Sveiki! Jeigu norite sužinoti daugiau apie vaikų ugdymą ir auklėjimą, jeigu norisi atrasti santykį su savimi ir supančia tikrove, arba ieškote kaip sukurti stiprų ryšį su partneriu ir šeimoje, tuomet ši vieta turėtų jums patikti! Tinklapyje rasite informacijos apie įvairius ugdymo metodus, ugdymo šeimoje praktiką, daug nuorodų ir patatimų, idėjų ir įžvalgų kaip sukurti palaikančią aplinką ne tik mokytis, bet ir gyventi.
Auklėjimas - tai elgesio formavimas; pasaulėžiūros, moralės, etinių ir estetinių normų įskiepijimas, įtvirtinimas; žmogaus adaptavimas konkurencinėje socialinėje aplinkoje. Todėl prieš imantis šio atsakingo darbo reikėtų išsiaiškinti, ką mes iš ugdytinio norime padaryti: „Dievui žvakę ar velniui kačergą“. Pagrindinis krūvis atliekant šį veiksmingą darbą tenka šeimai. Lietuvoje šią naštą dažniausiai neša moterys.
Vaiko auklėjimas ir ugdymas yra sudėtingas procesas, kurį sudaro daugybė veiksnių. Geram auklėjimui reikalingas tėvų įsitraukimas. Jų tarpusavio bendradarbiavimas gali tapti gero ugdymo ir paramos vaiko raidai pagrindu. Atminkite, kad vaikams reikia daug priežiūros ir paramos. Jūs turite pasirūpinti jų poreikiais ir palaikyti juos visais vystymosi etapais. Turite priimti vaiko jausmus, kad išugdytumėte juos sveikais ir laimingais suaugusiais.
Šeima kaip ugdymo institucija
Kaip sena yra žmonija, taip sena yra šeima. Ji - viena svarbiausia ir galingiausia ugdymo institucija, įteisinta Dievo ir žmonių įstatymais. Ir nors kai kurios jos funkcijos istorijos vingiuose keitėsi, vis dėlto šeima lieka svarbiausia ne tik atskiro žmogaus, bet ir Bažnyčios bei valstybės atrama. Visų pirma verta pastebėti, kad šeima geriausiai atliepia visus žmogaus ugdomumo parametrus. Tik su tėvais ir protėviais vaikas yra susietas genetiniu ryšiu, todėl šeimoje anksčiau ir lengviau galima įžvelgti prigimtines užuomazgas, skatinti ar slopinti jų plėtrą. Dar matomesnis aplinkos poveikis, nes būtent tėvai kuria tą pirmąją aplinką, atveriančią duris į pasaulio pažinimą, vyriškumo ir moteriškumo sintezę. Pagaliau tėvai yra pašaukti ugdytojai iš prigimties, sąmoningai darantys poveikį vaiko vystymuisi. Kad tėvai galėtų tinkamai ugdyti, jiems, ypač motinoms, duota prigimtinė, nesavanaudiška meilė savo vaikui. Kūdikis mylimas ne už kažką, o todėl, kad jis yra. Kadangi meilė yra viso ugdymo pamatas, tai tėvai turi daugiausiai galimybių įsitraukti į šį procesą. Maža to, jie tampa svarbiausiu vaiko ugdymo(si) atskaitos tašku, nes jų tarpusavio meilė sudaro didžiausią meilės vaikui garantą.
Viena vertus, tik mylėdami vienas kitą tėvai gali visiškai atsiverti savo vaikams, neturėdami savanaudiškų paskatų juos ,,lenkti į savo pusę‘‘, bet priešingai, ,,kreipti‘‘ į motiną ar tėvą, skatinant įžvelgti jos ar jo teigiamybes. Vaikams yra reikalingi abu tėvai, ir klaidinga manyti, kad vienas iš tėvų gali atstoti kitą, kad galima mylėti vaiką neapkenčiant jo tėvo ar motinos (tai būtų tiesiogiai ar netiesiogiai neigiama vaiko prigimtinė meilė abiems tėvams). Šiandien tai labai aktualu, nes visuomenėje daugėja išsiskyrusių šeimų. Vaikai gyvena su vienu iš tėvų. Vienas iš tėvų nekęsdamas kito, vaikui esant šalia ir jam girdint, kalba apie buvusį sutuoktinį neigiamai pabrėžiant trūkumus, blogą charakterį, o galbūt net tai pritaiko vaikui, sakydami: ,,Tu elgiesi taip kaip tėvas/motina elgėsi!‘‘. Tėvų tarpusavio meilė lemia gražius santykius su jų tėvais, kitais artimaisiais, kartu žadinama artimųjų meilė anūkams, pusbroliams ar pusseserėms, kaimynams ir t.t. Atrodo, kad nėra efektyvesnio būdo paskatinti vaikus mylėti tėvus, kaip rodant jiems meilę savo tėvams pavyzdžiu, skatinant ir juos reikšti meilę seneliams, proseneliams. Tėvai, dalydami meilę artimiesiems, nenuskriaudžiant savo vaikų, kaip tik šį jausmą padidina.
Vaikų auklėjimo šeimoje esmė, tikslas, uždaviniai bei pareigos
Auklėjimas - tai asmenybės ugdymas, jos prigimties plėtojimas, dorinimas. Auklėjimu išvystoma žmogaus prigimtis, jo indvidualybė. Auklėjimas stiprina žmogaus vidines galias, atstato harmoniją tarp aukštesnių ir žemesnių galių. Auklėjimas apima ne dalį, o visą vaiko asmenybę. Arba žmogus yra išauklėtas, arba visai neišauklėtas. Juk negalime atskirai, dalimis lavinti vaiko protą, valią, darbštumą, meilę. Auklėjimas yra tėvų ir vaikų sąveika vertybių pagrindu. Tėvų siūlomas vertybes vaikai priima tik tada, kai yra nuoširdus bendravimas tarp jų. Vaikų auklėjimo procese labai svarbi visos šeimos buitis, jos narių elgesys. Suaugusieji rūpinasi, kad šeimoje neįsigalėtų chaosas. Svarbu, kad ir gyvenimas už šeimos ribų, kuriame taip pat yra daug chaoso, dvasiškai nežalotų vaiko. Reikia ugdyti vaiką taip, kad jis pasidarytų neimlus blogiems pavyzdžiams. Augdamas, kaupdamas gyvenimo patyrimą, vaikas sukuria savąją autonomiją. Šeimos ir aplinkos pavyzdžius jis pasirenka pats ir juos atmeta, jei jie neatitinka jo vidinei pozicijai.
Protingi tėvai, auklėdami vaiką, į jį žiūri kaip į asmenybę, turinčią savo dvasinį gyvenimą, kurios negalima tvarkyti tik pagal savo norus. Tėvai, auklėdami vaiką, turi būti įsitikinę savo idėjų teisingumu ir gėriu. Taigi, auklėti vaiką reiškia: 1)tobulinti jo prigimtį; 2)dorinti asmenybę; 3)bendradarbiauti su juo remiantis šeimos vertybėmis; 4)tikslingai organizuoti visos šeimos gyvenimą ir elgesį.
Šeimoje atliekamas vaikų ugdymo darbas yra svarbi prielaida kitų auklėjimo grandžių (mokyklos, bačnyčios, visuomenės informavimo priemonių, visuomeninių organizacijų) veiklos sėkmei užtikrinti. Šeima auklėja vaiką su mokykla ir valstybe bendradarbiaudama ir kooperuodama savo veiksmus. Todėl tėvai, spręsdami juos, neturėtų aklai orientuotis į Rytus ar Vakarus. Išstudijavę vienų ar kitų auklėjimo patyrimą, jie sukuria savąjį vaikų auklėjimo modelį, kuris atitiktų savo šeimos kultūrą ir siekius: 1)pats bendriausias auklėjimo uždavinys šeimoje - pasiekti, kad jis būtų organiškai individualus; 2)vaikas turi vystytis ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp bendraamžių; 3)vaikas turi būti auklėjamas nuolat jam bendraujant su gamta. Tėvai, spręsdami vaikų auklėjimo uždavinius, vienodai domisi jo išoriniu ir vidiniu pasauliu, turi leisti jam patirti visus vaiko amžiaus tarpsnių ypatumus, tėvai su savo reikalavimais neturi užgožti vaikystės ar jaunystės, o sudaryti sąlygas vaikams džiaugtis to gyvenimo tarpsnio privalumais. Bendrus reikalavimus tėvai turi nuolat keisti, pritaikyti prie atitinkamų sąlygų, atsižvelgiant į vaiko indvidualybę ir psichologinius ypatumus. Vaikų auklėjime gali plėtotis tėvų auklėjimo menas. Mokant vaiką bendrauti, turi būti akcentuojamas dėkingumas tėvams, pedagogams, artimiesiems ir pan.
Tėvas ir motina gimdo vaiką ir auklėja jį tikėdamiesi, kad jis užaugs už juos geresnis. Tas vaikų gerėjimas priklauso ne tik nuo biologinės evoliucijos, bet labiausiai - nuo tėvų ir aplinkinių asmenų įtakos. Remiantis J.Vabalo-Gudaičio teoriniu palikimu, suformuluotos tokios pedagoginės tėvų pareigos. Pirmoji pareiga - saugoti vaikus nuo blogų gyvenimo pavyzdžių. Ypač iki ankstyvos paauglystės, kol vaikas neatsparus blogoms įtakoms. Tėvai vaikų akivaizdoje turi vengti: barnių, keiksmų, smurto, girtavimo ir paleistuvavimo. Jie turi neleisti vaikams bendrauti su blogais draugais. Tėvai vaikams yra: 1)panašėjimo ir sekimo pavyzdžiai, net nenorėdami jie užkrečia vaikus savo papročiais ir psichinėmis ypatybėmis; 2)jie teikia vaikams sąmoningai parinktų pavyzdžių bei įspūdžių ( iš gyvenimo, knygų); 3)naudojasi labiau patyrusių patarimais, kad auklėjimo darbą atliktų planingai ir apgalvotai.
Antroji pareiga - savo vaikų mokymas. Motina moko vaiką taisyklingai vaikščioti, valgyti, apsirengti, kalbėti, skaityti, rašyti ir kt. Tėvas padeda motinai dirbti šį darbą, supažindina mergaites ir berniukus su įvairiomis profesijomis, supažindina su svarbesniais politinio bei valstybinio gyvenimo klausimais, formuoja vaiko pasaulėžiūrą. Abu tėvai dirba šeimoje išvien. Negalima nustatyti griežtų ribų tarp tėvo ir motinos pareigų, tarp auklėjimo ir mokymo.
Trečioji pareiga - tėvų pagalba mokyklai. Tėvai rūpinasi vaiko poilsiu, nes šis atlieka nelengvą intelektinį darbą, neapkrauna jo dideliais fiziniais darbais ir patarnavimais. Domisi pažymiais. Mokytojai ir tėvai palaiko abipusę pedagoginę sąveiką. Turi vykti mokytojų ir tėvų bendravimas ir bendradarbiavimas, kuris labai svarbus tiek šeimos auklėjime, tiek ugdyme mokykloje. Ir mokytojai, ir tėvai yra vienodai reikšmingi vaiko gyvenime. Tėvų ir pedagogų bendradarbiavime būtina vadovautis pagrindiniu principu, kad viskas, kas daroma, daroma vaikų labui. Mokytojai ir tėvai turi tapti ugdymo proceso partneriais. Šeima negali už vaiko mokymąsi visą naštą ,,užkrauti‘‘ mokyklai. Tiek mokytojai, tiek tėvai turi jausti atsakomybę už vaikų žinias. Pagrindinis mokytojų rūpestis - jo pedagoginis meistriškumas ir aukšto lygio mokymas, o ką vaikas įgis iš tokio mokymo - mokinio ir jo tėvų rūpestis. Mūsų mokykla ir šeima, gyvendamos laisvos rinkos sąlygomis, atsakomybę už vaiko mokymąsi ir elgesį turi ugdyti minėtomis kryptimis.
„Pedagogika kaip mokslas, visos jos sudetingos ir detalizuotos taisyklės gali būti prasmingos tik tada, kai auklėjamąjį darbą lydės meilės ir sutarimo šeimoje dvasia“ (Gruce R. Šeima ir vaikų auklėjimas). Norėtųsi, kad kiekvienu konkrečiu atveju tėvai būtų gyvi ir kūrybiški auklėtojai. Jie turi ,,skiepyti‘‘ jaunajai kartai pasišventimo ir darbštumo, drąsos ir atsakomybės, švelnumo ir valdymosi daigus. Reikia formuoti religinį jausmą. Meilės ir atsakomybės formavimas yra ilgas ir nenuilstantis darbas. Norint pasiekti rezultatą neužtenka vien mokymo ir mokymosi pastangų. Gamtinėmis ir antgamtinėmis priemonėmis reikia ugdyti savo ir vaikų charakterį. Auklėjimas šeimoje - tai asmenybės dorovinio, dvasinio, emocinio pagrindo sukūrimas. Be jo žmogus negali deramai gerbti savęs ir kitų žmonių, mėgti savo darbą. Tačiau šeima viena nepajėgi visapusiškai ugdyti asmenybės, ji turi nuolat bendrauti, savo veiksmus kooperuoti ir koordinuoti su mokykla ne kaip atskiri asmenys, o kaip bendruomenės. Reikia bendro jų susitelkimo. Namai ir ugdymo įstaiga yra du svarbiausi vaikų pasauliai, kurie kasdien turi sietis. Jeigu pedagogus ir tėvus sieja tarpusavio pagarba pagrįsti saitai, vaikai jausis saugiai, tačiau jei šie du pasauliai tarpusavyje nederės - dėl abejingumo, supratingumo stygiaus ir nesugebėjimo veikti išvien - vaikai kentės. Kiekviena auklėjimo grandis turi pati atlikti jai priklausančius veiksmus. Net gerai organizuotas šeimos auklėjimas nėra visagalis vaikų ugdymo veiksnys. Reikia neužmiršti ir visos visuomenės įtakos.
Vaiko auklėjimo principai ir metodai
Ar kada nors susimąstėte, koks auklėjimo būdas yra geriausias? Nustatykite dienotvarkę. Nustačius dienos tvarką savo namuose, išvengti chaoso ir konfliktų bus paprasčiau. Nubrėžkite aiškias ribas. Ribų nustatymas - svarbi auklėjimo proceso dalis. Jūsų nubrėžtos ribos turi atitikti jūsų šeimos vertybes bei būti realios ir racionalios, tokios, kurių vaikas iš tiesų galėtų laikytis. Taisyklės yra būtinos. Nustačius taisykles, laikytis jų reikia nuosekliai. Jeigu įvesite taisyklę, o kitą dieną ją atšauksite, vaikas jausis nesaugiai, pasimetęs.
Atidžiai klausykitės, ką sako jūsų vaikas. Pokalbiai apie tai, kaip sekėsi darželyje ar mokykloje, žinoma, yra gerai, tačiau vien to nepakanka. Domėkitės vaiko jausmais. Daugelis tėvų domisi vaiko veikla ir jos rezultatais, pavyzdžiui, nori išgirsti išmoktą eilėraštį ar pamatyti į vartus įspiriamą kamuolį, tačiau tarpusavio ryšį sutvirtinsite ir pasitikėjimą auginsite kalbėdami apie jausmus.
Nebijokite pasakyti „atsiprašau“. Jei pasielgėte netinkamai ir sąžinė dėl to neduoda jums ramybės, pripažinkite savo klaidas, pasakykite, kad gailitės. Nemeluokite vaikams. Mes galime juos apgauti, tačiau už tai teks brangiai sumokėti prarastu pasitikėjimu arba bauginančio pasaulio paveikslo sukūrimu. Nepamirškite pažadų. Užmaršumas - tai apgaulės atmaina. Vaikas prisimins ir įsižeis. Jei žadate - laikykitės savo žodžio. Jei nežinote, ką atsakyti, geriau patylėkite ir pamąstykite. Nieko baisaus, jei atsakymą vaikui duosite ne tą pačią, o kitą dieną. Jei nenorite atsakyti, pagalvokite, kodėl: ar jūs bijote dėl vaiko, ar baiminatės, kad tiesa sugriaus jūsų pačių gyvenimą? Atminkite, kad vaikai gali priimti bet kurią tiesą, jei ją normaliai priima suaugusysis.
Pažvelkite į pasaulį vaiko akimis. Tai - raktas, leisiantis geriau pažinti savo sūnelį ar dukrytę bei suprasti vaiko elgesį. Prisiminkite, kaip jautėtės, kai buvote maži. Suderinkite auklėjimo principus - nekonkuruokite ir prie vaiko neabejokite vienas kito sprendimais. Vaikams reikia aiškumo ir saugumo, todėl svarbu, kad abu tėvai laikytųsi vieningos linijos ir gerbtų vienas kito autoritetą.
Nepamirškite savęs ir savo asmeninių poreikių! Suprantama, vaikas - turbūt brangiausia, ką turite, tačiau jei viską atiduosite tik jam, jums neliks nieko. Jeigu vaiko priežiūra tampa labai sunkiu ir varginančiu darbu, o kantrybė pamažu senka ir jaučiatės vis irzlesni, skirkite šiek tiek laiko vien tik sau.
Įvairūs ugdymo metodai
Shichida ugdymo metodas pagrįstas dešiniojo pusrutulio vystymu. Vaikas iki 3 metų amžiaus gali atskleisti įvairius kūrybinius gebėjimus, ugdyti intuiciją, fotografinę atmintį, greitą skaitymą, mąstymo polinkį, užsienio kalbų įgijimą. Nuo trejų metų pradeda dominuoti kairysis pusrutulis. Atsiranda polinkis į logišką mąstymą, vaikas lavina rankų gebėjimą judėti ir formuoja kalbos įgūdžius.
M. Montessori padarė didžiulę pedagoginę pažangą, o jos stebėjimo metodas ragino pirmiausiai pažinti vaiką jį atidžiai stebint. Pedagogė manė, kad būtina šio metodo sąlyga - vaikų laisvė veikti. M. Montessori tikėjo, kad tik laisvai ir nevaržomai veikiant ryškėja tikroji vaiko prigimtis, jo individualumas, galimybės.
Reggio Emilia pedagogika nėra naujoviškas modelis ar pamiršta teorija. Teisingiau tai apibūdinti kaip visiškai kitokio požiūrio į vaikus ir jų auklėjimo patirtį. Šio požiūrio įkūrėjas ir teoretikas buvo italas Loris Malaguzzi, vėliau jis taip pat parengė edukacines programas „Reggio Emilia“.
Charlotte Mason metodas yra ugdymo filosofija, kuri buvo sukurta anglų pedagogės Šarlotės Mason (Charlotte Mason) XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Šis metodas pagrįstas idėja, kad vaikai yra asmenybės, turinčios teisę į išsamų ir įvairiapusišką ugdymą.
Prigimtinnis áuklėjimas, pedagogikos kryptis, susiklosčiusi 18 amžiuje. Prigimtinio auklėjimo atstovai kritikavo autoritarinį auklėjimą, pagrįstą vaiko asmenybės slopinimu ir prievarta, individualių ir amžiaus savybių ignoravimu, dirbtinėmis elgesio normomis. Mokymasis turi vykti ne klasėje mokantis iš vadovėlių pagal iš anksto sudarytus mokymo planus, programas, bet gamtoje, natūralių daiktų, reiškinių apsuptyje, vaikui stebint juos, dalyvaujant su jais. Mokymo turinį turi sudaryti gamtos mokslai: geografija, astronomija, biologija, kurių reiškinius ir objektus vaikas gali stebėti, veikti pats natūraliai su jais bendraudamas. Su daiktais bendraujančiam, sąveikaujančiam vaikui savaime kyla poreikis suvokti šių daiktų esmę, reikšmę, tarpusavio ryšius, t. y. vaikas susiduria su atsietomis sąvokomis. Plėtotas darbinis mokymas. Jo tikslas - ugdyti laisvą, savarankišką žmogų, kuris pats dirba ir užsidirba sau pragyvenimui. Prigimtinio auklėjimo krypčiai pradžią davė prancūzų rašytojas ir filosofas J.‑J. Rousseau. Jis teigė, kad žmogaus proto lavinimą, jo rengimą gyvenimui lemia ne išoriniai veiksniai, bet vidinės paties žmogaus savybės ir veikla - mokymasis. Vaiko mokymas ir auklėjimas turi būti organizuotas taip, kad vaikui nebūtų nurodinėjama, nebūtų varžoma jo prigimtinė teisė į laisvę, savanorišką apsisprendimą, kuris negali būti blogas, netikęs, nes vaiko prigimtis yra tobula, tik neatsiskleidusi. Prigimčiai atsiskleisti reikia laisvės. Remdamasis gamtiškumo principu, J.‑J. Rousseau išskyrė vaiko amžiaus tarpsnius ir auklėjimo uždavinius kiekvienam amžiaus tarpsniui. Proto lavinimas, pasak jo, turi vykti be prievartos, paties vaiko iniciatyva. Prigimtinio auklėjimo teorija padėjo įveikti tradicinę pedagogiką ir auklėjimo sistemą, jos dogmatizmą, scholastiką.
Dar labai daug kam yra naujiena, kad Lietuvoje jau galima nauja mokymosi forma - ugdymas šeimoje. Tai nėra namų mokymas (kai vaikas dėl ligos ar kitokių sveikatos sutrikimų yra mokomas namuose), tai nėra ir nuotolinis mokymasis (kai vaikas mokomas taip kaip mokykloje tik namuose). Ugdymas šeimoje - tai kiekvienos šeimos individulus mokymosi procesas, remiantis bendrąją ugdymo programa bei palaikant glaudžius ryšius su pasirinkta mokykla. Ugdymas šeimoje dar turi atrasti savo paveikslą Lietuvoje. O kol šeimos jį tyliai ir kantriai kuria, didžioji visuomenės dalis renkasi jai suvokiamis vaizdinius.
Vaiko emocinis ir socialinis ugdymas
Neigiamos emocijos - pyktis, liūdesys, baimė, gailestis, susierzinimas, nusivylimas, nerimas, varžymasis, nuoskauda, nesaugumas, gėda - yra ne tik natūralus ir normalus dalykas, bet ir svarbi asmenybės augimo dalis. Svarbu išmokyti, kada, kur ir kokiu būdu išreikšti emocijas. Svarbiausias mokymosi valdyti neigiamas emocijas elementas yra jų pripažinimas. Nesumenkinti jų netekties jausmą. Rūpestingai ir supratingai parodyti vaikams, jog atjaučiate. Kai vaikas nusiminęs, nereikia stengtis jį pralinksminti. Padarykite penkių sekundžių pauzę ir paprasčiausiai pajuskite tai, ką, jūsų manymu, jaučia vaikas. (pvz., vietoj patarimo „Nesijaudink“ palaukę penkias sekundes pasakykite: „Tau sudėtinga. Nemanipuliuokite savo jausmais (pvz., „nelipk į medį, nes man baisu”). Jūsų vaiko norai, nors jie jums ir nėra priimtini, ugdo sugebėjimą turėti tikslą, svajonę, mėgautis vidine ir išorine sėkme. Jos pagrindas yra leidimas daug norėti. Jo neturėdamas vaikai liausis svajoję, o be jos neįstengs pasiekti nieko nauja. Tačiau labai svarbu mokyti vaiką prašyti, o ne primygtinai siūlyti savas idėjas.
Visi vaikai klysta. Klysti natūralu, normalu ir tikėtina. Į šį pasaulį vaikai ateina mokėdami mylėti savo tėvus, bet savęs mylėti ir sau atleisti jie nesugeba. Mylėti save jie išmoksta matydami, kaip su jais elgiasi ir kaip į jų klaidas reaguoja tėvai. Už klaidas negėdijami ir nebaudžiami vaikai išsiugdo svarbiausius dalykus - gebėjimą mylėti save ir susitaikyti su savo trūkumais.
Darželyje susitinka daug vaikų ir stebint, kaip jie bendrauja grupėse, galima pasakyti, koks auklėjimo stilius vyrauja šeimoje. Vaikai labai imlūs ir daug išmoksta vieni iš kitų, tačiau vaiko elgesys didžiąja dalimi priklauso nuo to, kokioje aplinkoje jis auga ir kokie yra jo santykiai su tėvais. Nors kiekvienas vaikas yra skirtingas ir jo asmenybę formuoja daug veiksnių, bet vertybes, etiketą ir pagarbą ugdo tėvai. Tėvai, kurie yra dažnai priešiški savo vaikams, užaugina vaikus priešiškus kitiems. Tėvai, kurie kritikuoja ir įžeidinėja savo vaikus, leidžia vaikams įgyti nepasitikėjimo savimi jausmą. Tokie vaikai neišmoksta būti jautrūs ir atsižvelgti į kitų požiūrius. Laimingi ir draugiški vaikai auga tie, kuriuos tėvai nuolat skatina, supranta ir moka priimti savo vaikus tokius, kokie jie yra, besąlygiškai juos myli ir geba išlaikyti tėvų poziciją.
Vaikai tėvus suvokia kaip viską žinančius ir galingus žmones. Jie tėvams jaučia autoritetą ir bando į juos lygiuotis. Vaikui yra labai svarbu, kad tėvai jį pripažintų. Tėvų palaikymas ypač svarbus ikimokykliniame amžiuje. Tai etapas, kada vaikas mokosi vertinti save ir savo elgesį. Suvokimas, kad vaikas yra mylimas savo tėvų, didina jo savigarbą, pasitikėjimą savimi ir kitais, sukuria saugumo jausmą. Tačiau per didelė tėvų meilė ir šokinėjimas aplink vaiką taip pat daro žalos vaiko elgesiui. Tokie vaikai nesiskaito su aplinkiniais, veikia neatsižvelgdami į kitų norus ir nepaiso suaugusiųjų reikalavimų. Per didelis tėvų dėmesys, liaupsės įpratina vaikus nuolat girdėti pagyrimus. Auklėjant vaikus svarbu nustatyti aiškias taisykles ir elgesio ribas. Bet būtina mokėti išklausyti ir atsižvelgti į vaiko prašymus ir klausimus. Šeimos taisyklės turi būti demokratiškos. Vaikas turi žinoti elgesio ribas, kurių jis negali peržengti, bet taip pat turi žinoti, kad jis yra svarbus šeimoje. Tėvai turi kontroliuoti vaiko elgesį ir reikalauti, kad jis elgtųsi pakankamai brandžiai. Kartu tėvai turi gerbti savo vaikų nepriklausomybę ir jų nuomonę, bet aiškiai pateikti savo sprendimus ir tėvų reikalavimų turi būti laikomasi.
Tėvų vaidmuo ir atsakomybė
Tėvai yra elgesio modeliai. Jei šeimos aplinkoje nėra tėvų, tokiomis sąlygomis augantys vaikai vėlesniame gyvenimo etape gali turėti problemų įsisavinant atitinkamus socialinius vaidmenis. Sąlygos, kuriomis tėvai augo, iš kokios kilmės šeimų jie kilę, kaip patys susitvarkė su patirtais sunkumais ir konfliktais, kokios jų asmenybės savybės gali turėti įtakos auklėjimo įgūdžiams bei elgesio su vaiku būdais. Santuokinių santykių tarp tėvų tvirtumas taip pat turi įtakos atmosferai namuose. Įtampa ir konfliktai santuokoje veikia visą šeimos sistemą. Svarbu valdyti stresą šeimoje. Jei tėvai įtraukia vaiką į savo konfliktus arba jei vaikas naudojamas kaip paramos šaltinis, namuose gali susiformuoti nesveikos koalicijos. Taip pat svarbu, kad vaiko vystymuisi įtakos turi ne tik tėvų savybės, šeimyninė situacija, bet ir paties vaiko savybės, kaip tėvai elgiasi su juo bei vaiko raidos amžius, tai yra sunkumai, su kuriais jis susiduria. Taip pat vaiko lytis bei temperamentas, gali turėti reikšmės tėvų-vaikų santykiams. Taigi tėvų ir vaikų santykiams, svarbus tampa tarpusavio suderinamumas. Vaikams, kurie yra jautresni, labiau pažeidžiami, gali prireikti daugiau dėmesio ir artumo. Jei vienas ar abu tėvai sukurs saugią aplinką, ji geriau atitiks vaiko poreikius.
Pagrindiniai vaiko poreikiai pagal Jeffrey E. Young: Saugumas. Tai svarbiausias vaiko poreikis, kuris atsiranda iškart po gimimo. Saugiuose namuose tėvai visada pasiekiami fiziškai ir emociškai. Čia labai svarbi stabili aplinka. Jei kuris nors iš tėvų fiziškai pasitraukia - atsigula į ligoninę, įvyksta skyrybos ar mirtis - tai palieka pėdsaką vaiko psichikoje. Smurtas, piktnaudžiavimas, melas, manipuliacijos, nebūtinai susiję su vaiku, taip pat neprisideda prie saugumo. Norint apsaugoti vaiką, nepakanka fizinio buvimo kartu. Daugelis iš mūsų užaugo pasaulyje, kuriame buvo abu tėvai, tačiau namuose nebuvo saugumo jausmo. Todėl, kad bent vienas iš tėvų buvo nepasiekiamas fiziškai ar emociškai arba buvo emociškai nestabilus. Vaikai turi jausti, kad ir kas nutiktų jų gyvenime, jie visada turi į ką kreiptis.
Brandus vadovavimas. Tai antrasis poreikis, kurio nėra Abraomo Maslow poreikių hierarchijoje. Tikriausiai todėl, kad suaugę žmonės nustato savo ribas ir privalo laikytis tam tikros aplinkos įstatymų bei taisyklių. Vaikui reikia brandaus vadovavimo - nei visiška laisvė, nei per griežtos taisyklės nėra palankios sąlygos tinkamam vaiko vystymuisi. Maži vaikai visada išbando ribas: jie gali pabandyti trenkti tėčiui, ar mamai, kad pamatytų, kas atsitiks. Įniršę, išdykę ir kaprizingi vaikai, kurie voliojasi ant grindų ir šaukia, kaip labai nekenčia mamos, kuri nenori pirkti jiems žaislo. Vaikas toks negimė, jis toks tapo. Tai perdėto atlaidumo ir aiškių ribų nebuvimo pasekmė. Mes mokomės modeliuodami. Suaugę, kurie nevaldo savęs, nevaldys ir vaikų. Tėvų savitvardos dėka, vaikai išmoksta kontroliuoti save. Vaikai augantys šeimose, kur yra nustatytos aiškios, nuoseklios ir tinkamos ribos, išmoksta ribas susieti su savimi. Paprastai asmenys, kurie buvo auginami be apribojimų, neišmoksta dalintis, galvoti apie kitus. Tėvai neišmokina, kad norint ką nors gauti, reikia duoti.
Rūpestis, empatija ir priežiūra. Pagal Maslow piramidę šis poreikis atitinka poreikį priklausyti. Jeffrey Young suskirsto šį poreikį į tris sritis: rūpestį, empatiją ir priežiūrą. Vaiko gyvenime užtenka vieno žmogaus, kad suteiktų tikrą meilę, švelnumą, susidomėjimą, supratimą ir savo laiką. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais mama dažniausiai yra vaiko pasaulio centru. Mama gali nedirbti ir praleisti visas dienas su kūdikiu, bet likti emociškai nepasiekiama ir šalta, užsiėmusi savo reikalais ar nuobodžiu gyvenimu. Empatija - turime omenyje, jog artimoje aplinkoje yra žmogus, kuris supranta jūsų pasaulį, priima jūsų jausmus. Galite savęs paklausti: Ar tėvai jus suprato? Ar jie buvo jautrūs jūsų jausmams? Ar galėjote jais pasitikėti, kai turėjote problemų? Ar, jiems buvo įdomu, ką jus norėjote pasakyti? Ar jie aptarinėjo su jumis savo jausmus, jei paklaustumėte? Be tėvų, vaikui svarbūs ir socialiniai ryšiai - su bendraamžiais ir visu išoriniu pasauliu. Jeigu vaikas ir/ar jo šeima kažkaip skiriasi nuo aplinkos - dėl išvaizdos, rasės, seksualinės orientacijos, išskirtinių gabumų, religijos, socialinės padėties, išsilavinimo lygio, materialinių išteklių, dažno persikraustymo, alkoholizmo - gali būti sunkiau įgyti socialinių įgūdžių ir užmegzti sėkmingus santykius su kitais.
Autonomija. Pagal Maslow piramidę šio poreikio nerasime. Tikriausiai todėl, kad suaugę žmonės pagal apibrėžimą yra autonomiški - jie sugeba savimi pasirūpinti. Pernelyg saugantys tėvai laiko savo vaikus priklausomais. Jie pastiprina priklausomybės elgesį ir nepalaiko tuos, kurie yra nepriklausomi. Slopina savo vaikus, nesuteikdami jiems laisvės ir nepalaikydami noro būti savarankišku. Nepakankamai rūpestingi tėvai nesugeba tinkamai pasirūpinti savo vaikais. Jų vaikai nuo pat mažens patys tvarkosi pasaulyje ir atlieka tėvų funkcijas bei pareigas. Balansas yra tada, kai vaikui suteikiama laisvė tyrinėti pasaulį ir tėvai užtikrina, kad tėvas/mama bus šalia, kai to reikės. Vaikui turi būti leista nekritikuojant, pačiam priimti nedidelius sprendimus bei pasirinkti. Dialogas su vaiku yra būtinas. Turime sužinoti jo nuomonę ar pageidavimus ir susitarti, ką darome.
Pagarba ir pripažinimas. Pagal Maslow - pagarbos ir pripažinimo poreikis. Didžiausias menas yra mylėti savo vaiką besąlygiškai. Mylėti už tai, kad vaikas yra. Vaikas neturi nieko daryti, kad būtų vertingas. Kai šeimoje yra kokios nors sąlygos kaip pavyzdžiui paklusnus elgesys, geri pažymiai mokykloje, aukšti pasiekimai kokioje nors srityje - vaikas tai pajunta ir išmoksta, kad kitų meilės ir pripažinimo reikia nusipelnyti. Kad vystytųsi sveika savigarba, vaikas negali būti nuolat kritikuojamas, gėdinamas, baudžiamas, lyginamas ir verčiamas atitikti aukštų reikalavimų. Ar vietoj to jautėtės gerbiamas, vertinamas ir giriamas? Sveikuose namuose yra erdvės parodyti savo silpnybes (pvz., verkti, nepaisant to, kad esi berniukas), jautrumą, nejaukumą ir baimes, galima būti autentiškam ir priimamam. Toks vaikas suvokia savo stipriąsias puses, įgūdžius ir pasiekimus, taip pat silpnybes ir nesėkmes. Tik patenkinus minėtus pagrindinius poreikius, bus sukurta vieta vaiko saviraiškai, o suaugusiems - savirealizacijai. Ar jūsų tėvai nuolat jus kontroliavo ir bandė valdyti jūsų laiką? Ar turėjote teisę nesutikti ar atsisakyti tenkinti tėvų prašymą? Ar turėjote vietos nuoboduliui ir nieko neveikimui? Ar galėjote išreikšti savo pyktį?
