Baletas vaikams - tai puiki galimybė mažuosius žiūrovus supažindinti su scenos menu, lavinti jų vaizduotę ir emocinį intelektą. Operos ir baleto teatre vaikams siūlomi įvairūs spektakliai, atitinkantys skirtingas amžiaus grupes ir interesus.
Baleto žanro ypatumai vaikams
Baletas vaikams pagal W. A. „Užburtos akys“ - tai šiuolaikiška ir mocartiškai linksma tikros draugystės ir pirmos meilės istorija. E. T. A. Vienas pagrindinių baleto veikėjų - keistasis profesorius Kopelijus. Jo didžiausias troškimas ir tikslas - visus žmones padaryti laimingus, kad jie darniai gyventų ir niekada nesipyktų. Profesorius svajoja sukurti galingą robotų imperiją. Kaimynystėje gyvenantys Klara ir Natanaelis - geriausi draugai. Šitie nenaudėliai nuolat dūksta, triukšmauja ir ginčijasi kieme, nes jų interesai ir norai ne visada sutampa. Kartą jie labai smarkiai susipyksta. Profesorius, slapta stebėjęs jų konfliktą, likusiam vienam Natanaeliui surengia savo paties sukurtų lėlių paradą. Natanaelis lieka be žado išvydęs gražuolę Olimpiją - lėlę, su kuria neįmanoma susipykti. Pamačiusi, kad Natanaelis bendrauja su kita mergaite, Klara puola į neviltį. Profesorius ir vėl skuba į pagalbą. Jis siūlo Klarai išsirinkti naują draugą, kuris visada bus šalia ir vykdys visus jos norus.
Premjera 2022 m. Gruodį ir sausį pelnytai galima tituluoti teatro vaikams mėnesiais. Prieš Kalėdas - kasmetinės baletinės spragtukiados ir kiti repertuariniai maratonai. Scenos menų kritikės Rima Jūraitė ir Aušra Kaminskaitė kalbasi apie festivalinį ir repertuarinį teatrą vaikams, apie jiems kuriamą šiuolaikinį cirką, dramą, operą, objektų teatrą ir kitus žanrus, apie ne tik vaikams (o gal būtent kaip tik ne vaikams?) skirtą teatro visai šeimai fenomeną.
Teatro kritikų įžvalgos apie teatrą vaikams
Rima Jūraitė pastebi aiškią tendenciją: apie spektaklius vaikams daugiausiai rašo teatro kritikai, kurie patys susilaukia vaikų ir tuomet keliauja per visų amžiaus grupių repertuarą. Vis dėlto skaitomi tik kai kurie tekstai, dažnai jų eilė taip ir neateina. Būna recenzijų, kurių negalima neskaityti, pavyzdžiui, net trys autoriai rašė apie „Lėlės“ teatro „Pinokį“ ir kilo įspūdis, kad visi jie lankėsi skirtinguose spektakliuose. Tai intriguoja, įdomu palyginti, kaip įvairiai kolegos matė tą patį darbą.
Aušra Kaminskaitė teigia, kad šiųmetės KITOKIO recenzijos (Dovilės Zavedskaitės ir Kamilės Žičkytės) buvo daugiausiai atpasakojamojo pobūdžio. R. Jūraitė sutinka, kad tai labiau apžvalgos negu recenzijos, bet pripažįsta, kad Dovilės Zavedskaitės apžvalga buvo labai išsami ir gražiai papasakota. A. Kaminskaitė nesupranta, kokia prasmė išvardyti spektaklyje atliktus veiksmus, tačiau pripažįsta, kad tokios recenzijos turbūt atitinka festivalį. Ji jaučiasi išlepinta Gintarės Masteikaitės organizuotų „Naujojo Baltijos šokio“ ir „Naujojo cirko savaitgalio“, kuriuose išties jautiesi dalyvaujantis dideliame renginyje, o ne intensyviose užsienio spektaklių gastrolėse.
R. Jūraitė sako, kad šiemet matėsi aiškios tendencijos: visuose spektakliuose (išskyrus „Lapkričio 20-ojoje“, kuris buvo skirtas dar ir visai kito amžiaus auditorijai) būta objektų teatro, jo buvo net ir naujojo cirko spektaklyje „Tvarkos diena“. A. Kaminskaitė sutinka, kad svarbiausia, jog jauti jungtį, nesvarbu, ar taip susiklostė atsitiktinai. Ji pažymi, kad objektų teatro palyginti nedaug, nors turime „Stalo teatrą“, kuris tuo užsiima jau seniai, ir kitų kūrėjų, parengiančių vieną kitą objektų teatro spektaklį. Vis dėlto KITOKIAME visuomet rodyta nemažai šio žanro darbų. Šiandien tai džiugina, nes vaikai pratę laiką leisti prie ekranų, o objektų teatras puikiai lavina vaizduotę, rodydamas, kad pats gali sukurti kažką netikėto, moko pamatyti gyvybę šaukšte, puodelyje, kaladėlėje. Tačiau „Stalo teatro“ spektakliuose daug religinio turinio, kuris gali trikdyti.
Operos vaikams specifika
A. Kaminskaitė pritaria, kad festivalyje yra neryški jungtis, ir negali paneigti, kad KITOKS paskatino teatro vaikams idėjų proveržį Lietuvoje. Ji siūlo pereiti prie kito specifinio žanro - operos vaikams. Neseniai žiūrėta spektaklis „Penki Merės stebuklai” (kompozitorė Raminta Šerkšnytė) Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). R. Jūraitė mano, kad opera vaikams, ypač kamerinėse erdvėse, gali būti nepaprastai paveiki. Svarbu nepamiršti vaikų auditorijos, pasirinkti tinkamą trukmę bei išraiškos priemones. Ir, svarbiausia, būtina pasitelkti ne vien antraeilius ar trečiaeilius solistus, kurie nėra stipriai užimti teatre ir dėl to tradiciškai išdeleguojami į vaikišką repertuarą. Opera vaikams Lietuvoje visais laikais buvo apleistas žanras, tarsi jauniausiai publikai skirtoje operoje užtektų tik padainuoti, pavaidinti ir suręsti scenovaizdį iš dekoracijų sandėlyje sukauptų likučių.
R. Jūraitė yra kamerinės operos vaikams šalininkė. Jos manymu, visose didžiosiose scenose egzistuoja ta pati problema. Štai ir LNOBT orkestro duobė atitolina sceną, kartu ir spektaklį, nuo žiūrovų salės. Mažam žmogui iš taip toli tikrai nelengva suvokti operą - dažnai vaikams tai yra dar ir labai netikėtas, neįprastas žanras. Kita vertus, opera gali būti labai įvairi, ne vien tradiciniu pavidalu. Pavyzdžiui, kadaise LIFE festivalyje rodytas britų kompanijos „Opera Circus“ spektaklis, kurį anuomet žiūrėta būnant vos dešimties: nors nėmaž neprisimena siužeto, tačiau iš klasikinės operos ištraukų, gyvos muzikos, judesio, plastikos ir pantomiminių elementų sukurtas šou paliko neišdildomų įspūdžių.
Grįžtant prie „Penkių Merės stebuklų“, iš profesinės pusės R. Jūraitę pradžiugino tai, kad šiame pastatyme rado vietą ir tie dainininkai, kurie šį sezoną galbūt nėra pernelyg užimti kitais vaidmenimis. A. Kaminskaitė mano, kad šį vaidmenį svarbu pateikti kaip šaržą, o šaržuoti operistams sekasi lengviau. R. Jūraitė pabrėžia, kad labai svarbu, jog šaržas nebuvo „perspaustas“ - tai dažnai nutinka suaugusiųjų operos repertuaro spektakliuose. Vis dėlto „Penkis Merės stebuklus“ jai, jau suaugusiam žmogui, žiūrėti buvo sudėtinga. Nors puikiai žino literatūrinį Merės Popins personažą, bet operos siužetas komplikuotas, apipintas šalutinėmis temomis, todėl nė nesugebėjo priskaičiuoti penkių stebuklų. Spektaklyje visko vyko tiek daug, kad ir suaugęs gali paklysti, bet galbūt intensyvi kaita kaip tik pritraukia vaikus. Tačiau vertinti iš vaiko perspektyvos sudėtinga.
Vaikų patirtis teatre
A. Kaminskaitę glumina, kai vaikai jiems skirtuose spektakliuose verčiami sėdėti ramiai. Ji mano, kad dažnai į spektaklį jie ateina kaip į įvykį: ne ramiai žiūrėti, bet pabūti. Todėl pritaria dėl didelės ir atribojančios LNOBT salės. Panaši situacija ir stebint spektaklius Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje. Pavyzdžiui, „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ (rež. Jonas Tertelis) - puikus, gražus, jaudinantis spektaklis. Tačiau trikdo didelis atstumas, iš kurio vaikai turi sekti veiksmą scenoje: jie mato vaizdą, bet negali jaustis jo dalimi.
R. Jūraitė teigia, kad net jeigu to ir nesiekiama, tokioje salėje vis tiek jauti, kad teatrą vaikams pateikia kaip kažką labai rimto. A. Kaminskaitė sutinka, kad vaikai tildomi, kad netrukdytų žiūrėti kitiems, neužstotų vaizdo ir pan. Klasikinė frazė: „Nurimk, nes kiti nemato per tavo spurdėjimą“ - bet gal ir nereikia matyti? Jei vaikai susidurtų su žaidimu, niekam nekliūtų, kad kažkas kažko nepamatė ar neišgirdo. Tokių problemų kur kas mažiau spektakliuose, kuriuos vadina kelionėmis: Olgos Lapinos „Apie baimes“, Saulės Norkutės „Kaltūnas“, netgi Pauliaus Tamolės „Raudonkepurė“. Čia vaikai žaidžia, patiria.
R. Jūraitė pabrėžia, kad nuo tam tikro amžiaus vaikai yra visiškai pajėgūs nesikankindami išbūti ir tradicinį - savo vietą salėje turinčio žiūrovo - statusą. Štai klasikinio išplanavimo Vilniaus Mažojo teatro salė: ji - kamerinė, todėl žiūrėdami „Mamą katiną“ (rež. Evaldas Jaras) vaikai garsiai reagavo į veiksmą scenoje, taip pat reagavo ir aktoriai - jie mėtė replikas atgal. A. Kaminskaitė džiaugiasi, kad vaikai nėra ignoruojami. Ji prisimena save vaikystėje, o dabar mato ir iš šalies, kad vaikai teatre nuolat kalbasi su aktoriais: kartais klausia, kartais nurodo veikėjams, į kurią pusę jiems eiti ar kažko ieškoti. Labai svarbu, kad aktoriai pradeda suvokti vaikus esant salėje ir klausyti, ką jie kalba spektaklio metu. Dažniausiai spektaklis turi dramaturgiją, kurią būtina sekti - tada vaikai pradedami laikyti kvailiais: jie rėkia aktoriui, ką šis turi daryti, o jis apsimeta, kad jų negirdi.
R. Jūraitė pastebi, kad vaikams skirtuose spektakliuose dažnai siužetas pernelyg sureikšminamas: čia pavojinga užsižiopsoti, nes po to gali apskritai nebesupaisyti įvykių. Bet štai festivalyje KITOKS matytas naujojo cirko spektaklis, kuris atmeta siužetą kaip būtiną elementą perteikti istorijai. Naujasis cirkas Lietuvoje jau turi savo suaugusių gerbėjų ratą, tuo tarpu vaikams vis dar daugiausiai siūlomas tradicinis cirkas, kuriame pudelis priverstas minti dviratuką.
A. Kaminskaitė mini, kad Kamilė Žičkytė savo tekste taip pat minėjo, jog Lietuvoje retai susiduriama su naujojo cirko spektakliais vaikams. Regis, nuolat kartojant, kad „Naujojo cirko savaitgalio“ spektakliai yra skirti ne vaikams - tuo jau įtikinta suaugusiuosius. Tačiau ilgą laiką (tradicija nutrūko 2017-aisiais) festivalyje „Naujojo cirko savaitgalis“ beveik kasmet būdavo atvežama po spektaklį, skirtą visai šeimai. Dažniausiai jie būdavo rodomi Menų spaustuvės kieme - daugiausiai būta akrobatikos ir žongliravimo spektaklių. Cirkas yra vienas universaliausių scenos meno žanrų. Jis, galima sakyti, tiesiogiai apeliuoja į žmogaus instinktus ir emocijas. Žinoma, yra spektaklių, kurie vaikams nebūtų įdomūs - tai konceptualūs, metaforų kupini darbai. Taip pat nė neverta kalbėti apie nuogą kūną ar kitus dalykus, kuriuos ne visi tėvai nori rodyti savo vaikams. „Tvarkos diena“ yra puikus pavyzdys, kai visiškai paprastomis priemonėmis ir stipria, tačiau nebūtinai išskirtine technika, galima sukurti mielą cirko spektaklį. Labai svarbu, kad tai - dažniausiai neverbalinę kalbą naudojantis menas. Kai yra labai daug teksto (operoje, dramos teatre), sunku išlaikyti dėmesį. Klasėje vaikai sunkiai išlaiko dėmesį 45 minutes. Kodėl tikimasi, kad teatre jie išbus susikaupę ilgiau, ypač, kai dažniausiai šalia nėra draugų, su kuriais galėtų šnektelėti? Tiesa, Paulius Tamolė „Teatro žurnalo“ anketoje užsiminė apie storytelling metodo pritaikymą spektakliuose vaikams, tačiau A. Kaminskaitė nesamačiusi tokių pavyzdžių, tad negali įsivaizduoti, kaip tai veikia vaikus. Ji mano, kad tie spektakliai, kuriuose naudojama mažiau žodinės kalbos, yra kur kas palankesni vaikams.
R. Jūraitė sutinka, kad „Tvarkos diena“ - puikus pavyzdys, kaip teatras gimsta tarsi iš nieko. Užtenka to, kad esi pats. Šiame spektaklyje buvo daug nuostabos, grožio ir džiaugsmo. Cirko žanras labai dinamiškas, jame pageidaujama, kad žiūrovas reaguotų esamuoju momentu. A. Kaminskaitė, kalbant apie plepėjimą, mini, kad vienas labiausiai teatre vaikams ją „nužudančių“ dalykų yra aktorių komentarai, skirti tėvams.
Teatras paaugliams
R. Jūraitė teigia, kad paaugliai - 12-18 metų žiūrovai - yra dar viena žiūrovų amžiaus grupė, kuri išaugo iš teatro vaikams repertuaro, bet galbūt dar nepasirengusi žiūrėti suaugusiųjų repertuaro spektaklius. Jiems skirtas teatras - retas reiškinys Lietuvoje. Tačiau pagaliau atsirado ir paaugliams aktualesnio teatro. Pavyzdžiui, „Atviras ratas“ pakankamai tikslingai orientuojasi į paauglių auditoriją. Manoma, kad vyresni nei 14 metų paaugliai galėtų sėkmingai žiūrėti „Meno ir mokslo laboratorijos“ spektaklius: „Dalykus“ ir „Errorus“. Ypač pastarasis spektaklis tinkamas jaunimui: nors jame labai daug informacijos ir teksto - jis rečituojamas, populiariai pateikiama atsitiktinių mokslinių atradimų samprata.
A. Kaminskaitė pabrėžia, kad paaugliai kur kas šilčiau reaguoja į spektaklius, kuriuose kalbama jų kalba. R. Jūraitė mini „Lapkričio 20-ąją“ kaip naują dalyką teatro kontekste: pirma - iki šiol visiškai nenagrinėta tema, antra - tai dokumentinis teatras paaugliams, trečia - spektaklio kūrėjai jį skyrė labai siauro amžiaus tarpsnio (15-18 m.) žiūrovams. A. Kaminskaitė pripažįsta, kad spektaklis prailgo, bet juk jis skirtas jaunesnio amžiaus žiūrovams. Po spektaklio daugybė jaunų žmonių kalbėjo apie tai, kad viską suprato. Taigi, svarbiausias „Lapkričio 20-osios“ tikslas - edukacija. Nesistebima, kad daugybei žiūrovų, nepatenkančių į tikslines spektaklio auditorijos amžiaus ribas, buvo nuobodu - juk čia kalbama paauglių kalba. Teatras paaugliams skiriasi nuo teatro suaugusiems: jiems jau suprantamos suaugusiųjų spektakliuose naudojamos išraiškos priemonės, bet kalbėjimo būdas ir temos dar turi būti kitokios. Lietuvoje teatro kūrėjai beveik nesidomi paaugliais. Turbūt tai visuotinis dėsnis: visais laikais buvo kalbama, kad paauglystė - sunkus laikotarpis, tad verčiau tiesiog palaukti, kol jis praeis.
R. Jūraitė pirma mintimi apie paaugliams tinkamą spektaklį mokyklos laikais mini Oskaro Koršunovo „Katedrą“. Ji paaugliams drąsiai siūlytų Rimo Tumino „Madagaskarą“ - jeigu šis spektaklis dar tebėra tokios pat kokybės, koks jis buvo bent jau prieš 10 metų. Anksčiau paaugliams patrauklios teatrinės pramogos nišą užpildydavo „Keistuolių teatro“ spektakliai: „Taisyklė Nr. 1, arba Sapnuoti Vilnių draudžiama“, „Brėmeno muzikantai“ ir kt. Menų spaustuvėje teberodomos Tado Montrimo „Ribos“ - šis spektaklis skirtas būtent paaugliams.
Spektakliai visai šeimai
Tačiau labiausiai glumina spektakliai, kurie, anot kūrėjų, skirti visai šeimai arba 9-99 metų žmonėms, bet tikriausiai netinka 103 metų žiūrovui. Pirmiausia prisimenamas Kirsten Dehlholm „Brolius Liūtaširdžius“, skirtas visai šeimai ir rekomenduojamas nuo 7-erių. Tad kam iš tiesų skirtas šis spektaklis? Manoma, kad nei jauniems, nei vyresniems. Nors pastatymo atspirties šaltinis - Astridos Lindgren knyga - skirta vaikų auditorijai, bet spektaklyje pasigesta dinamikos, jis reikalauja gilintis į tekstą, o tai jau daugiau užduotis suaugusiems. A. Kaminskaitė sutinka, kad puikūs aktoriai, įpratę prie kitokios vaidybos ir kito repertuaro vaidmenų, nei pasiūlė spektaklio režisierė. Atrodo, kad aktoriams tarsi nepatogu vaidinti (galbūt taip buvo tik premjeros dieną), todėl ir žiūrėti - nelengva. Pritariama, kad „Broliams Liūtaširdžiams“ pristigo dinamikos. Anksčiau minėtoje „Lapkričio 20-ojoje“ taip pat nebuvo dinamikos, tačiau bandyta parodyti gyvo žmogaus portretą.
R. Jūraitė svarsto, ar nėra taip, kad kai nežinai, kam iš tiesų skiri spektaklį, jis staiga tampa neva tinkamas visai šeimai? Nepaisant to, kad „Mama Katinas“ taip pat esą skirtas paties įvairiausio amžiaus publikai, tačiau, kaip jau minėta, geras spektaklis iš tiesų patinka visiems. Tuo tarpu festivalyje KITOKS rodytas „Tuščiagalvis“ kūrėjai labai tiksliai nurodė auditorijos amžių - jis skirtas 7-11 metų vaikams. Sakoma, šis spektaklis buvo labai antipedagogiškas (spektaklyje daroma visa, ką nuo mažens mums atkakliai draudė), gal todėl jis pašėlusiai patiko vaikams - tuo galėjo įsitikinti girdint jų reakcijas. Spektaklis edukatyvus, nes personažas Tuščiagalvis nepaliaujamai kuria vaikams puikiai atpažįstamas situacijas: juk kai matai kaktusą - būtinai patikrinti jį pirštu, o jeigu kramtai gumą - tai jauti pareigą ją priklijuoti prie stalo. Pati puikiai prisimena, kaip anuomet būdavo sunku atsispirti pagundai (tiesiog neįmanoma!) ir nenumesti saldainio popierėlio iš LNOBT balkono.
