Patyčios - tai ne tik „vaikiški ginčai“ ar konfliktai. Tai sisteminga, pasikartojanti elgsena, kai vienas vaikas ar jų grupė siekia pažeminti, įskaudinti ar izoliuoti kitą.
Tyrimai rodo, kad Lietuvoje su patyčiomis susiduria daugiau nei trečdalis vaikų. Šis reiškinys gali turėti rimtų pasekmių vaiko emocinei ir socialinei raidai, todėl svarbu žinoti, kaip tinkamai reaguoti, kaip identifikuoti ir kur kreiptis pagalbos. Plačiau apie situaciją papasakojo teisininkė Raimonda Joskaudienė.
Patyčios mokykloje nėra tik „vaikiški nesutarimai“ ar laikinas reiškinys, kurį vaikai tiesiog „išauga“. Tai grupinis reiškinys: tie, kurie tyčiojasi, dažniausiai siekia būti pastebėti, įgyti galios ir varžosi dėl aukštesnio statuso grupėje.
Vaikų smurtas - tiek fizinis, tiek psichologinis - yra tema, kuri sukelia daugybę klausimų ir nerimo. Kodėl vaikai smurtauja? Kaip suprasti, kas vyksta jų viduje ir kaip jiems padėti?
Psichologinis smurtas - tai įžeidinėjimai, manipuliacijos, nuolatinė kritika ar emocinis atstumas. Nors jis nepalieka matomų randų, tačiau stipriai paveikia vaiko savivertę ir pasitikėjimą savimi. Vaikas, nuolat girdintis iš savo tėvų, kad yra „neišmanėlis“, „nevykėlis“, „nereikalingas“ ar „blogas vaikas“, pradeda tikėti, kad būtent toks jis ir yra. Pagal tai formuojasi ir vaiko savęs vaizdo supratimas. Ilgainiui tai gali virsti didelėmis savivertės problemomis, dideliu uždarumu, sunkumais mezgant artimus ryšius ir santykius su kitais žmonėmis ar negebėjimu priimti kritikos. Taip pat vaikai, patiriantys tokį smurtą, gali pradėti ieškoti dėmesio destruktyviais būdais, tokiais kaip agresija arba patyčios, kartais taip kompensuodami ir savo numuštą savivertę.
Tuo tarpu fizinis smurtas, nors ir labiau matomas, taip pat palieka ilgalaikių psichologinių pasekmių. Nuolatinis baimės jausmas ar nuspėjama agresija namuose vaiko galvoje sukuria nesaugumo jausmą. Tokia aplinka tampa pagrindu elgesio problemoms vėliau gyvenime.
Smurtas namuose vaikams tampa modeliu, kaip jie suvokia santykius. Jei namuose jie matė, kad konfliktai sprendžiami fizine jėga ar įžeidinėjimais, didelė tikimybė, kad jie tokį elgesio modelį naudos ir bendraujant su savo bendraamžiais. Vaikai psichologinį smurtą dažniausiai naudoja tyčiodamiesi iš kitų, taip norėdami jaustis stipresni ar siekdami kompensuoti savo pažeistą savivertę. Fizinis smurtas, patirtas namuose, gali paskatinti agresyvų elgesį mokykloje, nes vaikai, neturėdami tinkamo konflikto sprendimo modelio, remiasi tuo, ką matė artimiausioje aplinkoje - šeimoje.
Kodėl vaikai smurtauja mokykloje?
Vaikų agresyvūs veiksmai dažnai kyla iš vidinės įtampos, nusivylimo ar kitokio emocinio skausmo. Jei vaikas jaučiasi nesuprastas, nemylimas ar ignoruojamas namuose, jis gali ieškoti valdžios ir kontrolės, o tą lengviausia padaryti bendraamžių tarpe. Smurtas ir patyčios mokykloje neretai tampa būdu taip į save atkreipti dėmesį arba apsisaugoti nuo kitų atstūmimo ar galimos kritikos.
Svarbu nepamiršti, kad vaikai mokosi iš aplinkos. Jei jie nuolat stebi agresyvų elgesį savo šeimoje, filmuose, internete, smurtas gali tapti jų natūraliu pasirinkimu sprendžiant konfliktus, kas jiems gali atrodyti visiškai normalu, kadangi tuomet sunku suprasti, o kaip viskas turėtų atrodyti iš tikrųjų.
Kaip sumažinti vaikų smurtą?
- Sukurti saugią aplinką namuose. Namai turėtų būti vieta, kurioje vaikas jaučiasi mylimas ir suprastas artimųjų. Dėmesys jo jausmams ir problemoms padeda sumažinti vaiko patiriamą emocinę įtampą.
- Mokyti konfliktų sprendimo. Vaikai turi suprasti, kad nesutarimus galima spręsti gražiais būdais, pavyzdžiui, kalbantis, gražiai išsakant, kas netenkina, o ne šaukiant ar smurtaujant. Emocinio intelekto ugdymas itin svarbus įgūdis, padedantis valdyti pyktį ir atpažinti kylančias emocijas.
- Aiškus ribų nustatymas. Vaikas turi aiškiai suprasti, kad smurtas niekada nėra pateisinamas. Tačiau kartu svarbu nepamiršti ir pozityvaus elgesio skatinimo, rodant kaip elgtis reikėtų, o ne vien naudoti tik draudimus ar bausmes.
Pagal psichologą, vieną iš patyčių prevencijos programų pradininką Olweus smurtinis vaikų elgesys dažnai kyla iš tokios aplinkos, kurioje trūksta aiškių ribų ir teigiamo suaugusiųjų dėmesio. Dėl to namuose būtina aiškiai parodyti, kad smurtas ir fizinės jėgos yra nepriimtinas elgesys, taip pat ir su žodinėmis patyčiomis. Vienas iš veiksmingiausių būdų sumažinti agresyvų elgesį yra nuoseklus, pozityvus ir kokybiškas suaugusiųjų dėmesys vaikui. Šis dėmesys gali būti tiek iš tėvų, tiek iš mokytojų ir kitų žmonių, būnančių šalia vaiko. Kadangi tie vaikai, kurie jaučiasi ignoruojami ar emociškai atstumti, dažniau tampa agresyvūs ir kilusį pyktį išreiškia ant savo bendraamžių.
Kaip tinkamai bendrauti su vaiku namuose?
- Klausykitės. Vaikas turi jausti, kad jo balsas svarbus. Jei jis jausis išgirstas, bus labiau linkęs dalintis savo jausmais ir problemomis.
- Rodykite pavyzdį. Tėvai yra pagrindiniai vaikų mokytojai. Jei jie konfliktus sprendžia ramiai ir pagarbiai, vaikai iš jų to mokinsis ir didelis šansas, kad šį modelį perims bei naudos savo aplinkoje.
- Skirkite vaikui laiko. Net ir 15 minučių kokybiško laiko per dieną gali padaryti didžiulį skirtumą vaiko savijautai. Toks laikas turi būti skirtas tik jam, domintis apie jo dieną, savijautą. Svarbu, kad tuo metu nebūtų išorinių dirgiklių, tokių kaip telefonas, televizorius ir pan.
- Vietoje to, kad baustumėt, paaiškinkite. Jei vaikas pasielgė netinkamai, vietoj bausmės geriau padėkite jam suprasti, kodėl jo elgesys buvo netinkamas, kokias pasekmes tai gali turėti ir kartu aptarti, kaip būtų galima elgtis kitaip.
Ką daryti, jei vaikas patiria patyčias?
Tėvai turi aktyviai ginti vaiką: rinkti įrodymus, pranešti mokyklai, institucijoms, o prireikus kreiptis į teismą. Mokykla turi teisinę pareigą užtikrinti saugią aplinką, tirti patyčių atvejus ir suteikti pagalbą.
Štai ką tėvams reiktų daryti:
- Išsaugoti įrodymus - ekrano nuotraukas, vaizdo įrašą, žinutes.
- Kreiptis į mokyklą raštu - pateikti prašymą/ skundą klasės auklėtojui, direktoriui ar socialiniam pedagogui, dėl to, jog vaikas patyrė patyčias.
- Pranešti per draugiskasinternetas.lt / Ryšių reguliavimo tarnyba - tai yra teisiškai numatyta pareiga.
- Kreiptis į policiją, jei turinys kelia grėsmę ar platinamas neteisėtas turinys.
- Informuoti Vaiko teisių apsaugos tarnybą, jei mokykla nereaguoja.
- Dėl vaikui padarytos žalos galima kaltininkams pareikšti civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Ką privalo daryti mokykla?
Kaip bebūtų keista, bet dažnai mokyklos į panašaus pobūdžio gautą informaciją reaguoja netinkamai. Būna atsakymai - “tai įvyko ne mokykloje”, arba surengia “pasitarimą”.
Tačiau LR Švietimo įstatymas mokyklai apibrėžia visą procesą, kaip turėtų elgtis ir reaguoti:
- Nedelsiant tirti įvykį - surinkti paaiškinimus, nustatyti dalyvius.
- Informuoti abiejų vaikų tėvus.
- Informuoja vaiko teisių apsaugos tarnybą.
- Suteikti pagalbą - psichologo konsultacijas, emocinę paramą.
- Pranešti atsakingoms institucijoms, jei patyčios sisteminės ar yra nusikaltimo požymių.
- Sustabdyti įrašo plitimą - bendradarbiauti su platformomis ir tėvais.
Ką daryti, jei patyčios plinta kibernetinėje erdvėje?
Lietuvoje atsakinga ne tik už telekomunikacijų priežiūrą, bet ir už vaikų apsaugą nuo žalingo turinio internete yra Ryšių reguliavimo tarnyba (RRT). Pagal Švietimo įstatymo 23-2 str. tėvai / mokykla privalo pranešti apie patyčias internete per draugiskasinternetas.lt. Gavusi pranešimą, RRT vertina turinį, gali kreiptis į socialinių tinklų administraciją dėl įrašo pašalinimo, pranešti policijai ar Vaiko teisių apsaugos tarnybai, nurodyti blokuoti turinį Lietuvoje.
Elektroninės patyčios. Ar žinai, kaip jas sustabdyti?
Kokia atsakomybė dėl patirtos žalos?
Priklausomai nuo to, kas kaltininkas - atsakomybė gali būti taikoma įvairi - administracinė, baudžiamoji, civilinė (pareiškiant turtinės / neturtinės žalos ieškinį).
Pažvelgus į teismų praktiką, akivaizdu, kad atsakomybė taikoma.
- LAT 2016 m. nutartis, civ. byla Nr. 3K-3-320-969/2016 - teismas priteisė neturtinę žalą iš mokyklos, nes ji nesiėmė veiksmų užtikrinti saugios aplinkos, kai mokinys patyrė patyčias.
- Vilniaus apygardos teismas 2020 m. byla dėl elektroninių patyčių - mokiniai platino pažeminantį vaizdo įrašą apie bendraklasį. Teismas konstatavo, kad mokykla turėjo pareigą nedelsiant informuoti tėvus ir policiją. Nukentėjusiam priteista neturtinė žala.
- Kauno apygardos teismas 2022 m. - patyčios mokykloje (pravardžiavimai ir fizinis smurtas) sukėlė vaikui psichologinių problemų. Mokyklai priteista atlyginti 3000 Eur neturtinę žalą, nes ji neužtikrino prevencijos priemonių.
Prasidėjus naujiems mokslo metams vaikai grįžta į klases, būrelius, pasimato su per vasarą nematytais draugais. Deja, ne visada tai atneša džiaugsmą - grįžus į mokyklos aplinką kai kurie iš jų susiduria su patyčiomis. Jas išgyvenančių vaikų tėvai pastebi, kad kažkas ne taip, tačiau sutrinka patys - o kaip reikia šią problemą spręsti?
„Šeima turėtų būti ta aplinka, kurioje niekas nepatiria sąmoningai skaudinančio, kitą žeminančio elgesio.
Psichologės teigimu, svarbus ir bendravimas su mokykla, t. y. domėjimasis, kokias prevencines programas įstaiga taiko, šių programų palaikymas ir nenuvertinimas. Rekomenduojama, kad tėvai kartu su mokykla aiškintų vaikams, kad patyčios yra nepriimtinos ir kad kiekvienas gali padėti (pvz., netoleruoti žeminančių komentarų).
„Gyvename laikais, kai patyčios tarpsta ne tik realiame, bet ir skaitmeniniame pasaulyje - elektroninė erdvė, suteikdama žmogui daugybę pranašumų, kartu atidarė ir savotišką Pandoros skrynią. Didėjant prieigai ir įsitraukimui į kibernetinį gyvenimą, vis daugiau paauglių patiria ar inicijuoja elektronines patyčias“, - sako N. Kadangi ši problema globali, tad ir iniciatyvos ją spręsti įgauna platų mastą - kuriamos strategijos ir inicijuojami konkretūs veiksmai, siekiant užtikrinti kuo saugesnį vaikų ir paauglių dalyvavimą internetinėje erdvėje.
Ir vis dėlto, ką daryti, jei sužinote, kad vaikas patiria elektronines patyčias? „Leiskite jam kalbėti ir atidžiai klausykite nekaltindami, nedrausmindami (juolab negrasindami, kad atimsite telefoną ar užblokuosite jo socialinius tinklus), neduodami patarimų, o padėkodami už pasitikėjimą. Tarkitės su vaiku dėl veiksmų plano - svarbu saugoti jo autonomiją ir nenuvertinti jo asmeninių pastangų kovoti su patiriama skriauda. Ji pateikia ir praktinių patarimų: kaupkite įrodymus (iškart fiksuokite visas žinutes, komentarus, nuotraukas ar pokalbius, darykite ekrano nuotraukas su išsaugotais laikais, datomis). Tarkitės su vaiku dėl konkrečių veiksmų (pvz., galbūt verta užblokuoti agresyvų, besityčiojantį draugą), neslėpkite ir savo planų - galbūt ruošiatės apie tai pranešti mokyklai ar kreiptis dėl atvejo ištyrimo į policiją, socialinį tinklą (daugelis svetainių turi funkciją, įgalinančią pranešti apie piktnaudžiavimą).
„Matydami, kad patiriamos patyčios veikia ir vaiko psichinę savijautą, atsiranda depresijos požymių, kreipkitės pagalbos ir į atitinkamus specialistus. Svarbu reaguoti ir pasinaudoti visomis pagalbos galimybėmis, taip užkertant kelią ilgalaikiam patyčių poveikiui vaiko psichikai“, - primena N. Tokios situacijos, anot psichologės, itin jautrios. „Pirmiausia vaikas turi gauti iš tėvų patvirtinimą, kad mokykloje niekam nevalia tyčiotis, juolab tiems suaugusiems, kurie privalo užtikrinti jo saugumą. Ji akcentuoja, kad tokiose situacijose labai svarbūs įrodymai, tad reikia rinkti faktus, galbūt juos gali patvirtinti kiti klasės vaikai. N. Jūrelienė pataria pirmiausia susisiekti su mokytoju ar mokytoja ir pabandyti išspręsti situaciją. Svarbu išlaikyti pagarbumą ir objektyvumą, išsakyti savo nuogąstavimus. Tokiais atvejais naudingas ir mokyklos bendruomenės palaikymas - reikėtų pasitarti su kitų vaikų tėvais. Psichologė pastebi, kad neretai kita pusė gali tėvų siekį ginti vaiką suprasti kaip „bandymą susidoroti“, o šito reikėtų vengti, kaip ir žinutės vaikui „parodysim tai mokytojai“ . „Liūdna, kad kartais tokią teisę pavyksta apginti tik perkėlus vaiką į kitą klasę ar net mokyklą“, - apgailestauja N.
Ženklai, galintys išduoti apie klasėje vykstančias patyčias:
- Vaiko elgesio pasikeitimas: nuolat prastos nuotaikos, dažnai atsiprašinėja namo, sakydamas, kad negaluoja, vėluoja į pamokas arba bėga iš jų.
- Prastėja jo mokymosi pasiekimai, dingsta noras mokytis, atsakinėti klasėje.
- Pertraukas vaikas leidžia netoli mokytojų ar mokyklos vadovų kabinetų.
- Jo daiktai būna sugadinti arba nuolat neturi kokių nors daiktų.
- Atsisako dalyvauti mokyklos renginiuose.
- Pastebimi staigūs ir nuolatiniai nuotaikos pokyčiai.
- Vaiko skundai dėl psichofizinių problemų.
Jei pedagogas įtaria, kad kažkuris mokinys yra užgauliojamas, psichologė pataria pirmiausia pasikalbėti su pačiu vaiku, išsiaiškinti tikrą situaciją ir tuomet imtis veiksmų.
„Pirmiausia, reikia išsiaiškinti, ar tikrai vyksta patyčios, pasikalbėti su vaiku - jie dažnai pasitiki pedagogais. Mokytojas turėtų paaiškinti vaikui, kad jis nėra kaltas dėl to, kas vyksta, priminti, kad jam, mokytojui, rūpi kas vyksta ir, kad yra tam, kad padėtų vaikui. Taip pat svarbu, kad vaikas suprastų, jog situacija gali pasikeisti tik jam pačiam papasakojus apie tai, kas vyksta, akcentuojant, kad kalbėjimas apie patyčias nėra skundimas. Vertėtų su visa klase aptarti įvykį, pristatyti jį kaip itin reikšmingą diskusijos objektą, už kurį atsakinga visa klasė - taip būtų skatinama klasės vienybė. Labai svarbu nedelsiant informuoti tėvus, kitus mokytojus bei mokyklos administraciją, jei reikia - paprašyti psichikos sveikatos specialisto pagalbos“, - pataria M. Guptor.
Kaip užkirsti kelią patyčioms, joms dar neprasidėjus?
Svarbu, jog mokytojai gebėtų ne tik atpažinti klasėje vykstančias patyčias ar žinotų, kaip elgtis - ne mažiau svarbu užkirsti kelią joms dar neprasidėjus. „Siekdami užkirsti kelią smurtui ir patyčioms mokykloje, mokytojai turėtų kalbėti su moksleiviais apie jų teises, elgesio taisykles mokykloje, kaip elgtis susidūrus su patyčiomis. Vertėtų pagalvoti apie būdus, kuriais būtų stiprinama draugystė tarp vaikų, pabrėžti vienybės svarbą kovoje su patyčiomis mokykloje. Svarbu gilinti ir tėvų žinias - tai galima daryti tiek individualiai, tiek grupėse. Užkirsti kelią patyčioms gali padėti ir izoliacijos, socialinės atskirties tarp moksleivių mažinimas, ypatingo dėmesio skyrimas naujų moksleivių ar moksleivių, turinčių specialiųjų poreikių, įtraukimui į mokyklos bendruomenę. Patalpų, kuriose gali vykti patyčios, stebėjimas taip pat gali būti vienas iš būdų“, - sako penkerius metus „Jaunimo linijoje“ psichologinę pagalbą jaunuoliams teikusi psichologė. Tačiau ne mažiau svarbų vaidmenį, siekiant užkirsti kelią patyčioms, turėtų prisiimti ir tėvai. „Tėvams svarbiausia kalbėti su vaiku, jį išklausyti ir tai daryti nuolat, o ne tik tada, kai įtariama, jog jis patiria patyčias. Tai itin svarbu, kad būtų sukurtas ir palaikomas tarpusavio ryšys, grįstas pasitikėjimu ir atvirumu. Jei šis ryšys stiprus, vaikas pasipasakos, kad mokykloje susiduria su patyčiomis. Taip pat galite su vaiku aptarti patyčių temą, žiūrėti filmus, skaityti apie tai knygas. Patikinkite, kad vaikas bet kada gali į jus kreiptis pagalbos, paaiškinkite, kad su patyčiomis susiduria ne tik vaikai, bet ir suaugę žmonės ir sprendimo būdų visuomet yra. Svarbus ir pačių tėvų sąmoningumas, stebėjimas to, ką ir kokia forma jie kalba savo vaikams apie juos. Kartais tėvų replikos apie savo vaikų išvaizdą, gebėjimus gali atrodyti kaip nekaltas pajuokavimas, o vaikas dėl išgirstos pastabos gali pasijusti prastai“, - sako Kauno kolegijoje dirbanti M. Guptor.
Padėti išvengti patyčių gali ir tėvų sąmoningumas.
Su gėdos, kaltės jausmais, nežinia, kaip elgtis toliau gali susidurti ir tie tėvai, kurie sužinojo, kad jų vaikas užgaulioja kitus. „Kaip ir aukų, taip ir užgauliotojų tėvai gali jaustis bejėgiai, išgyventi gėdą, kaltę ir kitus nemalonius jausmus. Tokiu atveju rekomenduojama kreiptis į specialistus, kurie padės suprasti vaiką. Taip pat svarbu kalbėtis ir su pačiu vaiku. Kalbant reikia išlaikyti ramybę ir nepulti kaltinti vaiko ar jį bausti. Geriau pabandyti suprasti, kodėl vaikas tyčiojasi iš kitų. Kartais užtenka paaiškinti, kad jo demonstruojamas elgesys yra vadinamas patyčiomis, o jos - netoleruotinos nei namuose, nei mokykloje“, - pataria M. Guptor. Psichologė taip pat įvardija priežastis, kodėl vaikas gali pradėti tyčiotis iš kitų. „Dažniausia patyčių priežastis yra pačių vaikų patirtis. Neretai iš kitų tyčiojasi tie, kurie patys yra patyrę ar patiria patyčias. Taip pat patyčių priežasčiomis gali būti smurtas artimoje aplinkoje, vaiko apleistumas, socialinė atskirtis, psichologinės traumos, netektys, skyrybos. Vaikas gali jausti įvairius nemalonius jausmus - pyktį, nusivylimą, liūdesį. Jei jis nežino, kaip su šiais jausmais tvarkytis, nesugeba jų tinkamai išreikšti, jis, patyčių forma, gali juos išlieti bendraudamas su kitais vaikais. Be abejo, patyčių priežastimi gali būti ir vaikų manymas, kad tyčiojamasis padarys juos „kietus“, kiti tyčiojasi norėdami jaustis stipresniais, dar kitiems niekas nepaaiškina, kad patyčios yra netinkamas ir labai nedraugiškas elgesys. Patyčias, kaip elgesio formą, vaikai gali perimti ir iš suaugusiųjų, matydami, kaip tarpusavyje bendrauja tėvai, kiti suaugusieji, kaip jie kalba apie kitus“, - sako M. Guptor.
Kartais „Vaikų linijai“ vaikai pasakoja, kad nedrįsta tėvams prasitarti apie patiriamas patyčias, nes bijo juos nuliūdinti. Arba baiminasi, kad tėvai nepatikės arba tiesiog pasakys: „Nekreipk dėmesio!“. Visgi suaugusiųjų žmonių parama ir pagalba patyčių situacijose labai svarbi. Sužinojus apie tai, kad vaikas patiria patyčias, gali kilti įvairūs jausmai - liūdesys, pyktis, nerimas. Tai natūralūs ir suprantami jausmai - vaikai, patiriantys patyčias, juos taip pat išgyvena. Tai, kad vaikas pasisakė apie patiriamas patyčias - tai labai svarbus ir drąsus jo žingsnis.
Apibendrinant svarbiausia su vaiku bendrauti ir kuo greičiau išsiaiškinti galimas patyčias. Kiek įmanoma mokyti vaiką spręsti pačiam kylančias problemas, keičiant elgesį ar mokant kaip kalbėti. Tai pat būtina informuoti apie patyčias mokytojus, jei tai vyksta ne mokykloje kreiptis į policiją pagalbos. Jei vaikas ima labai prastai vertinti save, kreiptis pas psichologus pagalbos. O jei anksčiau galiojantys patarimai neveikia ir atrodote, kad viską jau išbandėte. Vaikas jaučiasi nuolat nelaimingas mokykloje, dažnėja virusinės ligos, mokytojų ir psichologo pagalba neveikia.
Patyčios Lietuvoje ne tik labai paplitusios, bet ir suvokiamos kaip natūralus dalykas. Patyčios mokyklose ir ikimokyklinėse įstaigose ypatingo dėmesio ir susirūpinimo niekam itin nekelia. Egzistuoja nuomonė, kad visais laikais vaikai tyčiodavosi vieni iš kitų, kad tai natūralus reiškinys vaikui bręstant. Ir į tai per daug nereaguojama, nes nelaikoma itin didelę problema. Pagrindinė priežastis patyčių yra ta, kad daugelis bijo kitų bendraklasių nepripažinimo, atstumimo, bijo parodyti save ne taip, kaip, kad gal jį norėtų matyti kiti, ir dėlto imasi smurto norėdami atrodyti prieš visus viršesniais ir mano, kad patyčios padarys juos „kietais“. Nepilnamečių reikalų specialistai siūlo smurtavimo priežasčių pirmiausia ieškoti šeimose. Smurtas mokyklose neretai tampa tendencija - neprižiūrimi, dėmesio negaunantys, tėvams neįdomūs vaikai namuose, taip besikaupiantį pyktį išlieja savais būdais, rasdamas silpnesnį žmogų už save. Ir kai mato, kad jis jam pasiduoda spaudžia ir žemina jį dar labiau. Ir didžiausia bėda ta, kad silpnesni vaikai bijo kam nors tai pasakyti ir kenčia patyčias nuolatos. Tai tampa skriaudžiamo vaiko kasdienybe. Mokyklose patyčios vyksta pačiose įvairiausiose vietose. Patyčių pasėkmės būna tik neigiamos. Vaikai pradeda vengti tų vietų, kuriose tyčiojamasi, o tai dažniausiai vyksta mokyklose. Ir tai gali būti pagrindinė priežastis dėl ko vaikai nelanko ir bėga iš pamokų, ir pradeda blogai mokintis. Nes tiesiog bijo kam nors išsipasakoti. Kenčiantys nuo patyčių vaikai išgyvena nerimą, tampa nešnekūs, irzlesni ir užsidarę savyje. Nuolatos jaučiantys bendraamžių patyčias pradeda galvoti apie savižudybę, nes vaikas tampa beviltiškas ir silpnas pats sau, jaučiasi visų atstumtas ir niekam nereikalingas. Pradeda jaustis bejėgis ir nieko nesistengia daryti, kad to išvengti. Neretai manoma, kad vaikas pats vienas turi susitvarkyti su patyčių problema. Galima sutikti vaikų, kurie iš tiesų „puikiai“ tvarkosi su bendraamžių patyčiomis - sprendžia šią problemą pasitelkdami fizinę agresiją, mušdamiesi ir kitaip kovodami su skriaudėjais. Tačiau toks sprendimo būdas nepanaikina problemos. Patyčių pasėkmės vaikams būna tik neigiamos ir be galo skausmingos bei susijusios su didelėmis psichologinėmis problemomis.
