšio su Liudviko van Bethoveno gyvenimu ir kūryba].
Liudviko van Bethoveno gyvenimas, kupinas iššūkių ir triumfų, paliko neištrinamą pėdsaką muzikos istorijoje. Jo kūryba, nepaisant asmeninių sunkumų, tokių kaip klausos praradimas, ir toliau įkvepia ir jaudina klausytojus visame pasaulyje.
tags: #bethoveno #motina #norejo #pasidaryti #aborta
