Bėgame, lekiame, skubame, sukamės savo reikalų ir darbų labirintuose, pavargstame, atsikvepiame ir vėl iš pradžių. Tame skubančiame pasaulyje mes visgi turime išlikti pareigingi darbuotojai, rūpestingi vyrai ir žmonos, mylintys tėvai. Atsakomybė atrodo milžiniška, ypač kai imame kalbėti apie vaikus. Kiek laiko skirti vaikui, kad nebūtų per mažai, ir ar išvis jo gali būti skirta per daug? Kas svarbiau: kiekybė ar kokybė? Ir ką iš tiesų reiškia laikas, skirtas vaikui?
Jungtinėse Amerikos Valstijose atlikti tyrimai rodo, jog nuo 1985-ųjų laikas, kurį tėvai praleidžia su vaikais, vis ilgėja, o dabartinių tėčių įsitraukimas į vaikų gyvenimą net septynis kartus didesnis, nei buvo jų tėčių. Atrodo, viskas tik geryn, tiesa? Tačiau tyrimai lieka tyrimais, o juose gausu nepamatuotų kintamųjų: ar vien būdamas šalia vaiko fiziškai suaugusysis jau gali teigti, esą skiria vaikui savo laiką?
Turbūt visi suvokiame, kaip skiriasi su vaiku praleidžiamas laikas vaikui augant. Natūralu, jog tai, kiek savo laiko skiriame vaikui, labai siejasi su tuo, koks vaiko amžius: pirmieji dveji gyvenimo metai tai laikas, reikalaujantis ypatingo tėvų dėmesio. Šiuo metu vaikas prisiriša prie reikšmingo suaugusiojo, tas santykis yra svarbiausias pamatas to, kokią nuomonę, su vaiku ir juo supančiu pasauliu susijusią patirtį perduosime savo atžalai.
Kūdikystėje laiko, skiriamo vaikeliui, mamos neskaičiuoja - jis visas tik jo. Jo, vaiko, svarbiausiems biologiniams poreikiams patenkinti, reaguoti į jo šypseną, atsakyti ir kalbinti, stebėti ir skatinti pirmą atsispyrimą ropojant ar padėti žengiant pirmuosius žingsnius.
Augant mažajam piliečiui aplinka tampa vis įdomesnė, nenumaldomai kyla noras patirti ir tyrinėti, bandyti pačiam pajausti visus aplinkinio pasaulio skonius. Tai laikas, kai vaikui reikėtų sudaryti sąlygas saugiai tai daryti. Tėvai turi tapti stebėtojais, tačiau pagrindinis tikslas - leisti vaikui veikti ir jokiu būdu neveikti vietoj vaiko. Tai laikas, kai tiek sėkmę, tiek nesėkmę vaikas patiria pats, laikas išmokti bandyti. Vaikas daug laiko praleidžia žaisdamas, taip tarsi suteikdamas galimybę ir tėvams skirti laiko sau patiems. Augant vaikui tėvai iš tiesų gali vis dažniau leisti sau pagalvoti, jog ne visas laisvas laikas turi būti skirtas mažajam. Tėvus galėtų guosti mintis, jog vaikas turi išmokti pats nusiraminti, pabūti vienas, leisti laiką ne tik su tėvais, bet ir vienumoje. Nesistengdami nuolat apsupti vaiką dėmesiu ar nuolat būti įsitraukę į bet kurią vaiko veiklą tėvai leidžia vaikui mokytis patirti pasaulį pačiam, deda pamatus vaiko suvokimui, jog jis pats yra galintis ir jog tėvai nėra būtinas bet kurio žaidimo elementas. Žinutė, kurią vaikui turėtų perduoti tėvai: Tu puikiai gali pats, bet jei mūsų reikės, mes esame šalia. Ir ši žinutė išlieka svarbi net vaikui pradėjus lankyti mokyklą ar tapus paaugliu.
Ar gali tėvų dėmesio ir laiko, praleidžiamo su vaikais, būti per daug? Tikrai taip. Dėl įvairių ir skirtingų priežasčių yra tėvų, o dažniausiai - mamų, kurios įsikimba į savo vaiką ir taip stipriai jį pririša prie savęs, nieko blogo jam nelinkėdamos, kad vaikui darosi sunku kvėpuoti. Toks vaikas jaučia, jog kiekvienas jo žingsnis stebimas ir sekamas, tikrinamas ir vertinamas. Vaikui taip parodome, jog nepasitikime tiek juo, tiek aplinka ir netikime, kad jis pats gali įveikti kylančius sunkumus. Vaikas gali imti nerimauti, nes toks tėvų globojimas tarsi sako: „Pasaulis pavojingas, saugokis, mes tave irgi saugome.“ Tačiau iš tiesų nereikia saugoti vaikų nuo gyvenimo. Kad ir kaip mums tai nepatiktų, jame gausu ir gero, ir blogo, ir šviesių, ir tamsių spalvų ir, deja, visas jas vaikas anksčiau ar vėliau pamatys ir patirs.
Žinau, jog labai dažnai mums norisi recepto, kaip laimingai gyventi ir kurti artimus santykius su savo vaiku, tik, deja, tas receptas kiekvienam yra kitoks. Būdama su vaiku būk su juo ne tik kūnu, bet ir mintimis. Vaikas puikiai jaučia, ar tau tikrai įdomu, ką jis sako ar rodo, ar jį girdi ir supranti, ar reaguoji ir pastebi. Žaisk vaiko žaidimus. Jei vaikas ikimokyklinukas, žaidimai yra puiki galimybė ne tik smagiai kartu praleisti laiką, bet ir pamatyti, apie ką galvoja tėvo vaikas, kuo jis domisi, kas jam svarbu. Taip pat vaikui labai svarbu galėti parodyti ir pamokyti tėvus, paaiškinti taisykles. Ką nors gaminkite ar taisykite kartu. Leisk vaikui prisidėti prie šeimos gerovės, net jei tai mažytė smulkmena, vaikui tai nenusakomai reikšmingos akimirkos. Jų metu vaikas ne tik jaučiasi reikalingas, reikšmingas šeimoje, bet ir patiki, jog jis gali, stiprėja jo savivertė. Išmokyk savo vaiką naujų dalykų. Turėk kelias minutes per dieną, kurios būtų skirtos jausmams. Aptark su vaiku, ar teko supykti (jei taip, galite drauge trypti, rėkti ar plėšyti lapus išreikšdami pyktį), nuliūsti, o gal yra didelis noras pasidžiaugti ir pasijuokti. Turėkite šeimos ritualų. Jei tavo vaikas paauglys - suprask, jog veikiausiai jis pats pasirinks, kada su tavimi kalbėtis ar leisti laiką, ne viskas vyks taip, kaip norėtųsi tėvams. Visgi nevenk kalbinti paauglio, kai važiuojate automobiliu, einate į prekybos centrą ar tiesiog kartu žiūrite filmą. Domėkis, bet svarbiausia - klausykis. Vaikams nereikia, kad visą savo laiką skirtume tik jiems, pamindami savo norus ir interesus. Vaikams reikia tėvų, kurie būtų laimingi dirbdami ar ilsėdamiesi, kurdami ar keliaudami, vaikams reikia jaustis mylimiems ir svarbiems, išgirstiems ir suprastiems. Tam nereikia daug laiko.
Ką sau leidžiame ir ko neleidžiame? Įprastas moralizavimas ir pamokslavimas vaiko neveikia. Net jei prie vaiko stengsitės ypač teisingai elgtis ir kalbėti, bet viduje to nejausite, teks ir vėl jus nuliūdinti - vaikas mokysis iš to, kas slypi jūsų viduje. Šią tiesą dažnai patvirtina mūsų draugai ir pažįstami, kai ima stebėtis blogu vaiku: „Iš tokios geros šeimos, o taip baisiai elgiasi.“ Kartais ir patys tėvai gyvena apgaubti saviapgaulės: „Mes prie vaiko nesibarame.“ Tačiau koks skirtumas, ar baratės prie vaiko, ar ne. Vaikas vis tiek auklėjasi savitarpio nepasitenkinimo aplinkoje, papildomai dar išmokdamas, kad reikia nuo kitų slėpti savo jausmus ir apsimesti, kad nėra to, kas iš tiesų yra. Labai dažnai tėvai klysta manydami, kad vaikai nežino apie jų neištikimybę, skyrybų planus ar finansines problemas. Vaikai gal ir nežino (nors dažniausiai žino), bet jie jaučia emocinę atmosferą namie ir ima atitinkamai reaguoti: pykčiu, neklausymu, nepagarba ar kitokiu destruktyviu elgesiu.
Vaikui reikia saugaus ir jaukaus glėbio, valgomajame plaukiančio ryto rūko. Talpinantis santykis nebūtinai fizinis, tai psichologinis glėbys, padedantis vaikui ištverti apyaušriu įsiskaudusią gerklę ar mintis apie laukiantį kontrolinį. Šiems jausmams išlaikyti mes paskoliname savąją. „Prisėdam kartu. Išgersim šilto vandens ir suprasim, ar gerklė atlėgsta“. Talpinimas - tai gebėjimas būti indu, į kurį gali būti supilti karšti jausmai, ir laikomi kol pravėsta, kad vaikas pats išgertų pirmąjį dienos gurkšnį. Rytais svarbu būti kartu. Tas yra svarbiausia. Ir tas nėra, oi nėra paprasta su aktyviais tėvais.
Dienotvarkė yra labai svarbi mažyliui, nes tai vaikui suteikia galimybę jausti laiko sampratą, vaikas jaučiasi saugus, nes žino, kas po ko seka. Dažnai suaugusieji į dienotvarkės režimą žiūri su baime, kartais net neigiamai, nes dienos režimo laikymasis daugiausia pareikalauja jėgų ir kantrybės iš pačių tėvų. Vis dėlto dienotvarkės nustatymas yra tėvų uždavinys. Taigi gimus vaikui ir norint, kad jis jaustųsi saugus ir ramus, tėveliai turi laikytis tam tikros tvarkos (miegas, valgis, laisvalaikis ar masažai). Dienos ritmas yra reikalingas ir labai svarbus. Turėdami aiškias veiksmų sekas, vaikai lengviau supranta savo kasdienybę, socialinę priklausomybę, patikimumą, tvirtumą ir saugumą. Kuo mažesnis vaikas, tuo tėvai turi daugiau būti šalia, stebėti jo emocinę būseną, ženklus, kada vaikui reikia pavalgyti, būti pervystytam, pamyluotam, kada leisti jam pailsėti. Dienos ritmas labai priklauso nuo vaiko temperamento, judrumo, ištvermės ir, žinoma, jo išsivystymo. Vieni vaikai nuo pat gimimo sugeba išbūti keletą minučių vieni, tačiau yra vaikų, kurie reikalauja nuolatinio dėmesio. Kitu atveju, kai vaikas auginamas be rutinos, vaikai išgyvena nesaugumo jausmus, pasimetimą, jaučiasi apleisti, nuolat jaučia nerimą dėl ateities, atitolsta nuo tėvų.
Kuomet nuo gimimo vaikas laikosi tam tikro režimo, galima po truputėlį įtraukti laiką sau. Aišku turite būti budrūs ir žiūrėti, kaip į tai reaguoja jūsų vaikelis. Jei jis dėl to patiria neigiamus jausmus: vienatvę, ilgesį, liūdesį, vadinasi tą pradėjote daryti per anksti. Su laiku vaikas pats norės vienas pažaisti, o jūs galėsite tą laiką skirti sau. Būkite kantrūs. Kitaip atsitinka tada, kai tėveliai išbūna visą dieną darbe, o grįžę yra pavargę ir nebeturi noro būti su mažyliais. Tuomet turite pagalvoti ne tik apie save, tačiau prisiminti ir paklausti savęs, ko vis dėlto aš tikiuosi iš buvimo kartu su vaiku, ką tai man reiškia, kokie mano lūkesčiai buvo, kuomet jo laukiausi. Niekas nesakė ir nesakys, kad vaikų auginimas tik malonumas ir labai paprastas dalykas, jei iš tiesų rūpi jo psichologinė sveikata ir visavertė ateitis. Labai naudinga tokiais atvejais pažvelgti vaiko akimis. Visą dieną jis prabuvo be pačių mieliausių ir artimiausių žmonių, jie pagaliau sugrįžo, jis ilgisi jūsų ir nori kuo daugiau laiko praleisti kartu, pripildyti savo meilės rezervuarą. Džiaukitės tuo jo noru, nes vaikai nelaukia, jie auga ir mokosi iš savo patirties. Jei dabar nepatenkinsite šio noro, vėliau tai bus per vėlu. Visuomet, kai pritrūksta jėgų ir kantrybės, prisiminkite, kad vaikui jūsų labai reikia čia ir dabar, o ateityje jūsų skiriamo laiko jam kas kartą vis mažiau reikės, jiems daugiau reikės bendraamžių nei jūsų. Žinoma, jei jaučiatės išsekęs ir nebegalite bendrauti, taip ir pasakykite. Tarpusavio pagarba ir yra mokėjimas būti atviru ir atsižvelgti į kito poreikius. Vis dėlto laisvalaikis ir vakariniai užsiėmimai su mama ir tėčiu yra smagiausia šeimos dalis. Gerai suplanavus ir pasitelkus vaizduotę laikas gali tapti labai įdomus ir turiningas. Pavyzdžiui, bendras žaidimas, vakarienės ruošimas, knygų vartymas ar tiesiog vaiko stebėjimas ir pokalbio palaikymas, geras filmas visai šeimai ar kažkas panašaus. Vėliau, kai vaikai nueis į lovytes ir užmerks akis, visa naktis prieš akis! Tai tikrai tik jūsų laikas! Saugokite ir stiprinkite vaiko ir mamos, tėčio ryšį bei pagarbą.
Tėvų savanaudiškumas ir elgesys, vaikų problemų kyla dėl tėvų savanaudiškumo ir elgesio. Ar kada nors bandėte paklausti, kam jums reikalingas vaikas? Paprastai žmonės sąmoningai neįvertina savo noro tapti tėvais. Bet paklausinėję (tai aš ir padariau), gautume keletą dažnų atsakymų. Vieni nori susilaukti vaikų, nes kiti turi. Kiti - dėl ramesnės senatvės, treti mano, kad taip galės po savęs ką nors palikti. Dar yra besitikinčių, kad vaikai perims jų sukauptus turtus, verslą ar profesinę patirtį. „O kam gi dar viską paliksiu?“ - nustebęs klausia pasiturintis būsimas tėvelis… Pasitaiko atvejų, kai vaikai gimdomi tam, kad apsaugotų šeimą nuo skyrybų, priverstų vyrą nupirkti didesnį butą, taptų donoru savo vyresniam broliui ar kompensuotų mirusio vaiko netektį. Dar yra nuomonių, kad vaikai praskaidrina poros gyvenimą, suteikia daug džiaugsmo ir malonumo. Leidžia dar kartą išgyventi vaikystėje džiugesį teikusius dalykus: dovanos po eglute, vakaro pasakos, gimtadienio žvakutės. Be to, yra manančiųjų, kad jei turi vaikų, tuomet turi ir kuo rūpintis, ką mylėti, nesijauti vienišas ir nereikalingas. Tiek daug priežasčių, kodėl verta turėti vaikų! Pateikti motyvai yra logiški ir praktiški. Tačiau visi šie tėvystės motyvai neišvengiamai veda į didesnes ar mažesnes problemas, nes visi jie - išimtinai egoistiniai. Kodėl? Nes dar vaikui negimus daugelis tėvai jau turi sukūrę lūkesčius jo atžvilgiu. Kitas nusivylimo šaltinis - tikėjimas, kad vaikas bus pagalba ir paguoda senatvėje. O vaikas užauga ir išeina iš namų, išvažiuoja geresnio gyvenimo ieškoti, o su juo išvažiuoja ir viltis, kad senatvėje „bus kam vandens paduoti“. Toks vilčių žlugimas - gana dažnas. Psichologai jam išrado net specialų terminą „tuščio lizdo sindromas“. Tėvai viliasi, kad vaikas užpildys mamos ar tėvo vidinę tuštumą, įprasmins būtį; paguos ir palinksmins. Ir staiga šis „atsakingas“ asmuo, skirtas tokioms svarbioms funkcijoms atlikti, ima ir pasitraukia iš „pareigų“. Šį sąrašą galima tęsti be galo. Visų tokių ir panašių lūkesčių neišsipildymas dažnai įvardijamas kaip problemos su vaikais. Problemos kyla iš mūsų savanaudiškų norų vaiko atžvilgiu. O jeigu mes jų atsisakytume? „Jūsų vaikai nėra jūsų… Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso. Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias“. Skaitome šiuos teiginius ir viduje kyla susierzinimas bei nepritarimas: „Kaip tai ne mano vaikas? Aš gimdžiau, aš maitinau, auginau, rūpinausi… Tiek dėl jo aukojausi, kaip jis gali būti ne mano?“ Sunku tai priimti, bet toks susierzinimas kyla tik iš mūsų egoizmo. Per mus į šį pasaulį atėję vaikai, vis dėlto mums nepriklauso, nes tai - „savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros“, kaip sako poetas ir filosofas. Žinoma, galbūt filosofai ir poetai nieko nenusimano apie vaikų auklėjimą ir laikai dabar visai ne tie, ir vaikai dabar visai kitokie. Dabartinių laikų pedagogas ir pedagogų mokytojas Eigilas Kjaergaardas iš Danijos supranta panašiai kaip ir pirmiau minėtas autorius. Abu šie autoriai byloja tą patį - tėvai turi leisti vaikams augti.
„Kaip teisingai auklėti vaikus?“ - dažnas ir tėvams labai svarbus klausimas. Atsiradusius sunkumus rūpestingi tėvai sprendžia šiais laikais populiariausiu būdu: mokosi naujų, veiksmingesnių auklėjimo būdų, skaito specialią literatūrą, vaikšto į kursus, seminarus tėvams. Dabar labai daug kur galima gauti patarimų, ką daryti, kai vaikas nebeteikia tėvams malonumo arba ima kelti rūpesčių. Savo santykius su vaiku paramstę intelektiniais sprendimais, pakliūvate į didelius spąstus, kurie vadinami santykiu TAI-TAI (dviejų objektų santykis). Jūs vaikui tampate TAI, t. y. objektu, iš kurio nepaliaujamai srūva nurodymai ir reikalavimai arba kuris teikia materialinę naudą. O vaikas jums taip pat tampa TAI - teisingai, be klaidų veikiančiu organizmu, nekeliančiu didelių reikalavimų ir rūpesčių. Šeimoje įsivyrauja taika ir ramybė, su kurios pasekmėmis nuolat susiduriu savo kabinete, t. y. Kitas santykis tarp dviejų žmonių AŠ-TU (asmeniškas dviejų žmonių santykis). Šiuo atveju jau įmanoma pagarba, o jei pavyks - ir meilė. Kaip pasiekti santykį AŠ-TU su savo vaiku? Pirmiausia reikėtų žinoti vieną svarbų faktą: ne mes auklėjame vaikus, vaikai auklėjasi stebėdami tėvų elgesį, mokydamiesi iš jo ir reaguodami į tai, ką mato ar jaučia. Vaikai labai jautrūs ir imlūs. Atlikite testą: jei norite sužinoti, kokie jūsų tarpusavio santykiai, pažiūrėkite, kaip jaučiasi ir elgiasi jūsų vaikas. Pasitaiko atvejų, kai kreipiasi kultringi, inteligentiški sutuoktiniai su tokiais nusiskundimais: „Mūsų vaikas nevaldo savo neigiamų emocijų, mes nežinome, kaip kovoti su jo įniršio priepuoliais.“ Vaikui, tarkim, 4-5 metai. Tėvų „užsakymas“ psichologui skamba maždaug taip: „Pataisykite mūsų vaiką. Jis sugedo ir nebeveikia taip, kad nekeltų mums rūpesčių.“ Tačiau „taisyti“ reikia tėvų santykius, kurie tiesiog pritvinkę gerai užmaskuotos įtampos ir tarpusavio nepasitenkinimo! Vaikas tokioje aplinkoje tik išreiškia tai, kas vyksta tarp tėvų. Gaila, kad labai dažnai tėvai to nenori suprasti: „Mums viskas gerai, blogai elgiasi vaikas. Kitas pavyzdys iš praktikos. Mama skundžiasi, kad dukra jos negerbia, grubiai su ja kalba, neklauso. Betgi čia vėl pasekmės. Problemą spręsti reikėtų ne reikalaujant iš dukros gražaus ir pagarbaus elgesio, o savęs klausiant: ką dukra išmoko iš mano elgesio? Kokiais žodžiais ir kokiu tonu kalbu su ja, savo mama ar su savo vyru? Ar gerbiu juos, ar klausau jų patarimų, atsižvelgiu į jų nuomonę? Skaudūs klausimai ir atsakymai į juos rodo, kad reikia keistis pačiam. Daug lengviau yra pareikalauti iš kito: kad gražiai su manimi elgtųsi, kad mandagiai kalbėtų, būtų paklusnus ir rodytų pagarbą. Kaip „duoti vaikui sparnus“ jo neauklėjant? Atsakymas ir labai paprastas, ir labai sudėtingas: tėvai turi leisti vaikui augti. Tam nebūtinos specialios žinios ar metodai ir iš esmės nereikia jokių ypatingų pastangų. Įsivaizduokite, kad auginate namie gėlę. Jūs leidžiate jai augti, sudarydami tam tinkamas sąlygas, palaistote, jei reikia, patręšiate, perstatote į tinkamesnę vietą. Bet juk nepuoselėjate gėlei jokių lūkesčių? Netampote už lapų, kad greičiau augtų ar pakeistų žiedo formą. Neribojate gėlės aukščio pavoždami ją po kibiru, bausdami už per mažą žiedą nesustojate jos laistyti. Panašiai ir su vaikais. Tačiau leisti vaikui augti - gana didelė atsakomybė. Kur kas lengviau būtų juos auklėti. Vaikas auklėjasi pagal mūsų tarpusavio santykius, vadinasi, mes esame atsakingi už santykius su partneriu ir artimaisiais. Visa tai yra vaiko auginimo erdvė ir tik nuo mūsų priklauso, kokios kokybės ji bus. Kokios yra mūsų vertybės? Kaip mes bendraujame tarpusavyje? Ką veikiame laisvalaikiu? Kaip rūpinamės vienas kitu? Kiek vienas kitą gerbiame? Visa tai bus „šviesa ir vanduo“ vaikui augti.
Tėvų norui kontroliuoti vaikus nėra ribų. Dar yra manipuliacijos, kai iš vaiko reikalaujama gerų rezultatų ar drausmės, skatinant arba baudžiant. Lazdos ir saldainio metodas gal ir buvo tinkamas Ivano Pavlovo šunims dresuoti, bet ar mes norime iš savo vaiko padaryti dresuotą gyvūną? Pavyzdžiui, už dešimtuką gauni 10 litų, už aštuntuką - 8 litus, už neigiamą pažymį - minus 5 litai.“ Puiki buhalterinė sistema? Tačiau ką iš tiesų perka tėvai? Prievartai priskiriamos ir bausmės (mušimas, rėkimas, laisvės apribojimas, nesikalbėjimas ir pan.). Psichologinei prievartai galima priskirti taip pat vertinimą ir lyginimą su kitais, lepinimą, apleistumą, net ir maksimalų vaiko užimtumą, kai vaikas nebeturi laisvalaikio, nes visas jo laikas skiriamas būreliams ir kokiems nors socialiai populiariems gebėjimams lavinti. O prievarta gimdo prievartą, pasipriešinimą, kovą. Ir ne tik maisto bei miego, tačiau ir laiko - visgi nepažįstu nė vienos šeimos, kurioje vaikas žinotų, kad tarkim, nuo 20 val. tėvai yra užsiėmę savo pomėgiais, todėl jų nevalia trukdyti, nebent reikalas labai svarbus...
Vaikui reikia saugaus ir jaukaus glėbio, valgomajame plaukiančio ryto rūko. Talpinantis santykis nebūtinai fizinis, tai psichologinis glėbys, padedantis vaikui ištverti apyaušriu įsiskaudusią gerklę ar mintis apie laukiantį kontrolinį. Šiems jausmams išlaikyti mes paskoliname savąją. „Prisėdam kartu. Išgersim šilto vandens ir suprasim, ar gerklė atlėgsta“. Talpinimas - tai gebėjimas būti indu, į kurį gali būti supilti karšti jausmai, ir laikomi kol pravėsta, kad vaikas pats išgertų pirmąjį dienos gurkšnį. Rytais svarbu būti kartu. Tas yra svarbiausia. Ir tas nėra, oi nėra paprasta su aktyviais tėvais. Žinau ne iš pasakojimų, vaikystėje pats turėjau, ir iki šiol tebeturiu, labai daug dirbančius tėvus. Negali prisikviesti pietų savaitgaliais, nes, būdami pensinio amžiaus, jie vis dar ką nors dirba. Ir tegul. Jie visad buvo ir yra laisvieji tėvai. Veržlūs, labai savarankiški. Bet mano prisiminimuose mes turėdavome savo rytus. Šių prisiminimų rytas - tai radijas. Vienas imtuvas nuo 6 ryto murmėdavo virtuvėje. O kitas buvo nešiojamas mamos, radijo žurnalistės, rankose, kad, vaikštinėdama po namus, ji nepraleistų nė žodžio, ką eteryje šneka kolegos. Mes valgydavom kartu, susėdę prie nedidelio virtuvės stalo. Tėtis prie lango. Aš - ant minkštasuolio. Mama - ant kėdės prie šaldytuvo. Ir ką davė šie radijo džinglai? Tas begalinis kartojimasis? Ramybę. Lauke riaumojant motociklui ar bildant šiukšliavežei. Progą saugiai pabusti. Gyventi iš beprasmių vaikystės pareigų sudarytą gyvenimą. Savo patirtimi galiu linkėti: net ir daug dirbdami, išsaugokite savo rytus. Net jei trumpi - pasikartojantys ritualai sukuria saugumą: tėvų ruošto maisto kvapas, tylūs pasisveikinimai, ta pati vieta prie stalo, dirstelėjimas kartu į ryto gaisus ir debesis. Vaikai šį artumą išsaugo, gali perduoti savo pačių vaikams. O juk yra mokinių, kuriuos išeinant palydi… tik naminis katinas. Jei nori talpinti vaikų ryto skubą, džiugesį ar nerimą, pats turi būti bent pusėtinos formos. Galvoje ir širdyje turi būti vietos. Jei tėvo ir mamos savijauta gera - tikėtina, kad ryte viskas pavyks gerai. Iš kur gauti geros nuotaikos? Nežinau. Kaip jau kam. Vieni sportuoja, skaito, klausosi radijo. O kitiems rytais kava yra tiesiausias kelias i laimę. Pilnaverčiam nubudimui reikia laiko. Jis reikalauja atsikelti pusvalandiu anksčiau už vaiką. Daug kas sako, kad brangi kiekviena miego dalelė. Tiesa ta, kad vos ilgesnis miegas jau nieko nepakeis. O pakirdus vaikams, nebeliks laiko suaugusiojo ryto ritualui. Tie, kuriems keltis itin sunku, atranda palengvėjimą atsikeldami anksčiau, ir skirdami laiko: kaisti vandenį, klausytis burbuliavimo, ragauti. Jausti. Valandėlę trunkančią nepriklausomybę nuo kompiuterių.
Vaikams nereikia, kad visą savo laiką skirtume tik jiems, pamindami savo norus ir interesus. Vaikams reikia tėvų, kurie būtų laimingi dirbdami ar ilsėdamiesi, kurdami ar keliaudami, vaikams reikia jaustis mylimiems ir svarbiems, išgirstiems ir suprastiems. Tam nereikia daug laiko.
tags: #atsizvelgiama #kiek #tevas #praleidzia #laiko #su
