Kunigas Juozas Zdebskis (1929-1986) buvo ryški asmenybė Lietuvos katalikų bendruomenėje, ypač sovietmečiu. Jis tapo žinomas kaip drąsus tiesos gynėjas, kovojęs prieš totalitarinį režimą, ir kaip dvasininkas, nuolat ieškojęs gilesnio Dievo pažinimo. Jo gyvenimas ir dvasinis kelias atsispindi dienoraščiuose, kurių dalis, po ilgų svarstymų ir diskusijų, buvo publikuota knygoje. Ši knyga atveria naują, subtilesnę ir asmeniškesnę kunigo Juozo Zdebskio gyvenimo pusę, papildančią anksčiau išleistų veikalų apie jį vaizdą.
Kunigas Juozas Zdebskis: Kovotojas už Tiesą ir Dvasios Laisvę
Kunigas Juozas Zdebskis sovietmečiu buvo laikomas „Dievo kariu“, ginkluotu vien tik tiesos žodžiu ir sąžinės skydu. Jis drąsiai stojo prieš „smurtaujantį sovietų totalitarizmo monstrą“. Dėl tikybos mokymo jis buvo du kartus nuteistas ir kalintas, taip ne tik patvirtindamas savo pamokslų žodžius apie ištikimybę Kristui, bet ir tapdamas gyvuoju didvyriu tikinčiųjų paauglių, kurie aštuntajame dešimtmetyje Dzūkijoje burdavosi į būrelius.
Jo žodžiai, „iš tyliųjų sielos gilumų iškylantys, nuolankiu įsitikinimu dvelkiantys“, buvo gaivinantys. Daugelis prisimena svetingumą mažytėje Šlavantų klebonijoje, kur slapčia buvo vežama ir dalijama prieškario bei pogrindžio spauda. Bendravimas su „Šlavantų Tėveliu“ nuosekliai diegė mintį, kad tautos laisvė ir nepriklausomybė ateis tik per dvasios laisvę, kurią gali sukurti ir apginti „vienas Kristus žmonių širdyse“. Toks nepriklausomas vidumi, „Amžinajam Bažnyčioje tepaklūstantis“ buvo matomas kunigas Juozas. Tai buvo palaiminta jaunystė, galėjusi „gėrėtis ir stiprintis spindinčiu idealizmo pavyzdžiu“.
Ankstyvasis gyvenimo etapas ir pasirinkimas
Juozas Zdebskis, gimęs 1929 m. gegužės 10 d., vaikystę praleido Naujienos kaime prie Žaltyčio ežero ir Krosnoje. Baigęs Kalvarijos gimnaziją 1948 m., jis įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Buvo pokario rezistencijos ir represijų metas. Tėvai nerimavo, kad sūnaus gali neareštuoti ir šeimos neišvežti, todėl nenorėjo jam leisti stoti į kunigus. Tačiau Juozas kategoriškai pareiškė: „Ne!“ - ir pasirinko savo kelią. Šiam pasirinkimui galėjo turėti įtakos ir išgyventas sukrėtimas: liepos 24 d. šv. Onos dieną prie namų tvenkinyje nuskendo jo jauniausioji sesytė Zitutė.
Jo dienoraščių fragmentai atskleidžia išsiskyrimo su tėviške jausmus:
„Visa tai buvo dar taip neseniai. Taip gyvai dar viską prisimenu. Kūlėme linus. Klojimas po klojimo, buvom jau ir bebaigtą. Štai ateina tėtė pabaigti tvarkytis, apsiskutęs, ir paima spragilą, o man sako: „Na, tai gali eiti“. Išėjau iš kluono. Galvoje tokios keistos mintys: „Pabaigiau darbą“ - atrodė, kad ne tik tos dienos, bet gal visai ar bent laikinai ilgesnį laiką namie nebedirbsiu. [...] Buvo tokia žavi naktis. Gražiai švietė mėnulis. Ilgai žiūrėjau iš klėties pro sienos plyšį į daržą, paskendusį akacijų šešėly. Pro jų šakas buvo matyti tamsūs gimtojo namo langai, už kurių, žinojau, plaka širdys mamos, tėtės, sesers, tetukės. Ir jie dabar gal negali užmigti... Žiūrėjau į tą puikų reginį ir vis nesinorėjo akių nuo jo nukreipti, - juk greit jo jau nebematysiu, o kai pamatysiu, bus kiti lapai ant akacijų, nes tie jau tuoj nukris... [...] Pagaliau arkliai pakinkyti, viską nunešėm į vežimą. Apžiūrėjau kambarį, atsisveikinau Švč. Jėzaus Širdies paveikslą ir išėjau pasakęs Jam: „Visa Tau“. [...] Važiuojant vis atsigręždavau į namus, norėdamas viską giliai atmintin įsidėti. Ir ežeru negalėjau atsigrožėti. Jo kitas krantas apaugęs mišku skendo paslaptingam ryto rūke, vandeny maudėsi saulė. Ir tą ežerą, kaip ir namus, norėjau tartum pasiimti su savim ir išsivežti. [...] Stovėjau prie lango atsirėmęs. Dabar tikrai suvokiau: štai išvažiuoju iš tėvų namų... [...] Taip, dabar namuose retai tepasirodysiu. Aš ten busiu tik svečias. Pradėjau naują gyvenimo etapą..." (1948 09 28).
Seminarijos Metai ir Dvasinis Formavimasis
Seminarijoje, kurią Juozas Zdebskis pradėjo lankyti 1948 m. rudenį, jaunąjį klieriką supo nauja aplinka ir griežta, „kaip kariuomenėje“, drausmė. Gėrio sėklą sėjo ir kilniąsias mintis skiepijo „geriausi profesoriai kunigai“. Tarp jų buvo dvasios vadas ir teologijos fakulteto dekanas kun. Juozas Grigaitis MIC bei filosofas kun. Pranas Kuraitis. Vėliau, girdėdamas žavėjimąsi savo pamokslais, kun. Juozas dažnai sakydavo, kad tai daugiausia ne jo mintys, o perskaitytos, išgirstos. Jo seminarijos laikų užrašai liudija apie nuolatinį ieškojimą ir siekį dvasinio tobulumo.
Nuo pat pirmųjų seminarijos metų, tikėtina, dėl tėvo J. Grigaičio įtakos, propagavusio pasiaukojimą Mergelei Marijai pagal šv. Grinjon de Monforą, vis labiau ryškėjo pamaldumas Šv. Mergelei. Jo pasiryžimai apėmė rūpinimąsi jos garbe ir sielų reikalais, maldas už atsivertimą, savaitinę Komuniją ir šv. Mišias, kad Marija „vestų mane už rankos“. Jis siekė „panaudoti visą darbo laiką“, kreiptis į Mariją, kai sunku susikaupti, ir dėkoti jai.
Kiti jo seminarijos laikų pasiryžimai:
- Būti vienodai draugiškam visiems, įžiūrint „kiekviename Kristaus (mergaitėse - Marijos) paveikslą“.
- Išmokti viduje išlaikyti „silentium“ (tylą).
- Kasdien, pareinant iš bažnyčios, prisiminti pasiryžimus ir juos atnaujinti per mėnesines rekolekcijas.
- Skaityti, mokytis kalbų, mąstyti, kalbėti Rožančių, Gyvąjį Rožančių, skaityti dvasiškai.
- Būti švelniam, linksmam, mandagiam; pakęsti prastą nuotaiką, mažinti barnius.
- Matyti Švenčiausiąją Širdį kaip pasiaukojimo paveikslą.
- Išmokyti ką nors dalyvauti Mišiose.
- Tikėti, kad „Iškviečiu Išganytoją! Su Marija - visur!“ (1949 m. vasara).
Jis taip pat siekė „kovoti su šiurkštumu“, stengtis nusiteikti švelniai, vaikiškai, prisiminti artimo meilės motyvus: „mano širdimi Jėzus nori juos mylėti!“ Jis ragino niekuomet nevartoti šiurkščių žodžių, jausti „Išganytojo pulsą“ per šv. Komuniją.
Kunigo Juozo Zdebskio Dienoraštis: Tarp Celibato, Moters ir Meilės
Antroji dienoraščių knyga, kurią laikome rankose, atskleidžia „labai asmeniškus kunigo Juozo dvasios klodus“. Ji nagrinėja temą, „pasaulyje neprarandančią aktualumo nuo celibato įvedimo laikų“, tačiau drauge ir „banalybių, patyčių, gudrių mirktelėjimų“ versmę: „kunigas ir moterų pasaulis“.
Leidėjai, publikuodami privačius dienoraščius, kėlė sau sąžinės klausimus: ar jie turi teisę tai daryti? Ar kunigas Juozas norėtų, kad tai, ką jis rašė sau ir laikė užrakintame seife, būtų viešai skaitoma? Ar subtilių niuansų nagrinėjimas neaptemdys šviesaus Kovotojo paveikslo? Tačiau stipriausias argumentas „už“ tokio pobūdžio knygos išleidimą yra „dvasinė nauda skaitantiesiems“. Tai tarsi „tolimesnė Anapus išėjusiojo paliktų minčių kova dėl Kristaus karalystės žemėje ir širdyse“.
Tikėtina, kad užrašų puslapiuose sustingę „ieškojimų skausmo ir įtampos, kovos dėl savo ir kitų taurumo pėdsakai“ palies „dabar dar tebegyvenančiųjų likimus“. Knyga skirta ne tik kunigams, pasauliečiams, bet ir visiems, „nuoširdžiai branginantiems jų luomui būdingą skaistą ir lėkštoje moralinio reliatyvizmo pelkėje dažnai pasigendantiems stiprios vidinės motyvacijos“. Tai knyga, „ne teoriškai, o gyvu autobiografiniu liudijimu parodanti, kad galimi ir kitokie variantai, negu tie, kuriais gardžiuojasi bulvarinė spauda ar nešvari videoprodukcija“.
Šioje knygoje pateikiamas „gyvas liudijimas, kad galimi ir kitokie variantai, negu tie, kuriais gardžiuojasi bulvarinė spauda ar nešvari videoprodukcija“. Ji atskleidžia, kad egzistuoja daugiau modelių nei tie, kuriuos pažįstame iš V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, J. Ragausko knygų ar dabarties ekskunigų istorijų, reklamuojamų masinėje žiniasklaidoje.
Tiesa, skaitytojai „jokiu būdu neturi rizikuoti ir mėginti raidiškai taikyti sau kunigo Juozo metodų, individualių pastebėjimų, laipsniškai bręstančių išvadų etapų“. Kiekvienas yra kviečiamas kopti į „šventąjį tobulybės kalną unikaliu būdu“. Tačiau drąsiai galima sekti dienoraščių esme: „nerimstanti pastanga nukreipti sutiktuosius (-ąsias) į nuostabią Kristaus nešamą laimę; riteriškas atsakomybės už tau patikėtuosius- tavimi pasitikėjusiuosius išgyvenimas; tariamai bereikšmės kasdienybės mozaikos nuolatinis peršvietimas Amžinybės šviesa“.
Didžioji kunigo Juozo Zdebskio užrašų vertė - tai, kad jie „galingai patvirtina be perstojo trypiamą ir puolamą svajonę apie žmogaus kilnumą, apie aukštesnį mūsų pašaukimą, Kristaus paliktą mums kaip brangiausiąjį testamentą“.
Kunigas Juozas Zdebskis: Tarnystė ir Persekiojimas
Kun. Juozas Zdebskis autoavarijoje žuvo 1986 m. vasario 5 d., būdamas Lazdijų r. Rudaminos klebonas. Jo gyvenimo „geografija“ apima daugybę parapijų Lietuvoje:
- 1953 m. vasara - Šiluva
- Nuo 1953 m. spalio - Raseiniai (vikaras)
- Iki 1956 m. rugsėjo - Šiupyliai (klebonas)
- Iki 1957 m. rugsėjo - Vilijampolės bažnyčia Kaune (vikaras)
- Iki 1959 m. balandžio - Kauno įgulos bažnyčia (vikaras)
- Iki 1961 m. spalio - Šakiai (vikaras)
- Marijampolės (Kapsuko) r. Gudeliai (klebonas) iki arešto už vaikų katekizavimą 1964 m. lapkričio 26 d.
- Po kalėjimo - Alytus (porą mėnesių)
- Nuo 1965 m. rugpjūčio iki 1966 m. lapkričio - Leipalingis (vikaras)
- Dvejus metus iki 1968 m. lapkričio - Kapčiamiestis (klebonas)
- Trys mėnesiai Valakbūdyje (Šakių r.)
- Nuo 1970 m. Velykų - Prienai (vikaras) iki suėmimo 1971 m. rugpjūčio 26 d.
- Po antrojo nuteisimo už vaikų katekizavimą - Lukiškių kalėjimas ir Pravieniškių lageris
- Iki 1985 m. - Šlavantai (klebonas)
- Galutinai - Rudamina (klebonas)
Knygoje surinkta „mažiau kaip pusė 18 metų rašyto jo dienoraščio - būtent tai, kas geriausiai parodo kun. Juozo Zdebskio dvasinio gyvenimo esmę“. Knygos rengėjų paaiškinimai pateikiami išnašose arba tekste laužtiniuose skliaustuose, o dienoraščio datos - lenktiniais.
Ši knyga, atskleidžianti kunigo Juozo Zdebskio dvasinio brendimo metus ir jo kovą su sunkumais, yra svarbus liudijimas apie pasiaukojimą, tikėjimą ir nepajudinamą ryžtą tarnauti Dievui ir Tėvynei.
