Jonas Basanavičius (1851-1927) buvo išskirtinė asmenybė, kurios gyvenimas ir veikla neatsiejamai susipynę su lietuvių tautiniu atgimimu ir nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimu. Jis buvo ne tik aistringas lietuvių tautinio judėjimo veikėjas ir ideologas, bet ir gabus mokslininkas, gydytojas, visuomenininkas ir politikas. Jo indėlis į Lietuvos istoriją yra neįkainojamas, o jo vardas tapo tautinio pasididžiavimo simboliu.
Jonas Basanavičius gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabalių kaime, pasiturinčių suvalkiečių ūkininkų šeimoje. Jo tėvai, Jurgis ir Marė (gim. Birštonaitė) Basanavičiai, buvo pamaldūs ir darbštūs žmonės, išugdę sūnuose meilę tėvynei ir darbštumą. Jonas nuo mažens pasižymėjo smalsumu ir noru pažinti pasaulį. Mokslus pradėjo pas kaimo daraktorius, vėliau mokėsi Lukšių pradinėje mokykloje, o 1868 m. buvo priimtas į Marijampolės gimnaziją, kurią 1873 m. baigė su sidabro medaliu.
Tais pačiais metais Jonas Basanavičius įstojo į Maskvos imperatoriškąjį universitetą. Iš pradžių studijavo Istorijos-filologijos fakultete, tačiau vėliau perėjo į Medicinos fakultetą, kurį baigė 1879 m., įgydamas gydytojo specialybę. Jau studijų metais jaunasis Basanavičius gilinosi į Lietuvos istoriją, rinko tautosaką ir domėjosi lietuvių kalba bei kultūra. Jis suprato tautinės savimonės svarbą ir siekė ją ugdyti.
Veikla Bulgarijoje ir lietuvybės puoselėjimas
1879 m. Jonas Basanavičius priėmė Bulgarijos valdžios kvietimą ir išvyko į šią šalį, kur praleido 26 metus. Bulgarijoje jis dirbo gydytoju Lom Palankos (dab. Lomas) ir Varnos miestuose, rūpinosi pirmosios Lom Palankos ligoninės statyba, aktyviai dalyvavo Bulgarijos visuomenės ir politiniame gyvenime. 1891 m. jam buvo suteikta Bulgarijos pilietybė.
Nepaisant gyvenimo užsienyje, Basanavičius nenutolo nuo lietuvybės. Jis nuolat palaikė ryšius su Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjais, rašė straipsnius į lietuvišką periodinę spaudą, kur propagavo lietuvių kalbą, tautosaką, istoriją ir skatino tautinės savimonės formavimąsi. Jo iniciatyva 1883 m. pradėtas leisti pirmasis lietuviškas pasaulietinis kultūrinis mėnraštis „Aušra“, kuriam jis vadovavo ir parašė apie 70 straipsnių. Šis leidinys tapo svarbiu lietuvių tautinio atgimimo židiniu.
Grįžimas į Lietuvą ir nepriklausomybės kovos
1905 m., panaikinus spaudos draudimą Lietuvoje, Jonas Basanavičius grįžo į tėvynę ir apsigyveno Vilniuje. Jis nedelsdamas įsitraukė į tautinio judėjimo veiklą, tapo vienu iš svarbiausių jo ideologų. Jo iniciatyva buvo sušauktas Didysis Vilniaus Seimas (1905 m.), kurio metu buvo iškelta nepriklausomos Lietuvos idėja. Basanavičius aktyviai dalyvavo rengiant Seimo nutarimus dėl Lietuvos autonomijos ir lietuvių kalbos teisių.
1907 m. Jono Basanavičiaus pastangomis buvo įkurta Lietuvių mokslo draugija, kuriai jis vadovavo iki pat mirties. Draugijos tikslas buvo tirti ir puoselėti lietuvių kalbą, kultūrą, istoriją ir tautosaką. Jis redagavo draugijos leidinį „Lietuvių tauta“ ir pats paskelbė apie 40 mokslo studijų bei apie 140 straipsnių įvairiomis temomis.
Jonas Basanavičius buvo vienas iš svarbiausių 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje įvykusios Lietuvių konferencijos organizatorių ir jos garbės pirmininkas. Šioje konferencijoje buvo išrinkta Lietuvos Taryba, o 1918 m. vasario 16 d. jos posėdžiui pirmininkavo pats Basanavičius. Jo iniciatyva ir vadovavimu buvo priimtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, kuriuo buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė.
Vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai - Jokūbas Šernas ir Alfonsas Petrulis
Mokslinis palikimas ir visuomeninė veikla
Jonas Basanavičius paliko gilų pėdsaką ne tik politinėje, bet ir mokslinėje srityje. Jo surinkti ir paskelbti lietuvių tautosakos rinkiniai, tokie kaip „Lietuviškos pasakos“, „Ožkabalių dainos“, „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“, yra neįkainojama kultūrinė vertybė. Jis taip pat tyrinėjo lietuvių etnogenezę, kultūrą, archeologiją ir kalbotyrą.
J. Basanavičius buvo iniciatorius ir aktyvus daugelio lietuvių draugijų bei organizacijų, tokių kaip Tautos namų statyba, Vilijos akcinė bendrovė, Lietuvių ūkininkų bendrovė, veikloje. Jis rūpinosi lietuvių švietimu, mokyklų steigimu, rūpinosi istorijos išsaugojimu, gelbėdamas Gedimino pilį nuo nugriovimo.
Visuomenės pripažinimas ir atminimo įamžinimas
Jonas Basanavičius pelnė ypatingą visuomenės pagarbą ir buvo vadinamas „Tautos patriarchu“. Jam gyvam esant, buvo skirta valstybinė pensija, Kauno Vytauto Didžiojo universitetas išrinko jį garbės nariu ir profesoriumi. Po jo mirties, 1927 m. vasario 16 d., Lietuvoje buvo paskelbtas penkių dienų gedulas.
Nuo 1992 m. įsteigta valstybinė Jono Basanavičiaus premija už lietuvių etninės kultūros puoselėjimą. Jo atminimas įamžintas daugybe paminklų, biustų, gatvių, aikščių ir mokyklų pavadinimų visoje Lietuvoje. Palangos J. Basanavičiaus gatvė ir joje esantis paminklas yra vieni žymiausių jo atminimo ženklų.
Jonas Basanavičius mirė 1927 m. vasario 16 d. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Jo gyvenimas ir darbai yra neblėstanti įkvėpimo ir tautinio pasididžiavimo šaltinis.
| Įvykis | Data | Vieta |
|---|---|---|
| Gimimas | 1851 m. lapkričio 23 d. | Ožkabaliai (Bartninkų vlsč.) |
| Mirtis | 1927 m. vasario 16 d. | Vilnius (palaidotas Rasų kapinėse) |
tags: #basanaviciaus #gimimo #metai
