Gyvenimas kupinas nenuspėjamų posūkių, o moters pasirinkimai, susiję su gyvybės pratęsimu, yra vieni sudėtingiausių. Šiandien Lietuvoje ir pasaulyje vis aktualesnė tampa abortų tema, kelianti daugybę klausimų apie moters teises, vaisiaus gyvybę ir visuomenės atsakomybę. Straipsnyje nagrinėjama aborto problematika, jo pasekmės moters gyvenimui ir galimybės sulaukti pagalbos.
Moters patirtys ir pasirinkimo sunkumai
Zita Tomiliniė, nuolat besišypsanti moteris, dalijasi savo gyvenimo patirtimi, kuri atskleidžia gyvybės trapumą ir moters jautrumą. Jos akys spinduliuoja optimizmu, o lūpų kampučiai visada pakelti. Tai tarsi misija - transliuoti džiuginančią šviesą per savo gyvenimą.
Prisimenu tave, su visa šeima degančią žvakutes Laisvos visuomenės instituto akcijose „Renkuosi gyvybę“. Ar tai buvo tavo pirmieji žingsniai kelyje už gyvybę, už besilaukiančią moterį? Kadaise skaičiau Bernando Nothansono knygą „Dievo palytėjimas“, šios knygos autorius buvo vienas iš Nacionalinės abortų teisių lygos įkūrėjų, jam vadovaujant didžiausiai Jungtinėse Valstijose abortų klinikai, joje buvo atlikta per 60 tūkst. abortų. Pats jų yra padaręs tūkstančius, tačiau, pamatęs aborto pasekmes, nustojo tai daryti ir pradėjo darbuotis, kad kuo daugiau gyvybių būtų išsaugota.
Mane gąsdino, kad galima žudyti vaiką motinos įsčiose, kad tiek daug užsimezgusių gyvybių yra sunaikinta ir tas genocidas tęsiasi. Dar pamenu mokykloje matytą filmą „Nebylus šauksmas“, po kurio priėmiau sprendimą: ne, aš niekada nesirinksiu aborto. Nes tai baisu.
Paskui sukūriau savo šeimą, auginau vaikus, bet kai laukiausi trečiojo, įvyko persileidimas. Tai buvo labai skausmingas išgyvenimas. Draugėms, su kuriomis kartu laukiausi ir tuo pat metu turėjome gimdyti, gimė vaikeliai, o aš nebeturėjau ką gimdyti, nes mano įsčios tuščios. Buvo toks sunkus patyrimas, su kuriuo reikėjo susitaikyti. Ir kartu įvyko stebuklas, kad tuo metu, kai turėjo gimti tas vaikelis, kuris nesivystė ir įvyko persileidimas, mano įsčiose užsimezgė kita gyvybė, Motiejus Samuelis, kurį dabar auginu. Apmąsčiusi tokius sutapimus, aš sakiau: štai Dievas man sugrąžino tą prarastąjį.
Ir su tokiu nepaprastu ir džiaugsmingu trečiojo vaiko gimimu vieną saulėtą rytą, vežiojant savo kūdikį lauke, atėjo mintis, kad galbūt dabar, kai aš džiaugiuosi savo vaikeliu, kokia nors moteris eina darytis aborto. Ir galvojau, kaip man sutikti tą moterį ir paklausti, kas yra taip blogai, kad tu nenori priimti tokios nuostabios gyvybės. Tuomet internete pradėjau ieškoti ir domėtis abortų problematika. Suradau daug informacijos. Seniau abortą supratau kaip gyvybės atėmimą, bet per daug nebuvau susimąsčiusi, kaip tuo metu jaučiasi moteris. Dabar supratau, kad ne tik vaikas, bet ir moteris yra aborto auka. Perskaičiau nemažai knygų ir tyrimų apie aborto pasekmes, kaip tai pakenkia moters psichinei ir fizinei sveikatai, santykiams. Taip pat atradau, kad Lietuvoje neteikiama pagalba moterims, kurias ištinka neplanuotas nėštumas arba planuotas baigiasi ne taip, kaip norėtųsi: persileidimu ar kūdikio mirtimi, ar abortu. Daugelis moterų nesirinktų aborto, bet pasidarė dėl patirto spaudimo, dėl baimių. Ir pagalvojau, kad reikia moterims sudaryti galimybę išsikalbėti ir kartu ieškoti išeities pagal savo širdį.
Socialinė ir psichologinė pagalba krizinio nėštumo atveju
Ar toks rūpinimasis socialine bei psichologine moterų padėtimi krizinio nėštumo atveju buvo susijęs ir su tavo profesiniu pasirinkimu ir interesu? Baigusi Vilniaus universitetą, kaip socialinė darbuotoja dirbau vaikų krizių tarnyboje, tad mačiau, kaip vaikai išgyvena įvairias krizes. Paskui dirbau Palaimintojo Jurgio Matulaičio Šeimos pagalbos centre, kur susipažinau su šeimų problemomis. Sukūrus šeimą, besilaukiant ir gimdant, auginant savo vaikus, man pradėjo rūpėti nėščios moters išgyvenimai: pamačiau, kokia ji tuo metu yra jautri ir pažeidžiama, dešimt kartų jautriau reaguoja į kiekvieną žodį ar repliką.
Kai nesi nėščia, esi daug stabilesnė ir labiau pasitinkinti savimi. Todėl reikia daug palaikymo, globos, rūpesčio besilaukiančiai moteriai išnešioti kūdikį, tai didelis darbas ir misija. Ir jei artimiausioje aplinkoje nėra palaikymo, nėra mylinčio vyro, tuomet yra be galo sunku išnešioti gyvybę.
Tu turi jau nemažai patirties bendrauti su žmonėmis, kuriuos ištinka neplanuotas nėštumas. Ir tai turbūt ne tik moterys, bet ir vyrai, gal močiutės ir seneliai? Net jei vaikas ir planuotas, bet tą minutę, kai moteris pamato dvi nėštumo testo juosteles, suvirpa širdis. O jei bijojo pamatyti teigiamą rezultatą - išvis pakerta kojas, iš po kojų pradeda slysti žemė: kas dabar bus? Įsijungia baimių scenarijus: nežinau, kaip bus, dar nesu pasiruošusi. Bijau. Kodėl dabar? Ir ką pirmiausia moteris daro - pasako vyrui, nuo kurio laukiasi. Nuo jo reakcijos priklauso, kaip veiksmas vystysis toliau.
Jei vyras apsidžiaugia ir sako: sugebėsim laukti ir auginti, tuomet moteriai yra ramu ir drąsu, nes šalia žmogus, kuris myli ir nepaliks. Tačiau labai dažnai vyrai išsigąsta: aš būsiu tėvas? Ar dabar? Ar esu pasiruošęs? Vieni vyrai su didele atsakomybe priima savo vaiko atsiradimą šiame pasaulyje. Jie iškart galvoja, kaip reikės vaiką išlaikyti, kaip išleisti į mokslus, bet kartais… kartais suabejoja savo gebėjimu aprūpinti savo vaiko ateitį, vengia bet kokios atsakomybės ir nenori patirti jokių problemų, o juo labiau, jeigu su ta moterimi neplanavo kurti šeimos.
Patyrusi pirmąjį spaudimą, moteris ieško, su kuo dar galėtų pasikalbėti. Ar pasakyti mamai ir tėvui? Nors ir čia turi daug baimių, priklausomai nuo santykių su artimaisiais. Bijo, kad bus gėda, kad nepateisins tėvų lūkesčių, juo labiau, jeigu yra studentė ar moksleivė, ar iš savo mamos buvo girdėjusi frazę: tik žiūrėk, nepastok.
Kai moterys paskambina į mūsų centrą, kartais būna dar niekam nepasakiusios dėl spaudimo, smerkimo ar nepalaikymo baimės. Arba būna tokių situacijų, kai artimoje aplinkoje jau būna pasikalbėjusios, bet negavusios palaikymo, ir vis dar svarsto, ką daryti. Būna moterų, kurios patyrė daug nemeilės iš savo motinų ir net negali pagalvoti, kad galėtų tapti mamomis: aš nenoriu, kad dar kas nors kentėtų taip, kaip aš kentėjau ir todėl negimdysiu, - sako jos.
Atėjusioms į mūsų centrą moterims ar pasiskambinus telefonu, mėginame jas prakalbinti, kad pasidalintų, ką galvoja, kaip vertina savo situaciją iš visų pusių, kad neskubėtų, apmąstytų, sužinotų apie siūlomą tęstinę mūsų centro pagalbą. Nors moterys visada linkusios skubėti, nori kuo greičiau priimti sprendimą arba kuo greičiau pasidaryti abortą, tuomet joms atrodo, kad bus lengviau. Taip dažnai moteris ir apsigauna, nes paskui, pasidariusios abortą, sako: aš tikrai negalvojau, kad man bus taip blogai, man niekas nesakė. Galvojau, kad tik išspręsiu problemą ir gyvensiu toliau kaip niekur nieko.
Taip, mes turime grupes moterims po aborto, po persileidimo ir po vaikelio mirties, teikiam ir individualias konsultacijas, bendradarbiaujam su Rachelės vynuogyno terapine programa moterims, kurios patyrė abortą ir negali susitaikyti ir sau atleisti. Tai atleidimo ir gydymo savaitgalis, organizuojamas moterims porą kartų per metus Vilniuje ir Kaune. Mūsų centras finansiškai prisideda, kad tokios rekolekcijos įvyktų. Mato Evangelijoje Rachelė verkia savo nužudytų vaikų, taip ir moterys, patyrusios abortą, rauda dėl vaikelio netekties. Padariusios klaidą, supranta, kad jos nebegali ištaisyti, jaučiasi kaip atsidūrusios aklavietėje. Ir ta Rachelės programa padeda joms susitaikyti su savimi, su prarastu vaiku ir su Dievu.
Aborto pasekmės ir ilgalaikė pagalba
Moterys labai realiai supranta, kad jos pačios padarė abortą. Taip, jos patyrė spaudimą, bet sprendimą priėmė jos pačios. Moterys mėgina atsukti laiko ratą. Dažnai jos sako, kad nieko ten dar nebuvo, aš susitvarkiau pačiu laiku, kaip gydytoja sakė, iki šeštos savaitės procedūra paprastesnė. Sovietiniu laikotarpiu tai buvo vadinama mėnesinių ciklo sureguliavimu. Tokia po terminologija paslėpta saviapgaulė kiek nuramindavo: nieko blogo nedarom, tik sureguliuojam mėnesines.
Kartais ateina moterys, patyrusios abortą prieš 20 metų ir pasakoja, tuomet nejautusios jokios kaltės, o kaip tik išgyvenusios palengvėjimą, kad nereikės dramatiškai keisti savo gyvenimo dėl vaiko. Tačiau po kažkiek metų ateina liūdesys, suvokimas, ką padariusios, jog tai buvęs jų vaikas ir net skaičiuoja metus, kiek dabar būtų tam vaikui metų.
Bet ateina gyvenime diena, ir moterys supranta pasidariusios abortą, tarsi iš tunelio išeina į šviesą, ir tuomet jas užgriūna jausmų lavina: kaltė, pyktis ant tų, kurie nepalaikė, kaltinimas vyrų, kurie ragino susitvarkyti ir žadėdavo gal po metų kitų vėl galėsim turėti vaiką, kai pasieksim tikslus, susikursim saugią buitį. Tačiau po aborto dažnai moteris nebenori net pažiūrėti į tą vyrą, o juo labiau turėti su juo intymius santykius, nes meilės vaisius iš jos buvo brutaliai iškrapštytas, išsiurbtas siurbliu, o vyras tos situacijos kontekste pasirodo silpnas, nesugebėjęs apginti jos ir vaiko.
Po tos žiaurios realybės kartais vyrai bando guosti, kad padės, viskas bus gerai. Betgi moteriai vienai pačiai reikės tai išgyventi, iškęsti visą skausmą, tuščių įsčių šauksmą. Tokia situacija, kai matai, kad kelio atgal nebėra, kad reikia išmokti susitaikyti.
Kaip vyksta susitaikymas? Reikia išmokti atleisti sau ir pamilti save iš naujo. Priimti save tokią, kokia esi. Taip, buvau silpna, taip, padariau klaidą, dėl kurios gailiuosi, bet aš turiu gyventi toliau dėl kitų savo vaikų, dėl savęs pačios. Kiekviena moteris nori būti laiminga, bet niekas tos laimės neatneša ant lėkštutės, turi susikurti pati. Net jei moteris patenka į krizę, išgyvena naktį, aišku, su psichologine pagalba ar dvasiniu palydėjimu išeinama iš tunelio į šviesą, bet tai - ilgas procesas. Vienoms moterims padeda psichologinė pagalba, kitoms dvasininko palydėjimas ir tikėjimas jas prikelia naujam gyvenimui.
Kartais krizė ugdo kompensacinę moterų galią, joms norisi imtis tokių veiklų, kurios įprasmintų tą vaiko auką, kuriomis kompensuotų netektį. Yra moterų, pasidariusių penkis abortus, bet dabar sugebančių spindėti gerumu ir tarnauti kitiems žmonėms. Net nepagalvotum, kad jos turėjo nelengvą praeitį ir turėjo daug iškentėti, išmokti atleisti sau ir susitaikyti su Dievu ir savo vaiku, nebepykti ant vyro, sukėlusio jos kančias.
Nes nė viena moteris nesidaro aborto, jei turi mylintį vyrą, kuris džiaugiasi žinia apie vaikelį ir palaiko moterį, kai poros geri santykiai ir tarpusavio supratimas. Dažniausiai moteris renkasi abortą, kai stokoja saugumo, dėmesio, meilės, švelnumo. Nėščia moteris, patirianti nesaugumą, baimę, užduoda sau daug klausimų: kaip aš sugebėsiu pasirūpinti savimi ir vaiku, ką pasakys artimieji, kaip būti vieniša mama, arba kaip visuomenė priims mane ir mano vaiką. Kaip reikės išgyventi, kai neatitiksiu pilnos šeimos statuso, kaip mano vaikas priims žinią, kad jis neturi tėčio.
Jau būdama nėščia, moteris suvokia, jog dabar jai gresia neatitikti to idealaus šeimos modelio. Tai irtu daugelį moterų paskatina darytis abortą, jos mąsto taip - jei negaliu duoti vaikui visko maksimaliai, tai geriau ir negimdyti.
Gyvybės langelis ir alternatyvos
Yra buvę atvejų, kai besilaukianti moteris nuo visų slepia savo nėštumą ir, sužinojusi mūsų centro kontaktus, skambina ieškodama pagalbos. Tuomet mėginame su ja kalbėtis. Jei moteris sako, kad tikrai negalės auginti vaikelio, jo nemylės, nekęs, pasakome, kad ji to ir neprivalo daryti, bet ką geriausio ji gali padaryti, tai saugiai išnešioti, saugiai pagimdyti ir perduoti vaikelį gyvybės langeliui arba palikti ligoninėje. Nes yra labai daug šeimų, kurios nori įsivaikinti, nori globoti naujagimius, laukia net kelerius metus, kol tarnyba pasiūlys įsivaikinti.
Tik kai moteris nepasidalina, jai atrodo, kad priėjo liepto galą. Kartais moteris uždaro save tarsi kalėjime ir kaip išeitį mato tik savižudybę. Arba pagimdo vaikelį ir jį slapta nužudo. Slepiamas nėštumas įstumia moterį į tokią krizę, kad net aptemsta protas, ir moteris gali imtis tokių veiksmų, už kuriuos paskui nebegali atsakyti. Tokiais atvejais padedam vaikelį saugiai išnešioti, pagimdyti, ir dalis pagimdžiusiųjų palieka kūdikius, o dalis, pamačiusios mažylį, įsimyli ir nori auginti. Motinystės jausmas neateina iškart, todėl drąsiname moteris, kad jos neprivalo jausti to motinystės jausmo ir nereikia dėl to savęs teisti, bet leisti sau išlaukti. Kartais pagimdžiusi iškart nepajauti, gal po kelių mėnesių tas jausmas ateis. Kiekvienai moteriai labai individualiai.
Dažnai galvojama, kad pas mus kreipiasi tik jaunos moterys. Anaiptol, ateina ir 25 ar 35 metų moterys. Kol moteris yra vaisinga, kol ji gali susilaukti vaikų, tol ją gali ištikti neplanuotas nėštumas. Būna šeimose, kurios turi 2 ar 3 vaikus, atkeliauja trečias ar ketvirtas, kaip siurprizas. Nors šeima žinojo, kaip saugotis, ir saugojosi neplanuoto nėštumo, bet dėl tam tikrų aplinkybių moteris pastoja. Būna tokių situacijų, kai ir vyras, ir moteris planavo vaiką, bet, kai moteris vieną dieną praneša, kad laukiasi, vyras sako: ne. Eik darykis abortą. Žinia apie nėštumą labai patikrina poros santykius, yra tarsi prevencinė patikra. Taip merginos gali patikrinti savo vaikinus, pranešdamos, kad laukiasi. Viena yra pasvajoti apie kūdikio laukimą, bet kai žinia realiai užklumpa, tuomet suvoki su visa atsakomybe.
Pagalbos tinklas ir savanorystė
Sąrašas teikiančių pagalbą Krizinio nėštumo centro puslapyje tikrai netrumpas. Ir turbūt didžioji dalis triūsia pas jus savanoriškai. Pas mus dirba socialiniai darbuotojai ir psichologai, kurie teikia emocinę ir psichologinę pagalbą nėščiosioms, kai jos kreipiasi ir reikia palaikymo. Teikiame emocinę ir psichologinę pagalbą viso nėštumo metu ir porą metų po gimdymo, jei reikia, suruošiam kraitelį, dovanojam vežimėlį, lovytę, sauskelnių ir pan. Jei materialinės problemos yra viena iš priežasčių, kodėl atsisakoma toliau lauktis vaikelio, mes sakome: dėl šito nesirūpinkit, mes tikrai padėsim. Taip pat nėščiosioms teikiamos teisinės konsultacijos, jei reikia dėl skyrybų, alimentų ir pan. Pas mus savanoriaujančios dulos padeda pasiruošti gimdymui, žindymui, aplanko moterį po gimdymo ir padeda tvarkytis buitį, ypač jei tai - pirmasis gimdymas ir nėra kitų artimų žmonių.
Pirmiausia svarbu motyvacija, kodėl nori savanoriauti ir kuo gali prisidėti, nes pagalbos reikia įvairios. Savo internetiniame puslapyje mes esame įvardiję, kokios pagalbos mums reikia, ir jei tik norit ir sugebat pagal savo profesinę sritį arba norit prisidėti pagal savo nerealizuotą pašaukimą prie pagalbos nėščiosioms ar prie pagalbos moterims auginti vaikelį, mes labai kviečiame. Mūsų centre dirba šeši darbuotojai nepilnu etatu ir turim apie 70 savanorių, norime, kad pagalba krizinio nėštumo atveju būtų teikiama kiekviename mieste. Ir mes to siekiame per Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijas. Ir kai moteris kreipiasi į gydytoją dėl aborto, jis pirmiausia turėtų pasiūlyti psichosocialinę konsultaciją pas krizinio nėštumo konsultantą, o ne iškart duoti siuntimą abortui.
Moterų yra labai įvairių: vienos yra išsilavinusios, nepriklausomos, turinčios stiprius socialinius ryšius, todėl dažnai globos joms nereikia, užtenka kartą per savaitę susitikti su psichologu, ir jos sėkmingai tvarkosi pačios. Tačiau yra jaunų merginų, kurios yra iš globos namų ar prekybos žmonėmis aukos arba augusios socialinės rizikos šeimose, tuomet iškyla visokių iššūkių. Todėl organizuojame savan...
Kaip jaučiamasi pasidarius abortą? 4 moterys dalijasi savo istorijomis
„Rachelės vynuogynas“ - kelias į atleidimą ir gijimą
Visuomenėje neretai įtikinėjama, kad abortas - nekaltas, rimtų padarinių nesukeliantis veiksmas, tačiau tai nėra tiesa. Didelė dalis moterų ar abortui pritarusių vyrų po šio žingsnio jaučia gilią kaltę, nerimą, nuolat prisimena negimusį vaikelį ir graužiasi. Ką daryti? Kaip nuraminti savo širdies skausmą? Kaip atgauti dvasinę ramybę ir išlipti iš savo pačių išsikastos kapo duobės?
Vienas iš būdų - psichologinės ir dvasinės pagalbos savaitgalis „Rachelės vynuogyne“. „Rachelės vynuogyno“ rekolekcijos - tai gilaus psichologinio ir dvasinio gydymo savaitgalis. Moterys, vyrai, vaikai, tėvai - visi, kurie prisidėjo ar buvo paliesti aborto arba persileidimo, gali dalyvauti rekolekcijose ir patirti atleidimo, susitaikymo malonę. Rekolekcijų dalyviai prisimena skaudžią aborto patirtį, patiria, kaip kūdikio praradimas paveikė jų praeitį ir dabartį. Saugi aplinka leidžia išlaisvinti visus užgniaužtus ir paslėptus jausmus.
Rachelės vardą vienas pirmųjų Biblijoje paminėjo pranašas Jeremijas (Jer 31, 15): „Nuaidėjo aimanos šauksmas Ramoje, raudojimas ir graudus verksmas! Rachelė rauda savo vaikų, - ji nesileidžia paguodžiama, nes jų nebėra.“ Ši moteris raudojo dėl Šiaurinės karalystės žlugimo ir izraelitų ištrėmimo į Babiloniją VI a. prieš Kristų. Evangelistas Matas šią Jeremijo pranašystę cituoja pasakodamas apie Erodo žiaurumą ir motinų kančią, kai Betliejuje, norėdamas sunaikinti Jėzų, Erodas išžudė visus dvejų metų ir jaunesnius berniukus.
Tačiau Viešpats nepalieka motinų be paguodos ir viltingo pažado. Jeremijo knygoje toliau rašoma: Taip kalbėjo VIEŠPATS: „Nustok aimanavusi, nusišluostyk ašaras, nes laukia atpildas už tavo vargą, - tai VIEŠPATIES žodis, - jie sugrįš iš priešų krašto!“ Rachelei pažįstamas kenčiančių motinų skausmas. Galbūt dėl to ir programa, skirta moterims susitaikyti su aborto ar persileidimo sukelta netektimi, pavadinta „Rachelės vynuogynu“. Vynuogynas - tai gyvybės vieta.
Šį judėjimą pradėjo amerikietė Teresė Burke. 1986 metais ji subūrė pirmąją terapinę paramos grupę moterims, patyrusioms abortą. Po aštuonerių metų „Rachelės vynuogynas“ buvo pristatytas kaip pagalbos moterims, kenčiančioms po aborto, modelis. Be pinigų, biuro ar reklamų „Rachelės vynuogynas“ ėmė plisti po Ameriką. 1999 metais šalyje buvo organizuojama 18 rekolekcijų, dar po metų - kone dvigubai tiek. Šiuo metu visame pasaulyje per metus įvyksta per tūkstantį rekolekcijų. Dievo gailestingumas šiuo būdu plinta apie 60 valstybių. Nuo 2012 metų „Rachelės vynuogyno“ rekolekcijos pradėtos vesti ir Lietuvoje.
Viena dalyvė liudijo: „Prieš rekolekcijas jaučiau nerimą, baimę, nenorėjau prisiminti traumos. Jaučiau kaltę. Rekolekcijose buvo įvairių akimirkų: palaimintų, graudžių, skausmingų. Jaučiau Dievo palaimą, įveikiau savęs neigimą. Po rekolekcijų jaučiuosi gyjanti, nors ir nesitikėjau, kad bus taip sunku. Moterys, kurios ryžtasi pereiti per emocinius sunkumus ir pačioje skausmo šerdyje sutikti gydantį Dievą, patiria didelių malonių. Viešpaties veikimas būna akivaizdus.“
Prieš 25-erius metus moteris pasidarė abortą. Tuo metu jai tebuvo 17 metų. Kūdikio tėvas - pirmoji merginos meilė - abejojo, ar kūdikis jo, mat poros santykiai jau buvo pašliję ir Audronė jau buvo nutraukusi draugystę. Merginos motina taip pat buvo sutrikusi. „Nesupratau, kad žudau. Ne kartą girdėjau, kad abortą darosi daug moterų ir čia nieko tokio. Tuo metu mokiausi 12 klasėje, norėjau pabaigti mokyklą ir stoti į aktorinį. Vaikas būtų sutrukdęs mano planams. Ji nepamena, kas ir kaip jai atliko procedūrą. Įstrigo tik tai, kad tądien labai pykosi su mama. Motina suabejojo, ar abortas - geras sprendimas. Audronė atsimena, kaip tąkart mamai išrėžė: „Apsispręsk!“ Jauna mergina tuomet dar negalėjo prisiimti atsakomybės už tokį rimtą sprendimą. Šiandien psichologė nieko nekaltina. Kad abortas daug ką sujaukė jos gyvenime, moteris suprato, kai negalėjo pastoti. Žvelgiant į dviejų mėnesių embriono nuotraukas, jai šmėkštelėjo mintis: „O gal pats Viešpats dėl aborto uždarė man įsčias?“ Suvokusi, kad nužudė pirmąjį savo kūdikį, ji atliko išpažintį, daug meldėsi ir atgailavo. Po kiek laiko Audronė su vyru susilaukė dukrelės, dabar mergaitė - jau pirmokė. Nors Viešpats išklausė maldų ir moteris pastojo, jos širdis tebejautė skausmą ir neužgydytas aborto žaizdas. Netrukus Dievo gailestingumas palietė moters sielą per „Rachelės vynuogyno“ rekolekcijas Airijoje. Rekolekcijose patirtas atleidimas ir Dievo meilė pripildė Audronės gyvenimą prasmės. Ji priėmė Viešpatį į kasdienybę, kasdieniai susitikimai ir įvykiai niekada anksčiau nebuvo tokie sodrūs ir tikri. Audronė - viena iš „Rachelės vynuogyno“ rekolekcijų vedėjų - stebisi, kaip radikaliai kartais po rekolekcijų keičiasi moterų, vyrų ir kitų aborto paliestų žmonių gyvenimai.
Didžiulį pokytį atskleidžia rekolekcijų dalyvių liudijimai: „Rekolekcijose pripažinau, kad vaikelis yra realus, jo mirtis reali, gedėjau ir liūdėjau jo. Pavedusi Jėzui, žinau, kad jis yra gyvas su Jėzumi, saugus, kad neteisia ir neatstumia manęs, o už mane meldžiasi. Taip pat išgyvenau, jog Jėzus buvo ir liūdėjo su manimi toje vaikelio netektyje, ir aš nebuvau viena. Besibaigiant rekolekcijoms jaučiuosi išvargusi, bet ir palengvėjo, mano našta atiduota Jėzui.“
Kaip „Rachelės vynuogynas“ skelbia Evangeliją - Gerąją Naujieną? - Evangelijoje labai dažnai minimas gydymas, kai žmonės su įvairiomis negaliomis ateina, būna atnešami ar pakviečiami pas Jėzų. „Rachelės vynuogynas“ - tokios rekolekcijos, į kurias žmones atveda skausmas, neviltis, noras išsilaisvinti. Rekolekcijose Dievas ypatingai nori gydyti. Jis suteikia išlaisvinimą. Saugioje aplinkoje žmogus atsiveria Dievo žodžiui, jį apmąsto, medituoja. Labai svarbu atleidžianti atmosfera. Kartais moterys metų metus eina išpažinties, gauna atleidimą už abortą, bet vis tiek netiki, kad joms atleista. Rekolekcijose daug psichologinių priemonių, sujungus su Dievo žodžiu, leidžia tuo patikėti. Įdomu tai, kad Dievas gydymui naudoja paprastas, mums lengvai suvokiamas priemones. Čia galima prisiminti, kaip Jėzus gydė vieną neregį. Jis paspjaudė seilių, paėmė purvo ir patepė neregio akis.
Po rekolekcijų pamažu atkuriamas ryšys su Dievu, savimi ir kitais. Ženklas, kad ryšys su Dievu atstatytas, yra tai, jog moterys aktyviau eina į bažnyčią, lankosi šv. Tvirtesnis ryšys su Dievu atneša permainas gyvenime. Rekolekcijų dalyvės, kurios anksčiau to norėjo, pakeičia darbus, užsiima veikla, kuria tikrai domisi. Sustiprėja jų vidinis žmogus. Po rekolekcijų keičiasi santykiai su vaikais. Motinos kitaip juos pamato. Dažnai dėl aborto vyksta neigiamų jausmų perkėlimas ant kitų vaikų. Motinos per daug kišasi į jų gyvenimus. Kai moteris patiria, kad jai atleista, ji nebelaiko savęs bloga mama, vaikams gali duoti daugiau laisvės, adekvačiau reaguoti į jų emocijas.
Esminis dalykas - patikėjimas, kad tau atleista, Dievo gailestingumo priėmimas, kaltės atnešimas Viešpačiui. Labai stiprus prisikėlimo vilties išgyvenimas. Moterys patiria, kad Dievas yra gyvas ir jų vaikai yra gyvi. Pereinama iš mirties į gyvenimą, numiršta su Jėzumi, kad su Juo prisikeltum. Tai - kryžiaus patirtis. Kryžius nėra mirtis, bet gyvenimas. Dievas atpirko per kryžių. Motinos išgyvena atpirkimo vaisius. Žinoma, gijimas - ilgas procesas. Rekolekcijos pastūmėja giliau domėtis, ieškoti psichologinės pagalbos.
Daliai moterų atrodo, kad aborto patirtis - praeityje, ir to prisiminti neverta. - Traumos yra kaip mazgai, jos užveržia emocijas. Užspaudžiamos blogos emocijos - baimė, pyktis, kerštas, neatleidimas, bet kartu slopinamos ir geros emocijos. Tada žmogus gyvena tarsi viena koja, bando gyventi apmirusia savo dalimi. O juk mūsų pašaukimas - kad gyvenimo būtų apsčiai.
Viskas prasidėjo nuo studijų Austrijoje, Tarptautiniame teologijos institute. Studijavau šeimos ir santuokos disciplinas. Ten atvyko Theresė Burke su dviem Pro Life judėjimo nariais. Jie vedė seminarą. Pajutau norą, kad tokie dvasinio susikaupimo susibūrimai atsirastų Lietuvoje. Po pusantrų metų surengėme pirmas rekolekcijas Lietuvoje. Kai komanda išaugo, suformavome dvi. - Jau seniai skaudėjo širdį, kad Lietuvoje daroma tiek daug abortų, nužudoma tiek daug vaikelių (kasmet apie 6000). Teresa seminare pasakojo, kad Amerikoje žmonės kovoja už negimusius vaikus. Galvojau: mitinguoti neisiu, bet rekolekcijas galiu rengti. Taip žmonės gautų gydymą, o iš rekolekcijų gimtų platesnis judėjimas už gyvybę. Noriu padėti žmonėms, kurie yra tokios visuomenės aukos, abortus pasidarę iš nežinojimo ar apsigavę. Man gaila jų ir norisi suvesti juos su Jėzumi.
Reikia šviesti visuomenę. Kartu su kolegomis iš Krizinio nėštumo centro (KNC) lankomės mokyklose ir kalbame apie gyvybės vertę bei aborto padarinius. Reikia apie tai kalbėti kur tik įmanoma, liudyti. Esminė žinia - kad abortu nužudomas žmogus. Ir tai turi baisius padarinius moteriai ir vyrui. Taip pat reikia dirbti su įstatymais, neduoti ramybės jų leidėjams, kalbėti, kad nėra gerai, kai abortai nedraudžiami. Antai Amerikoje judėjimo už gyvybę nariai apsimetė mokslininkais ir nuėjo į vadinamąsias „planuotos tėvystės“ klinikas, kuriose daromi abortai. Jie apsimetė, kad jiems reikia žmogaus audinių ir ilgai važinėjo derėtis, viską filmavo slapta kamera. Pasirodė, kad klinikos nelegaliai pardavinėjo 17 savaičių abortuotų vaikelių kūno dalis. Medžiaga buvo paviešinta, kilo didžiulis skandalas. Austrijoje organizuojamos maldos akcijos. Tikintieji meldžiasi prie klinikų, kur daromi abortai.
Jei jūs ar jūsų artimieji dėl aborto ar persileidimo esate patyrę vaikelio netektį, kviečiame dalyvauti „Rachelės vynuogyno“ rekolekcijose. Į jas registruotis galite el.
