Antikūnas - tai organizmo sintetinamas imuninės sistemos baltymas.
Šis baltymas, reaguodamas į mūsų organizmą patekusius virusus ar bakterijas, suformuoja atminties ląsteles. Susidarę antikūnai leidžia greičiau atpažinti ligos sukėlėją ir užkirsti kelią ligos įsibėgėjimui. Jie jau žino, su kuo susidūrė, ir tada organizmas gali kovoti su infekcija.
Antikūnai yra gyvūnų ir žmogaus sudėtiniai glikoproteinai. Jie sintetinami organizme, kai į jį ne pro virškinamąjį traktą patenka antigenų. Antikūnų gamyba - viena imuninio atsako grandžių, kai infekcijos ar imunizacijos metu, dalyvaujant makrofagams, kitoms antigeną pateikiančioms ląstelėms bei T limfocitams, stimuliuojamos B ląstelės, iš kurių vystosi plazminės ląstelės. Šios gamina antikūnus, specifinius antigenams. Antikūnai lemia humoralinį imunitetą.
Antikūnų monomerinę molekulę sudaro 4 polipeptidinės grandinės - dvi identiškos sunkiosios H grandinės (ilgis 330-440 aminorūgščių) ir dvi identiškos lengvosios L grandinės (ilgis 220 aminorūgščių). 4 grandines tarpusavyje jungia disulfidinės ir nekovalentinės jungtys, susidaro į Y raidę panaši struktūra. Kiekviena molekulės grandinė turi kintamąjį domeną V (nuo polipeptido N galo aminorūgščių sekos yra skirtingos) ir pastovų segmentą C (likusios sekos yra vienodos). Kintamieji L ir H grandinių segmentai sudaro aktyvų centrą, kuris lemia antikūno gebėjimą specifiškai (komplementariai) jungtis su antigenu.
Lanksti molekulės dalis, kurioje yra disulfidinės jungtys tarp sunkiųjų grandinių ir kur susijungia visi trys fragmentai (2 Fab ir 1 Fc), sudaryta iš 15-60 aminorūgščių liekanų, turi daug prolino. Tai lanksčiausia ir pažeidžiamiausia molekulės dalis, kurioje proteolitiniai fermentai skaido imunoglobulino molekulę. Ją fermentas papainas skaido į du vienodus Fab fragmentus, gebančius sujungti po vieną antigeną, ir Fc fragmentą, kuris sujungia komplementą, reaguoja su makrofagais, atlieka tarpmembraninę pernašą.
Antikūnų svarba COVID-19 pandemijos akivaizdoje tapo ypač reikšminga. Ieškodami atsakymo, ar esame saugūs po persirgimo ar skiepo, dažnas darosi tyrimą.
Antikūnų tipai ir jų reikšmė
Skiriami penki antikūnų tipai, kurie organizme susidaro natūraliai po infekcijos ar vakcinacijos. Tai - natūralus mūsų imuninės sistemos aktyvacijos rezultatas.
- IgG sudaro apie 85 % visų imunoglobulinų; tai vieninteliai antikūnai, perduodami per placentą. Jų ypač gausu tarpląsteliniame skystyje ir serume, IgG intensyviausiai iš visų antikūnų neutralizuoja egzotoksinus, virusus, bakterijas.
- IgA sudaro 5-15 %, yra seruminiai (nukenksmina mikroorganizmus ir jų toksinus) ir sekreciniai (lemia vietinį imunitetą). Pirmieji antikūnai (IgA) susidaro kvėpavimo takų gleivinėje ir jie yra pirmasis barjeras.
- IgM gaminasi pirmieji antigenui patekus į organizmą. Jų yra 5-10 %. Tai natūralūs antikūnai, efektyviai agliutinuoja antigenus ir indukuoja nuo komplemento priklausančią citolizę, tarp jų yra ir kraujo grupių agliutinogenai. IgM atsiranda ligai pasiekus ūmiąją fazę. Šie antikūnai parodo, kad vyksta aktyvi liga. Bet jie mažėja gan greitai: apie 20 susirgimo dieną.
- IgE kraujo serume yra 0-1 %. Jie dalyvauja alerginėse reakcijose, svarbūs parazitinių invazijų metu.
- IgD kraujuje (limfocitų paviršiuje) yra 0,002 %. Kontroliuoja limfocitų aktyvaciją ir supresiją, padeda naikinti antigenus, neutralizuoti virusus, dalyvauja autoalerginėse reakcijose.
Prieš COVID-19 virusą susidaręs imunitetas yra susijęs su IgA, IgM ir IgG antikūnais.
Kai prasirgę COVID-19 arba pasiskiepiję norime pasižiūrėti, kiek antikūnų turime, tiriami IgG antikūnai, kurie susidaro kiek prasirgus ir išsilaiko ilgiausiai.
Antikūnų tyrimai: kada ir kodėl?
„Laboratorijose pagal PSO standartą yra nustatytos normos. Jei tų antikūnų yra susiformavę tiek, kad mes jau vertiname kaip teigiamą rezultatą, tai pagal balų sistemą - daugiau kaip 21 antikūnas mililitre - mes galime sakyti, kad tas antikūnas yra. Nėra tokio vertinimo, kad jei jūs turėsite kelis tūkstančius ar keliasdešimt tūkstančių tų antikūnų, tai būsite sveikesni ir su didesne apsauga nei tas, kuris turės 10 antikūnų“, - sakė gydytoja Asta Žukovienė.
Gydytoja teigė, kad jei organizme yra tam tikras antikūnų kiekis, tikėtina, jog organizmas tą atmintį, pavyzdžiui, COVID-19 infekcijai, turi išsaugojęs. „Tai reiškia, kad reikalui esant, imunitetas suskubs gaminti tos rūšies gynybai skirtus leukocitus ir kovos su ta infekcija jums net nesusirgus“, - aiškino gydytoja.
Antikūnų skaičius laikui bėgant gali kisti. „Rutiniškai daryti pakartotinio tyrimo tikrai nesiūlau, bet pasitikrinti po vakcinacijos, ar yra susiformavęs imunitetas, praėjus maždaug 3-4 savaitėmis tikrai verta. Praėjus trims mėnesiams vėl galima pasižiūrėti, ar antikūnų kiekis nekrenta labai staigiai. Po šešių mėnesių taip pat reikėtų pasižiūrėti, ar tas imunitetas neišseko, o jei išseko - pagalvoti arba apie revakcinaciją, arba vakcinaciją, jei imunitetas buvo po persirgimo“, - teigė A. Žukovienė.
Medikė pataria nedaryti antikūnų testo per anksti. Tam, kad gautume tikslesnius antikūnų kiekio rezultatus, turi praeiti 3-4 savaitės po įtariamo kontakto, sirgimo ar vakcinacijos.
Tyrimo metodas: sergant COVID-19 infekcija, tačiau kraujo mėginys paimtas per anksti, t.y. ankstyvoji ligos stadija, galimai klaidingai neigiamas PGR rezultatas. Vėlyvoji ligos stadija arba sveikimas. Neigiami tyrimų rezultatai nepaneigia galimos COVID-19 infekcijos bet kuriame infekcijos etape. Tiriami antikūnai prieš SARS-CoV-2 spyglio (angl. spike) baltymą.
Matavimo vienetų suvienodinimas yra sudėtingas procesas, kadangi laboratorijos naudoja įvairiausius metodus. Vis dėlto, Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) jau pateikė standartą, padėsiantį antikūnų skaičių perskaičiuoti standartizuotais matavimo vienetais. „PSO pasiūlė imunoglobulinų standartą, kurio pagalba antikūnų nustatymo rinkinių gamintojai gali įvertinti, kaip jų metodais gautus matavimo vienetus paversti tarptautiniais standartiniais matavimo vienetais. Taigi visos laboratorijos turėtų galimybę konvertuoti gautus testo atsakymus į juos. Jau yra laboratorijų Lietuvoje, kurios pateikia atsakymus tiek „originaliais“, tiek standartizuotais matavimo vienetais“, - aiškina D. Ežerskytė.
„Viename metode riba yra 0,8, kitame - 50. Kad žmonėms būtų aišku, galiu pasakyti taip: jeigu rezultatas yra virš tos nustatytos ribos, gerai. Juk turėti bent šiek tiek antikūnų yra geriau, nei jų neturėti visai. Tokiu atveju apsaugos lygis bus didesnis“, - sako medicinos biologė.
Serologiniai testai yra dviejų tipų: kokybiniai ir kiekybiniai. „Kokybinis testas atsako tik į vieną klausimą: ar antikūnų organizme yra. Jeigu atsakymas teigiamas, žmogus iš esmės jau gali jaustis saugesnis, bet tai nėra vienareikšmiška. Kita rūšis - kiekybiniai testai - šių testų rezultatas yra skaitinė vertė. Tačiau antikūnų matavimo metodų yra absoliuti begalė ir kiekvienas žingsnis gali skirtis. Taigi tas antikūnų skaičius yra sunkiai lyginamas tarpusavyje.“
Dėl šių priežasčių kol kas kiekvienu individualiu atveju, atlikęs antikūnų testą, pacientas turėtų kreiptis į sveikatos priežiūros specialistą, kuris gautus atsakymus galėtų pakomentuoti konkrečiau.
Gavę antikūnų testo atsakymus, turime įvertinti ne vieną aspektą: „Suprantu, kad žmonės mėgsta palyginti skaičius, bet reikia įvertinti ir amžių, kūno svorį, lytį, lėtines ligas bei daugybę kitų veiksnių, kurie gali daryti įtaką antikūnų skaičiui organizme. Taip pat reikia suprasti, kad antikūnai nėra vienintelis organizmo kovos su infekcija įrankis. Jie sudaro tik humoralinį imunitetą, bet dar egzistuoja ir ląstelinis. Ląstelinį imunitetą sudaro B ląstelės, kurios įsimena infekciją ir kitąkart susidūrus su jos sukėlėju, virusą identifikuoja, bei T ląstelės, kurios turi citotoksinį poveikį ir neleidžia virusui plisti organizmo viduje. Taigi turime įvertinti visumą.“
Lietuvoje atliekami skirtingi COVID-19 kiekybiniai tyrimai - bendrųjų antikūnų (IgM, IgA, IgG) ir tik IgG antikūnų. IgG tyrimas prieš „spyglio“ baltymą (Anti-S) leidžia tiksliausiai nustatyti, ar žmogus turi imuninį atsaką COVID-19 infekcijai, kai bendrųjų antikūnų tyrimas imuniniam atsakui nuo COVID-19 nustatyti nėra toks tikslus.
Dėl skirtingų tyrimų metodų, galimai gaunami skirtingi tyrimų rezultatai - pavyzdžiui, IgG antikūnus nustatančioje laboratorijoje klientas gali gauti neigiamą tyrimo rezultatą, kai kitoje laboratorijoje atlikus bendrųjų antikūnų tyrimą atsakymas jau gali būti teigiamas.
„Natūralu, kad daugelis žmonių nesupranta specifinių tyrimų skirtumų ir stebisi, kad pagal vienos laboratorijos tyrimą jie gali gauti Galimybių pasą, tačiau pagal kitos laboratorijos tyrimą - jau ne. Dėl kilusios painiavos dalis klientų nepagrįstai skundžiasi dėl tyrimų kokybės ir tikslumo, o dalis tiesiog naudojasi situacija - atlieka antikūnų tyrimus keliose laboratorijose, taip tikėdamiesi, kad bent vienoje tyrimo rezultatas bus teigiamas ir jie galės gauti galimybių pasą“, - teigė „Antėja laboratorijos“ vadovas.
V. Gedutis pažymėjo, kad įsigaliojus galimybių pasui išsikreipė antikūnų tyrimų vaidmuo. „Šių tyrimų paskirtis - nustatyti antikūnus po vakcinacijos ar parodyti, kad asmuo yra persirgęs koronavirusu. Svarbu suprasti, kad galimybių pasas išduodamas darant prielaidą, kad asmuo šiuo metu yra pats apsaugotas nuo infekcijos ir taip pat yra saugus kitiems - nenešioja ir neplatina ligos sukėlėjo. Tik teisingai parinkus antikūnų tyrimą galima gauti atsakymą - ar galimai turime nors dalinę apsaugą nuo COVID-19 viruso.
E. Marciuškienė pabrėžė, kad antikūnai turi tam tikrą gyvavimo periodą. Mokslinėse studijose pateikiami faktai, kad spyglio antikūnų greitai sumažėja tiems pacientams, kuriems buvo nustatyti lengvi COVID-19 simptomai ir jie pasveiko. Šių antikūnų gyvenimo pusperiodis buvo 36 dienos. Tai reiškia, kad 2 mėnesių galimybių paso galiojimo terminas, kai gaunami silpnai teigiami antikūnai, yra netinkamas.
Gydytoja taip pat pažymėjo, kad tyrimai skiriasi ne tik nustatomų antikūnų klasėmis. Galima tirti antikūnus, pasigaminusius prieš skirtingus viruso baltymus. Kai kurios viruso struktūros yra būdingos visiems koronavirusams - žinomi 7 skirtingi koronavirusai (229E, NL63, OC43, HKU1, MERS-CoV, SARS-CoV ir naujasis SARS-CoV-2), galintys žmogui sukelti peršalimo ar viršutinių kvėpavimo takų ligų simptomus. Todėl, jeigu kada nors žmogus yra sirgęs kažkuria koronaviruso infekcija, jo kraujyje gali būti randama antikūnų. COVID-19 infekcijos viruso baltymas S (spyglys) yra labiau kintantis ir labiau specifinis. Taip pat atspindintis organizmo realų imuninį atsaką prasirgus SARS-CoV-2 ar po vakcinacijos, nes visos dabartinės vakcinos vienaip ar kitaip yra pagrįstos poveikiu prieš S baltymą.
„Nepaisant visų aprašytų paaiškinimų, lieka daug klausimų, į kuriuos kol kas šiuolaikinis mokslas negali atsakyti. Net mokslinių studijų duomenys kartais gaunami visiškai prieštaringi. Painiava įsivėlusi dėl rinkoje esančių tyrimams atlikti skirtų reagentų įvairovės ir dėl nepakankamo reglamentavimo, kokiose situacijose jie yra tinkami naudoti. Suprasdami visiškai pagrįstą žmonių klausimą, kodėl tyrimų rezultatai atlikti skirtingose laboratorijose skiriasi, kreipėmės į atsakingas institucijas su prašymu peržiūrėti galiojančią tyrimų atlikimo, reagentų parinkimo ir galimybių paso išdavimo tvarką bei pateikti išaiškinimą“, - teigė E.
Antikūnai nesusiformuoja: priežastys ir pasekmės
Kartais nutinka ir taip, kad antikūnai nesusiformuoja. „Skiepas yra susilpnintas po viruso spyglys, o viskas priklauso nuo jūsų imuninės sistemos. Kodėl vienas labai dažnai serga gripu, o kitas visai nesiskiepija ir neserga? Tai yra mūsų imuninės sistemos atsakas. Jei imunitetas stiprus, jei viskas gerai, susiformuos atsakas ir į vakciną. Jei turite gretutinių ligų, imunodeficitinę būklę, tada jūsų imuninė sistema bus užslopinta ir nebus aktyvaus imuninio atsako. Tada gali imunitetas nesusiformuoti ir po vakcinos“, - aiškino A. Žukovienė.
Gydytoja teigė, kad jei antikūnų rezultatas neigiamas, svarbiausia reaguoti ramiai. „Nesvarbu, ar jūs po vakcinacijos, ar prieš vakcinaciją, ar persirgęs, ar ne - vis tiek reikia laikytis socialinių distancijų, plauti rankas, laikytis asmens higienos ir tokiu būdu saugoti save ir kitus. Žinoma, yra gerai, kai susiformuoja imunitetas, bet šioje vietoje yra, kaip yra, ir panikuoti neverta“, - sakė A. Žukovienė.
Monokloniniai ir polikloniniai antikūnai
Skiriami vieno klono ląstelių (monokloniniai antikūnai) ir kelių klonų (polikloniniai) antikūnai.
„Dar 1975 m. buvo išvystyta technologija, leidžianti laboratorijoje dideliais kiekiais sukurti antikūnus prieš norimą medžiagą. Tuo ši technologija skiriasi nuo anksčiau naudoto tradicinio būdo, kai antikūnai buvo išskiriami iš kraujo serumo. Kraujo serume visada būna antikūnų mišinys - jie susidaro prieš įvairius baltymus, virusus, bakterijas, su kuriais esame susidūrę gyvenime.
Tokie monokloniniai antikūnai gali būti naudojami įvairiems diagnostikos metodams ir terapijai. Dažnai monokloniniai antikūnai gaunami naudojant B limfocitus iš gyvūnų, tad jie nėra tinkami gydymui ir reikalingos papildomos manipuliacijos juos paverčiant kuo panašesniais į žmogaus antikūnus. „Šiuos monokloninius antikūnus mes galime naudoti kaip labai specifišką reagentą, skirtą tiems konkretiems antigenams, konkrečioms medžiagoms nustatyti. Tokie antikūnai imituoja žmogaus antikūnus ir gali būti naudojami kaip teigiama kontrolė kuriant įvairius diagnostinius testus. Taip pat antikūnų „humanizavimas“ plačiai taikomas kuriant terapinės paskirties antikūnus.
Kuriant antikūnus terapijai itin svarbu, kad jie būtų kuo panašesni į žmogaus antikūnus. „Jeigu tiesiog paimtume pelės antikūnus ir naudotume juos gydymui, žmogaus imuninė sistema atpažintų juos kaip svetimus ir jie sukeltų įvairių nepageidaujamų reakcijų. Todėl kuriant terapinės paskirties antikūnus jų molekulės turi būti identiškos arba kuo panašesnės į žmogaus antikūnus.
Antikūnai naudojami kai kurioms autoimuninėms ligoms, tokioms kaip reumatoidinis artritas, gydyti. „Reumatoidiniu artritu sergančio žmogaus organizmas gamina per daug uždegimą sukeliančio citokino. Suleidus antikūnų, jie neutralizuoja šį citokiną ir taip galima sumažinti ligos simptomus“, ‒ pasakoja prof. A.
Kita svarbi terapinių antikūnų taikymo sritis - vėžio gydymas. Viena iš priešvėžinių antikūnų grupių skirta kraujagyslių (kapiliarų) formavimuisi stabdyti. Blokuojant šių kraujagyslių atsiradimą, galima stabdyti ir vėžinio auglio augimą.
„Dažna problema yra ta, kad ir sveikos ląstelės gali tokį antigeną turėti savo paviršiuje. Tokiu atveju tie antikūnai gali būti neveiksmingi arba aktyvinti mūsų imuninę sistemą kovoti su sveikomis ląstelėmis, taip sukeldami nepageidaujamas reakcijas.“
Kiti antikūnų tipai ir jų reikšmė
Rezus (Rh) antikūnų nustatymas - tai laboratorinis tyrimas, skirtas nustatyti, ar organizme yra specifinių antikūnų, susijusių su rezus faktoriumi. Rh antikūnai gali atsirasti, kai moteris, turinti Rh neigiamą kraujo grupę, susiduria su Rh teigiamu krauju (pvz., per nėštumą ar kraujo perpylimą). Šis tyrimas yra svarbus, nes Rh nesuderinamumas gali sukelti įvairias komplikacijas, tokias kaip hemolizinė liga naujagimiui, todėl būtina atlikti rezus antikūnų tyrimą, kad būtų užtikrinta motinos ir vaisiaus sveikata. Rezus antikūnų nustatymas rekomenduojamas nėščiosioms, ypač jei motina turi Rh neigiamą kraujo grupę. Tai būtina atlikti nėštumo pradžioje ir dar kartą, jei pasikeičia nėštumo eigos aplinkybės arba atsiranda komplikacijų, tokių kaip kraujavimas.
Antinukleariniai antikūnai (ANA) prieš ląstelių branduolio antigenines struktūras aptinkami tokių ligų, kaip: sisteminė raudonoji vilkligė, Sjogreno sindromas, sisteminė sklerodermija, polimiozitas, mišri jungiamojo audinio liga ir kt. metu. Žinomi ir nustatomi antinukleariniai antikūnai padeda reumatinių ligų diferencinei diagnostikai, gali turėti reikšmės prognozuojant ligos eigą ir parenkant gydymo taktiką. Antikūnai prieš ekstrahuojamus branduolio antigenus (ENA) labai svarbūs antigeninių struktūrų ir jų sąlygojamų ligų diferencijacijai. Antikūnai klinikinėje praktikoje naudojami kaip atrankiniai ligų žymenys. Retais atvejais antinukleariniai antikūnai aptinkami ir sveikiems, ypač vyresnio amžiaus žmonėms ar esant kitiems autoimuniniams susirgimams, todėl tyrimų rezultatus būtina derinti su klinikiniais ligų požymiais bei anamnezės duomenimis. Paprastai sveikiems asmenims aptikus antinuklearinių antikūnų, stebimas šių antikūnų inicijuojamų ligų išsivystymas kelerių metų laikotarpyje, siekiant laiku diagnozuoti ligą ir sustabdyti jos progresavimą. Jei imunofluorescencijos būdu nustatoma teigiama ENA reakcija, tuomet imunobloto ar imunofermentiniu metodu ieškoma antikūnų prieš konkrečius ekstrahuojamus branduolio antigenus. Ekstahuojamų branduolio antigenų ENA diferencijavimas leidžia nustatyti specifinį automuninį susirgimą.
Tymų viruso IgG ir IgM titro padidėjimas yra naudingi siekiant patvirtinti ūminę tymų viruso diagnozę. Tymų IgG antikūnai po infekcijos ar po sėkmingos vakcinacijos išlieka visą gyvenimą.
