Vaikų globos namų jaunuoliai, sulaukę 16-18 metų amžiaus, privalo grįžti iki 22 valandos. Tačiau vienas jaunuolis šios taisyklės nuolat nesilaiko, savavališkai vėluoja, dažnai grįžta neblaivus, pavartojęs alkoholio ar kitų psichotropinių medžiagų. Jis nepaklūsta darbuotojams ir nuolat elgiasi savavališkai. Dėl šių priežasčių dažnai kyla konfliktai tarp jaunuolio ir darbuotojų, kartais tenka kreiptis į policiją.
Sunkumai ir rūpesčiai kyla dėl jaunuolio savavališko ir laiku negrįžimo į vaikų globos namus. Tai kelia didelį rūpestį darbuotojams, nes jie yra atsakingi už jo elgesį. Asmens, pateikusio prašymą, poreikiai yra tokie, kad jaunuolis laikytųsi vaikų globos namų taisyklių, elgtųsi pagarbiai su darbuotojais, neprovokuotų konfliktų ir nepažeidinėtų taisyklių, kurios galioja visiems jaunuoliams, gyvenantiems vaikų globos namuose.
Socialinės darbuotojos padėjėja, vyresnio amžiaus moteris, prašo pagalbos, kad pasikalbėčiau su jaunuoliu dėl jo keliamų rūpesčių. Ji tikisi, kad jaunuolis, pasikalbėjęs su jaunesniu žmogumi (šiuo atveju manimi), labiau įsiklausys ir supras, kas jam sakoma. Darbuotoja yra pasimetusi ir jaučiasi bejėgė, nes su jaunuoliu daug kartų buvo kalbėta, prašyta jo laiku grįžti namo, nekelti konfliktų, nevartoti alkoholio, tačiau jaunuolis visiškai nereaguoja į tai ir elgiasi savavališkai, kaip jam atrodo geriau. Dėl šių priežasčių darbuotoja nebežino, kaip elgtis su jaunuoliu ir kokių priemonių imtis.
Kliento apibūdinimas
Klientas yra 17-metis vaikinas, vardu Marius (vardas pakeistas laikantis konfidencialumo principo). Jis gyvena vaikų globos namuose. Jo teisės į motiną buvo atimtos, o tėvas nežinomas. Marius yra jauniausias šeimoje, turi 2 seseris ir 3 brolius. Tačiau jis palaiko artimus ryšius ne su visais broliais ir seserimis, kadangi jie gyvena skirtinguose miestuose, o kai kurie net užsienyje. Globotinis itin stiprius ryšius palaiko su seserimi, kuri gyvena tame pačiame mieste kaip ir jis - jie yra labai artimi. Vasaros atostogų metu jį pasisvečiuoti buvo pasikvietusi sesuo, gyvenanti užsienyje. Su broliais Marius beveik nesusitinka, artimų ryšių nepalaiko, nors norėtų.
Marius, regis, suvokia, kad elgiasi netinkamai, tačiau jam tai neatrodo didelė problema, ir jis nededa pastangų situacijai pagerinti. Pagal taisykles jis supranta, kad turi grįžti laiku iki 22 valandos, tačiau jam atrodo, kad tai yra per anksti jo amžiaus jaunuoliams, nes jam neužtenka laiko pabūti su draugais.
Vaiko grįžimo iš užsienio mokymosi problemų analizė
Didėjant žmonių mobilumui, situacija dėl emigracijos ir sugrįžimo nuolat kinta. Pastebima tendencija, kad sugrįžimas iš emigracijos įgauna vis didesnį mastą. Jei prieš dešimtmetį daugiausia lietuvių emigruodavo į kitas šalis ir pasilikdavo ten gyventi, tai šiuo metu pastebimas atvirkštinis reiškinys. Remiantis Lietuvos statistikos duomenimis, 2019 m. į Lietuvą sugrįžo virš 20 tūkst. (51proc. visų imigrantų) Lietuvos Respublikos piliečių ir lietuvių kilmės asmenų. Grįžtamoji migracija daugiausia siejama su pagerėjusia ekonomine situacija tėvynėje, taip pat, jeigu buvo planuojama laikina emigracija dėl materialinių, profesinių priežasčių.
Iš emigracijos grįžusiems suaugusiems tenka spręsti įvairias ekonomines, adaptacijos, socializacijos problemas. Kartu su tėvais grįžta ir mokyklinio amžiaus vaikai, kuriems problema tampa integravimasis į Lietuvos mokyklas. Darbe nagrinėjamos iš emigracijos grįžusių vaikų mokymosi problemos, aktualios ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Migracijos politikos gairėse (2014) grįžtamoji migracija yra viena iš valstybės prioritetinių sričių. Grįžtantys migrantai ir jų vaikai yra šalies stabilumo ir ekonominio klestėjimo garantija. Kadangi daugiausia grįžta jauni, darbingi, naujų įgūdžių, patirties įgavę žmonės, jie, įsilieję į Lietuvos rinką, gali tapti reikšmingu valstybės pažangos veiksniu. Grįžtančios šeimos su vaikais yra gyventojų skaičiaus augimo garantija, o tai gali užtikrinti šalies ekonominę plėtrą. Atsižvelgdama į tai, Lietuva stengiasi sudaryti kuo palankesnes sąlygas grįžtančių iš emigracijos šeimų ir vaikų integracijai į ugdymo institucijas.
Teisės aktuose keliami tikslai ir siekiai, kad ugdymo įstaigos pripažintų ir gerbtų ugdytinių asmeninius ir socialinius skirtumus. Teisiškai nurodoma, kad visos Lietuvos mokyklos dirba pagal patvirtintas valstybines programas, sąlygos ir galimybės vaikui, grįžusiam iš užsienio, turi būti suteikiamos vienodos, kaip ir visiems piliečiams. Temos aktualumas: Šiame darbe nagrinėjamos mokinių, grįžusių iš emigracijos, mokymosi problemos adaptuojantis prie naujų ugdymo sąlygų Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje. Vaikams tenka prisitaikyti prie lietuvių kalbos vartojimo, bendraklasių, mokytojų, naujos mokyklos aplinkos, taisyklių, reikalavimų ir mokymosi krūvio. Tėvams, mokytojams ir kitiems suaugusiems svarbu suprasti vaiko situaciją migruojant, kad jie galėtų taktiškai bendrauti su vaiku migravimo situacijoje, paisant jo poreikių, suprantant jo išgyvenimus ir reaguojant siekiant vaiko, kaip asmenybės, tobulėjimo. Tokios probleminės situacijos tyrimas yra svarbus pedagogikos praktikai: tyrimo rezultatai leis tobulinti suaugusiųjų pedagogines kompetencijas, t.y., žinias, kaip taktiškai ir profesionaliai elgtis pedagoginėse situacijose. Šio tyrimo rezultatai turėtų būti aktualūs mokyklų administracijai, mokytojams, socialiniams pedagogams, psichologams, mokiniams ir jų tėvams.
Jungtinėse Amerikos Valstijose jau nuo 1975 m. buvo atliekami empiriniai tyrimai, tačiau pirmasis migrantų adaptacijos ir mokymosi problemas padėjęs atskleisti tyrimas atliktas tik 1997 m. Tai rodo, kad dėmesys šioje srityje gana naujas. Politiniai ir ekonominiai pokyčiai JAV lėmė didėjančią imigrantų populiaciją, todėl nuo 2005 m. tokie tyrimai tapo intensyvesni ir gausesni.
Multikultūrinės aplinkos poveikis kalbiniams gebėjimams
Multikultūriškumas yra suvokiamas labai skirtingai ir priklauso nuo požiūrio taško. Multikultūriškumas - skirtingų kultūrų sąveika. Tamošaitis (1997) teigia, kad multikultūriškumo atsiradimas susijęs su švietimu, kuris sudaro sąlygas skirtingų tautybių, tradicijų ir kultūrų žmonėms pažinti vienas kitą ir siekti bendro tikslo. Amerikos psichologų asociacija nurodė daugiau multikultūriškumo požymių: rasinį, etninį, religinį, seksualinio tapatumo, įgalumo ir lyties sąveika. Tai simbolizuoja pilnavertišką įvairiapusę žmonių integraciją į visuomenę. Šia globalizacija ir su ja susijusiais reiškiniais. Giddens (2005) nuomone, vykstanti globalizacija turi leisti mums suvokti savo veiksmų poveikį kitiems. Tam reikalinga save suvokti kaip didelės, nevienodos masės dalį. Šis progresas. Kad visuomenė toks elementas gautų pakankamai, reikalingas glaudus bendradarbiavimas tarp kultūrų. Karaliūnaitė (2003) pabrėžia ir kultūrinės adaptacijos problemas bei perspektyvas. Autorės nuomone, vis spartėjanti globalizacija ir integracija skatina kultūrines grupes tinkamai ruoštis adaptaciniam procesui. Tam reikia kitos kultūros vertybių ir jų reikšmės supratimo bei jų (arba dalies jų) integravimo į vietinės kultūros elementus. Vienas svarbiausių kiekvienos kultūros veiksmų - savo vertybių ir jų reikšmės prezentacija. Kultūra - vertybės ir jų reikšmės, kurias žmogus gauna iš socialinės savo aplinkos. Šis atsirado puikios sąlygos pažinti kiek įmanoma daugiau kultūrų. Šiame savo ir kitų akiratį. Komunikavimo metu atsiradęs bendrumo jausmas tik dar stipriau skatina įvairiausius kultūros elementus sklaidą ir kuria multikultūrinę visuomenę. Šiai. Kalba - vienas svarbiausių tautos ir kultūros elementų.
Multikultūrinis ugdymas suvokiant kiekvienos kultūros bruožus, galima rasti tarpkultūrinio bendravimo elementus. Šiame ugdymo proceso metu, kurį organizuojant, sprendžiamos skirtingų visuomenės grupių poreikių įgyvendinimo problemos. Šiuos, religijos, kalbų, kurių jie nenori atsisakyti, būdami etnine mažuma. Prieš pasirenkant kurią nors strategiją, būtina suvokti, ko norima iš nevienalytės visuomenės, kaip skirtingos jos grupės tarpusavyje turės bendradarbiauti. Todėl pagal atitinkamas sąlygas yra formuojami ir multikultūrinio švietimo uždaviniai. Šie uždaviniai nukreipti į dviejų, trijų ir daugiau kultūrų tarpusavio sąveiką. Tai demokratiškos, tolerantiškos visuomenės pagrindas. Šiamas ir stereotipų (kartais ir neigiama prasme) klausimas. Problema atsiranda dėl svetimos kultūros ženklų vertinimo. Vienas iš ugdymo uždavinių - toks stereotipų panaikinimas ir interkultūriškumo skatinimas.
Saugūnienė ir kt. (2000, 2003, 2007, 2010) pripažįsta, kad Lietuvoje sudarytos tinkamos sąlygos multikultūriniam ugdymui. Tačiau pati LR Švietimo ministerija pripažįsta, kad multikultūrinio švietimo sąlygas įgyvendinti yra sudėtinga. Jaunesnio amžiaus vaikams, kurie susidurtų su integravimosi, komunikavimo ir pan. Šios kalbos. Tarpkultūrinė sąveika skatina multikultūrinio ugdymo atsiradimą, kurio pagrindinis tikslas - tarpkultūrinė integracija. Ji pasireiškia sėkmingai bendradarbiaujant pedagogams, mokiniams ir tėvams. Pedagogai turėtų gebėti dirbti multikultūrinės aplinkos sąlygomis, o kitakalbiai tėvai ir jų vaikai tolerantiškai vertinti įsikūrimą valstybinės kalbos ugdymo sąlygas. Nors Lietuvoje sudarytos tinkamos švietimo sąlygos, bet pripažįstamas tokio ugdymo problematiškumas dėl skirtingo požiūrio į kultūrą, istoriją.
Etninės Lietuvos grupių kalbinės ypatybės
Lietuvoje nuo seno gyveno įvairios etninės grupės gyventojai, kurie, besiintegruojant į bendrą socialinį gyvenimą, mokėsi kitos kalbos. Daugeliu atveju ta kita kalba jiems buvo ir yra valstybinė lietuvių kalba. 39 % gyventojų moka vieną kalbą, kiek mažiau - dvi (25 %). Tačiau pakankamai nemaža gyventojų dalis (26 %) nurodė nemokantys kitos užsienio kalbos.
Mokamų kalbų kiekis jau rodo multikultūrinės visuomenės egzistavimą ir kylantį tarpkultūrinės komunikacijos poreikį. Kuo daugiau gyventojai moka skirtingų kalbų, kuo įvairesnių tautybių atstovai kartu gyvena, tuo didesnė reikalinga kultūrinė tolerancija ir pastangos stiprinant valstybinės kalbos mokėjimo lygį. Tam reikalinga visų visuomenės narių nuoširdi ir ilgalaikė sąveika.
Lietuvos gyventojai iki 15 metų amžiaus moka santykinai mažai kitų kalbų. Daugiau kaip pusę minėto amžiaus respondentų nurodė mokantys tik vieną kalbą. Tačiau 7,8% mokinių galimai susiduria su kalbos barjeru. Lenkai beveik vienodai nurodė mokantys ir lietuvių (61,6 %), ir rusų (76,9 %) kalbas. Tačiau tik 5,8 % lenkų moka kitas užsienio kalbas. Rusai nurodė labiau išmokę kalbėti lietuviškai (65,8 %) nei kitas užsienio kalbas. Baltarusiai teigė kalbantys beveik vienodai lietuviškai (54 %) ir rusiškai (40,3 %). Ukrainiečiai teigė kalbantys lietuviškai (58,2 %) ir rusiškai (39,7 %). Žydų gretose beveik vienodai paplitusios rusų (28,4 %) ir anglų (28,6 %) kalbos. Tačiau tik 33,3% žydų nurodė pakankamai mokantys rusų (52,4 %) ir lietuvių kalbas. Latviai, romai ir armėnai teigė beveik vienodai kalbantys lietuviškai ir rusiškai. Totoriai teigė beveik vienodai mokantys kalbėti lietuviškai (43,7 %), rusiškai (45,2 %), lenkiškai (31,3 %). Verta pastebėti, kad valstybine kalba geriausiai kalbantys yra rusai (65,8 %).
2011 m. LR Seimui pritarus Valstybinės kalbos įstatymo pakeitimui, iškilo diskusija dėl Lietuvos etninės mažumos valstybinės kalbos mokėjimo lygio. Šiau tautines mažumas integruotis į pilietinę visuomenę. Tuo tarpu tautinių mažumų atstovai nepritaria savo gimtosios kalbos sąskaita stiprinti lietuvių kalbos ugdymą švietimo įstaigose. Šiai valstybinę lietuvių kalbą moka, bet gali būti, kad tokio mokėjimo lygio nebeužtenka sėkmingai integracijai į vietos visuomenę. Lietuvoje gyvena įvairios etninės grupės, kurios, dalyvaudamos multikultūriniame ugdyme, skatina tarpusavio socializaciją ir integraciją. Šios kultūros, religijos pažinimas ir abipusė pagarba ir tolerancija. Šis jų užsienio kalbos, kurių Lietuvos gyventojai moka pakankamai įvairios ir santykinai neblogai. Šiau ugdymas multikultūrinėje erdvėje sukelia ir tam tikras vaiko kalbinių gebėjimų sąlygas. Šias asmenybės vystymąsi.
Dvikalbystės ir daugiakalbystės formavimosi aplinkybės
Vaikui kalba reikalinga, nes gali padėti prisiminti tam tikrą informaciją ar įgyti patirtį. Šioje išorinėje kalboje (tėvai, kiti artimi žmonės), tai ilgainiui vaikas pats šią kalbą pradeda naudoti kaip savo vidinę kalbą (Kaffemanas, 2001). Pradžioje vidinė kalba neįsitvirtinusi ir aktyviai susiduria su vaiko gimtąja kalba. Tai naujos kalbos perėmimo laikotarpis (interkalba) (Lightbown, Spada, 1993, Bent, Bradlow, 2003, Azad, Azad, 2005). Autorių nuomone, vienakalbių ir dvikalbių vaikų interkalbos raida skirtinga. Žinoma, kad vaiko kalbos raida yra santykinai sparti. Šis, kodėl mokslininkai domisi vaiko kalbos raida. Šiam susidomėjimui išreikšti sukurtos ir įvairios teorijos: B. Skinnerio, N. Chomsky, J. Brunerio, J. Piaget ir kt. (Žukauskienė, 2007).
Kalba: pirmieji 5 mokymosi gyvenimo metai
Psichologijoje žaidimas apibrėžiamas kaip viena iš veiklos formų. Jis skatina vaiko vystymąsi ir intelektinį tobulėjimą. Vaikui žaidimas padeda gerai jaustis, bręsti. Laisvai susikuriantis žaidimas yra labiausiai tinkanti elgsenos forma, nes tai išryškina vaikiškąsias savybes ir leidžia pažinti savas galimybes.
Su mano gera drauge ir jos mergaite mes susitarėme susitikti jos namuose. Skambutis į namo duris ir mane pasitinka draugė su gražiai pasipuošusia dukryte ant rankų. Mergaitė man šypsosi, bet yra nedrąsi ir savo galvą deda ant mamos peties. Atnešiau jai dovanų - mažą, spalvingą žirafą, bet ji tik šypsosi, slepiasi, neima jos. Padrąsinta savo mamos, nuleidusi akis nedrąsiai ištiesia savo mažutę rankutę ir ima žaislą. Paima, bet tuoj pat atiduoda mamai ir vėl slepiasi. Gėdijasi, kai bandau su ja pradėti pokalbį. Sakau: „Labas“. Minutė tylos ir ji atsako man nesuprantama savo kalba: „glagla, lialia“. Skamba juokingai, bet klausytis labai malonu ir įdomu. Mama paleido mergaitę nuo rankų ir baltapūkė gražuolė nubėgo į kambarį rodyti savo žaislų - cipsyntį guminį zuikį ir mažą metalinę dėžutę, užpildytą pupomis ir žirniais. Mergaitė paėmė dėžutę ir pradėjo ją kratyti, klausosi, kaip „skamba“ dėžutė. Į mano klausimą - „kas ten viduje?“, mergaitė atidaro dėžutę ir pirštais suima mažiausią žirnį, rodydama jį man. Vaikui viskas rūpi, kas yra dėžutėje. Su drauge atsisėdame kambaryje ir kalbamės.
