Nors mylime savo vaikus, bet jų auklėjimas tikrai gali įvaryti galvos skausmą. Blogą elgesį „nurašome“ kaip charakterio savybę, o kai tenka ragais ir nagais susiremti su savo atžala ir pykstame, ir patiems gaila… Tad kaip viso to išvengti? Egzistuoja keletas pagrindinių klaidų, kurias, auklėdami vaikus, daro tėvai, taip kenkdami ir vaikams, ir sau!
Ribos visgi turi būti
Mokslininkų teigimu, vaikai jaučiasi saugiau, kai aiškiai žino ribas. Geriau, be abejonės, jaučiasi ir tėvai. Nustatykite ribas (taisykles), kurios būtų nenuginčyjamos. Aiškiai apibrėžus elgesio normas vaikui lengviau priimti teisingus sprendimus, tėvai taip formuoja savo autoritetą.
Ribos turi būti nekintančios iš baimės
Neretai, vaikai tikrina tėvų autoritetą ir esamų ribų galimybes. Nenorėdamas paklusti jis gali verkti, rėkti, tačiau turite būti stiprūs ir paaiškinti, kam yra skirtos taisyklės, kodėl reikia elgtis vienaip ar kitaip. Jokiu būdu nenusileiskite! Net jei bijote, kad vaikas nesiliaus, kad konfliktas tęsis visą naktį, kai kitą dieną reikia anksti vesti atžalą į darželį, net jei bijote, kad dėl vaiko kaprizų jis gali sukelti kitų nepatogumų, nepasiduokite, kalbėkitės.
Ribos turi būti nekintančios „pagal nuotaiką“
Tikriausiai viena didžiausių tėvų klaidų - ribų ir sąlygų keitimas dėl aplinkybių. Taip neturėtų būti, nes vaikams taip sunkiau suprasti, kas yra blogai ar gerai, o situacijos beveik visada baigiasi ašaromis. Įsivaizduokite situaciją, niekada neleidžiate vaikui žaisti kamuoliu namuose, tačiau atvykus giminaičiams padarote išimtį. Patys juokiatės, fotografuojate, kartu žaidžiate su vaiku kamuoliu. Vaikas supranta, jog nuo šiol tai yra norma. Tačiau, kai netyčia paspyrus kamuolį šis sudaužo vazdą, visa šeima, o ypač jūs liekate nepatenkinti, iš karto uždraudžiate žaisti kamuoliu, demonstruojate savo nepasitenkinimą ar net barate vaiką: „Sakiau nemesti kamuolio į stalo pusę? Pasižiūrėk, kas nutiko, sudužo vaza. Daugiau niekada nebežaisk kamuoliu namuose, juk matai, ką padarei?“
Ta pati situacija nutinka, kai vaiko nepaklusnumą (pavyzdžiui, nenorą išgerti vaistų) iš pradžių priimate kaip anekdotą - žaidžiate gauditynių, juokiatės, tačiau, kai jums baigiasi kantrybė - supykstate ar net grąsinate diržu. Jūsų vaikas nebesupranta, kaip tinkamai elgtis ir kenčiate abu.
Patys nesilaikote namų taisyklių
Neauklėkite vaikų, jie vis tiek bus panašūs į jus. Visų pirma, auklėkitės patys! Visapusiškas elgesio pavyzdys yra tėvai ir jų tarpusavio santykiai. Jei jūsų vyras vaiko akivaizdoje konflikto metu pavadina jus kvaila višta, tikėtina, jog panašią frazę greitai išgirsite ir iš savo vaiko jūsų adresu. Jei nuolat pykstate ant vaiko, kad šis geria sultis iš visos pakuotės, neįsipilkęs į stiklinę, visų pirma, patys rodykite tinkamą pavyzdį. Dažnai vaikai nusprendžia, kas yra „gerai“, o kas - „blogai“ žiūrėdami į tėvus. Sakote vaikui, kad negerai žaisti ilgai su jūsų mobiliuoju telefonu, tačiau patys visą vakarą kiurksote prie kompiuterio? Neleidžiate vaikui eiti į kambarį su batais, tačiau, kai norite greitai pasiimti kažkokį daiktą, patys žygiuojate per namus su batais?
„Padėkite, nebesusitvarkau ir su vaiku, ir su savimi“, - tokiais žodžiais į vaiko teisių apsaugos specialistus neretai kreipiasi tėvai, susiduriantys su vaikų priešgyniavimu ir dėl to prarandantys savitvardą. Tėvai skundžiasi, kad kai vaikas neklauso, pradeda trūkti kantrybės ir sunku valdytis.
Kaip laiške rašo tėtis Rimvydas (vardas pakeistas), jo „dešimtmetis nuolat atsikalbinėja, maištauja, pastaruoju metu dažniausi jo žodžiai - „nedarysiu“, „nenoriu“, „neisiu“. Kad ir ką sakytume, viskas negerai, netinka. Vaikas tarsi specialiai elgiasi priešingai nei sakoma, lyg bandytų mūsų kantrybę. Kartais galvojame, kad auginame maištininką. Pasitaiko, kad neištvėrę jį subarame pakeltu tonu, pagrasiname.
Kodėl jis taip elgiasi? Po tokių situacijų dažniausiai kyla konfliktai, kurių pasekmės būna skaudžios: tarp tėvų ir vaikų prarandamas pasitikėjimas, nebėra nuoširdžių pokalbių, supratimo ir palaikymo. Maištaujančių ar kitaip netinkamai besielgiančių vaikų tikslas nėra konkrečiai supykdyti ir erzinti tėvelius ar kitus šeimos narius. Būna ir taip, kad vaikas pats nesuvokia ir negali įvardyti, kaip jis jaučiasi ir kodėl netinkamai elgiasi.
Paprastai vaikai yra linkę prieštarauti tėvams, kai jiems trūksta tėvų dėmesio. Tai reiškia, kad vaikams trūksta fizinio kontakto, artimo emocinio ryšio, todėl jie visais įmanomais būdais siekia būti tėvų dėmesio centre, siekia būti mylimi, svarbūs ir pastebimi. Ypač tarp brolių ir seserų vyrauja neteisybės ar nelygybės pojūtis tada, kai tėvai skirtingai teikia dėmesį savo vaikams. Tokiais atvejais rekomenduojama skirti laiką kiekvienam vaikui su kiekvienu iš tėvų atskirai, t. y. skirti individualų laiką vaikui. Tais atvejais, kai šeimoje auga vienas vaikas ir jis dažnai neduoda tėvams ramybės, taip pat svarbu sutarti aiškų laiką, kada tėveliai galės jam skirti individualų dėmesį.
Ypatingai jaunesni vaikai neturi kantrybės ir visko nori čia ir dabar. Tokiais atvejais tėveliai gali informuoti savo atžalas sakydami, pavyzdžiui, „šiuo metu esu užsiėmusi, tačiau kai baigsiu (įvardyti, kokią veiklą atliekate ir kodėl ją svarbu padaryti), tuomet tau skirsiu laiko / su tavimi pažaisiu“. Labai svarbu išpildyti savo pažadą. Jeigu dėl tam tikrų priežasčių tėvai negali ištesėti duoto pažado, geriausia vaiką informuoti dėl kokių priežasčių taip nutiko ir aptarti kitą pasibuvimo laiką.
Kita dažna prieštaraujančio elgesio priežastis yra nuovargis. Kai vaikas yra pavargęs, jis yra linkęs savo emocinį būvį išlieti ant artimiausių žmonių. Pagalba suvokti dėl ko ir kaip yra jaučiamasi veikia tarsi žaibolaidis trenkiant žaibui, tačiau reikėtų neapsigauti - vieno žaibolaidžio nepakaks. Kiekvienam atvejui prireiks kantrybės ir resursų išmokyti vaiką atpažinti nuovargį bei tinkamai jį pašalinti. Tėveliams patariama kartu su vaiku atrasti, kokie būdai vaikams padeda atsipalaiduoti, pailsėti.
Nereta tėvų ir vaikų konfliktų priežastis yra vaikų savarankiškumo problema. Vieni iš pirmųjų savarankiškumo įgūdžių atsiranda tuomet, kai vaikai pradeda norėti tvarkytis. Tas etapas ateina tada, kai vaikai dar patys nelabai moka koordinuoti savo kūno ir jų namų ruošos darbai atrodo kaip netvarka ar terlionė. Vėliau vaikui augant galima labiau jį pamokyti ir paraginti prisijungti prie sudėtingesnių namų ruošos darbų. Lygiai taip pat savarankiškumą galima ugdyti per atsakomybės atidavimą vaikams už laisvo laiko praleidimą. Šiuolaikiniai vaikai yra įpratę prie įvairių pramogų bei veiklų, kurias dažniausiai organizuoja tėvai. Dėl to vaikai turėdami neužimto laiko reiškia pretenzijas tėvams, nes jiems nuobodu ir nėra ką veikti. Nuobodžiaujantys vaikai pradžioje būna itin irzlūs, nepakantūs, reikalaujantys ir neatliekantys savo pareigų. Taigi atpažinus maištaujančio vaiko elgesio priežastį ir padedant vaikui lavinti jo emocinį intelektą, nenustebkite, kad norimam rezultatui pasiekti reikės laiko. Nuosekliai naudojant susitarimus su vaikais, atsižvelgiant į jų nuomonę, įtraukiant į šeimos buitinį gyvenimą, vaikai turi unikalią progą pasijusti reikalingi, svarbūs ir mylimi.
Vaiko teisių apsaugos specialistai pataria tėvams jaučiant, kad patys nebekontroliuoja situacijos, nebijoti kreiptis pagalbos į psichologą. Pastarasis, stebėdamas situaciją iš šalies, atkreipdamas dėmesį tiek į tam tikrą vaiko elgesį, tiek į tėvų reakcijas, nuostatas, iškilus vaiko elgesio problemoms bei kartu su šeimos nariais išgrynindamas galimus sprendimo būdus gali suteikti profesionalią pagalbą.
Primename, kad fizinis skausmas yra netoleruojamas, tai negali būti auklėjimo priemonė. Vaikas neturi galimybės apsiginti. Fizinio veiksmo panaudojimas prieš vaiką padaro didelę žalą jo psichologinei būsenai ir ateičiai, nes vėliau, vaikas atėjęs į darželį ar mokyklą, taip pat gali smurtauti prieš kitus vaikus.
Kaip valdyti pyktį ir išlaikyti ramybę
Jūs galite rėkti ir vėliau jausti sąžinės graužimą arba užgniaužti savo jausmus ir bandyti save nuraminti. Kitais žodžiais, jūs galite išlieti savo jausmus ir paaštrinti ginčą arba likti ramūs ir pabandyti nuraminti ir kitus. Žinoma, yra ir daugiau galimybių - jei jūs imsitės veikti dar prieš tai, kai jau nebelieka nieko kito, tik rėkti. Dažniausiai vaikai išveda iš kantrybės, kai jiems nėra nustatytos griežtos ribos. Kai kurie tėvai paleidžia vadžias, stengiasi kuo ilgiau išlikti kantrūs, kol vėliau vis tiek pratrūksta. Išeitis viena - nustatyti elgesio ribas, kad situacija nevirstų nevaldoma.
Tą pačią minutę, kai jūs pradedate irzti ar pykti, reikia imtis veikti. Ne, nepradėkite rėkti. Tik pasistenkite, kad visi būtų saugūs. Tačiau ką daryti, kad nepaisant geriausių pastangų, atsitinka tai, kas jus išveda iš kantrybės? Jei būtina, pasistenkite, kad įsidūkę vaikai nesukeltų vienas kitam pavojaus. Ir, aišku paguoskite tą, kuris nuskriaustas ar užgautas. Bet nepradėkite rėkti. Vėliau gali tekti gailėtis.
Pasakykite sau, kad padėtis kontroliuojama. Kritiniu momentu išsiskiria streso hormonai, jaučiate norą veikti, pavyzdžiui, prilupti vaiką. Tačiau pakartokite sau, kad padėtis kontroliuojama. Sąmoningai stenkitės kalbėti kuo ramesniu tonu. Pasakykite: „Man reikia nusiraminti, aš grįšiu po minutės“ ir pasitraukite nuo vaiko, išeikite. (Jei vaikai susimušė, išeikite su vienu vaiku).
Turbūt jūs stebitės, kaip vaikai išmoks gero elgesio, jei jūs nereaguojate ir išliekate ramūs. Tyrimai rodo, kad jei mes nuliūstame, supykstame, vaikai jaučia tą patį ir tuo metu smegenys nesugeba mokytis. Vaikai mokosi iš pavyzdžių, reikia su jais pasikalbėti ir paieškoti problemos sprendimo būdo, kai jie jau bus nurimę.
Darykite tai, kas padeda jums nurimti ir sumažina pyktį. Giliai įkvėpkite mažiausiai 10 kartų. Papurtykite ir atpalaiduokite rankas. Paskalaukite veidą šaltu vandeniu. Pasižiūrėkite į veidrodį ir pasakykite sau: „Aš esu gera mama/tėvas. Viskas bus gerai. Kas benutiktų, aš sugebėsiu suvaldyti situaciją“.
Pakeiskite savo mintis ir jūs pakeisite savo jausmus. Jei jūs manysite, kad jūsų vaikas išlepintas vaikigalis, iš kurio išaugs nusikaltėlis, nusiraminti nepavyks. Tiesa ta, kad jūsų vaikas taip pat asmenybė, kuriai yra blogai, ir jis tai parodo blogu elgesiu. Priminkite sau, kad jis elgiasi vaikiškai, nes jis ir yra vaikas. Jūsų vaikui labiausiai reikia jūsų meilės tada, kai jis mažiausiai jos užsitarnauja.
Kai nusiraminsite, grįžkite pas vaiką ir paaiškinkite jam, kaip negalima elgtis. Jūs savo pavyzdžiu jam parodysite, kaip valdyti emocijas. Tačiau jei esate vis dar nusiminę, pasakykite apie tai vaikui. Pažadėkite, kad pasikalbėsite su juo apie tai, kaip elgtis negalima, kai abu nurimsite. Tačiau toks būdas turi ir trūkumų - jūs nepadėjote vaikui susitvarkyti su jo jausmais būtent tą akimirką, kai jis blogai elgėsi. Tačiau, iš kitos pusės, jūs negalite būti geru pavyzdžiu, kai esate įpykę.
Kai abu nusiraminsite, pasikalbėkite apie tai, kas atsitiko. Jūsų užduotis - įvardinti jausmus, privedusius prie tokio elgesio, išmokyti vaiką juos valdyti. Tokiu atveju blogos emocijos nebeišprovokuos netinkamo elgesio ateityje. Būkite empatiški vaiko jausmams. Prisiminkite, kad jūsų veiksmai turi būti riboti, bet jausmus galite reikšti laisvai. Paaiškinkite vaikui, kad blogai mušti brolį, bet jūs suprantate jo jausmus. Pasakykite, kaip labai jį mylite ir kokią svarbią vietą jis ar ji užima jūsų širdyje. Kai pajausite vaiko atsaką, pamokykite vaiką, kaip susidoroti su tokia situacija, kaip kitą kartą suvaldyti savo jausmus. Paaiškinkite, kad esama ir kitokių būdų konfliktui išspręsti, ne tik naudoti kumščius. Galima ir žodžiais kovoti. Galima pasikviesti į pagalbą mamą. Pagaliau trypti kojomis...
Prevencija - geriausia išeitis
Geriausias būdas išvengti tokių situacijų - jų prevencija. Pasikalbėkite su labiau patyrusiais tėvais. Išjunkite kompiuterį ir nueikite anksčiau miegoti. Žaiskite kartu su vaiku, raskite iš ko pasijuokti. Pabandykite pasilinksminti kartu. Stenkitės, ir jums pavyks.
Jei pagausite save rėkiant, sustokite. Jūs parodysite vaikui, kad gebate save kontroliuoti. Jus vis sunkiau bus išvesti iš kantrybės.
Kaip ugdyti vaikų kantrybę
Kantrybė yra viena pagrindinių savybių, kurios trūksta šiuolaikiniams vaikams. Z ir alfa kartos atstovai siekia greito rezultato, trumpų atsakymų į klausimus, efektų, judesio, besikeičiančių vaizdų čia ir dabar. Gretai ekrane besikeičiantys vaizdai ir galimybė vienu piršto spustelėjimu pasiekti norimą pokytį telefone ar kompiuteryje, vaikams tarsi pametėja idėją, kad ir realiame gyvenime viskas turi būti pasiekiama lengvai ir greitai.
Klasikinis zefyriuko testas įrodė, kad gyvenime daugiau pasiekia tie vaikai, kurie geba palaukti ir išbūti su pagunda, t.y.: vaikui yra duodamas zefyras ir pasakoma, kad jei vaikas pabus kurį laiką nevalgydamas zefyro, tai vėliau galės suvalgyti du zefyrus. Tie vaikai, kurie sugeba pakentėti ir atsispirti zefyrui, vėliau gyvenime geba atkakliau siekti savo užsibrėžtų tikslų. Taigi kantrybė yra būtina sąlyga, norint gyvenime ko nors pasiekti ar sukurti.
Keletas patarimų, kaip galima ugdyti vaikų kantrybę:
- „Desertas tik po rimto maisto“. Pats lengviausias būdas ugdyti vaiko kantrybę, tai mokyti, kad desertas yra valgomas po pagrindinio maisto. Gebėjimas palaukti skanėsto labai elementarus, bet veiksmingas būdas vaikui partirti diskomfortą, su juo išbūti ir gauti apdovanojimą.
- Pirma darbai, o tada pramogos. Vaikai linkę manipuliuoti tėvais ir išsisukinėti nuo jiems nemalonių veiklų, pvz.: pirma pažiūrėsiu filmuką, o tada susitvarkysiu kambarį; pirma pažaisiu su telefonu, o tada paskaitysiu. Vaikai manipuliuodami moka zysti, derėtis, įrodinėti savo tiesas, meilikauti, žadėti ir pan., todėl tėvai neretai nusileidžia vaikui ir leidžia pirma atlikti jam malonią veiklą, o darbo vaikas dažnai ir neatlieka, vienu ar kitu būdu išsisukdamas. Todėl, jei jau reikalaujate, kad vaikas kažką padarytų, o po to pažadate prizą, tai eiliškumo tvarka turi būti išlaikoma. Šis įgūdis, kad pirma atlikti darbą, o tada pramogauti, vaikui bus labai vertingas gyvenime.
- Auklėjimas pavyzdžiu. Vaikai stebi mus ir mokosi. Pagalvokite, kaip Jūs reaguojate, kai reikia palaukti pas gydytoją eilėje, nerandate daikto spintoje arba įstringate kamštyje. Ar nervinatės, keikiate visus aplinkinius ar ramiai priimate susidariusią situaciją. Vaikai Jus stebi ir girdi, todėl nepamirškite prieš auklėdami vaiką, paauklėti pradžioje save.
- Skatinti pabaigti pradėta darbą iki galo, neleisti pasiduoti pusiaukelėje. Kai vaikas atlikdamas darbą susiduria su sunkumais, pirma jo reakcija būna viską mesti ir pasišalinti iš nemalonias emocijas sukėlusios situacijos. Suaugęs žmogus turi paskatinti vaiką pabaigti pradėtą darbą. Galime vaikui pasiūlyti trumpai atsitraukti nuo darbo, pailsėti, nurimti, o tada tęsti pradėtą veiklą.
- Kruopščių darbų darymas kartu, bet tik tų darbų, kurie vaikui įdomus ir malonūs. Tačiau vaikas gali nekęsti spalvinti, bet labai mėgti dėlioti lego ar nerti vašeliu arba konstruoti iš metaliukų ir varžtelių ar dėlioti dėliones. Svarbu atrasti kruopštumo ir kantrybės reikalaujančią veiklą, kuri vaikui bus įdomi ir dar bent pradžioje kartu su vaiku atlikti tas veiklas. Tėvų įsitraukimas ir džiaugsmas atliekant veiklą yra labai didelis motyvatorius vaikui tęsti pradėtą darbą. Ugdydami vaiko kantrybę nepamirškite džiaugtis net mažais vaiko pasiekimais.
