Mintis apie globos namus dažnai kelia nerimą: „Kaip svetimi žmonės gali juos suprasti? Ar jie gaus tokią pat meilę ir dėmesį?“ Tokiu atveju daugelis šeimų ieško alternatyvos - socialinės priežiūros į namus, nes tai suteikia galimybę išlaikyti artimą ryšį su savo artimaisiais ir tuo pačiu užtikrinti profesionalią pagalbą.
Su specialisto pagalba Jūsų artimasis gaus visapusišką priežiūrą ir rūpestį tiesiog savo namuose. Pagalba buityje ir namų ruošoje. Ar žinote, kad slauga namuose gali būti finansuojama savivaldybės? Socialinės paslaugos į namus tampa ne tik pagalbos forma, bet ir tiltu tarp savarankiškumo, troškimo likti savame pasaulyje ir artimųjų noro užtikrinti deramą priežiūrą.
Dienos socialinė pagalba namuose - tai kasdienė pagalba tiems, kuriems dėl amžiaus, ligos ar negalios sunku pasirūpinti savimi ir atlikti kasdienius darbus. Pagalba į namus - tai socialinės paslaugos, teikiamos asmens namuose, siekiant padėti asmeniui tvarkytis buityje, rūpintis asmeniniu gyvenimu ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Asmeninis asistentas - tai socialinė paslauga, skirta suaugusiems asmenims su negalia, siekiant padėti jiems būti savarankiškesniems kasdieniame gyvenime, išlikti aktyviais bendruomenėje.
Gyvenimas globos namuose: kasdienybė ir bendruomenė
Kuo skiriasi gyvenimas globos namuose ir bendruomenėje ir ar sunkus kelias laisvės link, „Bendra.lt“ žurnalistai domėjosi apsilankę Adakavo socialinių paslaugų namuose, jų įsteigtuose grupinio gyvenimo namuose bei susitikę su apsaugoto būsto gyventojais Tauragėje.
Adakavo socialinių paslaugų namuose pasitinka šurmulys - gyventojai vaikšto kieme, sveikinasi, nori bendrauti. Pirmuosius sutinkame susiruošusius į parduotuvę. „Gal turite 30 centų? O tuščių butelių?“, - paklausia vienas ir patikina, kad pirks ledų. Kitas, matydamas žurnalistus su fotoaparatu, nedrąsiai suka ratus aplink ir sako norintis duoti interviu, bet paklaustas apie neseną incidentą, kai sugalvojo pasivažinėti traktoriumi ir apgriovė tvorą, pasuka į šalį: „Paslapčių neišduodu“. Birutė prašo nufotografuoti, visą laiką mus lydi, aprodo kambarį, drąsiai pasakoja apie savo gyvenimą. Ji Adakave gyvena jau 16 metų. „Mokiausi pagalbinėj 10 klasių, paskui įstojau į Kauną, siuvimo klasę, nebaigiau ir paskui parašiau prašymą dėl pensionato“, - pasakoja Birutė.
Adakavo socialinių paslaugų namai globoja ir dvi moters seseris: viena gyvena grupinio gyvenimo namuose, kita - Adakave. Kitame koridoriuje - Vaclovo kambarys. Šis prigrūstas muzikos aparatūros. Vyras kažkada dirbo kultūros centre, tad ir čia yra pagrindinis renginių organizatorius. Jis pasakoja, kaip susitaupęs pinigų nusipirko mikrofoną, kolonėles, kitą įrangą, - žino, kur nebrangiai gauti tokių dalykų. Gražiai paprašytas, Vaclovas ir padainuoja.
Koridoriai šurmuliuoja - vieni žiūri televizorių, kiti žaidžia šachmatais, būreliuose šnekučiuojasi. Gyventojai noriai sveikinasi, sako komplimentus direktorei, socialinėms darbuotojoms. Tiesa, išgirstame ir pasakojimų apie persikėlimą į kitas planetas, Leniną, namo Seime statybą, be to, tenka saugoti raktus - direktorė įspėja, kad vienas iš gyventojų juos kolekcionuoja.
Savarankiškesniems globos namai - ne vieta?
Daug žmonių į Adakavo socialinių paslaugų namus atkeliavo iš vaikų ar kitų globos namų, kiti - po vyresniame amžiuje užklupusių ligų. Vienas korpusas - užrakintas. Jame įsikūrę slaugomi gyventojai ir tie, kurie išėję nežinotų, kaip sugrįžti atgal. Tiesa, pasitaiko, kad žmonės, sulaukę pagalbos, nuprausti, sustiprėję, persikelia į kitą - sveikesniųjų korpusą, net pradeda kalbėti.
Pasak direktorės Kristinos Anulienės, ypač liūdina tie pasakojimai, kai žmogus dėl pinigų ar buto artimųjų „padaromas“ neveiksniu ir išsiunčiamas ten, kur juo pasirūpins valstybė. Ji vardija atvejus, kuomet tai yra žmonės, mokantys skaičiuoti pinigus, apsipirkti, kurti rankdarbius, jau nekalbant apie teisę spręsti, kur ir su kuo nori gyventi.
„Kai aš pradėjau dirbti, socialinio darbo nebuvo išvis. Net neįsivaizduojate, kaip atrodė tokios įstaigos. Daugeliui ir dabar jos atrodo tokios, kur neįgalieji yra uždaryti, niekur neišleidžiami, vos ne kalėjimo sąlygomis laikomi. Taip nebėra“, - sako K. Anulienė. Vis dėlto ji įsitikinusi, kad savarankiškesniems negalią turintiems žmonėms globos namuose ne vieta. Užtektų jiems suteikti reikiamą pagalbą.
Įgyvendinant didelių globos namų pertvarkos projektą, apie pusę gyventojų turėtų persikelti į bendruomenę: grupinio gyvenimo namus, apsaugotą būstą. Tikimasi, kad jie pamažu integruosis į visuomenę, susiras darbą ir galbūt pradės gyventi savarankiškai. Deja, kol kas daugiau žmonių atvyksta į globos namus, o ne išvyksta iš jų.
Grupinio gyvenimo namai ir apsaugoti būstai
Tauragėje veikia dveji grupinio gyvenimo namai. Tai reiškia, kad neįgalumą turintys asmenys, kurie negali savimi pasirūpinti, gyvena namų aplinką primenančioje įstaigoje, kur gauna nuolatinę specialistų pagalbą, taip pat naudojasi kitomis paslaugomis bendruomenėje. Vienuose grupinio gyvenimo namuose gali gyventi iki 10 suaugusių asmenų.
Prieš ketverius metus viename Tauragės Marių gatvės name apsigyveno dešimt neįgaliųjų. Daugiau kaip pusė jų jau pradėjo gyventi savarankiškai apsaugotuose būstuose, o jų vietas grupinio gyvenimo namuose užėmė kiti Adakavo socialinių paslaugų namų globotiniai. Apsaugotame būste jau įsikūrė 15 žmonių. Tai reiškia, kad šiems asmenims suteikiamas ne tik būstas, bet įvairios prisitaikyti visuomenėje padedančios paslaugos. Prieš pusantrų metų dar vieni grupinio gyvenimo namai atvėrė duris Norkaičių kaime, Tauragės rajone.
Jurgita ir Antanas: jaučiasi kaip namuose
Grupinio gyvenimo namų Marių gatvėje gyventojai Jurgita ir Antanas noriai kviečia į savo kambarį ir džiaugiasi, kad gali papasakoti apie savo kasdienybę. „Nusipirkau televizorių“, - didžiuojasi Antanas. Rodydami sutvarkytą kambarį, įsigytus daiktus vienas per kitą pasakoja, kaip jiems patinka turėti savo kambarį, būti savarankiškiems. „Čia jaučiuosi kaip savo namuose“, - sako Antanas. Jam buvo nelengva priprasti prie gyvenimo Adakavo socialinių paslaugų namuose, o čia gyventi gera.
Jurgitos gyvenimas buvo sudėtingas. „Kai man sukako penkeri metai, mirė mama, o tėtis išėjo pas kitą, likome dviese su močiute“, - pasakoja Jurgita. Būdama 12 metų ji atsidūrė vaikų namuose. „Mane pravardžiuodavo, stumdydavo, mušdavo“, - nuoskaudą prisimena Jurgita. Patyrusi fizinį ir psichologinį smurtą, mergina pradėjo žaloti save: „Dvasinį sielos skausmą užgoždavau fiziniu. Kiekviena diena man buvo kaip amžinybė.“ Pasak moters, dabar gyvenimas daug lengvesnis. Grupinio gyvenimo namuose daugiau laisvės - gali kur nori išeiti, tik reikia laiku grįžti. „Man patinka eiti į kultūros rūmus, koncertai man patinka. Už 15 eurų buvau nusipirkusi bilietą į Rytį Cicino koncertą, man jis labai patinka“, - šypsodamasi pasakoja Jurgita.
Paklausta, ar iškyla sunkumų tvarkantis, ruošiant maistą Jurgita sako, kad kiekvieną užduotį ji priima kaip iššūkį. „Kaip tik vakar budėjau, gaminome lietinius blynus visiems. Pagal šios savaitės budėjimą palyginu ar kitą kartą bus sunkiau, ar lengviau. Pavyzdžiui, kugelis jau yra sunkiau gaminti“, - atvirauja moteris.
Jurgitos manymu, Lietuvoje turi būti kuo mažiau įstaigų, kuriose gyvena daug negalias turinčių žmonių. „Žmonės su skirtingais charakteriais, jautresni žmonės, jiems ten sunku. Ten gi visokių būna: geriančių, mušančių. Bet čia galbūt taip lemta, Dievo gal skirta.“
Ona ir Žydrūnas: norime susirasti darbą
Žydrūnas taip pat gyvena grupinio gyvenimo namuose Tauragės Marių gatvėje. Jis pasikviečia į savo kambarį, kuriuo dalinasi su drauge Ona, sakydamas, kad turi kažką svarbaus pasakyti. „Aš noriu išeiti iš čia. Noriu persikelti į apsaugotą būstą. Čia suvaržymai - kur eini, ten turi pasirašyti. Kaip po padidinamu stiklu. Man tas nelabai patinka“, - pasiguodžia vyras. Turi pasakyti, kur išeini, turi laiku grįžti namo. Mes laikomės taisyklių, bet savo butely būtų geriau.
Žydrūnui pritaria ir Ona: „Turi pasakyti, kur išeini, turi laiku grįžti namo. Mes laikomės taisyklių, bet savo butely būtų geriau.“ Vis dėlto jie patikina, kad čia gyventi daug geriau nei globos namuose. „Čia jaučiame pagarbą, - sako vienas per kitą. - Ten triukšmas, viskas kunkuliuoja, darbuotojai nekokie.“
Žydrūno ir Onos kambarys erdvus, šviesus, sutvarkytas, su balkonu. Ant spintelės - Onos mamos nuotrauka.
Grupinio gyvenimo namų gyventojai turi patys tvarkytis, prižiūrėti aplinką, gaminti maistą. „Ir tvarkomės, ir valgyti galiu pasidaryti. Nesunku man, - pasakoja Ona. - Aš labai jauna subrendau. Nuo mažens dirbau visokius darbus. Ir prie gyvulių, ir šieną dėjau, ir karves milžau. Nuo 11 metų viską dirbau. Tėvų nebūdavo. Reikėjo ir brolius prižiūrėti, ir valgyti padaryti, ir karves pamelžti ir į pieninę nunešti pieną, ir daržus apravėti. Viską savo rankom.“
Moters vaikystė nebuvo lengva - šeimoje augo 7 vaikai. „Vieni gyveno vaikų globos namuose, kiti - su tėvais. Paskui mamai buvo atimtos vaikų teisės. Mama mirė, ir nuo tėvo teises atėmė. Aš neturiu abiejų tėvų. Neseniai tėtį palaidojau“, - pasakoja Ona. Ji neslepia, kad turi psichikos ligą, dėl to suaugusi ir negalėjo gyventi viena. Oną ėmė globoti Mažeikių rajone gyvenusi teta. Moteris pasakoja, kad ten nebuvo taip sunku, kaip namuose, bet pas tetą nebenorėjo gyventi dėl to, kad pusseserės iš jos tyčiojosi, tad pasiprašė į globos namus. Oną apgyvendino Dūseikių socialinės globos namuose Telšių rajone. Po 7 metų perkėlė į Adakavą. „Esu iš Tauragės, norėjau arčiau giminių grįžti. Su draugu susipažinau ir liepos 8 dieną bus 2 metai kaip čia gyvename“, - pasakoja Ona.
Žydrūno istorija painesnė. Jis pasakoja, kad nevartojo vaistų, todėl buvo patekęs į Rokiškio psichiatrijos ligoninę, o dabar turi būti stebimas socialinių darbuotojų. „Jei išeičiau iš čia į apsaugotą būstą, norėčiau susirasti darbą. Esu baigusi siuvėją. Arba ką nors prie virtuvės. Galiu bet kokį darbą dirbti“, - pasakoja Ona. Žydrūnui tiktų toks darbas, kad reiktų mažiau vaikščioti - jis turi stuburo problemų, skauda kojas. Jie ir dabar sako šiek tiek prisiduriantys - padeda kaimynams. „Užsirašiau į muzikos mokyklą su pianinu išmokti groti“, - pasigiria Žydrūnas. „O aš dainuoti užsirašiau. Man muzika patinka“, - pertaria Ona. - Bet dainavimu tai neužsidirbsiu.
Viktoras ir Dalia: nori gyventi kaip visi žmonės
Viktoras su savo drauge Dalia įsikūrę apsaugotame būste viename iš Tauragės miesto daugiabučių. Jie gyvena savarankiškai, socialinio darbuotojo padėjėja ateina tik padėti spręsti porai kylančių problemų.
Į Adakavo socialinės globos namus Viktoras pateko vos dvidešimties. Augo pas senelius Laukuvos miestelio pakraštyje esančiame Vabalų kaime, o jiems mirus, gyveno su mamos broliu. Tuomet turėjo tik lengvą neįgalumą. Viktoras mano, jog artimiesiems parūpo senelio turtas, todėl pasistengė, kad jam būtų nustatyta vidutinė negalia, „įkišo“ į Adakavo globos namus. „Atsikratydami manęs, jie man padovanojo laimę. Dabar galiu gyventi kaip noriu, todėl ant savo giminaičių visai nepykstu“, - glaudžia prie savęs Dalią Viktoras.
Dalios likimas irgi sudėtingas. Atsimena, kad į mokyklą ėjo tik vieną dieną. „Krėčiau visokias zbitkas - kas mane ves į tą mokyklą?“ - pripažįsta moteris, taip ir neišmokusi nei rašyti, nei skaityti. Tada negalią turinčią dešimtmetę Dalią motina atidavė į vaikų namus, o iš ten, sulaukus pilnametystės, atvežė į Adakavą. „Smarkiai gėriau ir rūkiau, net lovą buvau padegusi. Žadėjo pasodinti į kalėjimą arba paguldyti į psichiatrinę. Ligoninėje gerai, nes pinigai susitaupo, bet grįžusi vėl bėgdavau iš globos namų ir krėčiau visokias kvailystes. Direktorė su manimi turėjo daug vargo“, - pripažįsta moteris, kurią Viktoras ultimatumu privertė atsikratyti priklausomybių. „Arba aš, arba šnapsas. Rinkis“, - persikeliant į Tauragę pareiškė vyriškis. Ir Dalia pasirinko. Atgal grįžti nebenori.
Pora kartu daugiau nei septynerius metus. 3,5 metų praleido grupinio gyvenimo namuose, o jau pusmetį gyvena jiems išnuomotame apsaugotame būste. Nuomos ir komunalinius mokesčius padengia Adakavo socialinių paslaugų namai, todėl šeimai pavyksta išgyventi iš neįgalumo pašalpų. Nors ateinanti socialinė darbuotoja padeda suplanuoti pirkinius, Viktoras su Dalia susitvarko ir patys. Moteris padiktuoja vyrui, ko reikia nupirkti, o jis eina į parduotuvę ir ieško produktų, kuriems taikomos akcijos. Drabužius abu perka dėvėtus, todėl mėnesio gale dar lieka keli eurai piniginėje.
Ir Dalia, ir Viktoras norėtų rasti darbus. Viktoras pageidautų dirbti sargu, Dalia sako galinti valyti patalpas, tvarkyti viešąsias erdves. „Bet su darbu sunku. Arba siūlo toli už miesto, arba reikalauja patirties“, - apgailestauja Viktoras. Pora - geranoriška. Abu linkę sutarti ir bendradarbiauti su aplinkiniais. Išgirdę, kad daugiabučio, kuriame jiems nuomojamas būstas, gyventojai nori tvarkyti aplinką, bet nėra kam iškasti senų paparčių, iškart pasisiūlė padėti.
Adakavo socialinių paslaugų namų direktorė K. Anulienė mano, kad per 20 metų globos įstaigoje Viktoras daug prarado, nes galėjo gyventi kaip visi žmonės, jei būtų sulaukęs pagalbos.
Pertvarka ir bendruomenės svarba
Adakavo socialinių paslaugų namų direktorė K. Anulienė tikina, kad perkelti į grupinio gyvenimo namus žmonės su negalia pasijunta laisviau, atsiskleidžia jų pomėgiai, kūrybiniai gebėjimai, pamažu išmoksta patys rūpintis savo gyvenimu. „Matytumėte, kaip jie pasikeičia, kaip išlaisvėja ir atsiveria, kai pradeda gyventi grupinio gyvenimo namuose. Tai stotelė, kurioje keičiasi gyvenimas, kur jie pradeda tikėti savo ateitimi“, - tvirtina K. Anulienė. Vis dėlto direktorė pripažįsta, kad būna ir nesėkmių, įvairių iššūkių. Kai kurie taip ir neprisitaiko gyventi bendruomenėje, nes paprasčiausiai niekada to nepatyrė.
Pasak K. Anulienės, planuojama, kad iš viso gyventi į bendruomenę turėtų išeiti apie 100 Adakavo socialinių paslaugų namuose globojamų žmonių. Matytumėte, kaip jie pasikeičia, kaip išlaisvėja ir atsiveria, kai pradeda gyventi grupinio gyvenimo namuose. Tai stotelė, kurioje keičiasi gyvenimas, kur jie pradeda tikėti savo ateitimi.
Prieš porą metų pradėtam įgyvendinti projektui „Bendruomeninių apgyvendinimo bei užimtumo paslaugų asmenims su proto ir psichikos negalia plėtra Tauragės regione“ iš ES struktūrinių fondų numatyta 2,4 mln. eurų. Didžiausia investicijų dalis (1,7 mln. eurų) turėtų atitekti Tauragės rajono savivaldybei, kurioje planuojama įkurti iš viso keturis grupinio gyvenimo namus (du jau atvėrė duris), socialines dirbtuves, įsigyti keturias vietas apsaugotiems būstams ir pritaikyti Adakavo socialinių paslaugų namų patalpas specializuotoms slaugos ir globos paslaugoms.
Laikinas svetingumas: tiltas į globą ir bendruomenę
„Neretai baiminamasi, kad trumpalaikiai susitikimai vaikui sukels nepagrįstų lūkesčių, bet taip nėra. Bendrystei atsakingai paruošiamos abi pusės, tarp jų sudaroma tarsi savotiška sutartis ir vietos neaiškumams nepaliekama. Žmogus, kuris pakvies į savo namus, pakvies santykiui ir gali tapti pačiu svarbiausiu vaiku“, - sako Ilma Skuodienė, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė.
Šiuo metu šalies globos įstaigose auga 1600 vaikų ir jaunuolių. Tarnybos Globos centrų įveiklinimo projekto vadovė Rugilė Ladauskienė atskleidžia, ką reikia žinoti, norint priimti jaunąjį svečią į savo namus. O globos namuose užaugęs, dabar dvidešimtmetis Liudas, dalijasi prisiminimais apie savo savaitgalio išvykas į Kauną.
Liudas: saksofonas ir savaitgaliai Kaune
Liudas gyvenimą sieja su muziko profesija. Nors šiuo metu dirba, studijų planų neatsisakė. Nuo vaikystės jis grojo saksofonu, muzikuoti pradėjo būdamas vos septynerių. Liudas pasakoja, kad gražią jo vaikystę pakeitė skaudi nelaimė - avarijoje žuvo tėveliai, o artimųjų, galinčių pasirūpinti tada vienuolikmečiu, neatsirado. Iki pilnametystės augti jam teko globos namuose netoli Kauno. Jaunas vyras atviras: blogai nebuvo, jautėsi mylimas auklėtojų, gerai mokėsi ir dar grojo gimnazijos renginiuose, todėl buvo mėgstamas pedagogų ir bendraklasių.
Pažintis su paauglių grupei mokymus vedusia socialine darbuotoja, Liudo gyvenimą keitė dar kartą. Su grupelės vadove jis iš karto rado bendrą kalbą, vėliau pradėjo pas ją svečiuotis savaitgaliais, per šventes ir bendrauja iki šiol. „Iš pradžių tą draugystę priėmiau labiau kaip pramogą. Labai laukdavau išvykos į Kauną ir nors viešėdamas ten negrojau, kartu tempdavausi instrumentą, buvau įsitikinęs, kad šauniau atrodau. Dažnai keliavau vienas, auklėtoja palydėdavo iki autobuso, o globėja stotyje sutikdavo. Pamenu, mėgau įsivaizduoti, kad visi keleiviai į mane žiūri, net pavydi, nes žino, jog manęs laukia Kaune namuose paruošta staigmena. Tikrąją šio ryšio vertę supratau tik palikęs globos namus. Dabar aš turiu žmogų, į kurį galiu remtis besąlygiškai. Gyvenimas būtų kitoks, jeigu nepažinočiau šios moters, nebūtų šeimos švenčių kartu ar visada man atvirų jos namų durų“, - asmenine patirtimi dalijasi Liudas.
Priimant svečiuotis, užmezgame saugų ryšį
Globos ir įvaikinimo ekspertė Rugilė Ladauskienė atkreipia dėmesį, kad pakviesti laikinai svečiuotis galima ne jaunesnį nei septynerių metų amžiaus vaiką. 1200 globos namuose dabar augančiųjų vaikų yra vyresni nei dvylikos, tai, greičiausiai, jūsų svečias galėtų būti ūgtelėjęs vaikas arba jaunuolis.
Vyresniems vaikams kaip ir mažiesiems, itin svarbus artimas žmogaus ryšys, jis ne tik padeda išgyventi emociškai sudėtingą laikotarpį iki pilnametystės, bet dažnai tęsiasi ir uždarius globos įstaigos duris. „Per ryšį su kitais tampame tokiais žmonėmis, kokie esame, nes atspindime juos kaip veidrodžiai. Ir tai, ką iš globos namų atvykęs pas asmenį ar į šeimą vaikas gauna, išlieka jo gyvenimo dalimi - bendrystė suformuoja emocinį ryšį, atskleidžia realų socialinį gyvenimą“, - kalba R. Ladauskienė.
Globos namų atstovas pakvietusiam draugystei asmeniui pateikia informaciją apie vaiko ar jaunuolio poreikius, įpročius, mitybą, režimą, taip pat ir neliečiamas temas ar bet kokius kitus vidinį skausmą keliančius dalykus. O asmuo arba šeima į šią veiklą gali įsitraukti tik priėmusi labai aiškų atsakingą sprendimą dėl bendravimo formos - svečiavimosi ir, žinodami, kad šiai dienai dar nėra pasirengęs/usi arba iš viso neturi ketinimų dėl globos. „Jeigu jūs tikite, kad svarbiausia gyvenime yra žmogaus ryšys su žmogumi ar žmogaus pagalba žmogui, tačiau nesate apsisprendę dėl nuolatinės vaiko globos arba šiuo metu aplinkybės jums neleidžia žengti tokio žingsnio, laikinasis svečiavimasis, suaugusio ir vaiko, jaunuolio draugystė yra nuostabi forma įgyvendinti savo misiją“, - teigia R. Ladauskienė.
Ekspertė paaiškina, kad svečiavimasis yra kaip savanorystė: „Kartu dėliojame kontraktą, pavyzdžiui: mes susitiksime kartą per mėnesį metus laiko, mano gyvenimo vieta po metų gali pasikeisti, todėl galiu dabar pažadėti, kad ateinu į tavo gyvenimą metams. Susitikimų dažnumą ir numatomą draugystės trukmę įvardyti būtina. Sutariame, ką mes kartu veiksime: pasiimsiu tave namo ar pasiimsiu į gamtą, bendrausime tik gyvai ar ir per ryšio priemones. Išsiaiškiname, kad mūsų tikslas yra draugystė ir pasitariame, kaip leisime laiką: kokie mano pomėgiai, ko galiu išmokyti, kas tave domina. Suaugusiojo užduotis yra kuo aiškiau prisistatyti vaikui. Jam reikia aiškumo ir plano, tik taip vaikas jausis saugus“.
Globos ekspertė sako, kad ryšio mezgimas yra buvimas su vaiku: „Tai - individualus laikas, bendras laikas su artimaisiais, pokalbiai, žaidimai, diskusijos, atsakomybės, ribos, pagarba, pagalba. Todėl labai svarbu, jog suaugęs asmuo, jaunas ar vyresnis, vienas, pora ar šeima įsivertintų galimybes skirti savo laiką vaikui. Laikinas svečiavimasis nėra vienkartinė pramoga įspūdžių parke“.
Gydytojai klounai senjorų globos namuose
Kiekvienas penktadienis Senjorų socialinės globos namų gyventojams - lyg šventė, kur netyla šurmulys ir skambus juokas. Jau ištisus metus „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ reguliariai lanko senjorus lydimi šokių, dainų, individualių užsiėmimų, žaidimų, kuriančių gilų tarpusavio ryšį.
Aštuonerius metus veikiančios organizacijos aktoriai - klounai, visiems gerai žinomi kaip mažųjų ligoniukų gydytojai, humoru teikiantys emocinę ir psichosocialinę pagalbą. Tačiau nuo šiol padeda socializuotis ir senjorams, turintiems fizinį ir (ar) socialinį nesavarankiškumą, sergantiems įvairiomis senyvo amžiaus žmonėms būdingomis ligomis, sugrąžina šiltus prisiminimus, pagaliau - padeda pasijausti svarbiais ir mylimais. Net atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad juokas gerina socialinės globos įstaigose gyvenančių senjorų gyvenimo kokybę.
Savo nuostaba apie neįtikėtiną juoko ir gydytojų klounų poveikį senjorams dalinasi Senjorų socialinės globos namų direktorius Vytautas Gricius: „Labai greitai pamatėme ir patikėjome, kad po nerūpestingumo šypsena yra tikri profesionalai, kurie atsakingai ruošiasi kiekvienam susitikimui, domisi vyresnių žmonių raidos ypatumais, mokosi, yra jautrūs bei nuoširdūs. Jau metai, kai kiekvieną penktadienį laukiame šių nuostabių gydytojų. Laukia senjorai, laukia personalas. Klounai atneša į mūsų namus šypseną, nuoširdumą, pagarbą, jautrumą ir svarbiausia - individualų santykį. Tokį, kokio konkrečiam žmogui tuo metu labiausiai reikia. Labiausiai džiugina tai, kad žmonės, būdami su klounais tarsi „atgyja“, veidus papuošia šypsenos, akyse įsižiebia smalsumas. Klounai randa raktą ne tik į linksmų ir žvitrių senjorų širdis, bet ir į silpnų, labiausiai fiziškai ir psichiškai pažeistų senjorų sielas.“
Organizacijos vykdoma programa „Tu ateik į pasimatymą“, kuria siekiama praskaidrinti monotonišką senjorų kasdienybę, padėti atsipalaiduoti ir atrasti užslėptus ar pamirštus talentus, įgauna vis didesnį pagreitį. Periodiškas senyvo amžiaus žmonių lankymas daro stebuklus ir stebina savo rezultatais. Senoliai tampa atviresni, veiklesni, drąsesni. Ne vieną stebuklą pastebėjo ir Senjorų socialinės globos namuose dirbanti ir „RAUDONOS NOSYS Gydytojų klounų“ veiklą stebinti psichologė Jurgita Bagdanavičiūtė.
Psichologė Jurgita Bagdanavičiūtė teigia: „Klounų lankymasis pas senelius jau tapo vienu svarbesnių resursų, padedančių senjorams bent trumpam atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių, pamiršti ligas ir prisiminti, kokie jie gali būti gyvybingi. Mes, kaip Senjorų socialinės globos namuose dirbantys specialistai, negalime prieiti prie senjorų taip, kaip tą sugeba ir moka klounai, todėl jie mums yra nepakeičiami. Visą laiką smagu matyti, kad senoliai, bendraudami su klounais, pražysta, atsiskleidžia ir pademonstruoja tokių gebėjimų bei asmeninių ypatumų, kurių net neįtarėme, kad jie turi. Neužmirštama istorija, kai viena gyventoja, kuri yra visiškai priklausoma nuo aplinkinių ir minimaliai reaguoja į aplinką, girdėdama klounų dainą, ėmė dainuoti kartu su jais. Ir tai buvo pirmas kartas, kai darbuotojai išgirdo jos balsą. Turbūt kito įtikinamesnio argumento, kodėl klounų apsilankymai yra reikalingi, nebereikia.“
Gydytojai klounai lanko senelius kiekvieną savaitę, o kartais ateina ir dažniau. Eidami į numatytą aukštą, pakeliui jie užkalbina kiekvieną sutiktą. Net ir tokiais trumpais momentais klounai sugeba užmegzti kontaktą, kurį kiekvienas kitas susitikimas tik dar labiau sustiprina ir taip po truputį yra kuriamas santykis. Toliau eidami į kambarius klounai apsitaria, kokį scenarijų kurs ir kaip prieis prie žmogaus. Daug kas priklauso nuo to, koks tai žmogus - jau pažįstamas, o gal dar nematytas, adekvatus ar dementiškas. Vos tik įėję į kambarį jie akimirksniu įvertina, kiek žmogus nusiteikęs juos priimti. Klounai labai dažnai dainuoja, muzikuoja, deklamuoja eiles, įtraukia gyventojus į bendrus žaidimus, visa tai žmones veikia labai terapiškai.
Viena jautriausių akimirkų, kai klounė Rožė pasveikino vieną sukaktuvininką. Šis vyras paprastai būna nerimastingas, baugščiai žiūri į nepažįstamus žmones, neprisileidžia jų, tačiau, kai klounė labai atsargiai priėjo, paspaudė jam ranką, švelniai pasveikino su gimimo diena, vyras labai apsidžiaugė, priėmė ją, neatsitraukė, kas jam paprastai būdinga.
Per metus, kai klounai lankosi globos namuose, pastebimi pokyčiai ne tik gyventojų, bet ir visos įstaigos lygmenyje. Seneliai ir personalas spėjo su jais susibičiuliauti. Kai kurie gyventojai prisimena ypatingas akimirkas, susijusias su klounais. Vienai moteriai, kuri į globos namus atvyko tą pačią dieną, kai pirmą kartą lankėsi klounai, susitikimas su kloune tapo svarbus. Ji iki šiol brangina jų bendrą nuotrauką.
Labiausiai senjorus džiugina gydytojų klounų skirtas individualus dėmesys. Klounai sugeba sukurti tokią situaciją, kurioje senoliai pasijaučia ypatingais bei svarbiais. Tai gali būti bendras žaidimas, dainavimas kartu, klounų pokštai, į kuriuos įtraukiami senjorai, ar senolio apkabinimas, palaikymas už rankos, šypsena, šiltas žvilgsnis, skirtas tik jam. Kiekvienas klounų apsilankymas vis kitoks. Neretai klounai tiek išjudina žmones, kad atrodo net ir nevaikštantis tuoj atsistos ir pradės trypti kojomis.
Nuoširdus ir užkrečiantis juokas, teigiamos emocijos yra labai svarbios visiems, o ypatingai senoliams. Šiandieninės visuomenės senėjimo bei senyvo amžiaus žmonių kokybiško gyvenimo užtikrinimo problema ir paskatino organizaciją „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ rūpintis labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių emocine ir psichosocialine būsena.
tags: #susitikimai #malonus #globos #namuose
