Bananų augalas, deja, yra linkęs mirti, palikdamas tik savo atžalas. Ši problema, dar vadinama „Panamos liga“, kelia rimtą grėsmę ne tik bananų pramonei, bet ir milijonams žmonių, kuriems bananai yra pagrindinis maisto šaltinis.
Prieš dvi savaites Pietų Afrikoje vykusioje konferencijoje mokslininkai aptarė, kaip galima būtų suvaldyti mirtinos bananų ligos protrūkį kaimyniniame Mozambike. Ligos sukėlėjas - grybelis, kuris nesustabdomai keliauja po pasaulį. Pastaraisiais metais jis išplito Azijoje ir Australijoje, ten sunaikindamas augalus, brandinančius mūsų taip mėgstamus geltonus vaisius.
Panamos ligos kelionė ir plitimas
Bananus žudanti infekcija, liaudyje vadinama „Panamos liga“, o mokslo žinynuose - Fusarium oxysporum f.sp. cubensis Tropical Race 4 (arba „Foc-TR4“), pirmą kartą pietryčių Azijoje pastebėta dar XIX amžiuje, o to paties amžiaus pabaigoje jau išplito į Australiją. Grybelis veisiasi augalų šaknyse ir kyla aukštyn per ksilemą, užkemša kanalus, kuriais teka skysčiai, todėl bananų žolė nuvysta ir supūva. Nors liga, kurią galima vadinti pačia baisiausia augalų infekcija pasaulyje, žinoma jau daugiau nei 150 metų, ji iki šiol yra nepagydoma. Dabar ji išplito Taivanyje, Indonezijoje, pasiekė Kinijos žemyninę dalį ir sunaikino bananų pramonę Australijos Darwino regione.
Visas optimizmas, kurį mokslininkai jautė po konferencijos Keiptaune, išgaravo jau po kelių dienų, kai buvo išplatinta nauja ataskaita apie grybelio užpultą Mozambiko ūkį. Konferencijoje dalyvavę mokslininkai laikėsi prielaidos, kad grybelis užsiveisė tik viename izoliuotame plotelyje. Bet ataskaita parodė, kad infekcija išplito po visą plantaciją - iš pradžių tikėtasi, kad užkrėstas yra tik 50 hektarų plotas, bet išaiškėjo, kad grybelis išplito per 1400 hektarų. Kitaip tariant, 7 milijonai banano augalų buvo pasmerkti nuvyti ir supūti.
„Ateitis labai niūri. Jeigu ūkininkavimas nebus staigiai nutrauktas, nėra nė menkiausios galimybės sustabdyti tolesnį infekcijos plitimą“, - sakė Pietų Afrikos augalų patologas Altusas Viljoenas, suorganizavęs jau minėtą konferenciją. Blogiausia, pasak mokslininko, yra tai, jog sparčiai plintanti bananų liga kelia grėsmę pasėliams ir už Mozambiko ribų. Grėsmė Afrikos ūkiams - tai grėsmė visai pasaulinei populiariausio vaisinio augalo pramonei.
Bananų reikšmė pasauliui ir Afrikai
Komerciniu požiūriu bananų metinė rinka yra 8 mlrd. JAV dolerių vertės. Jungtinių tautų Prekybos ir raidos konferencijoje skelbta, jog šie vaisiai yra daugiau nei 400 mln. žmonių pagrindinis kalorijų šaltinis. Nors didesnė dalis bananų yra auginama Azijoje, afrikiečiai yra labai nuo jų priklausomi. Pavyzdžiui, tokiose šalyse, kaip Ruanda ir Uganda, vidutinis bananų suvartojimas yra apie 230 kilogramų žmogui per metus. Tai yra dešimtimis kartų daugiau nei suvartoja europiečiai. Kitaip tariant, bananų išnykimas reikštų, kad šiose šalyse prasidėtų badas.
Istorinės pamokos: nuo Gros Michel iki Cavendish
Tai nėra pirmas ligos protrūkis - XX a. pradžioje ji buvo išplitusi kartu su bananų veisle Gros Michel - visai kita, nei esame pratę matyti dabar. Tie bananai sukrovė turtus tokioms kompanijoms, kaip „Dole“ ir „Chiquita“. O pastarosios pradėjo taikyti tokį žemės ūkio modelį, kurio pagrindas yra monokultūra - jis kur kas panašesnis į greito maisto pramonę, nei į tradicinę žemdirbystę. Tiesa, vėliau Gros Michel veislę milžinišku greičiu pradėjo naikinti Fusarium variantas „Race 1“. Iki 1960 metų ši veislė buvo iš esmės sunaikinta. Ją pakeitė šiandien viso pasaulio prekybos centruose matoma „Cavendish“ veislė. Iki tol ji buvo vertinama kaip menkavertė - prastesnio skonio, ne tokia patvari. Bet vaisių prekybos įmonės, kurioms dėl Gros Michel išnykimo kilo bankroto grėsmė, pradėjo auginti prastuosius „Cavendish“ bananus.
Mozambiko tragedija ir galimos priežastys
Teisingumo dėlei reikia paminėti, kad Mozambike bananų pramonė nėra pagrindinis maisto šaltinis - tai yra komercinis augalas. Mozambiko geografinė padėtis yra patogi į eksportą orientuotam verslui: bananai gali būti laivais gabenami į Šiaurę, į Europos ir Vidurio Rytų rinkas. Bent jau toks buvo planas 2008 metais, kai buvo pasodinti pirmieji daigeliai. Ūkių steigimą finansavo „Chiquita“ - didžiausi ir seniausi bananų augintojai pasaulyje. Lūkesčiai buvo milžiniški. Iš Mozambiko ūkių netrukus buvo gabenama net 30 proc. visų šios kompanijos bananų - o tuometinio „Chiquita“ generalinio direktoriaus Fernando Aguirre'o teigimu, per metus iš šių vaisių kompanija uždirba net po 2 mlrd. JAV dolerių.
Mozambiko plantacijos galėjo palaikyti pastovią pasaulinę bananų kainą ir stabilias kainas, o taip pat būtų labai naudingos vietinei ekonomikai - šiuose ūkiuose įdarbinti net 3000 žmonių. Bet 2010 metais „Chiquita“ pasitraukė iš Mozambiko, sprendimą motyvuodami nesugebėjimu užtikrinti pakankamai aukštos bananų kokybės ir problemų, kurias kelia piratavimas ties Afrikos krantais.
Vienas iš svarbiausių klausimų šioje istorija - kaip grybelis pateko į Mozambiką. Konferencijos dalyviai pateikė dvi galimas versijas. Viena - kad grybelius su savimi netyčiomis atsigabeno darbininkai iš Filipinų, padėję pastatyti bananų plantacijas. Ši infekcija yra tokia virulentiška, kad net žiupsnelis grybeliu užkrėstos žemės batuose arba ant darbo įrankių gali sukelti visą žemyną apimančią infekciją. O Filipinuose „Foc-TR4“ siautė nuo praėjusio amžiaus pabaigos. Kita idėja - kad liga bananų jau laukė dirvoje, dar iki geltonųjų vaisių plantacijų atsiradimo Mozambike. Mokslininkai mano, jog taip nutiko ir Malaizijoje, kuomet praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio pabaigoje ten buvo pradėti auginti „Cavendish“ bananai, kuriuos nusiaubė vienas iš pirmųjų „Foc-TR4“ protrūkių.
A. Viljoenas įsitikinęs, kad bus nustatyta, jog grybeliai atkeliavo iš Filipinų. Kad ir kokia bebūtų grybelių kilmė, akivaizdu, jog naujosios Mozambiko plantacijos nebuvo pasirengusios galimai infekcijai. Daugelyje pasėlių augalai buvo laistomi iš tų pačių vandentiekio taškų - taikant tokią praktiką, vanduo, į kurį pateko grybelis, užkrėstų iškart didelius plotus. Vanduo iš bendro drėkinimo šaltinio buvo viena iš svarbiausių priežasčių, išnaikinusių Gros Michel veislę XX a. viduryje. Dar vienas tikėtinas ligos plitimo vektorius yra vietiniai gyventojai, į namus einantys per bananų pasėlius. Mozambiko bananų ūkių komplekso vadovas Jackas Dwyeris paskelbė, jog kasdien į ūkį ateidavo ir iš jo išeidavo daugiau nei 2500 žmonių ir 100 transporto priemonių.
Ateities iššūkiai ir galimi sprendimai
Dėl infekcijų serijos bananų pramonė sukruto. Vos prieš penkerius metus „Chiquita“ vadovas F. Aguire'as yra sakęs: „Esame tikri, kad Panamos liga yra labai ribota grėsmė ir jos išplitimui reikės labai, labai daug metų, net jei ji išplistų už Azijos ribų“. Bet sužinojus, kas dedasi Mozambike, įmonės pozicija staiga pasikeitė. „Būtų kvaila į tai nekreipti dėmesio“, - sakė įmonės atstovas spaudai Edas Lloydas. Pasak jo, Panamos liga yra ilgalaikė grėsmė visai pramonei - jau esama informacijos apie infekcijos židinius Jordanijoje ir Omane. E. Lloydas taip pat patvirtino, kad „Chiquita“ ieško pamainos „Cavendish“ veislei.
Viena iš galimybių - modifikuota vaisiaus versija, kuriama Taivanyje. Veislės, kurios kodinis pavadinimas yra GCTCV 219, vaisiai yra saldesni už mums įprastus ir jų rinkimas yra kiek labiau komplikuotas nei „Cavendish“ bananų, tačiau jie yra labai atsparūs Panamos ligai. Dabar veislė bandoma Filipinuose ir Australijoje. Jos privalumas - kad tai nėra genetiškai modifikuota veislė - jos išvedime panaudotas „somakloninės variacijos“ metodas - atsparesnių augalų rankinis atrinkimas ir dauginimas. Tiesa, patys bananų augintojai teigia, kad GMO bananų trūkumas būtų ne vaisiai ir ne technologija, o vartotojų baimė.
Dar viena galimybė yra alternatyvios bananų veislės, nuo mums įprastinių besiskiriančios labiau. Tiesa, tam reikėtų naujų pakavimo technologijų, tačiau rinka, patyrusi perversmą po Gros Michel išnykimo, galės tai išgyventi ir dar kartą. O jeigu vartotojų ir valdžios požiūris pasikeistų, bananų augintojai mielai hibridizuotų bananus su grybeliams atspariais pipirais. Mokslininkų teigimu pats geriausias ginklas prieš grybelius yra įvairovė. Pasak jų, komercinį bananų auginimą pakeitus iš monokultūrinio (mat visi prekybos centruose bananai iš esmės yra vienas kito klonai) į daugiaveislį, su daug grybeliams atsparių veislių, plantacijos galėtų lengviau apsisaugoti nuo ligos, o vartotojams būtų pamaloninti gomuriai kitokiais bananų skoniais.
Bananų ekspertų teigimu, „Cavendish“ bananai iš tiesų yra prasto, blankaus skonio - Indijoje, kur vietiniuose ūkeliuose žmonės augina net 600 šio augalo veislių, „Cavendish“ pašiepiamai vadinami „viešbučių bananais“.
Apie bananų žieves
Bananmedžio auginimas ir priežiūra
Bananmedis (lot. Musa) - tai bananinių šeimos augalas, kuris natūralioje gamtoje aptinkamas tropinėje Azijoje, Afrikoje ir Australijoje. Šioje bananmedžių gentyje suskaičiuojama daugiau nei 50 bananų rūšių, kurių dauguma yra kultūriniai. Įdomu tai, kad šis augalas buvo pavadintas 63-14 m. pr. Kr. gyvenusio Cezario rūmų gydytojo A. Musa vardu.
Bananmedis yra daugiametis žolinis augalas, turintis trumpą stiebą ir labai stambius lapus. Natūralioje gamtoje bananmedžiai gali išaugti iki 15 m aukščio, kurių lapai gali siekti net 4 m ilgį. Namuose auginami bananmedžiai yra gerokai mažesni - tinkamiausiais kambaryje auginamais bananmedžiais yra įvardijami Musa coccinea Andrews ir Musa velutina Wendl. Tai - gana nedideli bananmedžiai, kurie gali pasiekti 1-1,3 m aukštį, o jų lapai įprastai siekia iki ne daugiau nei 60 cm ilgį. Namų sąlygomis auginami bananmedžiai užmezga 5-7 cm ilgio vaisius.
Kokią namų vietą parinkti bananmedžiui?
Bananmedis geriausiai jaučiasi erdviose ir šviesiose patalpose. Svarbu įvertinti, kad bananmedis auga ganėtinai greitai, todėl jam namuose reikės skirti ganėtinai daug vietos. Nors dauguma kambarinių augalų nemėgsta pernelyg intensyvios šviesos, tačiau bananmedžiui tai negalioja - jam patiks net ir labai saulėta namų vieta (pavyzdžiui, kambarys, kurio langai yra pietinėje ar rytinėje pusėje). Svarbu pasirūpinti, kad bananmedžio nepasiektų skersvėjis, nes tai šį kambarinį augalą gali net pražudyti. Bananmedžiai nebijo tiesioginių saulės spindulių, todėl šiltomis vasaros dienomis šis augalas puikiai jausis balkone ar terasoje.
Tinkama oro temperatūra
Bananmedis yra kilęs iš šiltų kraštų, todėl jam bus reikalinga pakankamai šilta patalpa. Ištisus metus oro temperatūra turėtų būti ne žemesnė nei 16 laipsnių Celsijaus: temperatūra gali svyruoti nuo 16 iki 25 laipsnių šilumos.
Kartais bananmedį ryžtamasi auginti lauke, tačiau įvertinkite tai, kad mūsų klimato sąlygos šiam augalui gali būti pražūtingos. Jei vis dėlto nuspręstumėte paeksperimentuoti, prieš žiemą bananmedžio stiebą apšiltinkite jį aprišdami, o augalo lapus apdenkite šienu ar lapais. Žiemos laikotarpiu bananmedis gali būti laikomas ir tokiose patalpose, kuriose yra ganėtinai tamsu, ir pakankamai saulėtame kambaryje (jei augalo neperkelsite į tamsesnę ir vėsesnę vietą, jis gali augti net ir žiemos metu).
Kaip dažnai laistyti bananmedį?
Šiltuoju metų laiku bananmedis laistomas pakankamai gausiai ir dažnai, o žiemą - saikingai. Šiam augalui labiausiai tinka drungnas minkštas vanduo. Žemė vazonėlyje visada turi būti drėgna, jei oras patalpose yra labai sausas, bananmedžio lapus vertėtų apipurkšti vandeniu. Pasirūpinkite, kad vazonėlio lėkštutėje neužsistovėtų vanduo - jo perteklių visuomet nupilkite.
Bananmedžio persodinimas
Bananmedis persodinamas pavasarį arba vasarą (tą geriausia atlikti kas 2-3 metus). Tam vertėtų pasirinkti pakankamai erdvų vazoną, nes turėdamas daugiau erdvės bananmedis augs sparčiau. Bananui tinka kompostinės, lapinės, durpinės žemės ir smėlio mišinys, į kurį vertėtų įmaišyti ir medžio anglies gabalėlių (dideliems ir seniems augalams taip pat reikėtų pridėti molingos žemės). Persodintą bananmedį gerai palaistykite ir pašalinkite vandens perteklių iš vazono lėkštutės.
Bananmedžio trąšos
Vasaros laikotarpiu bananmedis tręšiamas kas dvi savaites oraganinėmis ir mineralinėmis trąšomis. Bananmedžiui galima naudoti universalias kambarinių augalų trąšas, tačiau geriausia rinktis tokias, kurių sudėtyje yra pakankamai daug kalio. Vertėtų vengti azoto trąšų, ypatingai ramybės periodu (rudenį ir žiemos pradžioje). Bananmedį tręškite saikingai, laikydamiesi ant trąšų pakuotės pateiktų rekomendacijų.
Bananmedžio dauginimas
Peržydėję ir subrandinę vaisius bananmedžiai nudžiūva, o iš šakniastiebio išauga nauji ūgliai. Juos atskirkite nuo motininio augalo ir toliau auginkite tame pačiame vazone (kai vazonas taps per ankštas, juos galėsite persodinti į naujus vazonėlius). Kai bananmedis išauga pakankamai didelis, jį galima įpjauti ties pamatu, nes tai paskatins naujų ūglių augimą. Taip pat bananai gali būti dauginami vaisių subrandintomis sėklomis, kurios sėjamos į durpių ir smėlio mišinį. Jei oro temperatūra bus 20-25 laipsniai Celsijaus, sėklos turėtų sudygti maždaug per mėnesį.
Bananmedžio mirtis - natūralus ciklas
Bananų medžiai miršta nuėmus derlių. Bananų augalai užauga ir užaugina vaisius maždaug per devynis mėnesius, o po derliaus nuėmimo augalas miršta. Tai skamba liūdnai, tačiau tai yra natūralus bananmedžio gyvenimo ciklo etapas. Bananų medžius, iš tikrųjų daugiamečius augalus, sudaro sultingi „pseudostemai“, kurie iš tikrųjų yra lapų apvalkalų cilindrai, galintys užaugti iki 6-7,5 metrų aukščio. Jie kyla iš šakniastiebio ar gumbasvogūnio. Kai augalas subrandina vaisius, jis miršta. Tuomet atžalų arba „kūdikių“, augančių pagrindinio augalo pagrinde, pradeda augti. Šiuos atžalus galima pašalinti ir persodinti, kad augtų nauji bananų medžiai, arba vieną ar du galima palikti augti vietoje motininio augalo.
Taigi, nors motininis medis ir nunyksta, jis beveik iš karto pakeičiamas „kūdikių“ bananų daigais. Kadangi jie auga iš motininio augalo gumbasvogūnių, jie bus identiški jam visais atžvilgiais. Jei jūsų bananų medis miršta po vaisiaus davimo, nesijaudinkite - tai natūralus procesas, užtikrinantis augalo tęstinumą per atžalas.
Pats augalas miršta, tačiau jo vietoje lieka „vaikas“, kuris auga toliau. Visos teisės saugomos.
