Nuo neatmenamų laikų žmonija svarsto sielos kilmę ir prigimtį. Tai viena iš fundamentalių egzistencijos paslapčių, kurią bando atskleisti religija, filosofija ir netgi mokslas. Šiame straipsnyje gilinsimės į tai, kaip formuojasi ir vystosi siela, remdamiesi įvairiomis teorijomis ir įžvalgomis.
Sielos samprata: kas ji yra?
Prieš pradedant analizuoti sielos gimimą, būtina suprasti, kas ji yra. Siela - tai ne tik nemateriali substancija, bet ir dėsnių, principų, vertybių, galių sankaupa. Žmonės turi Esmę, dvasinę medžiagą, kuri yra potencialas sukurti Sielai, tačiau patys dar neturi galutinai suformuotos Sielos. Akivaizdu, jog tas, kuris nori turėti tai, kas paprastai yra vadinama Siela, turi pašalinti nepageidaujamus psichologinius elementus („Aš“), tokius kaip tinginystė, pagieža ir kiti vadinamieji psichiniai agregatai.
Tibete jie yra vadinami psichiniais agregatais. Yra sakoma, jog Jėzus išvarė Septynis Demonus iš Marijos Magdelietės kūno. Neginčijamai jie atstovauja septynis esminius Defektus, kurie be paliovos dauginasi. Šis teiginys apie Kristų reiškia, kad vidinis Kristus išmetė kelis nežmogiškus psichinius agregatus iš Marijos Magdelietės kūno. Kiekvienas iš šių agregatų yra organizuotas labai panašiai, kaip ir žmogaus Asmenybė; jie turi savo smegenis: intelektualines, emocines ir motorines-instinktines-seksualines. Kiekvienas Agregatas atrodo kaip asmenybė. Mes neperdedame sakydami, jog mumyse gyvena daugelis žmonių; tiesiog taip yra. Visi agregatai kovoja vienas su kitu, jie siekia valdžios. Kiekvienas iš jų nori būti “šeimininkas”, viešpats.
Tas, kuriam pavyksta, kuriam pasiseka užvaldyti penkis organinės mašinos cilindrus tuo momentu, galvoja, jog jis yra vienintelis. Iš tikrųjų, realybėje žmogus nėra toks pats, netgi pusei valandos. Atrodo neįtikėtina, bet taip yra. Jūs, sėdėdami čia ir klausydami, atėjote čia su agregatu, atsisėdote ir klausėtės; bet jei jūs tiksliai atkreipėte dėmesį, kas vyko jūsų viduje iki šio momento, jūs atrasite, jog dabar jūs esate kitokie, jog esate ne tie patys, kurie atėjo čia ir atsisėdo. Kodėl? Todėl, kad psichinis agregatas, kuris valdo organinę mašiną ir kuris atsisėdo tada, buvo pakeistas kitu, kuris dabar klausosi. Jei sakyčiau, kad jūs buvote tas pats visą laiką, aš klaidinčiau jūsų ir savo Protą. Realybėje, psichiniai agregatai keičiasi; vienas valdo pagrindinius smegenų centrus tik iki kito defekto pasirodymo. Mes niekada nesame tokie patys.
Kas liečia Esmę, ji yra vertingiausia, pats padoriausias dalykas mūsų viduje; tai yra mūsų Sąmonė. Kiekvienas iš jūsų yra legionas. Jūs neturite tikros individualybės; jūs nepasiekėte jos. Sąmonė kiekviename iš jūsų giliai miega. Kodėl? Nes jos pasireiškimas yra sąlygojamas jos pačios įkalinimo.
Sielos kristalizacija: kelias link tobulumo
Kalbant apie pačią Sielą, galbūt jūs pasiekėte jos kristalizaciją? Jei sakyčiau, jog jūs neturite nemirtingos Sielos, jums meluočiau; aš tai suvokiu. Kažkas gali turėti nuostabų deimantą padėtą saugioje vietoje ir tikriausiai jis džiaugtųsi galvodamas, jog turi tokį objektą. Tačiau jeigu būtų pavogtas, žmogui jis nepriklausytų. Daugeliu atvejų kažkas gauna didelį palikimą ir žino, kad turi jį, bet yra vienas dalykas turėti tai, ir visai kitas, kai tai jam priklauso. Kur yra mūsų Siela? Ji keliauja Paukščių Taku, ji keliauja Galaktikoje, bet jums, sėdintiems čia, ji nepriklauso. Jūs žinote, jog turite ją, bet vienas dalykas yra žinoti, jog turi ją, ir visai kitas, kai ji tau priklauso. Taigi yra vertinga, kai Siela priklauso tau, bet kaip galima būtų tai padaryti? Aiškiai, pašalinant psichologinius agregatus, nes Siela ir agregatai yra nesuderinami.
Jei nepašalinsime psichologinių agregatų, mūsų psichologinių defektų gyvų personifikacijų, mes prarasime Sielą. Kokia būtų iš to nauda - pasakė Jėzus Kristus - jei žmogus gautų visus pasaulio turtus, bet prarastų savo Sielą? Jam nebūtų jokios naudos. Ar yra įmanoma prarasti Sielą? Yra sakoma, jog mes prarandame šį lobį. Ar egzistuoja kelias neprarasti jo? Taip, aš kartoju, kristalizuojant Sielą čia ir dabar.
Kai žmogus galutinai pasikeičia ir pašalina psichologinį geismo/gašlumo agregatą ar agregatus, nes jų yra daugybė, jis kristalizuoja savo Esmėje brangią Sielos vertybę, kuri yra žinoma kaip Tyrumas. Kai žmogus sunaikina ir pašalina pykčio psichologinį agregatą, jis kristalizuoja savyje brangią meilės vertybę. Kai susmulkina į kosmines dulkes egoizmo psichinį agregatą, jis kristalizuoja savyje brangią altruizmo, Kristaus-centrizmo vertybę savyje.
Kiekvieną kartą pašalindami psichinį agregatą, mes kristalizuojame vertybę, galią, dėsnį, dovaną ir t.t. Štai taip, žingsnis po žingsnio, mes kristalizuojame Sielą savo viduje. Ta Siela, kuri normaliai keliaudama gyvena Paukščių Take, lėtai kristalizuojasi mumyse. Vis dėlto, mes taip pat turime patvirtinti, jog „jei vanduo nepasieks 100 °C temperatūros”, tai kas turi kristalizuotis mūsų viduje - nesikristalizuoja, ir kas turi būti pašalinta - nepašalinama. Sakydamas, jog “vanduo turi virti 100 °C temperatūroje”, aš kalbu simboline forma.
Kas pasiekia visišką, visų nepageidaujamų psichologinių elementų, kuriuos nešiojasi viduje, sunaikinimą, tas 100% kristalizuoja Sielą savyje; aš kartoju, kristalizuoja grupę brangių vertybių arba nenusakomų džinų, atributų, dėsnių, talentų ir tobulumo savybių. Net ir fizinis kūnas turi būti transformuotas į Sielą.
Mistiškas išdidumas ir jo pavojai
Kalbant toliau, aš noriu apgailestaudamas pasakyti, jog daugelis okultistų ir ezoterinių tekstų kalba apie mistinį išdidumą, ir tai yra rimta. Labai garbingi ir įžymūs autoriai tvirtina, kad mes esame dievai, kad kiekvienas iš mūsų yra dievas. Akivaizdu, jog toks pareiškimas pateisina mistišką išdidumą, kuris sukelia tiek daug žalos savirealizacijos kelyje, nes kai žmogus yra išdidus ir įsitikinęs, kad jis yra dievas, jis gali pavirsti į didybės manijos apsėstąjį. Neabejotina, jog neįmanoma pavirsti tikru nušvitusiuoju, kai tavyje egzistuoja išdidumas.
Mes niekada nepagalvotume apie dievą, kaip apie pijoką, neištikimą, egoistą, kovotoją arba pavydų, gašlų ir t.t. Man visada suteikdavo daug skausmo okultiniuose tekstuose surasti ypatingai rizikingi patvirtinimai, konkrečiai neminint jokios organizacijos, nors kai kurios iš jų buvo labai garbingos, jog mes esame dievai. Stebėkite realius faktus, pamatykite, kas mes esame ir nekurkite iliuzijų apie save: mes valgome, geriame, sanguliaujame, esame neištikimi, nekenčiame, kritikuojame, esame pavydūs ir t.t. Ar jūs tikite, kad dievas yra toks? Geriau sakyti, kad mes esame žemės kirminai purve, būkite tuo įsitikinę.
Jei mes norime įsitikinti, pakanka būti nuoširdžiais su pačiais savimi. Jei mes atidžiai tyrinėsime savo egzistavimą ir pamatysime, jog realybėje mūsų gyvenimas nėra vienas iš septynių pasaulio stebuklų, kad tyrinėjimas, kurį mes atliekame apie save ir mūsų gyvenimą būtų nuostabios pasekmės, kadangi tai leistų mums suprasti, kas esame. Tokiu būdu mes eisime paprastumo ir nuolankumo keliu. Nereikėtų pamiršti, jog egzistuoja visai kitoks išdidumas, nei tik pagrįstas socialine padėtimi, pinigais, šeimos giminystės linija ir t.t. Egzistuoja išdidumas, kuris yra daug blogesnis ir pavojingesnis negu mano minėtos jo formos. Tai - mistinis išdidumas: tikėjimas, kad mes esame šventieji, išminčiai, savęs laikymas dievais, tikėjimas, jog nėra nieko aukščiau nei mes patys, kad mes esame kilnūs inicijuotieji ir t. Tai yra rimta, nes realybėje išdidumas niekada neleis mums turėti teisingų santykių su aukščiausiomis Esybės dalimis.
Kai žmogus negali būti susijęs su aukščiausiomis Esybės dalimis, tuomet jis negali mėgautis nušvitimu taip pat. Jūs turėsite gyventi pasitikėdamas knygomis, skaitymu, konferencijomis, bet jūs niekada neturėsite mistinių patyrimų to, kas yra tikra. Pirmiausia, yra būtina tęsti šias studijas. Tai mes pasiekiame pašalindami iš savęs mistinį išdidumą, kuris yra pats pavojingiausias.
Sielos amžius ir jos įtaka gyvenimui
Astrologai teigia, kad sielos amžius yra susijęs su Zodiako ženklu, po kuriuo gimė žmogus. Kiekvienas ženklas atspindi skirtingą sielos vystymosi etapą:
- Avinas: Sielos kelio pradžia, vaiko siela.
- Jautis: Vidutinio amžiaus siela, turinti patirties ir vertinanti komfortą.
- Dvyniai: Jauna siela (20-30 metų), energinga ir smalsi.
- Vėžys: Suaugusi siela, glaudžiai susijusi su giminės šaknimis ir tradicijomis.
- Liūtas: Siela, gavusi jaunystės injekciją, privalo dalintis energija su aplinkiniais.
- Mergelė: Siela, galinti priklausyti žmogui, perkopusiam 50 metų ribą, pedantiška ir skrupulinga.
- Svarstyklės: Sudėtinga siela, turinti patirties ir siekianti jaunystės.
- Skorpionas: Labai išmintinga ir suaugusi siela, apdovanota įžvalgumu.
- Šaulys: Džiaugsminga, energinga siela (30-40 metų), skatinanti tobulėti.
- Ožiaragis: Seną siela, pasižyminti rimtumu ir praktiškumu.
- Vandenis: Sielos amžius tarp 40 ir 50 metų, leidžianti gyventi laisvai.
- Žuvys: Uždara siela, siekianti dvasinės sferos, pavargusi nuo pasaulio netobulumo.
Sielos ir Esmės santykis
Esmė yra vertingiausia, pati padoriausias dalykas mūsų viduje; tai yra mūsų Sąmonė. Kiekvienas iš jūsų yra legionas. Jūs neturite tikros individualybės; jūs nepasiekėte jos. Sąmonė kiekviename iš jūsų giliai miega. Kodėl? Nes jos pasireiškimas yra sąlygojamas jos pačios įkalinimo. Kai žmogus galutinai pasikeičia ir pašalina psichologinį geismo/gašlumo agregatą ar agregatus, nes jų yra daugybė, jis kristalizuoja savo Esmėje brangią Sielos vertybę, kuri yra žinoma kaip Tyrumas.
Kai žmogus sunaikina ir pašalina pykčio psichologinį agregatą, jis kristalizuoja savyje brangią meilės vertybę. Kai susmulkina į kosmines dulkes egoizmo psichinį agregatą, jis kristalizuoja savyje brangią altruizmo, Kristaus-centrizmo vertybę savyje.
Energija, materija ir sielos gimimas
Karlas Marksas teigė: „Kas eina pirma, Materija ar siela, siela ar materija?“ Jo išvados teigia, jog pirma eina materija. Tai yra visiškas absurdas, nes Einšteino postulatai teigia, jog materija yra niekas kitas, kaip sutirštinta energija. „Energija yra lygi masės ir šviesos greičio kvadratu sandaugai. Kas egzistuoja pirmiau? Pirma: energija kristalizuojasi į masę. Tada siela, kuri yra energija, tiesiogine to žodžio prasme yra tai, kas eina pirma. Po to eina masė.
Žinau vienos gnostikės sesers istoriją, kuri taip sunkiai dirbo su savimi, jog netgi susirgo širdies liga. Ta sesuo, milžiniškoje ir aukščiausioje atgailoje, verkia kasdien, aimanuoja, kenčia. Ji niekada nemanė esanti kažkas daugiau nei kiti, bet visgi, ji yra puolusi angelo Bodhisatva. Linkėčiau daugeliui sekti jos pavyzdžiu. Kiekvienas taip pasielgdamas, su aukščiausia atgaila, sunkiai dirbdamas su vienu ar kitu psichologiniu defektu, neabejotinai pašalina psichinius agregatus vieną po kito; ir jų vietoje kristalizuos tai, kas yra vadinama Siela.
Jei mes vadinsime tą energiją dvasia ar sąmone, ar dar kaip kitaip, tai nebeturi jokios reikšmės! Egzistuoja organinės gyvybės kūnas (Eterinis Kūnas) ir tai buvo pademonstruota. Rusai turi prietaisą, kuris gali nufotografuoti Eterinį Kūną, ir jie jau studijuoja jį. Studijuoja ne tik kaip jis susijęs su fiziniu organizmu, bet dar daugiau: jį studijuoja nepriklausomai nuo fizinio organizmo.
5 dvasinio pabudimo etapai | Kuriame etape esate jūs
Sielos gimimas ir jos ryšys su fiziniu kūnu
Kai mes pašaliname nežmogiškus psichinius agregatus, mes kristalizuojame Sielą; aukščiausia Gyvybinio Kūno dalis atsiskiria nuo žemesnės jo dalies ir visiškai integruojasi Esmėje ir jos vertybėse, kurios jau kristalizavosi Esmėje. Gyvybinis Kūnas turi keturių tipų Eterius: Pirmas yra Cheminis Eteris, kurio pagalba vyksta visas organinis įsisavinimas ir pašalinimas, taip pat katalizės fenomenas ir kiti. Antras yra Gyvybės Eteris, per kurį yra galima rasės reprodukcija. Šie du Eteriai yra žemesnieji. Du aukštesnieji yra Švytintysis ir Atspindintysis Eteriai. Švytinčiojo Eterio pagalba funkcionuoja gravitacijos, kalorijų ir suvokimo jėgos. Šie du Eteriai atsiskiria nuo dviejų žemesniųjų, kad galėtų susijungti su Esme, kurioje spindi visos Sielos Vertybės. Taip gimsta Eterinis Žmogus, Kristaus Žmogus, Sielos Žmogus ar Dvasinis Žmogus; tas, kuris gali palikti fizinį kūną savo valios pastangomis.
Visuomenėje buvo vyrų (ir moterų), kuriems pavyko tai padaryti. Paminėkime Šventą Pranciškų iš Asyžiaus. Žmogus tikrai daugiau nebėra įkalintas fizinės materijos ląstelėje. Bet kaip būtų galima tai pasiekti, jei mes nepašaliname psichinių agregatų? Akivaizdu, jog tai nebūtų įmanoma.
Kiekviena siela prieš ateidama į Žemę skildavo į dvi dalis - dvi dieviškas puseles. Šio skilimo vienas iš tikslų - apriboti sielų galimybes, nes neskilusi siela gebėdavo daug daugiau. Skildamos sielos patirdavo didelį vidinį skausmą ir liūdesį, o šios negatyvios energijos buvo reikalingos didžiųjų egregorų susijungimui. Sielos gali atgimti su žmogišku kūnu, net jei jų prigimtis nėra žmogiška. Žiūrint į žmogaus subtilųjį kūną, galima pamatyti, kuriam sielų egregorui jis priklauso. Pavyzdžiui, reptiloidų subtilus kūnas yra žmogaus ir driežo kūnų mišinys, o angelų subtilus kūnas yra šviesus ir turi sparnus.
Manau, tikrai negimus, gerokai anksčiau. Kartais mamos sako, kad jautė vaiko sielą prieš pastojant, kad bendravo su ja, žinojo, koks bus kūdikis, jo charakteris ir pan. Jeigu žmonės į tai kreiptų daugiau dėmesio, turbūt kiekvienas aptiktų mistinių dalykų. Norėdami visa tai suvokti, savo gyvenime turime leisti būti ne tik materijai, bet ir dvasiai.
Istorinis ir filosofinis sielos suvokimas
Klasikinis “sielos” suvokimo apibrėžimas, pateiktas Didžiosios Sovietinės Enciklopedijos, apibūdina sielą kaip ypatingą nematerialią substanciją, nepriklausomą nuo kūno. Suvokimo šaknys slepiasi gilioje senovėje, kai sielos suvokimas buvo glaudžiai susijęs su dvasių pasauliu ir ritualais, įskaitant pomirtinius. Archeologiniai kasinėjimai liudija, kad jau ankstyvajame paleolite, maždaug prieš 100 tūkstančių metų, neandartaliečiai atliko sudėtingus pomirtinius ritualus, laidojo savo gentainius specialiuose kapuose. Šiuo periodu keičiasi visa laidojimo simbolika, žemė suvokiama kaip vieta, kurioje žmogus turi gimti iš naujo. Nuo tų laikų reinkarnacija (atgimimas) įėjo į žmonijos tradicijas.
Žmonijos civilizacijai vystantis “sielos” suvokimas daug kartų transformavosi. Pas šumerus egzistavo Dilmun šalis, kur siela galėjo nukeliauti po mirties. Senovės egiptiečiai tikėjo, kad siela išskaidoma į kelias dalis ir ją turi ne tik žmonės, tačiau ir dievai, gyvūnai. Senovės graikų filosofijoje siela nagrinėjama labai detaliai. Demokrito požiūriu siela - tai ypatingas kūnas, sudarytas iš ypatingai greitų atomų. Platonas tikėjo į metempsichozės teoriją, skirstė sielą į tris dalis: siekiančią juslinių troškimų, pastoviai trokštančią ir protingą.
Šventose „Bhagavad-Gitos“ eilutėse siela apibūdinama kaip amžina mažytė dalelė, atskirta nuo Aukščiausiojo, kuri nenusidėvi ir neišnyksta. Tai skiriasi nuo abraomiškų religijų, kuriose siela atsiranda gimimo metu. Induizme siela paklūsta karmos dėsniui ir praeina daugybę atgimimų. Budizme sielos suvokimas traktuojamas nevienareikšmiškai, o Theravados tradicijoje neigiamas sielos egzistavimas. Senovės kinų filosofas Mo-czi pažymėjo, kad dauguma kinų tikėjo į bekūnės sielos egzistavimą. Buda laikėsi nuomonės, kad žmogiškieji kūnai neturi sielos ir neverta ieškoti kažkokio virtualaus objekto. Krikščioniškoje tradicijoje Kūrėjas įkvepia sielą į kūną ir ji neatgimsta. Islame siela suprantama kaip kūno dalis, kurią po mirties išplėšia Dievo pasiuntinys.
Psichologijos ir mokslo požiūris į sielą
Psichologija, kaip mokslas, nuėjo ilgą kelią nuo mistiškos sielos sampratos iki psichikos, kaip nervų sistemos funkcijos, pripažinimo. XIX a. antroje pusėje psichologija susiformavo į savarankišką mokslą, kurio centrais tapo eksperimentinės laboratorijos. Pagrindinės psichologijos kryptys: Struktūralizmas, Funkcionalizmas, Biheviorizmas, Geštaltpsichologija, Psichoanalizė, Kognityvinė psichologija, Humanistinė psichologija.
Šiuolaikinė psichologija skaidosi į atskiras šakas, tokias kaip bendroji, diferencinė, socialinė, darbo, medicininė psichologija ir kt. Psichologiniai tyrimai naudoja eksperimentą, stebėjimą, anketavimą, interviu ir testus. Asmenybės psichologija nagrinėja žmogų kaip visumą, o vienas iš pagrindinių klausimų - kas labiau lemia žmogaus asmenybę: prigimtis ar aplinka.
Nors sielos egzistavimas tradiciškai buvo filosofijos ir religijos sritis, mokslas taip pat pradeda nagrinėti šį fenomeną. Išėjimo iš kūno patirtys (OBE) ir kiti parapsichologiniai reiškiniai kelia klausimus apie sąmonės ir kūno ryšį. Nors sielos egzistavimas tradiciškai buvo filosofijos ir religijos sritis, mokslas taip pat pradeda nagrinėti šį fenomeną. Išėjimo iš kūno patirtys (OBE) yra vienas iš tokių reiškinių, kuris kelia klausimus apie sąmonės ir kūno ryšį.
Prof. Charlesas Tartas atliko eksperimentą, kurio metu buvo fiksuojama jaunos moters išėjimo iš kūno patirtis. Moteris, būdama ne fiziniame kūne, perskaitė penkiaženklį skaičių, užrašytą ant popieriaus skiautelės, padėtos ant lentynos virš jos. Grįžusi į savo fizinį kūną, ji įvardijo teisingą skaičių. Smegenų aktyvumo tyrimui naudotas elektroencefalografijos metodas, kuris parodė specifinį smegenų aktyvumą šios būsenos metu. Šis tyrimas, kartu su kitais stebėjimais, pateikia įtikinančius įrodymus, kad išėjimo iš kūno būsena gali turėti parapsichologinių aplinkybių. Tai rodo, jog išėjimo iš kūno būsena gali būti charakterizuojama neįprastomis smegenų bei kūno reakcijomis ir suteikia mokslinį patikimumą idėjai, kad siela egzistuoja.
