Tėvų lūkesčiai ankstyvojo ugdymo įstaigoje yra įvairūs ir priklauso nuo individualių šeimų vertybių ir požiūrio į ugdymą. Nepaisant šių skirtumų, yra bendri svarbūs aspektai, kurių tėvai dažnai tikisi. Tai apima vaiko saugumą, tinkamą poilsio laiką, sveiką mitybą ir emocinės gerovės palaikymą. Kai tėvai renkasi ankstyvojo ugdymo įstaigą savo vaikui, vienas iš svarbiausių jų lūkesčių yra vaiko saugumas. Jie nori būti užtikrinti, kad jų vaikas bus saugus ir prižiūrimas visą dieną. Kitas svarbus lūkestis yra laikas poilsiui. Tėvai supranta, kad vaikams reikia pakankamai laiko ilsėtis, kad jie galėtų tinkamai augti ir vystytis. Tėvams taip pat labai svarbi vaiko mityba. Jie nori, kad vaikai gautų tinkamą ir sveiką maistą. Ir tai tik pirminiai tėvų lūkesčiai galvojant, kuris vaikų darželis labiausiai atitinka poreikius.

Dabartinė visuomenė vis labiau supranta, kad minėti lūkesčiai yra tai tik dalis to, ką reiškia gerai pasirūpinti vaiku. Emocinė būsena, vaiko psichologinė gerovė, tampa vis svarbesni. Daugelis tėvų pasisako už švelnios tėvystės praktiką, grindžiamą naujesniais moksliniais tyrimais ir patirtimi. Ši praktika skatina tėvus leisti vaikui išreikšti savo emocijas ir jas suprasti. Todėl jie tikisi, kad auklėtojai ir darželio personalas stebės vaiko nuotaikas, jausmus ir elgesį. Jei vaikas jaučiasi nelaimingas ar nesaugus, jam bus suteikta parama ir dėmesys. Emocinė gerovė yra glaudžiai susijusi su vaiko bendra sveikata ir sėkme ugdymo procese. Kai vaikas jaučiasi saugus ir palaikomas savo emocijose, jis tampa pasirengęs aktyviai mokytis ir bendrauti su aplinkiniais vaikais. Todėl tėvai tikisi, kad darželyje bus sudarytos sąlygos, kuriose jų vaiko emocinė būsena bus prioritetas ir svarbūs bus ne tik akademiniai rezultatai.

Diskutuojant apie ugdymą darželyje, tėvų lūkesčiai ir prioritetai labai skiriasi. Kiekvienas tėvas turi savo individualias nuostatas ir požiūrį apie ugdymą darželyje.

Įvairūs tėvų lūkesčiai dėl ugdymo

• Fizinis ir praktinis ugdymas: kai kuriems tėvams itin svarbu, kad jų vaikai mokėtų pagrindinius kasdienius įgūdžius, tokius kaip savarankiškas valgymas, higiena ir savarankiškas apsirengimas.
• Mokymasis ir intelektualinė plėtra: kiti tėvai gal labiau pabrėžia mokymąsi ir pažangą darželyje. Jiems svarbu, kad jų vaikai mokytųsi naujų dalykų, įgytų gebėjimus atlikti užduotis.
• Meninės ir kūrybinės srities plėtra: daugeliui svarbu, kad vaikai galėtų išreikšti savo kūrybinį potencialą ir lavintų meninius gebėjimus.

Darželiai siekia sudaryti subalansuotą mokymo programą, kurioje atsižvelgiama į įvairius vaikų poreikius ir suinteresuotumus. Tai reiškia, kad vaikai gauna galimybę ugdyti socialinius, emocinius, kūrybinius aspektus. Svarbu, kad tėvai ir darželio personalas bendradarbiautų ir bendrai nustatytų tikslius ugdymo tikslus, atsižvelgiant į kiekvieno vaiko individualius poreikius ir tėvų lūkesčius.

Vaikai yra natūraliai smalsūs. Jie turi didelį norą tyrinėti pasaulį ir mokytis. Svarbiausi įgūdžiai ir žinios įgyjami, kai pats vaikas yra pasiruošęs, rodo iniciatyvą ir aktyviai dalyvauja mokymosi procese. Todėl, vienas iš svarbiausių ugdymo principų yra nespausti vaikų, bet leisti jiems atrasti ir mokytis linksmai žaidimo metu. Žaidimas yra vaikui natūrali pažinimo forma. Bežaidžiant jis daug ko išmoksta - ką jis gali, kas jam pavyksta, kaip draugauti, dalintis, susipykti, susitaikyti, laikytis taisyklių, sulaukti savo eilės, ką daryti, kai nori gauti tai, ko nori. Ir daugybės kitų svarbių dalykų.

„Kartais tėvai sako: aš neturiu laiko žaisti, reikia visur suspėti, daug darbų nudirbti ar panašiai. Jei renkasi pirmąjį variantą, tai kitas žingsnis yra suprasti, kaip tai padaryti, koks yra veiksmingas išmokyti. Žaidimo būdu vaikas daug mieliau ir greičiau išmoks, atliks, pasielgs tinkamai nei „rimtai“ nurodinėjamas, liepiamas, kritikuojamas, baksnojamas ar baramas. Tas ypač būdinga ikimokyklinukams ar pradinukams. Nors, tiesą sakant, ir suaugusiųjų gyvenime žaidimams yra nemažai vietos. Tik jie atlieka visai kitokias funkcijas nei vaikystėje.

Kitas labai svarbus dalykas, pasak pozityvios tėvystės ekspertės, yra vaiko raidos supratimas. „Jei dvimetis nuolat kartoja žodį „ne“, tai nebūtinai jis siekia nepaklusti tėvams, tyčia priešintis. Taip vaikas mėgaujasi tokio paprasto, bet galingo žodelio valdymu. „Ne!“ tada tolygu „Aš galiu!“. Prisiminkite, jog tai tik antrieji gyvenimo metai, kai vaikas tik išėjo iš to amžiaus, kai nieko negalėjo, o dabar jis jau gali. „Nori valgyti? - „Ne!“; „Nenori valgyti?“ - irgi „Ne!“, smagumėlis! Ne tėvams, o vaikui. Tad neverta to priimti kaip asmeniškai prieš jus nukreiptą nepaklusnumo akciją. Reikia labai įvertinti situaciją, kada vaikas iš tiesų turi poreikių, ko nors nori-nenori, o kada jis tiesiog žaidžia“, - pasakoja S. Markuckienė.

Labai svarbu, kad tėvai gebėtų vaiką išklausyti, kad ir kokio jis amžiaus būtų. Tai nereiškia išsakomų vaiko norų ar įgeidžių tenkinimo. Nors ilgalaikiai tėvystės tikslai yra gana universalūs, psichologė sako, kad kiekvieno vaiko unikalumas neleidžia turėti visiems veikiančių auklėjimo receptų. Skiriasi vaikų temperamento „rinkinukas“, kurį kiekvienas vis kitokį atsineša gimdamas, vaiko lytis, gimimo eiliškumas, šeimos atmosfera bei išsakyti ar menami lūkesčiai ir dar daug kitų dalykų veikia tarpusavio santykius šeimoje. Tėvai yra tie, kurie turi daug didesnę gyvenimo patirtį nei vaikai ir būtent dėl to jie yra atsakingi už pasirinktą atsaką į vaiko elgesį, jie yra atsakingi už sprendimo paieškas bei taikos iniciavimą. Tėvai, ne vaikai, sudeda šeimos gyvenimo rėmus ir kuria visiems jos nariams gerovę. Tėvai yra tie, kurie nukreipia, o vaikai veikia. „Būtent todėl svarbu išklausyti ir išgirsti vaiko nuomonę, tačiau sprendimų priėmimo atsakomybė visada turi likti tėvams, - pabrėžia S. Markuckienė. - Tėvai norėtų gauti visiems vaikams tinkančias universalias poveikio priemones, tačiau tokių nėra ir negali būti. Juk net toje pačioje šeimoje augantys vaikai yra gana skirtingi. Kas tiko vienam, kitam nebūtinai tiks.

Tėvai yra tie, kurie turi daug didesnę gyvenimo patirtį nei vaikai ir būtent dėl to jie yra atsakingi už pasirinktą atsaką į vaiko elgesį, jie yra atsakingi už sprendimo paieškas bei taikos iniciavimą. Tėvai, ne vaikai, sudeda šeimos gyvenimo rėmus ir kuria visiems jos nariams gerovę. Tėvai yra tie, kurie nukreipia, o vaikai veikia.

Ilgalaikiai tėvystės tikslai ir lūkesčiai

Dar vienas svarbus momentas, pasak psichologės, kad tėvai aiškiai skirtų ilgalaikius tėvystės tikslus ir savo lūkesčius vaiko atžvilgiu. Lūkesčiai - tai tėvų norai, koks vaikas turėtų būti. Ilgalaikiai tikslai remiasi vertybėmis bei empatija vaikui. Tai gebėjimas pamatyti vaiką, jo būdo bruožus, interesus, kaip jam sekasi įveikti sunkumus, kiek reikia pagalbos ir tik tada pasirinkti atreagavimo bei bendravimo su vaiku būdus, o ne siekti ir versti vaiką daryti tai, kas dažnai yra neišsipildžiusi pačių tėvų vaikystės svajonė ar tai, kas šiuo metu visuomenėje laikoma prestižu.

„Pateiksiu ilgalaikio tikslo ir lūkesčio pavyzdį. Tarkime, vaikui labai patinka šokti. Ilgalaikis tėvystės tikslas galėtų būti, kad vaikas lavintų savo gebėjimus šokti ir pats nuspręstų, kaip jį panaudoti, kad taptų savo gyvenimu patenkintu suaugusiuoju. Iš tiesų, labai daug priklauso nuo paties vaiko temperamento, jo savęs vaizdo, pasiryžimo siekti profesionalaus šokio aukštumų. Bet lygiai taip pat jam gali būti tiesiog malonu valdyti savo kūną ir šokį turėti kaip hobį, o profesionalu save matyti visai kitoje sferoje. Mūsų užduotis yra padėti vaikui atskleisti jo gebėjimus, suformuoti vertybes, kuriomis remiantis jis kurtų savo gyvenimą“, - svarbiausius tėvystės momentus akcentuoja psichologė S. Lesinskienė.

Tėvystė - nelengvas, tačiau teikiantis didelį džiaugsmą ir skatinantis visapusišką tobulėjimą, uždavinys. Nemažai tėvų per vasarą apsisprendžia ir rudenį pirmą sykį nuveda savo mažylius į vaikų darželį ar kitą vaikų ugdymo grupę. Dar kiti ryžtasi vaiką ten nuvesti po tam tikros pertraukos, nors pirmoji patirtis ir nebuvo labai sėkminga. Kaip tinkamai paruošti vaiką darželiui ar ikimokyklinio lavinimo mokyklėlei? Savo mintimis apie tai dalijasi „Mažųjų ekspertų mokyklos“ ambasadorė vaikų psichiatrė, docentė dr. Sigita Lesinskienė.

Pasak pediatrės, pirmiausia tėvai turi įžvelgti ikimokyklinio ugdymo įstaigos naudą vaikui. Anot dr. S. Lesinskienės, vaikų darželis - viena pirmųjų ikimokyklinio amžiaus vaikų socializacijos vietų. Tėvai turėtų įvertinti šią puikią galimybę savo vaikui. „Labai svarbu, kad tėvai paaiškintų, kas yra darželis, kam jis reikalingas, kuo jis naudingas ir geras vaikui. Reikėtų mažyliui apie tai pasakyti aiškiai, suprantamai ir, žinoma, pozityviai. Gaila, bet dažnai tenka susidurti, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai nežino, kodėl jie lanko vaikų darželį“, - teigia gydytoja.

Pasak dr. S. Lesinskienės, adaptacijos etape labai daug lemia ir bendra vaiko psichologinė savijauta. „Į darželį ruošiamas vaikas turi jaustis ramus ir saugus. Dr. S. Lesinskienė.

„Ilgiau darželio nelankiusiam jautresniam vaikui tenka adaptuotis iš naujo. Žinoma, šis adaptacijos periodas yra trumpesnis ir lengvesnis. Jį palengvina ir pozityvus tėvų ir kitų šeimos narių požiūris į darželį. Vaikui adaptuoti jo sugrįžimą į vaikų grupę padėtų lydintys malonūs dalykai. Kai kuriems vaikams užtektų priminti, kad jų pasiilgo ir laukia gerieji žaidimų draugai. Vaikas galėtų jiems papasakoti, ką patyrė per tą laiką, kol nelankė darželio. Galbūt jis išmoko naują žaidimą, kurį galėtų žaisti su kitais vaikais“, - sako dr. Lesinskienė.

Vaikams, anot pediatrės, iš naujo grupėje adaptuotis padeda ir kokie nors linksmi ritualai. Kai kurie mažyliai labai mėgsta atsimojuoti su šeimos nariais, kaip nors ypatingai atsisveikinti su namų augintiniais. Čia galėtų pagelbėti ir smagūs kartu su tėvais sukurti ir išmokti kupletai darželio tema, kuriuos mažyliai noriai deklamuotų ar padainuotų rytais ar pakeliui į darželį.

Kaip tinkamai paruošti vaiką darželiui:

1. Išsiaiškinkite, kokie jūsų lūkesčiai. Paklauskite savęs, ko labiausiai norėtumėte, kad vaikas išmoktų, patirtų, ką gero jis ikimokyklinio ugdymo įstaigoje gaus, kaip ir kodėl to reikia jo raidai.
2. Kontroliuokite, ką kalbate apie ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Tėvai ir kiti šeimos nariai turėtų atkreipti dėmesį į savo nusiteikimą bei tai, kas namuose kalbama apie darželį ar kitą įstaigą, kurią ruošiasi lankyti ar jau lanko vaikas. Labai svarbu, ką vaikas girdi iš jį supančių suaugusiųjų. Pasitaiko, kad tėveliai atvirai nerimauja, bijo, abejoja ar nepagarbiai aptarinėja ugdymo įstaigas, auklėtojas, kitų pažįstamų patirtis.
3. Pasitelkite optimizmą, padrąsinkite vaiką. Ikimokyklinio amžiaus vaikams būdinga laki, magiška vaizduotė. Nugirdę negatyvias suaugusiųjų kalbų nuotrupas, jie gali prisigalvoti visokiausių dalykų apie ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Tėvams derėtų būti pozityviems ir prie vaikų kalbėti ramiai, drąsinančiai, optimistiškai. Be vaikui skirtos žinios, kas vyksta darželyje, pravartu jam ramiai bei džiaugsmingai apie tai papasakoti.
4. Sutarkite dėl vienodos nuomonės šeimoje. Tėvams pravartu pasikalbėti su vyresniais broliais ir seserimis (mažiesiems negirdint), kad visų šeimos narių nuomonė ir požiūris sutaptų.
5. Išmokykite vaiką atsisveikinti. Ikimokyklinę ugdymo įstaigą pradedantis lankyti vaikas turėtų suvokti, kaip ir kodėl atsisveikinama. Reikėtų išmokyti jį atsisveikinti, pripratinti pabūti kitoje aplinkoje (pvz., pasisvečiuoti pas senelius, draugus ir pan.).
6. Pasiruošimą paverskite žaidimu. Vieni vaikai atsiskirti nuo tėvų išmoksta pamažu ir palaipsniui, kitiems užtenka keleto ašaringų kartų, o dar kiti atsiskiria ir vaikų įstaigos grupėje apsipranta labai lengvai. Šį adaptacijos veiksmą galime sužaisti, nupiešti, suvaidinti, sukurti apie jį įvairių gyvūnėlių darželių istorijų.
7. Apsižvalgykite. Esant galimybei, būtų gerai prieš kelias savaites nuvesti vaiką į būsimą darželį ir apžiūrėti grupę, pabendrauti.
8. Įvertinkite individualų vaiko pasiruošimą. Amžius, kai mažylis jau yra pasiruošęs ir subrendęs pradėti lankyti vaikų kolektyvą, yra individualus. Manoma, kad optimalus vidurkis galėtų būti treji metai, o kai kuriems reikėtų dar kiek paūgėti. Jei vaikas nepasiruošęs, buvimas kitoje aplinkoje didesnę laiko dalį jam gali sukelti per daug nerimo ir įtampos. Apie tai vaikas kartais nesugeba išsakyti, bet iš jo išvaizdos, reakcijų matyti, kad yra įsitempęs, neatsipalaiduoja, nesidžiaugia, stokoja spontaniškumo, laisvumo, nevalgo, neužmiega ir pan.
9. Stebėkite, kaip jaučiasi darželį lankantis vaikas. Jei vaikas sunkiai ir ilgai adaptuojasi darželyje ar kitoje vaikų ugdymo grupėje, jo organizmas patiria ilgalaikius streso hormono pakitimus, tuomet pasireiškia ir kūno reakcijos, dėl kurių dažnai prireikia medikų pagalbos. Jei pradėjęs lankyti darželį vaikas ima dažniau sirgti, galime numanyti, kad jam buvimas vaikų kolektyve atima per daug vidinių jėgų ir nuo nuolatinės įtampos sumažėja imunitetas.

Ankstesnių tyrimų duomenys rodo, kad aukšti tėvų lūkesčiai gali turėti didelės įtakos vaikų pasiekimams. Kalifornijos universiteto profesorius Nealas Halfonas ir jo kolegos, apklausę 6600 tūkst. vaikų, išsiaiškino, kad tėvų lūkesčiai dėl savo vaikų ateities turėjo didelės įtakos pastarųjų pasiekimams. Atlikus standartizuotus testus, paaiškėjo, kad 57 proc. blogiausiai testą išsprendusių vaikų tėvai tik tikėjosi, kad jų vaikai kada nors lankys universitetą, o 96 proc. geriausiai pasirodžiusių vaikų tėvai darė viską, kad jų vaikai ateityje ten mokytųsi. „Žinoma, finansinės galimybės gali riboti pasirinkimus ir projektuok neprojektavęs, tačiau vaiko išleisti į geriausius universitetus nepavyks, jeigu suma už mokslus viršija pajamas. Taip pat nemažiau svarbus ir tėvų (pasi)tikėjimas vaiko gebėjimais bei visokeriopas jų lavinimas - papildomuose kursuose, specializuotose vasaros stovyklose ar popamokinės veiklos metu, nes taip ne tik plečiama vaiko pasaulėžiūra, bet ir stiprinamas jo pasitikėjimas savimi.

Tyrimai rodo, kad vaikai, kurie jaučia nebegalintys pasiekti tėvų lūkesčių patiria didelį stresą, abejingumą veikloms, mažėja jų akademiniai pasiekimai. Šalia to - neišnaudojamas tikrasis vaiko potencialas bei silpsta tarpusavio ryšys šeimoje. Tai nereiškia, kad turime leistis į kitą kraštutinumą, ir leisti vaikui egzistuoti mokyklinėje sistemoje. Įsitraukite empatiškai ir atsižvelgdami į savo vaiko realius gebėjimus, pomėgius ir poreikius. Mokslas namuose turi būti traktuojamas ne tik kaip priemonė gauti geriems pažymiams, o vėliau gerai apmokamam darbui, tačiau kaip vertybė. Žinoti - tai būti išsilavinusiam, galėti diskutuoti, atsirinkti teisingą informaciją, rasti sprendimus sunkiose situacijose, patirti, nustebti, keliauti po skirtingus laikmečius ir šalis nepajudant iš vietos. Naujomis žiniomis privalome didžiuotis ir akivaizdžiai tai parodyti vaiku. O įvertinimai tebūnie galimybė matyti kiekvieno asmeninį augimą ir atrasti priežastis, kurios padeda geriau įsiminti ir pademonstruoti žinias nerimą keliančiose akimirkose- ”Praėjusį kartą iš anglų kalbos testo gavai šešetą, o dabar šešis su puse - kaip manai, kas padėjo tau geriau pasirodyti?”. Padėdami vaikui pamatyti savo progresą bei priežastis, kurios padeda ar trukdo jam - įduosite jam ilgalaikius, įvairiose srityse pritaikomus įgūdžius.

Kokia situacija yra Jūsų gyvenamojoje vietoje? Papasakokite portalui www.ikimokyklinis.lt, ar, Jūsų nuomone, užtenka psichologinės paramos ir tėvystės mokymų, skirtų mažus vaikus auginantiems tėvams? Bėga paskutinės vasaros dienos, ir jau mintyse galime girdėti mokytojų balsus, primenančius apie reikalavimus pratybų ir knygų aplankalams, prekybos centrų reklamas, bandančias įsiūlyti didžiausias nuolaidas nelabai reikalingoms mokyklinėms prekėms. Tačiau gali būti, kad garsiausias ir įkyriausias balsas galvoje sako - ”na ką, vėl prasideda linksmybės”. Ir jeigu už linksmybių slepiasi vaiko vežiojimas į mokyklą ir būrelius, o gal priešingai - kaip tik daugiau laisvo laiko - viskas kaip ir natūralu. Pirmiausia, pažvelkite į savo vaiką ir pamėginkite suprasti, ką sugrįžimas į mokyklą reiškia jam. Jeigu pastebėjote didesnį nerimą išduodantį elgesį (drabužių krapštymą, nagų kramtymą, odelių draskymą, trepsėjimą ir pan.), pasikeitusius miego ar valgymo įpročius, bandymą sudėti kuo daugiau veiklų į likusias dienas ar kaip tik - nebežinojimą, kuo užsiimti, - tiesiai klauskite vaiko, kas su juo vyksta. ”Kaip jautiesi prieš naujus mokslo metus?” ar ”Ta vasara taip greitai baigėsi, kaip jautiesi nusiteikęs prieš ____ klasę?”.

Būkite pasiruošę išgirsti ir priimti bet kokį atsakymą. Net jeigu tai būtų burbėjimas ar ”nekenčiu mokyklos”, parodykite vaikui, kad jo jausmai yra priimami ir leistini. Jeigu reikia - padėkite juos įsivardinti - ”matau, kad tau baisu/neramu”, ”girdžiu, kad pyksti, jog atostogos baigiasi”, ”kas labiausiai tave gąsdina?”. Kad žinotumėte, ką daryti toliau, įsivaizduokite, kaip patys jaučiatės ir ko patys norite, kai nerimaujate ar jaučiate didelį stresą? Komentarų iš išorės, kad reikės daug dirbti? Priminimo, kaip svarbu planuoti laiką? Priekaištų, kad dabar jau reikėtų labiau pasistengti, kad nebūtų kaip anksčiau? Įsiminkite - mokyklą lanko jūsų vaikas - tai yra jo patirtis, jo mokymasis gauti ir įvykdyti atsakomybes, jo gebėjimų įvertinimas ir lavinimas.

Dažnai galima išgirsti tėvus sakančius ”mano vaikas turės visas galimybes, kurių neturėjau aš”. Noras gražus, tačiau nebūtinai jūsų vaikas norės rinktis tas galimybes, kurių neturėjote, bet labai norėjote jūs. To pasekoje sukuriamas ”idealios vaikystės” vaizdinys - drąsus, komunikabilus, atsakingas ir iššūkių nebijantis vaikas, kuris būtinai lanko vieną sportinį ir vieną akademinį būrelį, taip pat papildomai mokosi užsienio kalbos ir mokykloje nuosekliai tobulėja. Vaikas, kuriuo lengva didžiuotis. Pamėginkite šį vaizdinį perkelti į savo kasdienybę ir įsivertinti, kaip jaustumėtes žinodami, kad gyvenimas privalo judėti tik pirmyn ir aukštyn. Maža dalis vaikų iš tiesų turi anksčiau išvardintas savybes ir su džiaugsmus lankys kelis būrelius bei mokykloje gebės gauti aukščiausius įvertinimus. Tačiau manyti, kad kiekvieno iš mūsų vaikas yra būtent toks - statistiškai neįmanoma.

Tėvai, ne vaikai, sudeda šeimos gyvenimo rėmus ir kuria visiems jos nariams gerovę. Tėvai yra tie, kurie nukreipia, o vaikai veikia. „Būtent todėl svarbu išklausyti ir išgirsti vaiko nuomonę, tačiau sprendimų priėmimo atsakomybė visada turi likti tėvams, - pabrėžia S. Markuckienė. - Tėvai norėtų gauti visiems vaikams tinkančias universalias poveikio priemones, tačiau tokių nėra ir negali būti. Juk net toje pačioje šeimoje augantys vaikai yra gana skirtingi. Kas tiko vienam, kitam nebūtinai tiks.

Vaikystė - ne tiek nerūpestingo džiaugsmo, kiek daugybės klaidų, patiriamų kiekvieną dieną, laikotarpis. Ir kiekvieną dieną mes, tėvai, turime šansą padėti vaikams jas spręsti bei mokytis iš jų. Bet ne tam, kad tų klaidų nebūtų išvis - jų vis tiek bus, tik gal kaskart kitokių. Vaikas pažįsta pasaulį jį patirdamas. Iš pradžių per savo pojūčius, vėliau prisideda jausmų, minčių suvokimas bei mąstymas, išvadų - sąmoningų ar nesąmoningų - darymas. Vaikas išbando daiktus, kokio jie skonio, kaip jie suręsti, kiek metami jie skrenda, kai kurie daiktai, pasirodo, nekinta, o kiti - keičiasi, juos galima valdyti, su jais galima kažką nuveikti. Vaikai imituoja, kartoja, įsivaizduoja esą. O pažinti, suvaldyti, pajėgti, galėti yra smagu. Bet tai yra labai rimta - vaikas taip pažįsta pasaulį ir save patį jame.

Klaidos, nepasitenkinimo, konfliktų kyla dažniausiai tada, kai trumpalaikės kasdienybės situacijos nėra panaudojamos ilgalaikiams tikslams siekti. Pavyzdžiui, daugybėje situacijų tėvai norėtų, kad vaikas tiesiog paklustų, o savo įsivaizdavime norėtų matyti jį kaip labai savarankišką. Kaip jis toks gali užaugti, kai šios savybės nėra palaipsniui formuojamos? Tėvai taip bijo kažką praleisti, taip nori suspėti užbėgti neigiamiems dalykams už akių, kad labiau pastebi vaiko klaidas, baksnoja į jas, tikėdamiesi, jog tai motyvuos vaiką jų nedaryti. Juk jis tik mokosi pavadinti, suprasti, įsijausti, įgusti valdyti savo emocijas. Tiesiog nerealu tikėtis, kad vaikai nepridarys klaidų. Tad tėvų užduotis yra padėti vaikui mokytis iš klaidų, o ne jų vengti.

Vaikas - egocentriškas ar egoistas? Jaunesniam kaip 7 metų vaikui pasaulis neretai atrodo kaip kraštovaizdis, kurio viduryje yra jis pats. Vaikui atrodo, kad kiti žmonės jaučia, mato, nori tų pačių dalykų kaip ir jis. Raidos psichologas Žanas Pjažė (Jean Piaget,1896-1980) vartojo žodį egocentriškumas be jokio neigiamo atspalvio, kalbėdamas apie šio amžiaus tarpsnio vaikus. Klasika tapusiuose tyrinėjimuose jis pažymi, kad maži vaikai neišvengiamai yra egocentriški, t. y. mãno, kad visi žmonės mato ir supranta pasaulį ir jame vykstančius įvykius taip, kaip jie. Ikimokyklinukai gali jaustis kalti dėl įvykių, kurie visiškai nuo jų nepriklauso, bet jie dar negeba šito suvokti. Jei tėtis ar mama yra blogos nuotaikos, tokio amžiaus vaikas gali tikėti, kad jis yra už tai atsakingas; kad tiedu yra nusiminę arba piktis, nes jis yra „blogas“. Vaikas nuosekliai mokosi ir labai pamažu ima suprasti, kad kitas vaikas ar suaugusysis gali turėti savo norų, motyvų, jausmų, kurie skiriasi nuo jo paties. Labai svarbu žinoti šį vaiko mąstymo raidos ypatumą, kad išlaisvintume jį iš pernelyg didelių savo lūkesčių ir reikalavimų, pavyzdžiui: reikalavimo, kad vaikas pastebėtų, kada suaugusieji yra užsiėmę ar pavargę, ir į tai „atsižvelgtų“; siekio, kad vaikas visada paisytų kito vaiko norų; leistų į namus atėjusiam svečiui žaisti su jo paties mėgstamiausiais ir „brangiausiais“ žaislais; reikalavimo, kad vaikas globotų ir pasirūpintų mažesniais vaikais; visais atvejais užjaustų kitą vaiką, kuris nukentėjo; nesijaudintų, jei dėl pasikeitusios situacijos nebėra įmanoma įgyvendinti vaikui duoto pažado; troškimo, kad vaikas lengvai atsisakytų savo noro ką nors nuveikti, kai tuo metu reikia pasirūpinti mažesniu broliu ar seserimi; nesiginčydamas leistų perjungti televizijos kanalą, nes mažesnis brolis ar sesuo nori pažiūrėti ten rodomą filmuką. Nereikėtų apibūdinant vaiką vartoti žodžių „egoizmas“, „egoistas“, kurie paprastai turi niekinančią, kaltinančią, negatyvią potekstę ir reiškia savimeilę, godumą ir savanaudiškumą, be to, jie visai netinka, kai stengiamės suprasti, paaiškinti ir ugdyti vaikų elgesį. Gebėjimas suvokti kito žmogaus perspektyvą įgyjamas labai pamažu, sulaukus tam tikro amžiaus; to vaikus tenka iš lėto ir kantriai mokyti, stipriai nesisielojant, jei vaikai nuolatos pamiršta tai, ką, regis, Jums jau buvo pavykę „išaiškinti“.

Kaip užauginti sėkmingą vaiką? Moksliškai įrodyta, kad sėkmingų vaikų tėvai pasižymi tam tikromis savybėmis, kurios padeda atskleisti vaikų potencialą ir suformuoti stiprią, savarankišką ir, svarbiausia, nuolat augančią asmenybę. Tyrimų yra begalė, kai kurie jų vykdomi ne vieną dešimtmetį, o gauti duomenys nuolat analizuojami, siekiant geriau suprasti aplinkos įtaką vaikų ugdymui. „Įvairūs specialistai sutaria, kad, jeigu vaikas nuo mažens auga nepratinamas daryti paprastų namų ruošos darbų - pavyzdžiui, suplauti indų ar išnešti šiukšles, paaugęs jis linkęs manyti, kad už jį tai daryti turi kiti. Toks vaiko auginimas šiltnamio sąlygomis daro jam meškos paslaugą, nes vėliau vaikui sunku suprasti, kad gyvenime yra darbų, kuriuos būtina atlikti, jog visiems aplink būtų geriau.

2007 m. atlikta 35 tūkst. ikimokyklinio amžiaus vaikų iš JAV, Kanados ir Anglijos analizė parodė, kad ankstyvas matematikos įgūdžių ugdymas gali tapti didžiuliu pranašumu. Remiantis Harvardo verslo mokyklos atliktais tyrimais, mergaitės, kurių motinos be žmonos bei mamos pareigų rūpinasi ir savo karjera, ateityje dažniau užima vadovaujančias pareigas ir uždirba daugiau pinigų - jų atlyginimas yra 23 proc. didesnis nei tų, kurių motinos nesirūpina savo karjera. Tyrimo rezultatai taip pat parodė, kad dirbančių motinų sūnūs vėliau yra linkę daugiau laiko skirti namų ruošos darbams ir vaikų priežiūrai - vaikų priežiūrai per savaitę jie skiria septyniomis su puse valandomis, o namų ruošos darbams - 25 minutėmis daugiau nei karjeros siekusių mamų neturėję bendraamžiai.

„Jeigu vaikas anksti pradeda suprasti, kad gyvenime sėkmė neateina iškart ir dėl jos reikia pasistengti, jo pasiekimai ateityje būna geresni. Tiesa, ne visi vienodai šią sėkmę vertiname. „Fiksuota mąstysena“, kai manoma, kad mūsų charakteris, intelektas ir kūrybiniai gebėjimai yra statiški, o sėkmė, kurios sulaukiame, yra tik įgimto intelekto įvertinimas. Kai vaikui sakoma, kad jis išlaikė egzaminą dėl savo įgimto intelekto, formuojama „fiksuota mąstysena“, tačiau, jeigu nuo mažens jam kartojama, jog jam gerai sekasi dėl įdėtų pastangų, tai lavina jo „augimo mąstymą“, kuris šiame nuolat besikeičiančiame pasaulyje yra gerokai vertingesnis“, - pastebi E. Vaitkevičienė.

Konsultuojant žmones - nesvarbu, ar vaikus, ar suaugusius - dažna konsultacijų tema tampa tėvai - kokie jie, kaip jie auklėjo, kaip jie elgėsi, kokį požiūrį savo vaikams formavo ir pan. Kiekvienas žmogus, ateidamas pas psichologą, „kišenėje“ atsineša savo tėvų portretą, kuris parodomas jei ne pirmoje, tai dešimtoje konsultacijoje. Kai jau tų paveikslų prisikaupė visa kolekcija, nusprendžiau patyrinėti juos ir paieškoti bendrų juos vienijančių spalvų, kurių aptarimas sulaukia daug dėmesio psichologo kabinete.

Dideli lūkesčiai yra gražu, bet reikia stebėti ir jausti kaip tai veikia tarpusavio santykį. Mano patirtis rodo, kad jeigu jaunam žmogui ramiai ir jautriai pasakai ko iš jo nori, kodėl tau tai svarbu, kodėl jam tai irgi gali būti naudinga ir leidi jam rinktis, užtikrindamas, kad palaikysi jį, kad ir ką jis nuspręs - dažniausiai jis pasirinks teisingai“, - sakė T. Medelis.

Bėga paskutinės vasaros dienos, ir jau mintyse galime girdėti mokytojų balsus, primenančius apie reikalavimus pratybų ir knygų aplankalams, prekybos centrų reklamas, bandančias įsiūlyti didžiausias nuolaidas nelabai reikalingoms mokyklinėms prekėms. Tačiau gali būti, kad garsiausias ir įkyriausias balsas galvoje sako - ”na ką, vėl prasideda linksmybės”. Ir jeigu už linksmybių slepiasi vaiko vežiojimas į mokyklą ir būrelius, o gal priešingai - kaip tik daugiau laisvo laiko - viskas kaip ir natūralu. Pirmiausia, pažvelkite į savo vaiką ir pamėginkite suprasti, ką sugrįžimas į mokyklą reiškia jam. Jeigu pastebėjote didesnį nerimą išduodantį elgesį (drabužių krapštymą, nagų kramtymą, odelių draskymą, trepsėjimą ir pan.), pasikeitusius miego ar valgymo įpročius, bandymą sudėti kuo daugiau veiklų į likusias dienas ar kaip tik - nebežinojimą, kuo užsiimti, - tiesiai klauskite vaiko, kas su juo vyksta. ”Kaip jautiesi prieš naujus mokslo metus?” ar ”Ta vasara taip greitai baigėsi, kaip jautiesi nusiteikęs prieš ____ klasę?”.

Būkite pasiruošę išgirsti ir priimti bet kokį atsakymą. Net jeigu tai būtų burbėjimas ar ”nekenčiu mokyklos”, parodykite vaikui, kad jo jausmai yra priimami ir leistini. Jeigu reikia - padėkite juos įsivardinti - ”matau, kad tau baisu/neramu”, ”girdžiu, kad pyksti, jog atostogos baigiasi”, ”kas labiausiai tave gąsdina?”. Kad žinotumėte, ką daryti toliau, įsivaizduokite, kaip patys jaučiatės ir ko patys norite, kai nerimaujate ar jaučiate didelį stresą? Komentarų iš išorės, kad reikės daug dirbti? Priminimo, kaip svarbu planuoti laiką? Priekaištų, kad dabar jau reikėtų labiau pasistengti, kad nebūtų kaip anksčiau? Įsiminkite - mokyklą lanko jūsų vaikas - tai yra jo patirtis, jo mokymasis gauti ir įvykdyti atsakomybes, jo gebėjimų įvertinimas ir lavinimas.

Dažnai galima išgirsti tėvus sakančius ”mano vaikas turės visas galimybes, kurių neturėjau aš”. Noras gražus, tačiau nebūtinai jūsų vaikas norės rinktis tas galimybes, kurių neturėjote, bet labai norėjote jūs. To pasekoje sukuriamas ”idealios vaikystės” vaizdinys - drąsus, komunikabilus, atsakingas ir iššūkių nebijantis vaikas, kuris būtinai lanko vieną sportinį ir vieną akademinį būrelį, taip pat papildomai mokosi užsienio kalbos ir mokykloje nuosekliai tobulėja. Vaikas, kuriuo lengva didžiuotis. Pamėginkite šį vaizdinį perkelti į savo kasdienybę ir įsivertinti, kaip jaustumėtes žinodami, kad gyvenimas privalo judėti tik pirmyn ir aukštyn. Maža dalis vaikų iš tiesų turi anksčiau išvardintas savybes ir su džiaugsmus lankys kelis būrelius bei mokykloje gebės gauti aukščiausius įvertinimus. Tačiau manyti, kad kiekvieno iš mūsų vaikas yra būtent toks - statistiškai neįmanoma. Tyrimai rodo, kad vaikai, kurie jaučia nebegalintys pasiekti tėvų lūkesčių patiria didelį stresą, abejingumą veikloms, mažėja jų akademiniai pasiekimai. Šalia to - neišnaudojamas tikrasis vaiko potencialas bei silpsta tarpusavio ryšys šeimoje. Tai nereiškia, kad turime leistis į kitą kraštutinumą, ir leisti vaikui egzistuoti mokyklinėje sistemoje. Įsitraukite empatiškai ir atsižvelgdami į savo vaiko realius gebėjimus, pomėgius ir poreikius. Tai reiškia, kad mokslas namuose turi būti traktuojamas ne tik kaip priemonė gauti geriems pažymiams, o vėliau gerai apmokamam darbui, tačiau kaip vertybė. Žinoti - tai būti išsilavinusiam, galėti diskutuoti, atsirinkti teisingą informaciją, rasti sprendimus sunkiose situacijose, patirti, nustebti, keliauti po skirtingus laikmečius ir šalis nepajudant iš vietos. Naujomis žiniomis privalome didžiuotis ir akivaizdžiai tai parodyti vaiku. O įvertinimai tebūnie galimybė matyti kiekvieno asmeninį augimą ir atrasti priežastis, kurios padeda geriau įsiminti ir pademonstruoti žinias nerimą keliančiose akimirkose- ”Praėjusį kartą iš anglų kalbos testo gavai šešetą, o dabar šešis su puse - kaip manai, kas padėjo tau geriau pasirodyti?”. Padėdami vaikui pamatyti savo progresą bei priežastis, kurios padeda ar trukdo jam - įduosite jam ilgalaikius, įvairiose srityse pritaikomus įgūdžius.

Vaikams padeda kitų šeimos narių pavyzdys, tad pasidalinkite būdais, kurie jums padeda prisiminti visus namų ruošos darbus, kaip planuojate šeimos biudžetą, pirkinių sarašą, ką darote, kai darbe jaučiate spaudimą ir stresą, o kartais ir vadovo nusivylimą, kad užduotį atlikote ne taip gerai, kaip buvo tikėtasi. Dalinkitės su vaikais savo progresu, ne tik rezultatais, o svarbiausia - kokie metodai padeda progresui vykti. Galbūt tai lipnūs lapeliai su palaikančiais žodžiais prie lovos ar ant veidrodžio, galbūt darbus žymitės į planuotes ar kalendorių. Padeda ir eksperimentai: kiek laiko užtrunku atlikti vienokio ar kitokio pobūdžio užduotį. Atsiminkite, kad nei mokykla, nei vėliau darbas nėra ir neturėtų tapti mūšio lauku, dėl kurio ir kuriame reikėtų kovoti bei patirti baimę, kad gali pražūti. Leiskite savo vaikams žinoti, kad nesitikite iš jų tobulumo, aukštumų, o tiesiog esate šalia ir džiaugiatės jo augimu šiame mokykliniame etape bei pagelbėsite kuo galėsite. O jeigu nėra aišku, kaip išbūti šiame etape bei parodyti vaikui, kad jį palaikote kartu brėžiant atsakingumo ribas arba pastebite, kad vaikas į mokyklą keliauja su didele baime ir sunkiai valdomu nerimu - drąsiai kreipkitės į psichologą. Juk kartu sunkumus suprasti ir išgyventi lengviau. Jei jaučiate, kad Jums gali būti naudinga specialisto konsultacija, kviečiame susisiekti su mumis Jums labiausiai patogiu būdu - telefonu +37064655468, užpildę užklausos formą čia arba registruodamiesi konsultacijai čia.

Nepagrįstai dideli suaugusiųjų lūkesčiai ir nuolatinis spaudimas šiuos lūkesčius atitikti vaikams sukelia įtampą. Raidos psichologijoje ir psichopatologijoje galioja vadinamasis „multifinališkumo“ principas, reiškiantis, kad vaikai į patiriamą stresą gali reaguoti labai skirtingai ir patirti skirtingas jo pasekmes psichikos sveikatai. Vis dėlto yra pastebėta, kokių savitų sunkumų gali turėti itin reiklių tėvų vaikai. Dar kartą pabrėžiame, kad dalykai, kuriuos paminėsime, yra tik tikėtini ir jokiu būdu neturėtų būti laikomi neišvengiama perdėm reiklių tėvų elgesio pasekme. Vienas iš bruožų, kurį gali įgyti nepagrįstai reiklių tėvų vaikas, - tai savotiškas „perfekcionizmas“, kai jis atsisako dalyvauti veikloje ir atlikti kokias nors užduotis arba tam priešinasi, kol nėra tikras, kad jam pavyks pasirodyti geriausiai, pasiekti aukščiausią rezultatą. Tokie vaikai gali tapti itin jautrūs vertinimui ir visur bijoti tariamo „pralaimėjimo“. Jiems būdinga tai, kad savo veikloje jie iš paskutiniųjų stengiasi ne ką nors pasiekti, bet išvengti nesėkmių. Susidūrę su nesėkmėmis, jie linkę išgyventi didelę kaltę, jiems ima atrodyti, kad dėl to netenka tėvų meilės ir šilumos. Mokant tokį vaiką naujų žinių ir įgūdžių, gali tekti skirti daugiau laiko stengiantis vaiką įtikinti, kad jis yra „galintis“ ir „gebantis“, nei laiko, kurio iš tiesų reikia konkrečioms žinioms perteikti.

Šiame straipsnyje kalbėjome apie situaciją, kai suaugusieji kelia ikimokyklinukui perdėtai didelius reikalavimus ir yra linkę matyti ne vaiko pasiekimus, bet tą „likutį“, kurio trūksta iki „tobulybės“. Perdėtai reiklūs tėvai dažnai yra linkę akcentuoti galutinį rezultatą, nekreipdami dėmesio į vaiko įdėtas pastangas ir kainą, kurią vaikas moka, siekdamas įtikti suaugusiesiems. Kartais tokį tėvų spaudimą, ypač jeigu jis tęsiasi iki paauglystės, žmonės yra linkę skausmingai prisiminti ir tada, kai jau yra suaugę. Kita dažna situacija, kai tėvai nori iš vaikų per mažai, - taip pat yra nepalanki. Kelti vaikams tikroviškus, jų raidos etapą atitinkančius ir jų tobulėjimą skatinančius lūkesčius ir reikalavimus yra nelengvas uždavinys. Kai kuriuos dalykus tėvai nujaučia intuityviai, kitus - išmąsto prisiminę savo pačių vaikystę, trečius - perskaito nuodugniai tyrinėdami knygas apie vaikų raidą, ketvirtus - atranda diskutuodami su kitais tėvais. Dar vienas šaltinis, kuriuo gali pasinaudoti aktyvios mamos (ir, labai svarbu, tėčiai!) - tai tėvystės įgūdžių stiprinimo seminarai ir grupės, kurias rengia daug metų su vaikais dirbantys profesionalai. Džiugu, kad Lietuvoje vis daugiau tėvų gali pasinaudoti psichologinių pedagoginių tarnybų ir kitų valstybinių bei nevyriausybinių organizacijų iniciatyvomis ir ateiti į tokio pobūdžio mokymus, nors, deja, jų vis dar labai trūksta, ypač kaimo vietovėse.

tags: #baime #kad #vaikas #bus #n #egrazus

• Abraomas Kulvietis: Reformacijos pradininkas
• Kaip maitinti mažus vaikus
• Justės Janulytės muzikinė kelionė
• Lavinamasis turinys 2 metų vaikui
• Viskas apie dermoidinę cistą nėštumo metu