Ar prisimenate Salomėjos Nėries parašytą „Senelės pasaką“? Tai ne tik gražus eilėraštis, bet ir gili metafora apie gyvenimo naštą, kurią neša kiekvienas žmogus.
Senelė, valandėlę žiūrėdama į anūkėlę, sako: - Tai sena, labai sena pasaka, anūkėle... Mergaitė paima senelę už parankės. Jos abi lėtai eina prie suolelio, šalia alyvų krūmo. Alyvos jau žydi ir svarina sunkias žiedų kekes prie pat žemės.
Anūkėlė tuo metu stovi susimąsčiusi. Nejaugi iš tikrųjų senelė pavargo? Nuo trobos durų iki suolelio ne daugiau kaip dvidešimt žingsnių. Viena koja atstriksėti galima. Tačiau senelei tas kelias ilgas ilgas, ji viena neįstengia jo nueiti. Visuomet šaukiasi pagalbos. Tai gal senelė ne tokia kaip visi žmonės, gal ji iš tikrųjų pamiršo vaikščioti?
- Nežinau, ką tau atsakyti, anūkėle... Jau išsitariau, kad tai sena, labai sena pasaka. Ji atsirado kartu su saule, diena ir naktim, miškais ir upėmis...
Mergaitė žengia žingsnį ir glusteli prie senelės kelių. - Tą pasaką, anūkėle, žino visi žmonės.
Senelė nutyla. - Toliau, kaip toliau?
- Toliau?.. Toliau šit kaip... Vos tik atsiranda pasaulyje žmogus, nežinia kaip sužinojusios, nežinia ir iš kur atskrenda prie lopšio nematomos laumės.
Be garso, be rūbų šnaresio jos atneša geležim apkaustytą skrynelę, pavadintą „Metų našta", ir pastato šalia naujagimio. Su ta skrynele jau nesiskiria visą gyvenimą. Laumės, anūkėle, neaplenkė ir manęs.
- Kur ji stovi, senele? Aš jos niekuomet nemačiau.
- Čia ir visa paslaptis, anūkėle. Žmogus tos skrynelės nemato. Tačiau begėdės laumės savo dovaną vis primena. Kai tik ateina gimimo diena, laumės vėl iš kažkur atsiranda ir į skrynelę padeda akmenį. Taip kas metai...
Kol buvau tokia kaip tu, kol jaunyste džiaugiausi, laumių skrynelė man mažai rūpėjo. Lengvai aš ją pakėliau, neslėgė ji manęs... Ak, tos laumės, jos nepraleidžia nė vienų metų, nepagaili, o vis krauna ir krauna savo akmenis...
Dabar, anūkėle, aš jau kita.
- Senele, tu neimk į rankas tos skrynelės.
- Ne, anūkėle, laumių dovanotą skrynelę turi kiekvienas žmogus nešti. Nešu ir aš. Teisybė, ateis tokia diena, kai jos jau nepakelsiu.
- Nesigraudink... Paslaptingos laumės slepia nuo žmonių tą dieną. Paskutinį akmenį jos atneša netikėtai. Ir tegu... Pasakysiu tau, tos dienos aš visai nebijau. Juk auga mano anūkėlė, mano geroji, kuri padeda man ateiti prie šio suolelio. Čia labai gera. Šviečia saulė ir žydi alyvos. Dainuok dainelę, kol turi jauną širdelę.
Ši pasaka primena, kad gyvenimas - tai nuolatinis kelias, kupinas patirčių ir išbandymų. Kiekvienas nešame savo „metų naštą“, tačiau svarbu atrasti jėgų judėti pirmyn, džiaugtis akimirka ir vertinti artimųjų paramą.
