Kalėdos - tai viena iš svarbiausių krikščionių švenčių, minima kaip Jėzaus Kristaus gimimo šventė. Tačiau jos šaknys siekia kur kas senesnius laikus, laikotarpius, kai žmonės dar nepažinojo krikščionybės ir šventė gamtos ciklus. Viena iš tokių senųjų švenčių - Saulės grįžimo šventė, žinoma daugelyje prieškrikščioniškųjų Europos tautų. Tai žiemos tamsybių nugalėjimo šventė, simbolizuojanti naujųjų metų pradžią. Nuo Kalėdų Lietuvoje diena ima ilgėti, baigiasi tamsiosios lapkričio ir gruodžio dienos bei naktys.
Siekiant pagonis atitraukti nuo Saulės gimimo šventės (Sol invictus), IV a. pradžioje Romoje Kristaus gimimo data pradėta švęsti gruodžio 25 dieną. Manoma, kad jau iki XI a. iš Rytų buvo gauti svarbiausi terminai, tokie kaip Kalėdos, Kūčios, Velykos. Žodžiui „Kalėdos“ pradžią davė rytų slavų коляda, kilęs iš bažnytinės slavų kalbos kolęda, gauto per Bizantijos graikus iš lotynų kalbos (calendae). Liaudis sieja su senoviniu papročiu šventės išvakarėse per kaimą vilkti ritualinę kaladę, kuri kryžkelėje sudeginama. Tikėta, kad taip sunaikinamas visas buvusių metų blogis ir užsitikrinamas gausus kitų metų derlius.
Senais laikais Kalėdos buvo švenčiamos tris dienas. Žemdirbių tautoje tai buvo įmanoma, nes žiemos viduryje darbai sumažėja, tereikia apsirūpinti namuose ir prižiūrėti gyvulius. Visus kitus darbus lengvai galima atidėti vėlesniam laikui. Pirmoji Kalėdų diena buvo itin šventa. Po pamaldų likusi dienos dalis buvo praleidžiama šeimoje. Tikėta, kad „kas tąryt anksčiau atsikels, greičiau vasaros darbus apsidirbs, o kas per Kalėdas ilgiau miegos, tas vasarą kalėdos“. Lietuvininkai per Kalėdas valgė šiupinį su kiauliena, šventiniam stalui pateikdavo visa, ką turėjo skaniausio. Antrąją dieną kieminėdavosi, vaišindavosi.
Šv. Saulės sugrįžimo šventės sparčiai formavosi atsiradus žemdirbystei ir gyvulininkystei. Saulės sugrįžtant būdavo pradedama laukti lapkričio gale, o gruodžio pabaigoje, Saulei „apsigręžus“ - t. y. įvykus solsticijai, atliekamos apeigos, trukdavusios porą savaičių. Laukimo laiką krikščionybė sutapatino su adventu. Gruodžio 25 d. nuo seno laikyta saulės atgimimo diena. Mitros garbinimas buvo išpopuliarėjęs Romos imperijoje. Buvo siejamas su graikų Heliju bei romėnų Sol Invictus. Romėnų kalendoriuje „354 m. chronografas“ užsimenama, kad gruodžio 25 d. švenčiama „nenugalimojo“ gimimo šventė.
Tyrinėtojai jį kildina iš lot. calendae, gauto per rytų slavus. Liaudis sieja su senoviniu papročiu šventės išvakarėse per kaimą vilkti ritualinę kaladę, kuri kryžkelėje sudeginama. Tikėta, kad taip sunaikinamas visas buvusių metų blogis ir užsitikrinamas gausus kitų metų derlius. Dar XX a. pradžioje Kalėdos buvo suvokiamos kaip senųjų metų palydos ir naujųjų sutikimas. Švęsta tris dienas.
Senovės Papročiai ir Tradicijos
Senovės laikais Kalėdos buvo švenčiamos tris dienas, o tai buvo įmanoma žemdirbių tautoje, nes žiemos viduryje darbai sumažėdavo. Pirmoji Kalėdų diena buvo itin šventa, po pamaldų likusi dienos dalis praleidžiama šeimoje. Tikėta, kad „kas tąryt anksčiau atsikels, greičiau vasaros darbus apsidirbs, o kas per Kalėdas ilgiau miegos, tas vasarą kalėdos“. Lietuvininkai per Kalėdas valgė šiupinį su kiauliena, šventiniam stalui pateikdavo visa, ką turėjo skaniausio. Antrąją dieną kieminėdavosi, vaišindavosi.
Tilžės, Ragainės ir kitose apylinkėse jauni vyrai, pasipuošę širmus žirgus, jodinėdavo po kaimus, lankydavo gimines, visiems linkėdavo geros sveikatos ir gausaus javų derliaus. Sutikę kitą raitelių grupę, eidavo imtynių nenulipę nuo žirgų. Kartais persirengę, kad neatpažintų, mėgindavo įjoti į trobą. Carlo Cappellerio teigimu, XIX a. viduryje lietuvininkų jaunimas įvairiai pramogaudavo - šokdavo, dainuodavo, žaisdavo žaidimus, tačiau vakarėliuose nebuvo nei grojama, nei geriama. XX a. pradžioje Kuršių nerijos jaunimas iki aušros šokdavo gyvenvietės salėje, kur buvo grojama smuiku ir armonika. Vienas populiariausių žaidimų buvo Gervės (genelio) kepimas, kai mergina ir vaikinas turėjo pasibučiuoti, o, žaidėjų nuomone, blogai pasibučiavusiems suduodavo susuktu rankšluosčiu per nugarą.
Kalėdų trečioji diena, vadinta Ledų diena, švęsta, kad vasarą ledai javų neišmuštų. Kuršių nerijoje šią dieną moterys nedirbo, jos lankė viena kitą, vaišinosi kava, pyragaičiais. Mažojoje Lietuvoje nuo Kalėdų antrosios dienos iki Trijų Karalių (sausio 6 d.) vaikščiodavo persirengėliai, vadinamieji Šimelio (Šyvio) šokdintojai. Kartais jie apsilankydavo per Kalėdas ar Kūčias. Persirengėlių grupės personažai buvo šyvis, meška, meškininkas, ubagė, žydas, gandras, ožys ir kaminkrėtys. Šyvį vaidindavo guvus ir šoklus vyras, tariamai sėdintis ant vietoje nenustygstančio žirgo. Rankose jis laikydavo lazdą su tariama žirgo galva, pats buvo iki juosmens uždengtas balta paklode su pritaisyta kanapine arklio uodega. Jei šyvis iš vietos peršokdavo per suolą ar stalą, būdavo apdovanojamas „avižomis“ - lašiniais, dešromis, pyragais. Šyvio palyda elgėsi šiems personažams įprastais būdais. Palinksminusi šeimininkus ir šeimininkės pavaišinta bei apdovanota grupė patraukdavo per kitas sodybas. Tikėta, kad šyvio šokdinimas ir vaišių bei dovanų davimas leis šeimos mirusiųjų vėlėms ilsėtis ramybėje. Tyrinėtojų nuomone, šyvis - arklys, senovėje laikytas sugrįžtančios Saulės įvaizdžiu, turėjusiu pagreitinti gamtos atbudimą ir nulemti derlių.
Nuo Kalėdų iki Trijų Karalių žmonės nedirbo sunkesnių darbų, ypač vengė skalbti. Panašių draudimų kai kur Vokietijoje buvo laikomasi dar iki XX a.
Krikščioniškosios Tradicijos ir Simbolika
Krikščionių šventė, jos tradicijos, papročiai. Kalėdos, Jėzaus Kristaus gimimo šventė. Jėzaus gimimas yra aprašytas Evangelijose pagal Matą ir Luką, taip pat Jokūbo protoevangelijoje. Du pagrindiniai įvykiai čia patvirtina dvi Senojo Testamento pranašystes: Jėzaus gimimą Betliejuje (Mch 5, 1) iš mergelės (Iz 7, 14). Evangelisto Mato tekste Kristaus gimimas datuojamas „karaliaus Erodo laikais“, o Luko istorijoje minimas Jono Krikštytojo pradėjimo proga (maždaug šeši mėnesiai prieš Jėzų). Abu pasakojimai skiriasi daugeliu detalių, tad dauguma mokslininkų teigia, kad abi Evangelijos rašytos atskirai, naudojantis dviem šaltiniais, šiandien manant, kad Lukas žinojo evangelisto Mato tekstą ir savo raštuose daugiausia dėmesio skyrė Mato tekstui papildyti ar paaiškinti.
Po pasirengimo laikotarpio, kurį sudaro keturi Advento sekmadieniai (ne savaitės!), švenčiame Dievo įsikūnijimo Kūdikyje Jėzuje slėpinį - Kalėdų iškilmę, prasidedančią išvakarėse Valandų liturgijos Vakarine ir besibaigiančią Viešpaties Krikšto šventės Vakarine. Bažnyčia per Kalėdas iškilmingai švenčia Dievo Žodžio apsireiškimą žmonijai ir pasakoja visą išgelbėjimo istoriją: apie Kristaus žmogiškąją ir dieviškąją prigimtis vigilijos Mišiose, apie amžinąjį Žodžio gimimą Tėvo spindesy (pirmosios - nakties - Mišios), laikinąjį pasirodymą kūno nuolankume (antrosios - ryto - Mišios), galutinį sugrįžimą per paskutinįjį teismą (trečiosios - dienos - Mišios).
Kalėdų didingumas - ne vien kūdikio gimime. Čia švenčiamas tarpininko tarp Dievo ir žmogaus atėjimas. Žmogiškos ir dieviškos prigimų Kristus - tiltas tarp Dangaus ir žemės, per savo auką atpirko žmoniją. Tai - didžiausia įmanoma Dievo dovana žmogui. Kristus perkeičia mūsų prigimtį, išlaisvina iš vergystės.
Kalėdų tradicijų paaiškinimas | Kalėdų ištakos | TYRINĖJIMO REŽIMAS
Kalėdų Eglutė ir Papuošalai
Kalėdų eglutės Lietuvoje pradėtos plačiau puošti nepriklausomybės metais (ypač antrajame jos dešimtmetyje). Šis paprotys ir dauguma eglutės papuošalų atėjo iš Vokietijos. Papuošalai buvo stikliniai - įvairios figūros: angelai, seneliukai, kareivėliai, varpeliai, burbulai. Taip pat kabindavo saldainius su spalvotais, blizgančiais popierėliais, raudonus obuolius, gražius pyragaičius. Vaikai po Kalėdų galėdavo „nusiskinti” skanumynus, o žaisliukai buvo padedami kitiems metams. Kadangi eglutes apšviesdavo tikrų žvakučių liepsnelėmis, jos buvo uždegamos tik vieną kartą - Kūčių vakarą po vakarienės. Vėliau eglės šakos jau buvo per daug išdžiūvusios ir žmonės bijodavo gaisro nuo žvakučių liepsnos. Vokietijoje buvo mada eglutes papuošti Kūčių vakarui, o paskui vėl nuimti žaisliukus ir išmesti eglelę pirmąją Kalėdų dieną. Lietuviai šio papročio nesilaikė, ir eglutė namuose stovėdavo iki Trijų Karalių (oficialios Kalėdų laikotarpio pabaigos).
Kiekviena šeima turėtų pasirūpinti tokių šiaudinukų ir jais papuošti eglutę savo namuose. Šiaudinukus galima vartoti daug metų, nes jie labai gerai išsilaiko. Nuėmus nuo eglutės, geriausiai sukabinti ant metalinių pakabų ir pakabinti kur ant aukšto pastogėje arba rūsyje, apdengus plastikiniu maišeliu, kad nesudulkėtų. Didesniuose, lietuvių apgyventuose miestuose kasmet prieš Kalėdas ruošiami šiaudinukų gaminimo kursai. Tie, kuriems kursai neprieinami, gali nesunkiai šiaudinukus pasigaminti patys.
Visgi, Kalėdos - ko gero pats nuostabiausias metas metuose, apgaubtas paslaptingos nuotaikos, nuoširdžios meilės, geranoriško dėmesio artimiems žmonėms. Tad, nepamirškit šypsotis, nes tuomet šypsosis ir visas pasaulis kartu...
Kalėdų Pavadinimo Kilmė ir Evoliucja
Terminas Kalėdos lietuvių šventes mininčiuose šaltiniuose pasirodė tiktai XVI-XVII a., tačiau kalbininko K. Būgos nuomone, žodis Kalėdos iš lotyniškojo calendae per rusus (ne lenkus!) šia fonetine forma ir prasme į lietuvių kalbą pateko „ne anksčiau kaip antrojoje pusėje XII amžiaus“. Žodžiui „Kalėdos“ pradžią davė rytų slavų коляda, kilęs iš bažnytinės slavų kalbos kolęda, gauto per Bizantijos graikus iš lotynų kalbos (calendae). Šventės pavadinimas Kalė̃dos kilęs nuo žodžio kalėdà „Kalėdų dovana, išmalda, duoklė kunigui“. Tai skolinys iš slavų kalbų - bltr. каляда, rus. коляда, lenk. kolęda, ček. koleda, serb. ко̀леда, bulg. коляда, коленда, коледа „Kalėdos, kalėdojimas, kalėdinis dainavimas“ < slav. колѧда = kolęda „pirmoji metų diena, Naujieji metai“. Slaviškas žodis kilęs iš lot. calendae, kalendae - senovės romėnai kalendomis vadindavo kiekvieno mėnesio pirmąją dieną (iš čia ir žodis lot. Kitose kalbose krikščioniškos ir nekrikščioniškos Kalėdos gali būti ryškiau atskirtos.
Remiantis seniausiu, 354 m. chronografu, kurį 353 m. sudarė romėnų kaligrafas Furijus Dionizijus Filokalas, žinoma, kad tuo metu Romoje Kalėdos jau buvo švenčiamos gruodžio 25 d. Ši maždaug sutapo su žiemos saulėgrįžos šventėmis bei romėnų Saturnalijomis - švente, skirta mitiniam Romos karaliui Saturnui (gruodžio 17-23 d.) ir Dies Natalis Solis Invicti - Saulės (Mitros) gimimo švente. Ji Romoje buvo įvesta Heliogabalo (valdžiusio nuo 218 iki 222 m.), oficialiai paskelbta Aureliano 274 m., nustačiusio šventę gruodžio 25 d. Akivaizdu, kad krikščionys čia elgėsi kaip įprasta: senai šventei davė naują prasmę: gimė Jėzus - vienintelė tikroji Saulė. Kita vertus, Rytuose Jėzaus gimimas kurį laiką dar buvo švenčiamas sausio 6 d., o nuo 376 m. Antiochijoje ir nuo 380 m. Konstantinopolyje pradėta švęsti gruodžio 25 d., tuo metu Romoje sausio 6 d. pradėta švęsti Epifanijos - Viešpaties Apsireiškimo iškilmė.
Tradiciškai Kristaus gimimo datavimas 1 m. pr. Kr. tikriausiai atsirado dėl klaidos, kurią VI a. padarė vienuolis Dionizas Mažasis, laikomas istorinės chronologijos pradininku. Jėzaus gimimą jis nustatė 753 metais nuo Romos įkūrimo bei nuo tos datos įvedė metų skaičiavimą (anno Domini - „Viešpaties metai“). Jo sukurta chronologinė sistema kartu su Grigaliaus kalendoriumi (nuo 1582 m.) yra bene plačiausiai naudojami žemėje. Tačiau dauguma tyrinėtojų šią datą laiko netikslia ir Jėzaus gimimą datuoja 7-6 m. pr. Kr., tai yra, po Augusto surašymo (8 m. pr. Kr.) ir prieš Erodo mirtį (4 m. pr. Kr.).
Dabar Kalėdos švenčiamos beveik visame pasaulyje, dažnai suliejant vietines ir jau globaliosios kultūros dalimi tapusias tradicijas. Šiuolaikiniame pasaulyje Kalėdos tapo ekonomiškai itin svarbia švente, susieta su dovanų pirkimu ir dovanojimu, Kalėdų Seneliu, Kalėdų eglutėmis ir pan.
tags: #senoves #lietuviu #kalendorius #kaledos #metu #pradzia
