Bendraujant, arba, kitaip sakant, keičiantis informacija svarbu, kad ji būtų neiškraipyta. Žmogaus ir šuns bendravimas - tarprūšinis, tad perduodama informacija turi būti tiksli ir adekvačiai interpretuojama. Vienos rūšies atstovo bandymas perduoti informaciją ir būdas, kaip kitas ją supras - gan ilgas ir komplikuotas. Bendravimo metu informaciją priimantis asmuo vadinamas priėmėju, siunčiantis - siuntėju. Pati informacija vadinama pranešimu.
Vokalinis bendravimas - žodinių komandų perdavimas. Evoliucijos būdu šunys išsivystė gebėjimą aktyviai bendrauti su žmonėmis garsais. Viena savičiausių bendravimo formų yra lojimas, itin pakitęs prijaukinimo metu. Vilkų gaujoje lojimas - perspėjimo ar prieštaravimo signalas, o šunų lojimas turi daug reikšmių. Jis laikytas šalutiniu prijaukinimo proceso produktu, tačiau vėliau ši teorija atmesta. Daroma prielaida, kad lojimas naudojamas kaip priemonė bendrauti su žmonėmis. Akustinė lojimo struktūra priklausomai nuo konteksto labai skiriasi. Tai - daugiau negu vien atskiri garsai. Klausydami tam tikrose situacijose atsidūrusių šunų lojimo, žmonės gali identifikuoti jų emocijas. Tyrimų duomenimis, šunis galima išmokinti paprastų sakinių sintaksės ir semantikos. Garsiausi šios srities tyrimai atlikti su borderkole Chaser, išmokusia atskirti 1022 objektus. Chaser suprasdavo atskirus daiktavardžių pavadinimus nepriklausomai nuo į juos nukreipto elgesio ir komandų, ji išmoko tris bendrinius daiktavardžius - kategorijas žyminčius žodžius, o labiausiai žavėjo jos gebėjimas mokintis naujų žodžių vertinant objekto naujumą tarp jau pažįstamų. Jos kognityviniai gebėjimai - informacijos saugojimas atmintyje ir darbinė atmintis - pakeitė supratimą apie tai, kaip šuo suvokia žodinius ryšius.
Neverbalinis bendravimas (gestai) - pats paprasčiausias būdas perduoti informacijai, išreiškiamas gestais ir pozomis. Šuniui šį bendravimo būdą su žmogumi įsisąmoninti ir perprasti lengviausia. Šunys turi stiprų polinkį inicijuoti komunikacines sąveikas su žmonėmis naudodami vaizdinius, o kartais - ir akustinius signalus, dažniausiai žiūrėjimo ar rodymo gestus. Domestikacija buvo svarbi formuojant šunų gebėjimą komunikuoti su žmonėmis. Šuniukai sugeba pasinaudoti žmonių komunikaciniais ženklais, o jų sėkmė reaguoti į rodymo gestus auga su amžiumi. Tiesa, kai kurių eksperimentų duomenimis, šunų ir socializuotų vilkų reakcija į žmogaus rodymo gestus panaši. Pastebėta, kad namuose auginami šunys į gestus reaguoja geriau, negu gyvenę veislynuose, tad šuns gebėjimą sekti žmogaus gestus nulemia ne tik paveldėjimas, tačiau ir ontogeninė patirtis.
Komunikuojant su šunimi svarbu ne tik verbalinė ir neverbalinė kalba, bet ir prisilietimai. Treniruojant sportinius šunis, jie naudojami dažnai - lėtai glostant šuo nuraminamas, energingiau patapšnojus per šonus „užvedamas“, po teisingai atlikto veiksmo paglostomas. Derinant su kitomis komunikacijos formomis, prisilietimai gali turėti labai stiprų poveikį.
P. F. Cook su kolegomis atliko du eksperimentus. Pirmojo metu lyginti prieglaudinukai ir šeimininkus turintys šunys. Kiekvienas šuo su pavadėliu įvestas į kambarį, kuriame ant kėdžių sėdėjo du žmonės. Prieglaudinukų grupės atstovams teko susitikti su dviem svetimais žmonėmis, o šeimininkus turintiems vienu atveju - su dviem pašaliniais asmenimis, kitu - su šeimininku ir nepažįstamuoju. Vienas ant kėdės sėdintis asmuo šunį pagirdavo, kitas paglostydavo. Tada šunį paleisdavo ir matuodavo laiką, kurį jis skiria kiekvienam iš sėdinčiųjų. Šuo laisvai vaikščiodavo aplink, kol vienas asistentas jį vis girdavo, o kitas glostydavo (neblokuodamas gyvūno gebėjimo judėti). Po to asistentai vaidmenimis pasikeisdavo. Laikas, kurį šuo praleisdavo prie kiekvieno asistento kėdės, kruopščiai matuotas. Tyrimo išvadose teigiama, kad šunys visada norėdavo būti glostomi. Daugiau laiko jie praleido šalia glostančio asmens. Taip elgėsi net tada, kai „kalbintojas“ būdavo šeimininkas. Antrojo eksperimento metu matuotas laikas, kurį šunys praleidžia prie asistento, kuris arba glosto, arba giria, arba visai nieko nedaro. Visi šunys daugiau laiko praleisdavo su asistentu, kuris glostydavo, negu tuo, turis girdavo. Su kalbinančiuoju jie praleisdavo lygiai tiek pat laiko, kaip ir su nieko nedarančiu. Šie rezultatai patvirtina nuomonę, kad glostymas - puikus pageidaujamo šuns elgesio skatinimas.
Neįgalūs vaikai, atlikdami fizinius pratimus kartu su šunimis, patiria teigiamų emocijų, o tai naudinga jų sveikatai. Ypač daug džiaugsmo šių pratimų metu patiria bendrabutyje gyvenantys vaikai. Tačiau kol kas Lietuvoje šis neįgalių vaikų ugdymo metodas yra vykdomas tik kelių entuziastų. Edukologė Raminta Daščiorienė pastebėjo, kad negalią turinčius vaikus reikia nuolat mankštinti, bet ateina laikas, kai vaikai pradeda protestuoti prieš nusibodusias mankštas. Šioje situacijoje jos dukrai padėjo mankšta su šunimis. R. Daščiorienė augina vaiką, sergantį cerebriniu paralyžiumi. Moteris pasakojo, kad rūpindamasi savo dukra vis ieškojo naujų būdų, kaip paįvairinti mergaitės kasdienines mankštas, kol sužinojo apie vadinamąją šunų terapiją. Asmeninis susidomėjimas virto moksliniu darbu, kuris portalo pašnekovėi padėjo įgyti magistro diplomą ir tapti diplomuota edukologe.
„Prieš dvejus metus teko svečiuotis Vengrijos mieste Debrecene, kurio specialiojoje mokykloje pamačiau, kaip dirbama su šunimis ir negalią turinčiais vaikais. Net vežimėlyje sėdintis vaikas ten numeta šuniui kamuoliuką. Kai keturkojis jį grąžina, vaikas paglosto šunį, paduoda jam skanėstą, o šuo palaižo vaikui delniuką. Taip dirba neįgalaus vaiko rankytės, jis pajuda, be to, pasisemia teigiamų emocijų. Vaikus, sergančius cerebriniu paralyžiumi, reikia nuolat mankštinti, bet ateina riba, kai jo būsena nebeprogresuoja, kai vaikas pradeda protestuoti prieš nusibodusias mankštas. Imi galvoti, kaip padėti vaikui, kaip duoti naudą kūnui ir sudominti mankšta. Kartu su klubo „Fluidus“ trenere R. Daščiorienė Kauno Jono Laužiko specialiojoje mokykloje veda užsiėmimus vaikams. Mankštoje su šunimis dalyvauja po šešis vaikus ir trys šunys. Mažyliai pirmiausia prašo šunų duoti „labas“, paskui vedžioja šunis aplink bokštelius, per suoliukus, su jais bėga zigzagais, aštuoniukėmis. Kol vieni daro pratimus su šunimis, kiti vaikai laukdami savo eilės atlieka kitus pratimus. Stipresniems vaikams duodamas jaunesnis, aktyvesnis šuo, silpnesni mankštinasi su ramesniais haskiais. Pagal vaikų negalios lygį jiems yra pritaikomi ir pratimai.
„Turbūt daugelis yra girdėję apie delfinų terapiją. Juk viskas ir su delfinais prasidėjo nuo projektų, o dabar visi žino, kaip sergantiems vaikams padeda bendravimas su šiais žinduoliais. Taip pat visi žino, kad stebuklų nebūna, tačiau reikia pripažinti, kad neįgalių vaikų bendravimas su gyvūnais yra naudingas. Mankštindamiesi su šunimis vaikai gauna ne tik fizinės naudos, lavina save, bet ir prisirenka teigiamų emocijų. Juk mankšta su šunimis - tai ne būrimas, ne šarlatanizmas“, - dėstė R. „Akivaizdu, kad vaikai laisvėja, gerėja ir jų fizinė būklė, - sakė pašnekovė. - Tad gaila, kad kai kuriose vaikų ugdymo įstaigose vaikai tik piešia ir dėlioja dėliones. R. Kol kas ji dirba kartu su viena trenere. R. Daščiorienė prižiūri vaikus, rodo jiems pratimus, o trenerė labiau dirba su šunimis. Moterys įsitikinusios, kad tokia veikla būtų naudinga ir platesniam vaikų ratui. Taip pat pageidaujama, kad grupėje su vaikais dirbtų daugiau nei du suaugusieji. Tačiau kol kas projektas negauna finansavimo, o R. „Pradėjome ieškoti finansavimo, bet savivaldybės Švietimo skyriuje mums buvo pasiūlyta geriau kiekvienam vaikui šunį nupirkti, - valdininkų sąmojingumu stebėjosi pašnekovė.
R. Daščiorienė sau ir savo vaikui opias problemas ryžosi nagrinėti iš mokslinės pusės. Išnagrinėjusi statistinius duomenis, literatūrą, moteris sužinojo, kad kasmet Lietuvoje apie 2000 vaikų pirmą kartą nustatomas neįgalumas. Kas dešimta šeima Lietuvoje augina neįgalų vaiką. „Neįgalūs vaikai yra įsprausti į monotoniško, nesavarankiško gyvenimo rėmus. Tai mažina vaikų motyvaciją, apriboja teigiamų emocijų patyrimą. Viskas, kas žmogui teikia malonumą, yra jam naudinga. Todėl žmonės turėtų skatinti teigiamas emocijas darydami tai, kas juos džiugina, nors ir trumpą laiko tarpą. Neįgaliems vaikams nuolat reikia vis naujų priemonių, paįvairinančių jų kasdieninę veiklą. Tačiau Lietuvoje mažai kreipiama į tai dėmesio, susiduriama su skeptiška medikų nuomone“, - savo darbe rašė R. Portalo pašnekovė apgailestauja, kad Lietuvoje kol kas oficialiai pripažįstama tik delfinų terapija, kaip pagalbinė neįgalių žmonių gydymo priemonė. „Patvirtinus, kad atliekant fizinius pratimus kartu su šunimi ugdomos neįgalių vaikų teigiamos emocijos, galima bus teikti rekomendacijas Sveikatos bei Socialinių reikalų ir darbo komitetams, mokymo įstaigoms, kinologų draugijoms“, - teigė R.
Turėti keturkojį draugą - daugelio vaikų svajonė. Tačiau kai kuriems buvimas su šunimi yra daugiau nei maloniai praleistas laikas. Kaniterapijos užsiėmimai jiems padeda stiprėti fiziškai ir spręsti psichologines problemas. Pirmą kartą apie kaniterapiją sužinojau maždaug prieš ketverius metus. Su vyru auginome veislinį šunį, dalyvaudavome Lietuvos kinologų draugijos organizuojamuose renginiuose. Iš jų skelbiamos informacijos sužinojome, kad vasarą vyks savaitės trukmės stovykla su šunimis, kurios metu bus kalbama apie kaniterapiją. Klausydamosi specialistų iš Lenkijos pasakojimo apie šią veiklą, supratau, kad savo psichologines žinias apie žmogų, jo raidą, bei gebėjimą kalbėtis ir išklausyti galėčiau pritaikyti kaniterapijos užsiėmimuose. Moksliniai tyrimai rodo (ir mes patys pastebime), kad kaniterapijos užsiėmimai turi teigiamą fizinį ir psichinį poveikį žmogui. Pirmiausia, buvimas su šunimi veikia žmogaus fiziologiją: padidėja endorfinų, laimės hormono dopamino, oksitocino kiekis smegenyse. Fiziologinės reakcijos organizme daro poveikį žmogaus fiziologijai. Atliekant su šunimi tam tikras veiklas, žmonės jaučiasi laimingi, nori veikti, jaučiasi motyvuoti, didėja savęs vertinimas, gerėja socialinio elgesio aspektai (atsiranda noras bendrauti, bendradarbiauti), pagerėja dėmesio koncentracija, sumažėja vienišumo ir nerimo, depresyvumo jausmas. Ypač gerai kaniterapija veikia vaikus. Daugelis jų labai nerimauja kalbėdami su suaugusiu, tačiau būdami su šunimi, jį liesdami, atsipalaiduoja, sumažėja baimės. Kaniterapija yra taikoma kaip pagalbinis gydymo metodas šalia tradicinio. Tačiau kartais to tradicinio net nebūna, pavyzdžiui, jei vaikai yra su autizmo spektro sutrikimu ar Dauno sindromu ir jiems taikomos labiau reabilitacinės ar ugdymo paslaugos. Susitariame su šeima ar kitais specialistais, kokių tikslų sieksime, ir vaikai atkeliauja į užsiėmimą. Iš pradžių susipažįstama su šunimi ir specialistu. Užsiėmimo pobūdis priklauso nuo specialisto, kuris dirbs su vaiku, ir kokio tikslo siekiama - sumažinti vaiko nerimą, mokyti bendravimo, stiprinti raumenis ar kt. Šuns pagalba naudinga bet kuriuo atveju. Jei dirba psichologas, šuo būna konsultavimo kambaryje, dažnai šuo pats būna šalia konsultuojamo asmens, kad jis jaustųsi ramiai ir būtų lengviau glostant švelnų gyvūną bendrauti su psichologu. Vaiko galime prašyti padėti atlikti tam tikras užduotis - pašukuoti, padėti dresuoti, pavedžioti, pažaisti žaislais, atnešti šuniui vandens. Kiekviena sėkmingai atlikta užduotis didina vaiko savivertę, džiugina, skatina siekti daugiau.
Pirmiausia tai turi būti tinkamo charakterio šuo. Tačiau pasaulinėje kaniterapijos praktikoje dažniausiai pasitelkiami auksaspalviai retriveriai, labradorai, kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliai. Svarbu, kad šuo norėtų būti su žmogumi, kad jam būtų malonūs prisilietimai, nes jeigu tai tik vieno šeimininko šuo (nori bendrauti tik su savo šeimininku ir jo šeima) - gyvūnui ši veikla tikrai nepatiks, vargins jį. Šuo turi būti ne tik labai socialus, bet ir socializuotas, paklusnus. Yra organizacijų, kurios su keturkojais važinėja pas vyresnius žmones, tačiau terapinių šunų nėra labai daug, todėl daugiausia koncentruojamės į vaikus ir jaunimą. Tačiau moksliškai įrodyta, kad kaniterapija teigiamai veikia ir vyresnius žmonės, ypač tinka prie įvairių demensinių susirgimų. Teko kelis kartus važiuoti į globos, savarankiško gyvenimo namus su šunimis - senoliai labai džiaugėsi ir visada laukia atvykstant. Didžioji dalis labai nori pasikalbėti, prisimena savo buvusius augintinius. Ji tinka prie emocinio ir elgesio sutrikimų, raidos sutrikimo, autizmo, Dauno sindromo, cerebrinio paralyžiaus, sunkių trauminių įvykių (tiek artimojo mirties, tiek stichijos ar karo padarinių). Pritaikyti kaniterapiją įmanoma labai įvairiai, dirbant su skirtingų sričių specialistais ir pasitelkiant kuo įvairesnes veiklas.
Tikrai taip. Pagal tai, kiek turime paruoštų šiai veiklai šunų ir kiek jie gali dirbi, negalime užsiimti su visais norinčiais. Nemažai žmonių laukia ilgą laiką, kol pavyksta papulti į kaniterapijos užsiėmimus. Ieškome išeičių, kaip sutiekti pagalbą kuo daugiau jos siekiančiųjų - retiname arba trumpiname susitikimus su vienais, kad kiti galėtų bent vieną kartą atvykti. Pagausinti pačių užsiėmimų negalime, nes reikia atsižvelgti į šuns gerovę - jis negali dirbti kasdien ar 8 val. Mes tikrai matome, kad vaikai keičiasi, tačiau negalime sakyti, kad tai vien kaniterapijos dėka, nes dažnai su tais pačiais vaikais dirba ir kiti specialistai. Vis dėlto vien tai, kaip vaikai noriai eina į užsiėmimus, jau daug pasako. Juk paprastai eiti pas psichologą nenorima, baiminamasi kalbėtis, atsiverti. Ypač jei vaikai iš socialinės rizikos šeimų, jie bijo pakenkti šeimai arba nepasitiki suaugusiuoju, nes nepasitiki tėvais, kurie jais negali pasirūpinti. O kai yra šuo, jie net negalvoja, kad eina pas psichologą ar suaugusįjį, jie eina pabūti su šunimi, ilgai prisimena šunis ir po terapijos kurso. Viena mama pasakojo, kad nuotrauka su terapiniu šunimi ir toliau praverčia nusiraminimui - pasijutęs blogai, vaikas pirštu vedžioja šunį nuotraukoje, tarsi glostytų, ir pasijunta geriau.
Rūpestis savo augintiniu tikrai teigiamai veikia žmogų, bet tam nepakanka vien duoti šuniui paėsti, pasirūpinti kasdieninėm jo reikmėm. Su šunimi riekia vaikščioti, žaisti, mokyti, glostyti. Visa ši veikla kartu turi teigiamą poveikį žmogui, bet kad tai vadintume terapija, reikia, kad kartu dirbtų specialistas ir būtų aiškus veiklos tikslas. Tačiau apskritai kontaktas su gyvūnu veikia žmogų, gamtos esame sukurti būti su gyvūnais, tik esame nuo jų nutolę.
Pati neaugau su šunimis, bet kaime, senelių ūkyje, buvo kitų gyvūnų, kuriais reikėjo pasirūpinti. Savo pirmąjį šunį įsigijau jau ištekėjusi, bendru sprendimu su vyru dabar auginame dvi trumpaplaukių vengrų vižlų veislės kalytes - šešerių Peru ir ketverių Vėtrą, kuri su manimi dirba kaniterapijoje.
Daugelis mano, kad šuns ir vaiko santykiai susiklosto savaime. Deja, tai dažniau išimtis, nei taisyklė. Kad vaiko ir šuns santykiai būtų harmoningi, prireikia nemažai žinių bei pastangų. Nors kai kurie šunys kūdikiams ir mažiems vaikams leidžia daug ką, nereikia pamiršti, kad iki 10-12 metų dauguma vaikų nesugeba savarankiškai įvertinti ir kontroliuoti savo bendravimo su šunimi. Mažylių elgesys šunims dažnai būna nepriimtinas. Vaikai labai judrūs, triukšmingi, bėgioja, žaidžia, jų nuotaika dažnai kinta. Linkolno (Didžioji Britanija) universitete atlikto tyrimo duomenimis, maždaug 86 proc. įkandimų būna dėl vaiko kaltės. Ypač dažnai klaidingai interpretuojami raminamieji signalai, kuriais šuo prašo jį palikti ramybėje. Rezultatas - vaikas primygtinai verčia šunį žaisti, kai pats šuo tuo metu bando išvengti kontakto. Šuo stengiasi žaidimą nutraukti, pranešdamas apie savo norą kūno kalba. Tokios situacijos gali baigtis tragiškai. Įsidūkęs vaikas silpnai kontroliuoja savo veiksmus ir nesunkiai gali sukelti šuniui skausmą. Kuo labiau pavargęs šuo, tuo jis dirglesnis - tai nesvetima ir mums. Deja, tik nedaugelis tėvų tokiais atvejais analizuoja situaciją. Tėvai turi suvokti, kad nelaimės atveju atsakomybė tenka ne kam nors kitam, o jiems patiems - būtent jie neįvertino rizikos. Tai, kad šuo neskriaudžia kūdikio, leidžiasi jo niurkomas ir tampomas, nereiškia, kad tą patį jis leis ir ūgtelėjusiam vaikui. Geriausia su vaikais sugyvena tie šunys, kurie jau iki vaiko atsiradimo buvo tinkamai auklėjami, kuriems buvo išugdytas stiprus ryšys su žmogumi, kurie pasitiki visais šeimos nariais. Tai yra šunys - visaverčiai šeimos nariai. Jeigu iki vaiko atsiradimo šeimoje niekada nebuvo šuns, geriau jį įsigyti tada, kai vaikui nebereikės nuolatinės priežiūros. Kitaip šuns auklėjimui ir ryšio su juo formavimui gali pritrūkti laiko. Jeigu vaikas didesnis, svarbu ugdyti jo ir gyvūno ryšį, mokyti vaiką tinkamai interpretuoti šuns siunčiamus signalus. Reikia nepamiršti, kad jautriau į vaiko (ypač mažo) elgesį reaguoja ligoti ir/ar labai seni šunys. Taip pat labai bailūs šunys. Jei šuo neturi bendravimo su vaikais patirties, gali atsisakyti su jais bendrauti, stengtis išlaikyti atstumą. Tai nereiškia, kad šuo konfliktuos su vaiku. Paplitusi nuomonė, kad mažaūgis šuo labiau tinka šeimai su vaikais, nei didelis. Deja, tai nėra tiesa. Bet kokio dydžio šuo gali būti tinkamai arba netinkamai išauklėtas. Mažas šunytis nėra žaislas, ir negalima su juo elgtis kaip su žaislu.
Pirmieji signalai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį: šuo pradeda žiovauti, laižosi, nusisuka, tupia ar gula, atsukdamas vaikui nugarą. Judesiai gali sulėtėti, kartais gyvūnas tiesiog apmiršta. Atsiradus pirmiesiems įtampos ženklams, svarbu išlaikyti tokį atstumą tarp šuns ir vaiko, kad nė vienas nejaustų įtampos. Jei šuo siunčia išvardytus signalus jums esant ankštoje patalpoje ar automobilyje, kai atsitraukti nėra galimybės, galite pasukti vaiką taip, kad šis būtų į šunį atsisukęs nugara arba šonu. Pamokykite vaiką, kad prie šuns jis artintųsi lanku, o ne tiesiai, kad nesilenktų virš šuns galvos, neliestų galvos, snukio, letenų ar uodegos, nerėkautų ir nebėgiotų prie šuns. Jei žaidimo metu šuo padarė kažką vaikui nemalonaus, geriausia tuoj pat nutraukti žaidimą ir nusisukti. Pasistenkite, kad jūsų šeimoje būtų kuo mažiau įtampos - tai išeis į naudą visiems šeimos nariams. Gyvūnas viską mato, supranta ir vertina savais, šuniškais, kriterijais. Ir pasidaro išvadas, kad toks elgesys - priimtinas, toleruotinas ir leistinas visiems šeimos nariams. Šuniui - irgi. Nepykite, jei šuo nereaguoja į vaiko duodamas komandas. Ūgtelėjęs vaikas supras, kaip elgtis su šunimi, kad šis komandas vykdytų. O kol kas - tegul vaikas su šunimi užsiima žaidimais, kurie smagūs abiem, kad ir žaislo atnešimu. Pasakokite vaikui apie šunį ir veiklas su juo kaip apie kažką gero ir įdomaus. Svarbu, kad vaikas vis pavaišintų šunį kuo nors skaniu iš savo ištiesto delniuko. Juk vaišės stiprina draugystę. Leiskite vaikui ką nors nupirkti ar atiduoti šuniui - maisto dubenėlį, žaislą. Galima susitarti, kad vaikas prižiūrėtų šuns vandens dubenėlį, ar, atėjus šėrimo metui, įpiltų nustatytą maisto porciją (šuo turi būti išmokytas ėsti tik po komandos ir neturėti su maistu susijusios agresijos).
Atsiradus vaikui pasistenkite išsaugoti ritualus su šunimi: kailio priežiūra, žaidimai, glamonės, ilgi pasivaikščiojimai. Blogos šuns laikymo sąlygos. Klaidingi įsitikinimai. Dominavimo pavyzdys - atimti iš šuns maistą ar žaislus, o jei šuo bando juos apginti - negailestingai nubausti šunį. Tai tiesus kelias į dideles šuns elgesio problemas. Bausmė vaiko akivaizdoje. Jei šunį bausime matant vaikui, gyvūnui gali susiformuoti negatyvios, su vaiku susijusios asociacijos, kurios nulems tolimesnius konfliktus. Situacijos pavyzdys: tarp šuns ir vaiko įvykus nedideliam konfliktui, šeimininkė baudžia šunį ir uždaro į narvą. Iš narvo šunį išleidžia tik tada, kai patalpoje nebūna vaiko. Su vaiku susiję pokyčiai šuns gyvenime. Visiškai natūralu, kad šuo patirs stresą, jei atsiradus vaikui jo dienotvarkė stipriai pasikeis. Todėl svarbu pripratinti šunį prie pasikeitimų iš anksto. Pavienės šuns reakcijos - urzgimas ant vaiko - dar nėra pavojinga agresija. Urzgimas - tai komunikacijos būdas, todėl bausti šuns negalima. Šuo turi išsaugoti visą komunikacijų spektrą. Jei šuo ant vaiko urzgia nuolat - gali būti, kad jis vaiko bijo. Patikrinkite, ar vaikas šuns neskriaudžia, ar jų susitikimas nekelia šuniui diskomforto. Išmokyti kontroliuoti emocijas. Pripratinkite šunį prie su vaiku susijusios „įrangos“ - vežimėlių, sūpuoklių. Išmokykite šunį tokio elgesio, kokio pageidaujate (negaudyti judančių sūpuoklių, iš viso prie jų nesiartinti). Nebauskite to mokydami. Nepamirškite, kad šunų klausa geresnė, nei žmonių, o riksmas ar pakeltas balsas daugumai šunų kelia nemalonias asociacijas. Pasistenkite maksimaliai adaptuoti šunį prie pakelto balso - nerėkite ant šuns, kai pykstate, nes šuo pradės sieti pakeltą balsą su grėsme. Tą patį galima pasakyti ir apie staigius judesius, kurie būdingi vaikams - geriausia pripratinti šunį į juos nereaguoti - ne tik nerodyti agresijos, bet ir nebandyti aktyviai žaisti.
tags: #bendravimas #su #sunimis #vaikams
