Tėvai yra pagrindiniai savo vaikų globotojai ir yra atsakingi už jų auklėjimą. Nuo to, kaip jie augina savo vaikus, priklausys, kaip šeimoje ir socialinėje situacijoje jausis jų vaikai. Neseniai sostinės centre vidurdienį teko stebėti sceną: moteris tempia už rankos verkiančią, liaudiškai tariant, besiožiuojančią kokių trejų metukų mergytę, savo dukrą. Galiausiai netekusi kantrybės, gerai užsimojusi smarkiai sušeria mažylei per sėdimąją. Negaliu neįsikišti. Atidariusi automobilio langą šūkteliu: „Smurtas prieš vaikus! Pasirodo, vadinamosios „juvenalinės justicijos“ „baubas“ ,esą netrukus vaikai iš vienaip ar kitaip smurtaujančių tėvų be didelių ceremonijų galės būti atimami, baisus ne visiems. Taip pat nesunku ir įsivaizduoti, kaip šis vaikas „auklėjamas“ namuose, jei jam nesibodima duoti į kailį viešumoje. Kai kam atrodo, kad veiksmingiausia priemonė sutramdyti tokius tėvus yra įvairios nuobaudos ir bausmės. Taip pat nesunku ir įsivaizduoti, kaip šis vaikas „auklėjamas“ namuose, jei jam nesibodima duoti į kailį viešumoje. Tačiau ar išties tai išspręs vadinamąją smurto prieš vaikus problemą? Kita vertus, juk tėvai neretai savo vaikus skriaudžia ne iš piktos valios, o dėl nežinojimo ar nemokėjimo, kaip būtų galima šiuos drausminti ir ugdyti kitaip - nežeidžiant jų nei fiziškai, nei emociškai.
STEP grupės - viena šiandien Lietuvoje veikiančių tėvystės įgūdžių ugdymo programų, gyvuojanti keleto entuziastų, dirbančių savanorystės pagrindais, dėka. Tai - moksliškai pagrįsta veiksminga metodika, padedanti tėvams, trumpai tariant, susigrąžinti tėvystės ir motinystės džiaugsmą. Artėjant naujiems mokslo metams, artėja ir naujas STEP tėvų grupių sezonas. Plačiau apie šią programą kalbamės su STEP programos koordinatore Lietuvoje, psichologe dr. Jolita Jonyniene bei Individualiosios psichologijos konsultantų asociacijos prezidente, STEP grupių vadove Rasa Kardaite.
Kas yra STEP programa?
Lietuvoje pamažu populiarėja vadinamosios STEP grupės. Kas tai? STEP - tėvų mokymo, tėvystės įgūdžių ugdymo programa, sukurta amerikiečių. Apskritai tėvystės mokymų judėjimas JAV yra prasidėjęs labai seniai, 19 amžiuje. Pati STEP programa buvo sukurta 1976 m., o jos patobulinta versija 1997-aisiais. Ją į Lietuvą atvežė Vytauto Didžiojo universiteto, Socialinių mokslų fakulteto profesorius Royus M. Kernas. Pirmosios STEP grupės mūsų šalyje prasidėjo 2010 m. STEP - tai pavadinimo „Systematic Training for Effective Parenting“ (Sisteminis efektyvaus auklėjimo įgūdžių lavinimas) santrumpa. Šios programos pagrindas yra garsaus JAV psichologo R. Dreikurso knyga „Laimingi vaikai - iššūkis tėvams“, kuri tapo grupinių tėvų susitikimų vadovėliu. R. Dreikursas buvo Individualiosios psichologijos pradininko A. Adlerio mokinys, ir tos adlerietiškos idėjos atsispindi visoje programoje. Pagrindinė idėja, atėjusi iš A. Adlerio psichologijos, yra ta, jog kiekvienas žmogus nori priklausyti - t. y. Taigi programos tikslas ir yra ugdyti tėvų įgūdžius pozityviai auklėti vaiką.
Programa yra ypatinga tuo, jog turi labai aiškią struktūrą. Tai reiškia, kad tėvai ateina į kiekvieną susitikimą, atlikę namų darbus - t. y. perskaitę tam tikrą „STEP Tėvų knygos“ skyrių. Taigi atėję į susitikimą jie pirmiausia aptaria namų darbus, skaitytą skyrių, atlieka įgūdžių ugdymo užduotį, o tada vyksta apibendrinimas ir paskiriami namų darbai kitam susitikimui. Kitas, mano manymu, programos privalumas yra tas, jog grupės vadovas nėra ekspertas. Jis neprivalo žinoti visų atsakymų į su bendravimu su vaiku susijusius klausimus, nors tėvai į grupes dažnai ateina recepto: ką man su tuo vaiku daryti? Taigi vadovas visuomet „nuleidžia“ klausimus grupei.
Yra devyni susitikimai, bet septynios temos. Taip yra Lietuvoje. Visų STEP programos versijų idėjos, principai tokie patys, tik kiekviena versija turi atskirą „Tėvų knygą“. Knygose labai daug pavyzdžių, kurie atitinka konkretų vaikų amžių. Pirmoji versija - 6-12 metų vaikų tėvams. Kita programa - tėvams, turintiems vaikus iki 6 metų.
Viskas prasidėjo nuo daktaro disertacijos, kurios tikslas buvo ištirti STEP programos veiksmingumą Lietuvoje. Taip pradėjome organizuoti STEP grupes. Vadovų komanda pamažu augo ir gausėjo. Iš tiesų šiandien esama daug iniciatyvų tėvams. Didžiosios daugumos veiksmingumas moksliniais metodais netyrinėtas. STEP programa - moksliniais tyrimais patvirtinta efektyvi programa.
Kai gimsta kūdikėlis, visi džiaugiasi, mama laiminga, tačiau laikui bėgant ta motinyste, tėvyste imi nebesidžiaugti. Tad kas gi atsitinka? Ir kai pradedi ieškoti pagalbos - taip, literatūros yra labai daug - tačiau, atrodo, tai neveikia. Man vedant STEP grupes, jų veiksmingumas, kurį Jolita įrodė savo disertacijoje, tikrai pasitvirtino.
Auklėjimo stiliai ir jų įtaka
Kalbant apie STEP programos veiksmingumą, svarbiausia tai, kad tėvų, kurie dalyvavo tėvų grupėse, auklėjimo stilius tampa kur kas demokratiškesnis. Kaip žinoma, auklėjimo stilius gali būti autokratinis, demokratinis ir liberalus.
Demokratiniu stiliumi auklėjami vaikai yra atsakingesni, savarankiškesni. Jie geriau susidoroja su gyvenimo iššūkiais, stresinėmis situacijomis, atsakingiau priima sprendimus, labiau pasitiki savimi. Jeigu mano savivertė aukšta, aš taip pat gerbiu ir kitą. Taip pat žmonės, kurie auklėjami demokratiniu stiliumi, geba priimti pasekmes.
Man labai patiko vienos mamos iš 6-12 metų vaikų tėvų grupės pasakojimas. Grupėje ši mama pasakojo, kad jos vaikas nuolat klausinėjo, ar ji jį mylinti. Taigi didžiausias jos atradimas STEP programos pabaigoje buvo tas, jog vaikas nustojo kelti šį klausimą.
Motyvai, skatinantys tėvus ateiti į šias grupes, labai įvairūs. Vieni sako, kad su vaiku viskas gerai, kol nepaprašai jį ką nors padaryti. Kiti tėvai skundžiasi, jog vaikai su jais nekalba. Treti sako, kad nenori bausti vaikų, tačiau nežino, ką daryti - tai ypač kalbant apie paauglius. Kiti tėvai klausia, kaip bendradarbiauti su vaikais. Kaip suprasti vaiką.
Iš tiesų visa STEP programa kalba apie tai. O šioje situacijoje vaiką reikėtų pakviesti bendradarbiauti. Tai galima pradėti nuo šeimos susirinkimo. Susėda visa šeima, ir mama sako: yra darbų, kuriuos turime pasiskirstyti. Tai ir yra kvietimas bendradarbiauti - kaip mes galime kiekvienas prisidėti šeimoje. Tai susiję su vaiko poreikiu priklausyti. Taip pat su vaiku yra tariamasi, kas bus, jei jis neatliks savo užduoties. Tarkime, jei tu neišplausi indų, bus labai daug nešvarių lėkščių, ar tai tiks mūsų šeimai? Lygiai taip pat vaikui leidžiama rinktis - jis tarsi gali plauti indus ir jų neplauti. Bet aš, mama, taip pat galiu kažko nedaryti, tiesa? Taigi čia ieškoma sprendimo nekeliant balso, nebaudžiant vaiko, o randant visiems tinkamas išeitis. Taigi visuose STEP susitikimuose tėvai skatinami bendradarbiauti su vaiku, mokomi jį drausinti bei padrąsinti, kas yra labai svarbu. Kodėl vaikas kartais tiesiog pasirenka geriau nieko nedaryti? Todėl, kad mano, jog tai jam nepavyks.
Manau, kad jeigu tėvams trukdo netvarkingi paauglių kambariai, jie turi rasti bendrą sprendimą. Kita vertus, jeigu paaugliams duodu kambarį - aš jais pasitikiu, tai - jų erdvė, ir leidžiu jiems daryti, ką jie nori. Ir išties ateina ta riba, kai jie patys susitvarko. Visų pirma jie pradeda nerasti daiktų, pradeda dvokti maisto likučiai jiems patiems. Tik, žinoma, nėra lengva mamai uždaryti duris ir to nematyti, pasitikint, jog ateis ta riba, ir jie susitvarkys. Aišku, bendroje erdvėje, kur visi esame kartu, yra taisyklės, kurių reikia laikytis. Ir mes kviečiame vaiką bendradarbiauti. Tačiau ribos ir taisyklės yra nustatomos ne todėl, jog aš taip nusprendžiau, tačiau (apie tai kalbėjo ir A. Adleris, ir R.
Esama ir tokių šeimų, tačiau aš visada sakau, jeigu vienas iš tėvų pradeda lankyti STEP grupę, šeimoje kažkas pradeda keistis. Ir kitas iš tėvų tai tikrai pastebės. Pastebėjęs, kad lankančiojo grupę santykiai su vaiku pasitaisė, visada sureaguos ir sakys: ir aš taip noriu.
Dažnai pasitaikanti situacija, kai per šeimos susirinkimą prie vieno stalo susėda mama, lankanti ar lankiusi STEP programą, su vaikais kalbasi, o tėtis atsisako dalyvauti, motyvuodamas, kad jam susirinkimų ir taip gana, ir žiūri televizorių. Tačiau per antrą, trečią susirinkimą, tėčio kėdė atsiduria vis arčiau, o per ketvirtąjį jis ir pats atsisėda prie bendro stalo. Aišku, būna ir atvirkščiai. Tėtis rengia šeimos susirinkimus, o mama atsisako dalyvauti - į STEP kursus ateina ne tik mamos, bet ir tėčiai (tiesa, jie sudaro tik apie 10 proc. dalyvių). Taip pat žmonės ateina ir poromis, ateina ir močiučių, kurios augina anūkus, ateina globėjų. Taip pat egzistuoja ir STEP programa mokytojams.
Teko stebėti situaciją: miesto centre moteris tempia už rankos verkiančią ir „besiožiuojančią“ maždaug trejų metų dukrytę. Galiausiai netekusi kantrybės iš visų jėgų ranka suduoda jai per užpakalį. Neiškenčiu jos neįspėjusi, jog tai - smurtas prieš vaikus.
Iš tiesų vaikai elgiasi taip, kaip elgiasi jų tėvai. Tad jeigu tėvams „trūksta“ kantrybė, lygiai taip ir tam trimečiui ji „trūksta“. Kita vertus, nesakau, kad, pabaigus STEP grupės mokymus, šeimoje nebelieka problemų. Tačiau ima keistis požiūris į jas bei jų sprendimai. Ar aš, mama, pradedu „rėkti“, kai randu nešvarias kojines, ar vis dėlto pasiskaitau STEP knygoje, ką daryti, ir bandau elgtis kitaip? Vieną kartą tai pavyksta, kitą - nepavyksta, ir vaikai mato, kaip tėvai stengiasi, kaip bando rasti kompromisą, ir to mokosi patys bei pradeda naudoti tėvų metodus - kalbėtis, bendrauti, norėti šeimos susirinkimų. Jie pradeda norėti dalyvauti šeimos gyvenime. Dažnai tėvai sako, kad vaikai nenori dalyvauti šeimos gyvenime bei susirinkimuose, tačiau kartais mes, tėvai, jaučiamės viską žinantys dievai, ko vaikas nori ar nenori.
Vienas STEP programoje lavinamų įgūdžių yra atspindintis klausymasis, į kurį tėvai iš pradžių žvelgia labai skeptiškai. Kai vaikas pyksta, yra nepatenkintas, tėvai dažnai naudoja bausmę, pakelia balsą. Atspindintis klausymasis yra toks, kai tėvai atspindi vaiko jausmus. Užuot aprėkę ar kitaip nubaudę, jie sako: tu esi supykęs, atrodai nelaimingas, kad, tarkime, turi išvalyti grindis. Ir tai labai veiksminga, nors iš pradžių tėvams atrodo netgi kvaila. Dėl ko? - dėl to, kad mes nebuvome taip auklėti. Kai mums reikia įvardyti vaiko jausmą, kažkas mums atsitinka - tarsi užsiklijuoja gerklė. Lengviau aprėkti, nei pasakyti: matau, kad esi nuliūdęs, piktas ar susierzinęs.
Man labai smagu, kai tėvai tuo dalijasi.
Arba paaugliai į tėvų pasakymą „tu esi supykęs“, mėgsta atsikirsti: „O ką, atrodau labai laimingas?“ Tačiau tai padeda atslūgti įtampai ir leidžia pasijuokti. Iš karto keičiasi santykis. Lygiai toks pat svarbus yra „aš“ kalbos įgūdžio lavinimas. Tėvai yra raginami vartoti kuo mažiau „tu“ kalbos.
Geriausia rašyti man elektroniniu paštu, ir tada aš informuosiu tėvus, kai bus suplanuotos grupės. Grupės vyksta sesijomis du kartus per metus - rudenį ir pavasarį. Taigi registruotis galima iki rugsėjo pabaigos.
STEP vadovų komanda iki šiol daugiausia dirbo savanoriškais pagrindais. Džiaugiamės, kad kai kuriems už tėvų grupių vedimą pavyko sumokėti LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamo projekto „Pozityvi tėvystė - artimesniam tėvų bendravimui su vaiku“ lėšomis. Tačiau programos dalyviams grupės buvo nemokamos (tereikėjo susimokėti už STEP Tėvų knygą). Visgi artimiausiu metu dalyvavimas STEP mokymuose greičiausiai bus mokamas.
Būtų idealiausia - ir tai yra mano svajonė, kad STEP grupėms būtų skirti pinigai, ir tėvai gautų šią svarbią informaciją nemokamai. Norisi, kad ir vadovas gautų atlygį, o mama ar tėtis būtų garantuoti, jog neturės papildomų išlaidų ir gaus profesionalią informaciją ir metodiką bei grupėje galės pasidalinti savo rūpesčiais ir pasijusti esantys ne vieni, nes ir kiti tėvai susiduria su panašiomis problemomis.
Į STEP grupę nuėjau dėl to, kad pradėjau suvokti, jog man trūksta žinių, kaip elgtis su savo vaiku. Pajutau, kad sunku spręsti iškylančias problemas. Tiesiog aš jai kalbu, o ji manęs negirdi. Ji kalba - aš jos negirdžiu. Taip pradėjau ieškoti įvairių kursų, kurie galbūt padėtų man išspręsti šias problemas. Ir tiesiog mokykloje mokytoja išplatino informaciją apie STEP programą. Aš paskaičiau, ir ji man labai patiko. Pagalvojau, jog tai bus būdas padėti sau.
Mano lūkesčiai lankant STEP grupę tikrai buvo pateisinti. Nors iš pradžių grupiniai susitikimai man atrodė nepriimtini, tačiau kursuose pamačiau, kad būtent jie yra labai veiksmingi. Nes kalbėdamas su grupės vadovu, jam pasakodamas, vėliau tu išgirsti ir visų kitų dalyvių istorijas ir supranti, jog nesi toks vienas - neišmanantis, nežinantis. Ir kai kiti žmonės pasakoja savo istorijas, suvoki, kaip rasti būdų spręsti savo problemas. Taip pat buvo svarbu tai, jog turėjome atlikti namų darbus. Ir tai leido žingsnis po žingsnio tobulėti, eiti į priekį. Taigi ta metodika išties buvo labai vykusi. Nors negaliu sakyti, kad mano santykiai su dukra pasikeitė radikaliai, bet keletą dalykų iš šios programos aš tikrai įsidėmėjau. Pirmas dalykas, kuris man labai padeda bendrauti su vaiku, tai - natūralių pasekmių metodo taikymas. Kai susitari su vaiku, leidi jam pasielgti ir po to natūraliai patirti to pasekmes. Kitas labai padėjęs dalykas, kuris man buvo tikras atradimas, tai - „aš“ kalba, skirtinga nuo „tu“ kalbos, kuri yra kaltinanti. Taigi, užuot kaltinęs vaiką, tu gali pasakyti, kaip pats jautiesi, kai šis elgiasi netinkamai. Ir tada vaikas geriau supras, ką yra padaręs. Nes jeigu pulsi vaiką kaltinti, jis ims gintis ir negirdės, ką jam sakai. Dar viena mano ir vaiko santykių problema buvo atsakomybės klausimas. STEP kursai padėjo, kad mano dukra pasijustų atsakingesnė. Anksčiau turėdavau nuolat priminti dukrai, kad ji ruoštų pamokas, vyko nuolatinė kova, kuri galiausiai mane išsekino. Ir tada aš nusprendžiau taikyti natūralių pasekmių metodą. Pasakiau, kad ji pamokų galėtų neruošti, jog tai - jos reikalas. Tiesiog nupasakojau jai, kas bus, jei ji pamokų neruoš, ir nustojau apie tai kalbėti. Kitas mano žingsnis buvo susitikimas su dukters mokytojais jiems papasakojant apie šį metodą ir paprašant bendradarbiauti. Aš jiems pasakiau, jog vaiko neraginsiu ruošti pamokų, kad nusprendžiau atsakomybę už mokymąsi perkelti jam, ir tik ketinu paklausti, ar jam reikalinga mano pagalba. Su mokytojais pavyko susitarti, ir dukrai buvo pasakyta, jog už savo problemas reikia būti atsakingai pačiai. Taigi šis dalykas iš tiesų labai padėjo. Kita vertus, praėjus trims mėnesiams po STEP mokymų, suvokiau, kad juose išmokau tik 15-20 procentų, supratau, jog kursų medžiagą - knygą reikia nuolat atsiversti, skaityti ir į ją gilintis.
Auklėjimo stilių klasifikacija
Mokslinėje literatūroje išskiriami keli pagrindiniai vaikų auklėjimo stiliai:
- Autokratinis auklėjimas: Tėvai reikalauja besąlygiško paklusnumo, nustato griežtas taisykles ir retai paaiškina jų prasmę. Vaikai išmoksta bijoti bausmių ir gali jausti nerimą, nepasitikėjimą savimi.
- Autoritetinis auklėjimas: Šis stilius derinamas su nuoširdumu ir tvirtumu. Tėvai nustato ribas, bet jas aptaria su vaiku, atsižvelgia į jo nuomonę ir skatina savarankiškumą. Vaikai auga labiau pasitikintys savimi, atsakingi ir linkę bendradarbiauti.
- Liberalus auklėjimas: Tėvai yra linkę viską leisti, prioritetą teikia vaiko laisvei ir norams. Toks stilius gali lemti vaiko nepaklusnumą, neatsakingumą ir sunkumus socialinėje aplinkoje.
- Nesikišantis (abejingas) auklėjimas: Tėvai skiria minimalų dėmesį vaikui, ignoruoja jo poreikius. Tai gali būti prilyginama nepriežiūrai ir smurtui. Vaikai gali jausti nepasitikėjimą savimi, turėti mokymosi sunkumų.
Psichiatrė dr. Shimi Kang išskiria tris tėvų „rūšis“, remdamasi gyvūnų metaforomis:
- Tėvai-tigrai: Panašūs į autoritarinius tėvus, griežtai kontroliuoja vaikus, kelia aukštus reikalavimus. Vaikai gali būti atsakingi, bet nesavarankiški ir bijoti suklysti.
- Tėvai-medūzos: Panašūs į liberalius tėvus, leidžia vaikams viską, vengia konfliktų. Vaikai gali turėti prastesnius socialinius įgūdžius ir sunkiau prisitaikyti kolektyve.
- Tėvai-delfinai: Tai yra demokratinio auklėjimo modelis. Tėvai nustato ribas, bet jas paaiškina, skatina vaiko savarankiškumą ir kūrybiškumą. Vaikai auga su aukšta saviverte, geromis socialinėmis kompetencijomis ir yra motyvuoti.
Psichologė Jolita Jonynienė pastebi, kad Lietuvoje daugėja tėvų, kurie linkę į demokratinį auklėjimą, tačiau vis dar pasitaiko ir kitų stilių. Ji taip pat pabrėžia, kad net ir viename iš tėvų taikant demokratinį stilių, tai jau yra didelis žingsnis link palankios aplinkos vaikui augti.
Elgesį keisti galima, bet tai reikalauja didelių pastangų. Pirmas žingsnis - pakeisti savo reakciją konkrečiose aplinkybėse. Pavyzdžiui, kai vaikas pradeda zirzti, užuot pakėlus balsą, galima ramiai pasakyti: „Duosiu saldainį, kai pavalgysime pietus.“
Keičiant auklėjimo stilių, vaiko elgesys iš pradžių gali ir pablogėti. Tai yra normalus reiškinys, kurį reikia tiesiog ištverti. Kartais vaikai sutrinka ir savo sutrikimą įvardija, sako: „Mama, tu ne taip kalbi, ne taip elgiesi!“ Vaiko reakcija yra geras ženklas tėvams, nes signalizuoja apie grįžtamąjį ryšį.
Nėra nieko bloga, kad negebame visada reaguoti tinkamai. Klysti galima, bet svarbiausia yra ateiti ir atsiprašyti. Atsiprašyti, kai nukrypstama nuo demokratinio auklėjimo stiliaus, yra labai žmogiška ir labai svarbi pamoka vaikui.
Kraštutinumai jokioje srityje nėra gerai. Jie nėra tinkami ir auginant vaiką. „Supermamoms” mamystė yra didelis darbas, reikalaujantis labai didelės atsakomybės, ir tai gali varginti. Tokios moterys yra savęs atsisakiusios. Kyla pavojus, kad vieną dieną tokios moterys pasijaus vienišos. Vaiko, augančio „supermamos” globojamoje aplinkoje, svarbiausias klausimas, ar ne per daug. Kita problema ta, kad tokios mamos visiškai atsiduoda vaikui, o sutuoktiniui jėgų nelieka. Ką vaikas mato? Kad jis be konkurencijos yra pats šauniausias ir svarbiausias, taigi, neišmoksta dalytis nei dėmesiu, nei kitais dalykais su kitais šeimos nariais. „Antisupermamos:” vadinamos mamos į viską žiūri pernelyg paprastai. Paprastai jos sukuria saugią erdvę vaikui augti, rūpinasi, kad būtų sotus, viskuo aprūpintas - gerais daiktais, drabužiais ir žaislais, bet yra pernelyg susirūpinusios savo tikslais, pernelyg pasinėrusios į savo veiklą. Labai norėtųsi, kad mamos pagalvotų apie tai, kaip greitai vaikas auga, keičiasi, o jos nepajunta to pokyčio ir abejoju, ar spėja pasidžiaugti mamyste. Klausimas kyla ir apie tai, kiek vaiko raida yra sėkminga, kai jis auga tarp daiktų, geriausių priemonių, bet šalia nėra žmogaus, kuris atkreiptų dėmesį į tai, kaip viskas yra pasaulyje, kokios daiktų spalvos, kokie daiktų ryšiai ir pan. Žinoma, visa tai vaikas atras vėliau pats, bet taip norisi tikėti, kad suaugęs žmogus supranta, jog vaiko pažintinė raida bus spartesnė, jeigu jis bus šalia.
Šiandien taip pat kaip ir anksčiau bet kuriam vaikui yra svarbiausia jaukūs, saugūs namai, kuriuose gyvena laimingi tėvai, kurie tenkina ir vaiko, ir savo poreikius. Dabar mums atrodo, kad mūsų seneliai ir proseneliai vaikus augino tiesiog savaime, šienaudami pievas, šerdami gyvulius, skaldydami malkas, virdami vakarienę. Mes taip nebegalime ir nebenorime. Mes norime, kad vaikai galėtų išreikšti savo asmenybę ir kartu jaustų ribas, būtų kūrybiški, bet ir laikytųsi taisyklių. Norime, kad vaikai mumis pasitikėtų, bet tikimės ir jų pagarbos.
Šeimoje, kurioje dominuoja autoritarinis stilius, vyrauja aiškios ir griežtos taisyklės, kas galima, ko negalima. Vaikai žino, ko tėvai iš jų tikisi. Auklėjimo stilius yra pakankamai griežtas ir reikalaujantis neabejotino paklusimo be diskusijos ar paaiškinimo. Šis stilius gali padėti išvengti pavojingų situacijų, nes taisyklėse dažniausiai aptariama, kas yra pavojinga. Deja, pasak psichologės, šio stiliaus privalumai dažniausiai būna trumpalaikiai, be to, turintys neigiamų padarinių ateityje. „Tėvai nepripažįsta augančio vaiko poreikio atsiskirti nuo tėvų ir įgyti autonomiją. Vaikai užaugę dažnai turi aukštesnį depresiškumo lygį, pasižymi probleminiu elgesiu, sunkiai valdo impulsus, ypač, kai šalia nėra tėvų“, - teigia S. Kita vertus, šie vaikai gali tapti ir perfekcionistais, perdėtai orientuotis į rezultatų pasiekimą. Šis stilius skatina „varžantį“ elgesį, kurio tikslas kontroliuoti, o ne skatinti mąstymo procesą, sprendimų priėmimą. Vaikas jaučiasi, kad yra mokomas, ko nedaryti, o ne to, kas jam gali praversti ateityje, o tai gali skatinti maištą.
Kai dominuoja autoritetinis stilius, kontrolė bei ribų nustatymas yra derinamas su šiltais tarpusavio santykiais. Kaip vieną iš privalumų „Neuromedos“ psichologė akcentuoja tai, jog vaikai yra įtraukiami į taisyklių kūrimą, pasekmių nustatymą, nuolat skatinami kalbėtis, išsakyti savo nuomonę. „Autoritetingas tėvystės stilius skatina įgalinantį elgesį, - pabrėžia psichologė.- O įgalinantis elgesys skatina vaiką klausti, būti tolerantišką, abstrakčiai mąstyti, ieškoti paaiškinimų. S. Cimbalistaitė pastebi, kad gali būti labai sunku derinti artimus santykius su vaiku ir kontrolės bei ribos aspektus. Dauguma tėvų pajunta, kad pasiekti pusiausvyrą yra gana nelengva ir pradeda svyruoti vis nukrypdami tai į vieną, tai į kitą pusę, tačiau tai - normalu.
Tėvai arba yra pernelyg įsitraukę į savo vaikų nuolatinį laimės jausmą arba, atvirkščiai, labai mažai įsitraukę į savo vaikų gyvenimą. „Tokiems vaikams sunku išsiugdyti savidiscipliną, o jaučiasi jie dažniausiai nemylimi (tai nieko bendro neturi su tuo, ar juos tėvai myli, ar ne). Viską leidžiančio stiliaus privalumų S. Cimbalistaitė beveik neįžvelgia: „Jeigu paklaustume paauglio, tikriausiai jis sakytų, jog jam labai patinka tėvai, kurie viską leidžia, nekonfliktuoja. Jau pats neįsitraukiančio auklėjimo stiliaus pavadinimas pasako, kad tėvai praktiškai nedalyvauja vaiko gyvenime: mažai reikalavimų vaikams, abejingas reagavimas į vaikų poelgius ir ribotas bendravimas. Pasak psichologės, yra tokių vaikų, kuriems tai tinka kurį laiką, tačiau ilgainiui toks auklėjimo stilius yra žalingas ir atneša nemažai nemalonių pasekmių. „Viską leidžiančio ir neįsitraukiančio stilių privalumų aš, kaip psichologė, nepastebėčiau. Jeigu būčiau paauglė, ko gero, man tai tiktų kurį laiką, tačiau manau, jog net ir labai maištaujantiems paaugliams norisi artumo, rūpesčio ir kartais net sveikos kontrolės, kuri taip pat dažnai parodo, jog vaikas yra matomas ir girdimas“, - sako S. Visiška priešingybė viską leidžiantiems tėvams yra vadinamieji tėvai „sraigtasparniai“, kurie stengiasi vaiko gyvenimą kontroliuoti absoliučiai visose srityse (mokykloje, santykiuose su kitais, pasirinkimuose, laisvalaikyje, ir net tokiuose dalykuose kaip maisto, drabužių pasirinkimas ir t. Tokia kontrolė gali atsiliepti akademinėje aplinkoje, suprastėja pažymiai, prarandamas susidomėjimas dalykais. Auklėjimas, anot psichologės, turi būti komandinis darbas. „Esu savo darbe pastebėjusi, jog tėvai vienas kitam permeta atsakomybę, sprendimų priėmimą.
Vaikai dažnai daug laiko praleidžia su seneliais, o seneliai, kaip žinome, dažniausiai yra linkę palepinti anūkus. Psichologė pataria kalbėtis su seneliais, aptarti auklėjimo būdus, kurie būtų abiem pusėms priimtini. Remdamasi savo darbo praktika, psichologė pastebi auklėjimo stilių įvairovę šiuolaikinėse šeimose. Jos nuomone, labai daug yra viską leidžiančio stiliaus pavyzdžių: tėvai mielai duoda vaikui žaisti telefonu, nenustato jokių ribų elgesiui ar tiesiog nereikalauja laikytis savo pačių nustatytų taisyklių: „Pavyzdžiui, mama pasakoja, kad daug bendrauja su savo vaiku, aptaria taisyklių svarbą, tačiau kai ateina metas vaikui ruošti pamokas, neretai susiduria su vadinamaisiais „ožiais“. Vaikas sako, kad nenori, nori veikti kažką kitą. Psichologė S. Cimbalistaitė pastebi, kad dažnai tėvai nežino, kaip reaguoti į vaiko emocijas, ypač į pyktį, isteriją. „Tai yra klaida, - pabrėžia psichologė. - Pykčio arba isterijos metu vaikas negeba išgirsti ir suprasti, ką jam nori pasakyti tėvai. Svarbiausia - išlaukti, kol vaikas pats pradeda megzti kontaktą ir leidžiasi kalbinamas.
Apie „Neuromedą“. „Neuromeda“ - 22-us savo veiklos metus skaičiuojantis psichikos sveikatos centras Kaune. Nuo pat savo įsikūrimo pradžios ji orientuojasi tiek į suaugusiųjų, tiek vaikų ir paauglių psichiatrinės, psichologinės, psichoterapinės, neurologinės pagalbos teikimą. G. Navaičio (1999) teigimu šeimos apibrėžimų mokslinėje literatūroje tikrai daug ir kaip ji suvokiama priklauso nuo autorių teorinės krypties. Anot A. Dumčienės (2004), šeima - tai ypatingas biologinis, socialinis, psichologinis darinys, o jos nariai yra susiję tarpusavio pareiga, atsakomybe, meile, kraujo giminyste ir bendru gyvenimu. Jei šeimoje formuojama palanki emocinė aplinka, tai asmuo priima jam reikalingą ir naudingą informaciją iš kitų šeimos narių. Z. Bajoriūno (1997) nuomone, auklėjimą šeimoje reikėtų suprasti, kaip asmenybės ugdymą, jos prigimties plėtojimą, dorinimą. Tėvams svarbu skatinti vaikų savarankiškumą, autonomiją, laisvą apsisprendimą, asmeninę atsakomybę. Auklėjimas - tai žmogaus socializacijos procesas, kurio metu žmogų veikia kryptinga, tikslinga ugdytojų ir chaotiška fizinės bei socialinės aplinkos įtaka. Dėl šio proceso susiformuoja asmenybės savybės, veiklos bei elgesio motyvacija ir įgyjama kompetencija (Dumčienė, 2004). Jakavičienės (2009) atliktame tyrime apie paauglių emocinių ir elgesio problemų ryšį su tėvų auklėjimu, teigiama, kad netinkami auklėjimo ypatumai, blogas auklėjimo stilius turi ryšį su paauglio emocinėmis problemomis, tarp kurių išryškėja paauglio nerimastingumas. Kaip tėvai elgiasi su vaiku, kokį formuoja tarpusavio santykį, priklauso nuo tėvų naudojamo auklėjimo stiliaus. Auklėjimo stilius gali būti stipriai išreikštas, gali dominuoti keli auklėjimo stiliai. Įvairūs autoriai nurodo skirtingus auklėjimo stilius, bet visi vienodai siekia išsiaiškinti jų įtaką asmenybės vystymuisi daugeliu aspektų. Analizuojami autokratinis, autoritetinis, liberalus auklėjimo stiliai. Taip pat nagrinėjami auklėjimo ypatumai, pasižymintys atstūmimu, perdėta globa ir emocine šiluma. Išskiriami panašūs auklėjimo stiliai, kaip pozityvus, direktyvus, priešiškas, autonominis ir nenuoseklus. Dažniausiai literatūroje cituojami ir nagrinėjami D. Autokratinis - už blogą elgesį vaikai griežtai baudžiami, tėvų žodis vaikams neginčytinas. Autoritetinis stilius - tai normalus ir protingas tėvų elgesys su vaiku, skatinantis paauglio atsakomybės jausmą, savarankiškumą, teigiamą savęs vertinimą, savikontrolę. Liberalusis stilius - vaikai auklėjami laisvai, būdingi viską leidžiantys santykiai, ignoruojamos normos ir taisyklės. Šeimoje vyrauja anarchija (cit. M. Atstumiantis - pasireiškia fizinių bausmių taikymu, vaiko kaip individualybės atstūmimu, priešiškumu, pagarba stoka, peikimu, vaikų kritikavimu kitų žmonių akivaizdoje. Iš šio stiliaus apibūdinimo matyti, kad jis labai panašus į D. Baumrind (1991) išskirtą autokratinį auklėjimo būdą. Emocinė šiluma - tai šiluma ir dėmesys, neįkyri pagalba, pagarba vaiko požiūriui ir intelekto stimuliavimas. L. J. Vaserman, I. A. Gorkovaja, E. E. Pozityvus auklėjimas remiasi visapusiška pagarba paaugliui ir emocine šiluma. M. Autonominiam auklėjimo stiliui būdingas visiškos laisvės suteikimas, ribų ir taisyklių stoka. Taip pat ir D. Nenuoseklus auklėjimo stilius pasižymi savo išskirtinumu. Skirtingi auklėjimo stiliai apibūdina tėvų elgesį su vaiku, formuojamą tarpusavio emocinį santykį, tai atspindi aplinką, kurioje vyksta individuali raida. Autorių išskirti auklėjimo stiliai turi nemažai tarpusavio panašumų, kas tik patvirtina tokių elgesio modelių su vaikais egzistavimą. A. Jakavičienės (2009) atliktame tyrime apie paauglių emocinių ir elgesio problemų ryšį su tėvų auklėjimu, teigiama, kad netinkami auklėjimo ypatumai, blogas auklėjimo stilius turi ryšį su paauglio emocinėmis problemomis, tarp kurių išryškėja paauglio nerimastingumas. Aleknienė (2010) nurodo, kad dažnai psichologinių sunkumų kyla paaugliams bendraujant su tėvais, nes paaugliai siekia laisvės, savarankiškumo, o tėvų nelankstus auklėjimo stilius kaip tik skatina paauglius maištauti, priešintis. Jakavičienė A. (2009), Paauglio emocinių ir elgesio sunkumų ryšys su tėvų auklėjimo stiliumi. Dumčienė A. (2004). Auklėjimo pagrindai. Eisemann M. Perris C., Arrindel W. A., (1988). Parenting and Psychopathology. Navaitis G. (2007). Psichologinė parama paaugliams ir jų tėvams.
tags: #autokratinis #demokratinis #liberalus #vaiku #auklejimas
