Nuo 2000 m. Lietuvoje prasidėjo realios bendrųjų vaiko teisių įgyvendinimo priemonių reformos - priimti, pakeisti ar papildyti daugelis konkrečių teisės aktų, projektų ir nacionalinių programų. Bendra vaiko teisių įgyvendinimo priemonių reforma reikalauja peržiūrėti ir reorganizuoti socialinio darbo su vaiku veiklą. Šio straipsnio užduotis - atskleisti pagrindines vaiko teisių įgyvendinimo problemas, nagrinėjant dokumentus, vaiko apsaugos ekspertų nuomones ir vaikų patirtį šioje srityje.
Tyrimas apima vaiko apsaugos ekspertų nuomones apie pagrindinius dalykus, kuriuos reikia padaryti siekiant skatinti vaiko teisių įgyvendinimą ir apsaugą. Taip pat tirta pagrindinė problema, su kuria susiduria socialiniai darbuotojai vaiko apsaugos srityje - smurtas prieš vaikus, nagrinėjant smurtą šeimoje pagal mokinių patirtį.
Vaiko teisės apima vaiko kaip individo apsaugą ir aplinkos, kurioje visiems vaikams užtikrinamas pilnavertis vystymasis, kūrimą. Vaiko teisės rodo universalius bei ypatingus vaikystės statusus. Vaikams būtina pastogė, maistas, mokslas, gydymas, meilė bei apsauga nuo prievartos ir aplaidumo.
Vaiko teisės yra žmogaus teisės. Vaiko teisinis statusas siejamas su dviem tarpusavyje susijusiom kategorijom - vaiko teisėmis ir interesais. Įgyvendinant vaiko teises svarbiausias taikomas principas yra geriausių vaiko interesų - reikalavimas pirmiausia atsižvelgti į tai, kas vaikui yra geriausia, reiškia, kad imantis bet kokių veiksmų reikia atsižvelgti į vaiko interesus.
Vaikystė - tai socialinė kategorija, skirianti vaikus nuo suaugusiųjų. Vaiko samprata negali būti radikaliai atskirta nuo bendrosios žmogaus sampratos. Nors tarp jų egzistuoja akivaizdūs skirtumai, susiję su psichologinėmis, socialinėmis, biologinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis, vaikystė reikšmė suprantama kaip tam tikra žmogaus vystymosi stadija.
Vaiko teisinis statusas yra vaiko teisių ir pareigų vienovė. Pagrindiniai vaiko teisių apsaugos principai yra svarbūs užtikrinant vaiko gerovę.
Vaikystės samprata priklauso nuo skirtingų laikų, vietos bei socialinių dimensijų. Svarbu apibrėžti požymius, pagal kuriuos galima atskirti vaiką nuo suaugusio asmens. Amžiaus kriterijus atspindi laiką, kada vaikystė prasideda ir kada ji baigiasi. Šie klausimai paprastai yra reguliuojami kiekvienos valstybės įstatymuose. Vaiko atskyrimas nuo suaugusiojo, nustatymas atspindi vaiko fizinės ir psichologinės brandos trūkumą bei poreikį apsaugoti vaiką nuo išnaudojimo bei žalingo aplinkos poveikio.
Tarptautiniu mastu, pirmą kartą vaiko samprata ir amžiaus kriterijus, atribojantys vaiką nuo suaugusiojo, buvo patvirtinti Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1989 m. priimtoje Vaiko teisių konvencijoje. Bet kuriuo atveju, prie Konvencijos prisijungusios valstybės turi garantuoti joje patvirtintas teises visiems asmenims bent iki 18 metų.
Vaiko amžiaus kriterijus apibrėžtas ir Lietuvos Respublikos Vaiko teisių pagrindų įstatyme. Vaiko samprata yra suskirstyta į atskiras kategorijas, kurios yra pagrįstos asmens veiksnumu, t. y. galėjimu savo veiksmais įgyti teises ir susikurti pareigas. Asmenys iki 18 metų yra vadinami nepilnamečiais.
Smurtas prieš vaikus paplitęs ne tik probleminėse šeimose. Daugiau nei pusė apklaustų moksleivių nurodo patiriantys tėvų pašaipą, kritiką; trečdalis - gyvenantys patirdami tėvų fizinį smurtą. Smurto prieš vaikus lygis priklauso nuo tėvų išsilavinimo, užimtumo, alkoholio vartojimo ir šeimos materialinės padėties - kuo geresnės šeimos charakteristikos išvardintais aspektais, tuo mažiau smurtaujama prieš vaiką.
Yra ryšys tarp vaikui taikomų bausmių ir jo socialinių charakteristikų - socialumo, uždarumo, aktyvumo, savęs vertinimo.
Tyrimo rezultatai rodo, jog būtinas suaugusiųjų švietimas vaiko teisių klausimu, materialinis šeimos stiprinimas bei vaiko apsaugos struktūrų pajėgumų vystymas.
Remiantis tyrimų duomenimis, ekspertų nuomone, vaiko teisės Lietuvoje nėra tinkamai įgyvendinamos dėl specialistų menko teisinio pasirengimo bei psichologijos žinių stygiaus; nepakankamo materialinio-techninio aprūpinimo, didelių darbo krūvių, neišvystytos vientisos vaiko apsaugos sistemos ir neišplėtoto paslaugų šeimai ir vaikui tinklo, tarpžinybinio bendradarbiavimo stokos, nepakankamo visuomenės informavimo vaiko teisių klausimais.
Didelė dalis apklaustų vaikų patiria emocinį smurtą namuose - pašaipas, kritiką. Trečdalis vaikų teigia patiriantys fizinį smurtą šeimoje.
Vaiko padėties pasikeitimas iš pasyvios į aktyvią sukėlė praktinio vaiko teisių ir interesų įgyvendinimo problemų, nustatant vaiko interesų turinį, išsiaiškinant takoskyrą tarp vaiko poreikių ir interesų, derinant atskirų asmenų - tėvų ir vaiko, kelių vaikų, vaiko ir šeimos, interesus, teikiant pagalbą tėvams įgyvendinti teises ir pareigas.
Vienas esminių pokyčių, nulėmusių vaiko teisinio statuso pasikeitimą ir visuomenės požiūrio į vaiko statuso pradžią kaitą, yra Lietuvos prisijungimas prie 1989 m. JT Vaiko teisių konvencijos. Konvencija ne tik pripažįsta vaiką nepriklausomu teisių subjektu, kurio teisės apibrėžiamos atskirai nuo šeimos, bet ir suteikia jam galimybę dalyvauti įgyvendinant ir ginant savo teises.
Kaip teigia organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė Rasa Dičpetrienė, joks įstatymas, jokioje valstybėje, ypač tiesiogiai paliečiantis jautriausias visuomenės ląsteles - vaiką ir šeimą - neįvyksta ir nebūna tinkamai įgyvendinamas per keletą mėnesių. Visuomenėje skleidžiami siūlymai vėl įteisinti smurtą prieš vaikus - tik gilina problemą ir užkerta kelią konstruktyvių sprendimų paieškai.
Nors nuolat vyksta vaiko teisių apsaugos sistemos reformos, Lietuvoje itin trūksta politinės valios priimti svarbius sprendimus, galinčius iš esmės pagerinti vaikų padėtį. Lietuva vis dar investuoja dideles lėšas į institucinės vaikų globos palaikymą, nors visuotinai pripažįstama, kad vaikams, augantiems uždarose globos institucijose, daroma didelė psichologinė žala, turinti įtakos visam likusiam jų gyvenimui.
Ataskaitoje atkreipiamas dėmesys ir į diskriminacinę šeimos politikos koncepciją, kurios pagrindu siekiama įgyvendinti socialinės ir šeimos politikos reformas. Nevyriausybininkai pabrėžia, kad Lietuvoje nėra oficialių tarpžinybinių mechanizmų, kurie užtikrintų sklandų vaikų globos organizavimą, draugiškus vaikams ir jų apsauga besirūpinančius teisinius procesus, pagalbą smurto aukoms, kompleksinę pagalbą kvaišalus vartojantiems jauniems žmonėms.
Siekiant skatinti vaiko teisių principus visuomenėje, būtina žinoti smurto prieš vaikus priežastis ir pasekmes.
