Sulaukus pilnametystės arba kai globa (rūpyba) pasibaigia dėl emancipacijos, taip pat dėl santuokos sudarymo, gali būti skiriama 3000 eurų dydžio išmoka savarankiško gyvenimo pradžiai.
Vienkartinė išmoka įsikurti nėra mokama grynaisiais pinigais. Išimtis gali būti daroma tuomet, kai, panaudojus didžiąją dalį sumos, likutis sudaro mažiau nei 80 eurų.
Kai vaikas yra globojamas šeimoje, šeimynoje, globos centre (pas budintį globotoją) ar vaikų globos institucijoje, jam skiriama globos (rūpybos) išmoka, kuri per mėnesį siekia 160 eurų. Ši išmoka mokama iki pilnametystės, bet mokėjimas gali būti pratęstas iki 24 metų, jeigu jaunuolis mokosi pagal bendrojo ugdymo programą, pagal formaliojo profesinio mokymo programą ar studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą.
Kai vaikas arba jaunuolis gauna našlaičio pensiją iš „Sodros“ arba vaikui išlaikyti skirtą periodinę išmoką, tuomet globos išmoka yra mažinama tiek, kad bendra suma neviršytų 160 eurų.
Taip pat gali būti skiriama išmoka automobiliui įsigyti, jeigu buvęs globotinis turi galiojantį B kategorijos motorinės transporto priemonės vairuotojo pažymėjimą.
Raštus ir paklausimus galima teikti el. p. 8 700 35545.
Socialinės paslaugos ir jų svarba
Socialinės paslaugos - tai viena iš šiuolaikinės valstybės socialinės apsaugos sistemos dalių, kuri padeda garantuoti žmonėms reikalingą apsaugą ir gerovę, kuo ilgesnį jų savarankiškumą ir galimybes dalyvauti bendruomenės bei visuomenės gyvenime.
Kaip pasakojo Šėtos socialinio ir ugdymo centro direktorė Eleonora Ramonienė, daugelis senyvo amžiaus žmonių negeba prisitaikyti prie nuolat besikeičiančio gyvenimo tempo, naujovių. Todėl dažnai dėl to sulaukia neigiamo požiūrio į juos.
„Senyvo amžiaus žmonės nebegali dalyvauti bendruomeniniame gyvenime. Taip atsiranda požiūris į senus žmones kaip į naštą, nesugebančius rūpintis savimi ir būti naudingais visuomenei. Formuojasi klaidinga nuomonė apie visus senus žmones, tuomet ir prarandama pagarba jiems ir jų gyvenimo būdui“, - sakė E.Ramonienė.
Pasak E.Ramonienės, daugelis senyvo amžiaus žmonių negeba prisitaikyti prie nuolat besikeičiančio gyvenimo tempo, naujovių. Ne visiems yra priimtini darbdavio reikalavimai (kompiuterinis raštingumas, persikvalifikavimo kursai, darbo tempas ir t. t.). Todėl jie nuolat lygina savo praėjusio gyvenimo privalumus su dabartiniu gyvenimo būdu, kuris jiems atrodo nepriimtinas.
Socialinių įgūdžių ugdymas, palaikymas ir atkūrimas asmens namuose yra svarbus procesas, ypač atsižvelgiant į senjorų ar asmenų, turinčių specialių poreikių, gyvenimo kokybę. Geriausias būdas pradėti yra sudaryti individualizuotą planą, atsižvelgiant į kiekvieno asmens poreikius ir galimybes. Psichosocialinė pagalba ir emocinė gerovė namuose yra esminiai aspektai, ypač kai žmonės susiduria su stresu, emociniais sunkumais arba kitais iššūkiais.
Senų žmonių diskriminacija ir jos priežastys
Vyresni žmonės išstumiami ir iš tų veiklų, kurias jie galėtų atlikti. Šis požiūris kartais vadinamas eidžizmo terminu, t. y. diskriminacija dėl amžiaus.
Psichologas Antanas Kairys teigė, jog kalbant apie darbo rinką, senų žmonių išstūmimas iš jos nėra naujas dalykas. Jis buvo būdingas ir anksčiau. „Tiesiog vyresni žmonės, prastėjant sveikatai, yra mažiau pajėgūs atlikti fizinius darbus. Tačiau ganėtinai naujas yra visuomenės požiūris - vyresni žmonės išstumiami ir iš tų veiklų, kurias jie galėtų atlikti. Šis požiūris kartais vadinamas eidžizmo terminu, t. y. diskriminacija dėl amžiaus“, - pastebėjo VU docentas.
A.Kairys taip pat antrina E.Ramonienei ir teigia, kad yra įvairiausia pynė visokiausių priežasčių, dėl kurių dažnai kalti būna net ne patys žmonės, o taip yra suformuota politika, sistema.
„Taip, reikia suprasti, kad bet kurį reiškinį visuomenėje ir tą kreivą požiūrį į vyresnio amžiaus žmones formuoja daugybė dalykų. Pavyzdžiai, socialiniai - kaip požiūris, politiniai sprendimai - kaip menkas paslaugų prieinamumas, demografiniai - kaip visuomenės senėjimas ir vyresnio amžiaus žmonių skaičius, bei daugybė kitų, kurie susiplaka į tokį probleminį mišinį“, - kalbėjo psichologas.
Anot jo, turėtume kalbėti ir apie kitą problemą: jeigu yra darbingas žmogus, kuris prižiūri vyresnio amžiaus žmogų ir išeina iš darbo rinkos, kas bus, kai tas pats žmogus pasieks pensinį amžių? „Taip, dabar yra pakeitimas, kad jam pradeda skaičiuoti pensinį stažą. Tačiau jis yra išėjęs iš darbo rinkos, nekaupia pensijai, netobulina savo kvalifikacijų. Kai jam reikės savarankiškai grįžti į darbo rinką, negalės grįžti į tas pačias pareigas ir nebegalės tęsti savo darbinės karjeros. Taigi, kai jis pats išeis į pensiją ir kai jam reikės priežiūros, situacija irgi bus sudėtinga“, - kalbėjo VU docentas.
Viskas priklauso nuo požiūrio
Visuomenėje klesti tiek neigiami, tiek teigiami stereotipai apie pagyvenusius žmones. „Įsitikinimas, kad dauguma senų žmonių yra bejėgiai, sutrikusios psichikos, nuskurdę arba įsivaizdavimas, kad dauguma senų žmonių yra malonūs, išmintingi, turintys didelę gyvenimo patirtį, priklauso nuo mūsų požiūrio. Kokią žinią mes skleisime apie senus žmones, tokią nuomonę formuosis jaunimas“, - įsitikinusi moteris.
A.Kairio teigimu, konfliktas tarp kartų turbūt yra visada - jaunesnė karta mano, kad geriau žino, kaip reikia gyventi, negu vyresnė. Ir turbūt visada vyresnė karta turės patarimų jaunesnei.
„Konfliktai turbūt yra neišvengiami. Gal kažkiek ir „kalti“ kai kurie senjorai, kad jaunesnieji jų negerbia ar kreivai žiūri, bet iš kitos pusės turėtumėm pripažinti, kad kiekvienas žmogus nusipelno būti gerbiamas“, - sakė pašnekovas.
VU docento nuomone, blogas mūsų pavyzdys su tėvais ar kitais vyresnio amžiaus žmonėmis jaunimui daro blogą įtaką. „Taip, vaikai mokosi iš pavyzdžio. Ir jeigu viena karta blogai elgiasi su kita karta, tai trečia karta to ir išmoks“, - lakoniškai teigė specialistas.
„Sunku pasakyti, kas bus po 50 ar 30 metų, kai vienai kartai reikės rūpintis kita. Kaip aš ir minėjau, čia yra kompleksinė problema. Didele dalimi tai yra susiję su socekonominėmis aplinkybėmis - tiek darbine sritimi, tiek paslaugų prieinamumu - tai nėra taip paprasta“, - kalbėjo A.Kairys.
Galimybė rinktis ir pagalbos poreikis
Psichologo vertinimu, senelių ir globos namai nebūtinai yra blogis, kai į artimuosius žiūrima smerkiančiu ir kaltinančiu žvilgsniu, kad atidavė artimą žmogų į svetimas rankas. „Tokio pobūdžio įstaigų reikia. Ir jeigu reikalinga nuolatinė slauga ir priežiūra, kartais nėra kito pasirinkimo. Turbūt turėtume kalbėti truputį apie kitą dalyką - vyresnio amžiaus žmogus turėtų turėti galimybę pasirinkti, kaip jam praleisti savo senatvę ir tuo pat metu jis netaptų niekam našta“, - įsitikinęs A.Kairys.
„Jeigu mes turėtumėm išplėtotą paslaugų sferą nuo priežiūros ir pagalbos namuose iki orių, nežeminančių sąlygų globos ar slaugos namuose, mes nekalbėtumėm apie tokius dalykus kaip: „Oi, atidavė!“
Anot E.Ramonienės, artimiesiems reikia sutelkti visas pastangas žmogaus gyvenimo kokybei išsaugoti, kiek įmanoma stengtis išpildyti paskutinius žmogaus norus, pripažinti jo silpnybes, stiprybes ir trūkumus, neteisti ir nesmerkti.
„Jeigu žmogumi negali rūpintis artimieji, derėtų jo priežiūrą patikėti įstaigoms, kuriose dirba įvairių sričių specialistai, kurie deramai pasirūpins einančio gyvenimo pabaigos link žmogaus emocine ir fizine būkle, sukoncentruos dėmesį į žmogaus poreikius, reakcijas ir išgyvenimus“, - kalbėjo centro direktorė.
A.Kairio nuomone, didžiąją dalį jausmo, kad esu paliktas ir apleistas, sukelia ne rūpinimasis fiziniu kūnu, o emocine būsena. „Jeigu mes turime pervargusį, bandantį suderinti darbą visu etatu, rūpinimąsi senyvu giminaičiu, tėvais ar pan. slaugantįjį, tai apie kokį emocinį palaikymą galime kalbėti? Tada ir namuose sergantis ar senyvas žmogus gali jaustis pavargęs ir apleistas. Tai yra dvipusis dalykas. Aš noriu akcentuoti, kad tas jausmas „mane paliko“ pirmiausia ateina iš to, jog nėra pakankamo emocinio ryšio ir emocinio palaikymo“, - pabrėžė psichologas.
Pašnekovai įsitikinę, kad pasirūpinti reikia ne tik gyvenimo saulėlydį išgyvenančiu žmogumi, bet ir jį slaugančiais artimaisiais. Todėl, anot E.Ramonienės, derėtų sudaryti sąlygas artimąjį namuose globojančiam ir dirbančiam asmeniui dirbti lanksčiu darbo grafiku.
„Taip pat skirti dėmesį psichologinės pagalbos organizavimui globojančiam asmeniui. Suteikti galimybę tam tikram laikotarpiui artimąjį apgyvendinti slaugos namuose (paprastesne tvarka). Kreiptis į socialinės paramos skyrių su prašymu skirti lankomąją priežiūrą, kad slaugantysis turėtų galimybę pailsėti, turiningai praleisti laisvalaikį, pasirūpinti savimi“, - apie pagalbą sunkius ligonius slaugantiems žmonėms kalbėjo centro direktorė.
| Paslauga | Aprašymas |
|---|---|
| Vienkartinė išmoka savarankiško gyvenimo pradžiai | 3000 eurų, skiriama sulaukus pilnametystės arba pasibaigus globai. |
| Globos (rūpybos) išmoka | 160 eurų per mėnesį, mokama iki pilnametystės (gali būti pratęsta iki 24 metų). |
| Išmoka automobiliui įsigyti | Galima buvusiems globotiniams, turintiems vairuotojo pažymėjimą. |
| Socialinės paslaugos | Asmens poreikius atitinkanti pagalba, siekiant užtikrinti gerovę ir savarankiškumą. |
| Psichologinė pagalba | Tiek globojamiems asmenims, tiek juos prižiūrintiems artimiesiems. |
Išeinančiojo susitikimas su mirtimi
Pokalbis apie atsisveikinimo kultūrą „Kas gyvenime svarbiausia? Išgyventi kuo daugiau laimingų akimirkų.“ Po šiais Tėvo Stanislovo žodžiais pasirašytų tikriausiai kiekvienas senyvo amžiaus žmogus.
Būtent jie, būdami gyvenimo saulėlydyje, pergalvoja ir prisimena visą savo gyvenimą, padarytas klaidas, išgyventus džiaugsmus, pakilimus ir nuosmukius.
„Dauguma, jausdami personalo moralinę paramą, palaikymą, geranoriškumą ir pagarbą, jaučiasi gerai. Senjorams suteikta galimybė bendrauti tarpusavyje, dalyvauti išvykose, renginiuose, koncertuose, įvairiose užimtumo veiklose. Tuomet pagerėja jų emocinė būsena, kuri teigiamai veikia jų psichinę ir fizinę sveikatą“, - atviravo E.Ramonienė.
Pasak jos, žmonės, einantys saulėlydžio link, džiaugiasi, jei pavyko įgyvendinti savo svajones, troškimus. „Džiaugiasi, jei mato savo vaikus, anūkus gerai ir laimingai gyvenančius. Sielvartauja, jei ko nepavyko pasiekti, pamatyti, dirbti mėgstamą darbą. Kartais sielvartauja, kad neišsakė savo jausmų artimiesiems, draugams. Kartais lydi sunkūs ir prieštaringi jausmai - sielvartas, liūdesys, nerimas. Daugelis jaučia mirties baimę dėl praeityje padarytų klaidų ir blogų darbų. Pasąmonėje jie nesugeba įsivaizduoti savosios egzistencijos žemėje baigties, todėl atsiranda dvasinis skausmas, įtampa, stresas“, - apie baimes ir džiaugsmus pasakojo centro direktorė.
Gyvenimas yra toks dalykas, kad jeigu atėjai į šį pasaulį, kažkada turėsi išeiti. Aišku, su žmogaus išėjimu susitaikyti sunku yra visiems - tiek pačiam išeinančiam, tiek ir jo artimiesiems. Bet vis dėlto, kaip palengvinti išeinančiojo susitikimą su mirtimi?
„Jeigu mes kalbamės su vaikais, tai turime kalbėtis ir su vyresniais tėvais. Jiems taip pat įdomu, jie taip pat nori kažką pasipasakoti, jaučia įvairiausias emocijas ir tuo nori dalintis. Tiesiog elementariausias ir pagrindinis dalykas - nuoširdus bendravimas ir iškylančių problemų neignoravimas. Jeigu vyresnio amžiaus žmogus nori kalbėti, pavyzdžiui, mirties ar sveikatos tema, kalbėkime. Mes kai kada bėgam nuo šitokių temų, nes jos mums patiems dažniausiai yra sunkesnės nei senyvo amžiaus žmonėms“, - mintimis dalijosi VU docentas.
E.Ramonienė patarė leisti išsisakyti, jei įmanoma, išpildyti norus, suteikti jiems brangiausią turtą - dvasinį bendravimą. „Suteikti vilties ir kantrybės, stengtis sumažinti baimės ir nerimo jausmą. Stengtis, kad jie nuolat jaustų palaikančią ranką ir girdėtų raminantį žodį. Tiesiog paimti už rankos, nusišypsoti ir atsakyti į jų klausimus. Lengvinti artėjančius simptomus, suteikti kuo didesnį komfortą.
tags: #atmintine #iseinanciam #is #globos #namu
