Besilaukiančias moteris dažnai lydi svajonės apie džiaugsmingą šeimos pagausėjimą bei naujo gyvenimo vizija. Deja, kartais lūkesčiai visai neatitinka realybės - gimus kūdikiui, mamą aplanko ne laimė, o liūdesys, baimė ar didelis kaltės jausmas. Įvairių mokslinių šaltinių duomenimis, nuo 10 iki 40 proc. pagimdžiusių moterų patiria lengvesnius ar sunkesnius psichikos sutrikimus. Dar blogiau - remiantis kai kuriais duomenimis, iki 80 proc. jų patiria pogimdyvinę melancholiją (angl. „baby blues“). O paprastai kalbant - jei sveikinsime keturias drauges su vaikučio gimimu - didelė tikimybė, jog dvi iš jų turės emocinių sunkumų.
Pogimdyminė depresija - emociniai ir elgesio pokyčiai, atsiradę po vaiko gimimo. Dažniausiai ji pasireiškia po gimdymo praėjus maždaug 4-6 savaitėms, tačiau gali pasireikšti ir per ilgesnį laiką - per pirmuosius šešis mėnesius ar net pirmuosius metus po gimdymo. Su ja susidūrus patiriami sunkumai tiek dėl savo emocinės bei fizinės būklės, tiek ir dėl tikro ar menamo nesugebėjimo pasirūpinti kūdikiu, nemokėjimo megzti su juo ryšio ir/arba palaikyti santykių su kitais žmonėmis.
Pogimdyvinė depresija yra tokia depresija, kuri pasireiškia apie 10-15 proc. moterų pogimdyviniame laikotarpyje. Dažniausiai šis nuotaikos sutrikimas pasireiškia per pirmas 6 savaites po gimdymo. Įtarti, kad moteriai po gimdymo išsivystė depresija galima, jei ji jaučia stiprų liūdesį, nuotaikos svyravimus, nevaldomą veiksmingumą, jei yra sutrikęs miegas, pasikeitęs apetitas (padidėjęs ar sumažėjęs). Moteris gali jausti susierzinimą, pyktį, silpnumą, kaltę dėl savo jausmų, gali jaustis, jog neva negali pasirūpinti savo vaiku ar nuvertini save. Kartais jaučia baimę, kad gali sužaloti savo vaiką. Dažnai gali pasireikšti nerimas ar net panika. Jeigu tokie simptomai tęsiasi daugiau nei dvi savaites ir sutrikdo normalų kasdienį funkcionavimą, galima įtarti esant depresiją.
Lietuvoje, remiantis apklausa „Mano gimdymas“, per pastaruosius trejus metus kasmet reikšmingus depresijos po gimdymo simptomus patiria apie 22-24 proc. moterų. Rizikos faktoriai gali būti įvairūs: psichologiniai (depresija ir nerimas, priešmenstruacinis sindromas (PMS), neigiamas požiūris į kūdikį, kūdikio lyties nenoras, seksualinės prievartos istorija), akušeriniai (rizikingas nėštumas, skubus cezario pjūvis, hospitalizavimas nėštumo metu, virkštelės prolapsas, neišnešiotas kūdikis ir mažas hemoglobino kiekis), socialiniai (socialinės paramos trūkumas, smurtas šeimoje, rūkymas) ir gyvenimo būdo (mitybos įpročiai, miego ciklas, fizinės veiklos trūkumas, žalingi įpročiai).
Pogimdyminė melancholija vs. pogimdyminė depresija
Pogimdyminės depresijos nereikėtų painioti su pogimdyvine melancholija, vadinamuoju „baby blues“. Pastaroji yra lengvą depresiją primenanti emocinė būklė po gimdymo, kuri ypač būdinga pirmagimio susilaukusioms mamoms. Manoma, kad jos pasireiškimą daugiausiai lemia staigūs hormonų pokyčiai iškart po kūdikio gimimo. Taip pat prisideda ir nuovargis bei po gimdymo jaučiamas skausmas. Pogimdyvinė melancholija dažniausiai pasireiškia pirmosiomis dienomis po gimdymo, bet gali prasidėti ir kiek vėliau - po 4-5 dienų. Dažniausiai ši būsena tęsiasi 1-2 savaites ir praeina savaime. Nuo pogimdyvinės depresijos skiriasi tuo, jog pogimdyvinė melancholija yra trumpalaikis reiškinys, o simptomai ne tokie intensyvūs.
Pogimdyvinės melancholijos požymiai: staigūs nuotaikos pokyčiai, nerimas, liūdesys, irzlumas, verksmingumas, sunku susikaupti, keičiasi apetitas, gali laikinai sutrikti miegas. Melancholijos atveju moters nuotaikos svyruoja, ji jaučiasi tai linksma, tai apsipila ašaromis, tačiau jausmai nėra tokie kraštutiniai ir stiprūs, kaip pogimdyvinės depresijos atveju, kai euforiją keičia visiška apatija, galimos labai destruktyvios mintys (pavyzdžiui, mintys apie savižudybę ar kūdikio žalojimą), panikos atakos ir pan.
Tuo tarpu pogimdyvinė depresija įprastai užsitęsia kelis mėnesius ar net metus, jei yra negydoma, ir ilgainiui gali „peraugti“ į „paprastą“ depresiją arba pasikartoti po kito gimdymo. Pogimdyvinė depresija pasireiškia ir kaip įprasta depresija - stiprūs emocijų svyravimai, išsekimas, beviltiškumo jausmas, apetito bei miego pokyčiai, kaltės jausmas, atsitraukimas nuo artimųjų (ar partnerio), prarastas malonumas atliekant mėgstamas veiklas, problemos sutelkiant dėmesį, nerimas, fiziniai (galvos, skrandžio ir pan.) skausmai, mintys apie savižudybę ir t.t.
Tačiau ji turi ir tik jai būdingų simptomų, kurie yra susiję su tėvyste ir/arba vaikeliu. Pogimdyvinės depresijos metu globėjas gali turėti įkyrių minčių ar baimių apie galimą kūdikio sužalojimą, jausti perdėtą kaltę ar jausmą lyg yra bevertis tėvas, nesidomėti kūdikiu ir/arba nesijausti turintis ryšį su juo. Jam gali atrodyti tarsi kūdikis yra kažkieno kito. Šie simptomai gali paveikti tiek gimdančio asmens, tiek partnerio gebėjimą pasirūpinti savimi ir savo kūdikiu, atlikti kasdieninę veiklą.
Pogimdyminė psichozė: pavojingiausia būklė
Pogimdyminė psichozė - tai pati stipriausia nuotaikos pokyčių forma, atsirandanti ar pasunkėjanti moteriai po gimdymo. Ja susirgti didesnė rizika yra toms moterims, kurių giminėje yra sirgusiųjų nuotaikos sutrikimais arba anksčiau jos pačios jais sirgo. Dažniausiai psichozė būna po pirmojo gimdymo. Pogimdyminė psichozė serga 1-2 iš 1000 gimdyvių.
Pogimdyvinė psichozė prasideda pamažu (požymiai pasireiškia netrukus po gimdymo), dažnai išryškėja 2-3 savaitės po gimdymo. Kankina fizinis ir psichinis silpnumas. Gimdyvė tampa liguistai jautri, greitai pervargsta. Pervargusi moteris kurį laiką beveik nustoja miegoti, apima liguista baimė dėl kūdikio (pvz., jai atrodo, kad pakeis kūdikį). Baimė stiprėja, atsiranda depresija (moteris tampa liūdna, apatiška, niekuo nesirūpina), paranoja, kliedesiai ir haliucinacijos (klausos, regos). Kartais pasitaiko, kad asmuo nesuvokia vietos, laiko ir savęs, praranda kontaktą su realybe, sutrinka judesiai, nuotaika pasidaro liguistai pakili, apima judrumas. Kartais pogimdyvinė psichozė išsivysto iš (negydomos) pogimdyvinės depresijos.
Žodis „psichozė“ reiškia realybės jausmo praradimą. Simptomai paprastai prasideda staiga per pirmąsias 2 savaites po gimdymo - dažnai per kelias valandas ar dienas. Rečiau jie gali išsivystyti praėjus kelioms savaitėms po kūdikio gimimo. Svarbiausi pogimdyvinės psichozės rizikos veiksniai yra asmeninis ar šeimos istorijoje esantis bipolinis sutrikimas arba ankstesnis psichozės epizodas.
Psichozės simptomai: haliucinacijos - dalykų, kurių nėra, girdėjimas, matymas, užuodimas ar jutimas; kliedesiai - mintys ar įsitikinimai, kurie neatitinka realybės; maniakiška nuotaika - kalbėjimas ir mąstymas per daug arba per greitai, jausmas, jog esi „pasaulio viršūnėje“ arba „aukštai“; prasta nuotaika - depresijos požymiai, užsispyrimas ar ašarojimas, energijos stoka, apetito praradimas, nerimas, susijaudinimas arba miego sutrikimas; kartais maniakiškos bei prastos nuotaikos mišinys - arba greitai besikeičiančios nuotaikos; įtarinėjimas ar baimės jausmas; nerimas; jautimasis labai sutrikusiu; elgesys ne pagal charakterį/ žmogaus būdą.
Pogimdyminė psichozė yra rimta psichinė liga, kuriai reikalinga skubi medicininė pagalba. Ji gali greitai pablogėti, o liga gali kelti pavojų motinos ir kūdikio saugumui. Pogimdyvinė psichozė yra laikina ir išgydoma su profesionalia pagalba, tačiau tai yra neatidėliotinas atvejis ir būtina nedelsiant gauti pagalbą.
Pogimdyminė depresija vyrams
Pogimdyminė depresija gali atsirasti bei tais pačiais simptomais pasireikšti ir negimdžiusiam asmeniui - kūdikio tėvui. Svarbu suprasti, kad vyrus vaiko gimimas ir jo eigoje atsiradusi pogimdyvinė depresija gali paveikti taip pat stipriai, kaip ir moteris. Pastebima, kad vyrų pogimdyvinė depresija dažniau nei moterims pasireiškia piktnaudžiavimu alkoholiu, vaistais bei kitomis psichiaktyviosiomis medžiagomis. Jie taip pat gali pernelyg įnikti į darbus, siekiant pabėgti nuo slogios emocinės savijautos.
Dažnai vyrai nesikreipia pagalbos, nes nei jie, nei aplinka nežino, jog pogimdyvinė depresija gali pasireikšti ir jiems. Taip pat vyrai yra linkę rečiau kreiptis pagalbos dėl visuomenės stigmos apie vyrų emocinę bei psichologinę sveikatą. Vyrų padėtį apsunkina ne tik informacijos stoka, bet ir stereotipai apie vyro vaidmenį šeimoje, ypač po vaiko gimimo. Neretai jie apsiima arba jiems yra primetamas emocinio “stipruolio” vaidmuo, kas dar labiau atitolina juos nuo dėmesio skyrimo savo emocinei gerovei.
Tėvams ji pasireiškia tais pačiais simptomais: liūdesiu, neviltimi, mintimis apie žalojimąsi, pasikeitusiu elgesiu. Jauni, į depresiją linkę, komplikuotus santykius su partnere turintys tėvai yra labai pažeidžiami šio sutrikimo atsiradimui. Svarbu suprasti, kad tėčius vaiko gimimas ir jo eigoje atsiradusi pogimdyvinė depresija gali paveikti taip pat stipriai, kaip ir mamas. Kai kuriais atvejais, tėvo padėtis gali būti net sunkesnė, kadangi visuomenėje vis dar išlieka stigma, kad vyras yra ir turi būti stipresnis, emociškai stabilesnis ir mažiau susijęs su vaiko gimimu. Tačiau labai svarbu suprasti, kad pogimdyvinė depresija tėčiams yra normalus reiškinys, kurio negalima ignoruoti.
Kaip įveikti pogimdyvinę depresiją?
Pogimdyminė depresija nėra liga, kuria sergama amžinai. Tinkamai gydantis, galima pasiekti visiško pasveikimo. Svarbu suprasti, kad iš tokios būklės žmogus ne visuomet gali išsikapstyti pats. Šiuo kritiniu laikotarpiu - nuo nėštumo pradžios iki kol kūdikiui sueis metai, bet žinoma - ir vėliau, labai svarbu moterims sulaukti palaikymo ir pagalbos iš jų partnerių, šeimos narių, draugų, bendruomenės, sveikatos įstaigų personalo.
1. Neslėpkite savo jausmų. Kalbėkite apie tai, kaip jaučiatės. Dalinkitės savo išgyvenimais su partneriu, artimaisiais, draugais. Nuoširdus pokalbis gali padėti palengvinti emocinę naštą.
2. Kreipkitės į specialistą. Jei jaučiate, kad liūdesys, nerimas ar kiti simptomai tęsiasi ilgiau nei dvi savaites ir trukdo kasdienei veiklai, nedvejodami kreipkitės į psichologą, psichoterapeutą ar psichiatrą. Specialistas padės nustatyti tikslią diagnozę ir paskirs tinkamą gydymą.
3. Atraskite laiko sau. Poilsis ir grįžimas prie mėgstamų veiklų gali padėti pasijusti geriau. Net ir trumpas laiko tarpas, skirtas sau, gali atnešti daug naudos.
4. Venkite vienatės. Nors kartais gali nesinorėti bendrauti su žmonėmis, susitikite su artimaisiais, draugais, neatsisakykite jų pagalbos. Socialinis palaikymas yra labai svarbus.
5. Sveika gyvensena. Sveikatai naudingi kasdieniai įpročiai leis kūnui greičiau grįžti į normalias vėžias ir stabilizuotis emociškai. Tai apima pakankamą miegą, subalansuotą mitybą ir reguliarų fizinį aktyvumą.
6. Buitinė pagalba. Svarbu, kad artimieji išklausytų, skatintų kalbėti apie savo emocinę būklę, rodytų, kad jiems rūpi. Atsisakytų kritikos, nuvertinimo, lyginimo su kitais, priekaištų. Padėtų buityje, net jeigu moteris ir neprašo konkrečios pagalbos.
Gydymo ir sveikimo laikas skiriasi priklausomai nuo depresijos sunkumo ir individualių poreikių. Pirmos eilės depresijos gydymas yra psichoterapija ir antidepresantai. Psichoterapija gali padėti pokalbis su psichiatru, psichologu, psichoterapeutu ar kitu psichikos sveikatos specialistu. Terapijos pagalba galima rasti geresnių būdų susitvarkyti su savo jausmais, adaptuotis prie pasikeitusios situacijos, išspręsti problemas, išsikelti realius tikslus ir teigiamai reaguoti į situacijas. Kartais naudinga apsvarstyti šeimos ar santykių terapijos galimybę.
Jei motina maitina krūtimi, bet kokie vartojami vaistai pateks į motinos pieną. Tačiau daugumą antidepresantų galima vartoti maitinant krūtimi, o šalutinio poveikio rizika kūdikiui nedidelė. Norint įvertinti galimą konkrečių antidepresantų riziką ir naudą, svarbu bendradarbiauti su gydytoju.
Jei yra kilę minčių žaloti save ar kūdikį, kai gresia pavojus sveikatai ar gyvybei, skambinti 112 arba vykti į ligoninės priėmimo-skubiosios pagalbos skyrių.
Kodėl visi turime kalbėti apie pogimdyminę depresiją | Auburn Harrison | TEDxNevados universitetas
Prevencija ir visuomenės vaidmuo
Nuo 2024 metų liepos 1 d. įsigaliojo LR sveikatos ministro įsakymai, numatantys naujagimio šeimos informavimą apie depresijos po gimdymo atpažinimą, reagavimą ir pagalbos suteikimą bei pogimdyminės depresijos rizikos vertinimą taikant atrankinius klausimus, taip pat Edinburgo pogimdyminės depresijos klausimyno (EPDS) pildymą 32 nėštumo savaitę ir gimus kūdikiui. Jei užpildyto Edinburgo klausimyno rezultatų suma siekia 12 ir daugiau balų, pacientei rekomenduojama skubiai kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus.
Visuomenėje priimtina, kad vaiko gimimas turėtų būti savaime džiaugsmingas įvykis, todėl dažnai juntama baimė išreikšti savo liūdesį, nerimą ir kreiptis pagalbos. Tačiau negydoma pogimdyminė depresija gali palikti randus šeimos santykiuose ir emocinėje būklėje, todėl svarbu imtis veiksmų. Svarbu suprasti, kad iš tokios būklės žmogus ne visuomet gali išsikapstyti pats. Šiuo kritiniu laikotarpiu - nuo nėštumo pradžios iki kol kūdikiui sueis metai, bet žinoma - ir vėliau, labai svarbu moterims sulaukti palaikymo ir pagalbos iš jų partnerių, šeimos narių, draugų, bendruomenės, sveikatos įstaigų personalo.
Pogimdyminės depresijos centro vadovė ragina nepalikti mamų vienų ir visiems drauge dalintis atsakomybe už mamų savijautą ir ant jų rankų augančią jaunąją kartą. Pasak N. Vildžiūnaitės, pogimdyminės depresijos statistika kalba ne tik apie mamas, bet daug daugiau pasako apie visuomenę ir motinystei ne visuomet palankią aplinką, kuri pati savaime nepasikeis. Tam reikia aktyvių kiekvieno iš mūsų pastangų.
Svarbu prisiimti atsakomybę už viešus pasisakymus, komentarus, darbdavių, kolegų ar net praeivių pastabas. Prie sunkios savijautos prisideda ir visuomenėje gajūs stereotipai apie tai, kad mama privalo viską sugebėti ir susitvarkyti pati, taip pat veikia skaudžios aplinkinių pastabos, tokios kaip „pakentėk, čia tik hormonai“, „visos susitvarko“, „čia normalu“ ir pan. - taip iš tiesų tik giliname problemą, ignoruojame tikrąją moters būseną, nuvertiname ir atstumiame.
