Baigiasi antras mokslo metų mėnuo ir daugumoje klasių mokytojams tenka susidurti su panašiomis problemomis: vaikai, dažniausiai berniukai, vis sunkiau klauso pamokose, daro tai, kas šauna į galvą, jiems nesiseka susikaupti. Šiandien mokyklose vis daugiau hiperaktyvių vaikų - ar gali būti, kad ši diagnozė nustatoma mokykloje ir kaip tėvams palengvinti vaiko mokyklinį gyvenimą?
„Mano sūnus šiais metais pradėjo eiti į mokyklą. Jis visada buvo itin judrus ir nervingas, bet mokykloje problemos paaštrėjo: mokytoja skundžiasi, kad jis garsiai kalba pamokų metu, sukiojasi ir trukdo visai klasei. Taip, jis sudėtingas vaikas. Mokyklos psichologas sako, kad jam būdingas hiperaktyvumo sindromas DTH. Visas šios diagnozės pavadinimas yra toks: dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromas, sutrumpintai vadinamas DTH. Šį sindromą turintys vaikai yra ne tik itin judrūs, kalbūs ir nervingi; jie turi problemų su dėmesio koncentracija ir susikaupimu.
Vidutiniškai pasaulyje 3 proc. vaikų turi šį sutrikimą. Įprastai tai įvyksta iki 7 metų amžiaus, nors gali pasireikšti ir 10-11 vaiko gyvenimo metais. Apskritai dėmesingumas ir aktyvumas - tai temperamento bruožai, ir šia prasme visus žmones galima skirstyti į tuos, kurie gali išbūti ilgai susikaupę, atlikti kruopštų darbą, ir tuos, kurie tokio darbo pakęsti (ir pakelti) negali. Diagnozė DTH reiškia, kad šie temperamento bruožai yra „užaštrėję“ iki kraštutinumo.
Šiandien neretai bet kurį impulsyvų, judrų mažylį nesusimąsčius skubama pavadinti hiperaktyviu, tačiau DTH sindromą nustatyti gali tik gydytojas. Ir iš akies to nuspręsti neįmanoma. Tėvams svarbiausia žinoti, kad DTH - ne psichinė liga, o raidos sutrikimas. Tiesiog iš prigimties sutrikusi vaiko savikontrolės funkcija, nes dažniausiai vaikai ne tiesiog suserga tuo, o jau gimsta tokie. Ir tėvai čia nekalti.
Paradoksas tas, kad hiperaktyvus vaikas atrodo visiškai įprastai. Štai jis prašo atleidimo ir pasiryžta taisytis, bet kas kartą savo pažadus sulaužo - ir tada jį pradeda laikyti negeru. Kartą vieno berniuko, turinčio šį sindromą, paklausiau: „Kodėl tu vis plepi per pamokas?“ Jis man atsakė: „Aš užmirštu, kad negalima.“ Hiperaktyvūs vaikai užmiršta taisykles ir elgiasi vedami impulsų.
DTH priežasčių gali būti keletas. Tarkim, paveldimumas. Taip pat žinoma, kad per mažai sveriantys vaikai arba turėję žemą vertinimą pagal APGAR skalę, daug dažniau suserga šiuo sindromu. Deja, bet nėra būdų išgydyti DTH kartą ir visiems laikams. Tačiau nuo tėvų elgesio labai daug priklauso vaiko raida. Suprasdami problemos esmę, jie sugeba stipriai palengvinti vaiko gyvenimą.
Kaip palengvinti hiperaktyvaus vaiko gyvenimą?
Geriausia, ką galima padaryti, kad palengvėtų DTH vaiko gyvenimas - sudaryti jam išorinės kontrolės sistemą.
- Hiperaktyviems vaikams sudėtinga atmintyje išlaikyti didelį kiekį informacijos. Vadinasi, užduotys jiems turi būti pateikiamos dalimis.
- Tokie vaikai turi daug problemų dėl laiko pojūčio, jiems geriausiai suprantamas tik laikas „dabar“. Mes galime planuoti savo veiklą ir apytiksliai įsivaizduoti, kur ta veikla pakryps, o hiperaktyviems vaikams langas į laiką - daugiausia dešimt minučių. Šie vaikai gyvena išimtinai šiuo momentu, jie neįsivaizduoja pasekmių. Todėl jei dėl jų veiksmų kažkas nutinka „ne taip“, tai ne jų pasirinkimas, jie šių pasekmių nenorėjo. Šalia viso to tokiam vaikui reikalingas neatidėliotinas atgalinis ryšys iš tėvų. Ir šiuo atveju pasekmės jam reikalingos čia ir dabar. Su jais nesuveiks taisyklė: „Jei mėnesį tvarkysiesi savo kambarį, gausi tą ar tą“ arba „Jei dabar pat nesėsi prie pamokų, vakare grįžęs tėtis tave nubaus“. Vakaras - tai kažkokia miglota ateitis. Paprastai hiperaktyvūs vaikai turi problemų mokykloje. Jie privalo išsėdėti 40 minučių susikoncentravę ir atlikti klasės darbus, o įvertinimą gaus tik po dienos ar dviejų, kai mokytojas patikrins sąsiuvinius.
- Su šiais vaikais gerai suveikia taškų arba žetonų sistema. Atlikdamas kasdienes užduotis, vaikas gauna įvertinimus taškų ar žetonų pavidalu, kuriuos vėliau galima į kažką iškeisti.
- Laiko prietaisų panaudojimas. Įvairūs laiką skaičiuojantys aparatai gali padėti hiperaktyviam vaikui geriau suvokti laiką, jį sekti. Galima panaudoti įprastą smėlio laikrodį. Be to, dar esama labai įdomaus dalyko - tai laikrodis, kurio ciferblate yra spalvotas ratas, kuris, einant minutėms, išnyksta.
- Lankantis visuomeninėse vietose, tarkim, poliklinikoje, reikia iš anksto apgalvoti, ką valandą ar dvi vaikas veiks, ypač, jei mama bus užsiėmusi. Iš anksto pasirūpinkite popieriumi, piešimo priemonėmis, žaisliukais. Nepakenktų ir kažką pasikviesti į pagalbą.
- Ar vartoti medikamentus? Šį klausimą tėvai privalo spręsti su specialistais. Žinoma, vaistų vartojimas turi savų pliusų, savų minusų, bet daugumoje atvejų būtų naudinga bent pabandyti tokį gydymą, nes efektas gali būti itin stiprus.
Viena iš problemų, su kuria susiduria hiperaktyvius vaikus auginantys tėvai, - tai nepakankamas visuomenės, mokytojų, specialistų informavimas. Tiesiog pasakyti mokytojui „mano vaikas hiperaktyvus, turi DTH sindromą“ - iš esmės tai nepasakyti nieko. Svarbu konkrečiai apibūdinti vaiko elgesį.
Tarkim: „Mano sūnui ypač sunku nusėdėti vienoje vietoje, susikaupti, tai jam būdinga jau seniai, mes daug ką išbandėme, dabar lankomės pas gydytoją, rūpinamės šia problema, bet jaudinuosi, kad jis pamokose blaškysis, gal net kalbės ir pertraukinės mokytoją… Norėčiau, kad mokykloje jis elgtųsi gerai.
Augant gebėjimas kontroliuoti save ir savo elgesį tampa vis labiau įmanomas. Blaškymasis, judrumas, tauškėjimas sumažėja dažniausiai net baigiant pradinę mokyklą. Kiek lėčiau silpnėja impulsyvumas. Žinoma, žmonės išmoksta susilaikyti, bet jie ir toliau lieka ūmūs ir veržlūs. Problemos, susijusios su dėmesio stoka ir negebėjimu susikaupti, paprastai išlieka ir lydi šiuos žmones net ir suaugus. Bet tada bent jau galima pasirinkti, kuo užsiimti.
DTH sindromas - sudėtingas atvejis. Nereikėtų pulti kaltinti tėvų, nes to juk niekam nelinkime. Tai didžiulis darbas - auklėti hiperaktyvius vaikus. Geriausia būtų nepamiršti: sudėtingas elgesys - tikrai ne laisvas vaiko pasirinkimas.
Vienas gydytojas buvo pasakęs: hiperaktyvumas tai ne apsisukimų skaičius vaiko, o tai, kiek toks elgesys vaikui trukdo gyventi. T.y. susikaupti kazkokiam darbui, papiesti ir t.t. tokie vaikai turi miego sutrikimų ir daugiau kazkokiu simptomu. Cia visi vaikai dar labai maziukai. Gal tiesiog neatrado megamos veiklos.
Pagrindiniai hiperaktyvumo požymiai yra du: 1. Per didelis aktyvumas (judrumas). 2. Sutrikęs dėmesys. Abu šie požymiai yra būtini, nustatant diagnozę ir turi pasireikšti daugiau nei vienos rūšies situacijose, pvz., namuose, mokykloje, poliklinikoje. Hiperaktyvumas nustatomas tada, kai judrumas, sugebėjimas išlaikyti dėmesį neatitinka vaiko amžiaus.
Hiperaktyvumas - tai elgesio sutrikimas, kurį diagnozuoti turi specialistas. Kartu su juo pasireiškia ir dėmesio koncentracijos stoka, impulsyvumas. Taip pat būdingas užmaršumas, išsiblaškymas, rizikingas elgesys, negebėjimas tinkamai laikytis taisyklių. Pavyzdžiui, jeigu vaiko prašoma būti ramiam, jis gali negebėti tokiu išlikti. Hiperaktyvūs vaikai kartais linkę daug kalbėti. Toks elgesys būdingas esant įvairioje aplinkoje: ir namie, ir darželyje ar mokykloje, ir svečiuose. Dažnai gali atrodyti, kad hiperaktyvus vaikas tyčia ignoruoja tėvų prašymus. Tačiau iš tikrųjų jis kitaip negali. Kad ir kaip stengtųsi patenkinti tėvų lūkesčius, jam tai sunkiai pavyksta.
Dažniausiai „hiperaktyvumo“ sąvoka piktnaudžiaujama ir hiperaktyviais vadinami tiesiog judrūs mažyliai. Jeigu vaikelis nors kiek aktyvesnis, neretai jam iškart priklijuojama etiketė. Tačiau toli gražu ne visada tai, kas vadinama hiperaktyvumu, yra tas tikras hiperaktyvumas, kuris įvardijamas kaip vaiko raidos sutrikimas. Judesiai stipriai susiję su mąstymu, protine raida, smulkiąja motorika, kalba ir kitomis funkcijomis. Kūdikis pirmiausia išmoksta savarankiškai judėti: šliaužioti, ropoti, vaikščioti, o kai šiuos įgūdžius įvaldo, žiūrėk, ir kalbėti pradeda, išmoksta išlaikyti šaukštą, atsegti sagas. Tad vaikui reikia judėti, kad jis įgautų judėjimo patirties.
Kaip priversti vaiką, turintį ADHD, susikaupti
Didžiausios problemos - paaugus. Hiperaktyvumas - nėra tiesiog per didelis vaiko judrumas. Tai įgimtas raidos sutrikimas, kai smegenyse trūksta tam tikrų medžiagų, reguliuojančių smegenų aktyvumą. Ir pasireiškia jis ne tik judrumu, o dėmesio trūkumu ir aktyvumo pertekliumi. Tai sutrikimas, smarkiai pažeidžiantis mažylio adaptaciją. Jeigu vaikas neturi rimtų raidos sutrikimų - laiku atsisėda, atsistoja, pagal amžių žaidžia žaisliukais - paprastai šis sindromas nenustatomas iki mokyklos. Ko gero, todėl, kad kūdikiams ir mažiems vaikams daug kas „atleidžiama“. Nekreipiama dėmesio, jeigu nebaigęs vienos veiklos jau griebiasi kitos. Iki mokyklos toks elgesys ne visiems kelia susirūpinimą, o štai mokykloje jau prasideda bėdos, nes vaikelis nesugeba ramiai išsėdėti pamokoje ir atlikti visų jam skirtų užduočių. Tuomet dažniausiai jam ir nustatomas hiperaktyvumas.
Hiperaktyvus mažylis yra labai judrus, negali nustygti vietoje. Dažnai būna impulsyvus, jam sunku stabtelėti, pamatyti, kas vyksta aplinkui. Neretai hiperaktyvus vaikas neatlieka tų veiksmų, kuriuos turėtų padaryti pagal savo raidą, mat trumpam susidomi kokia nors veikla ir neatlieka jos iki galo. Todėl atrodo, kad vakar sugebėjo ką nors padaryti (pvz., sudėti 2 + 2), o šiandien jau nemoka.
Hiperaktyvūs vaikai elgiasi taip, tarsi turėtų motoriuką, neleidžiantį nė akimirkai nurimti. Jeigu hiperaktyviam žmogučiui šauna į galvą mintis ką nors daryti čia ir dabar, tai ir daro. Jo noras tuo metu yra pats svarbiausias, daugiau nieko aplink jis nemato ir negirdi. Judriam vaikeliui pakanka pasakyti, kad reikia atlikti nebaigtą darbą, jis susikaups ir jį atliks. Hiperaktyvus susikaupia trumpam, paskui pakyla nuo stalo, pabėgioja ar pavaikšto ir tik tada vėl gali atsisėsti prie stalo ir toliau tęsti užduotį. Toks elgesys nėra išsidirbinėjimas, kaip kartais įvardija tėvai arba mokytojai, o vidinis vaiko poreikis, kurio jis negali pakeisti. Tad tokio žmogučio mokymo taktika turėtų būti šiek tiek kitokia. Jam reikia leisti kas kiek laiko atitrūkti nuo užduoties.
Judruolis, kitaip nei hiperaktyvus, gali išsėdėti per visą pamoką nepakilęs nuo stalo ar neatitrūkęs nuo savo veiklos. Hiperaktyviam vaikučiui reikia mokytis atlikti darbą iki pabaigos, nes jis jaučia didžiulę jėgą, varančią daryti tai, ko tuo metu užsigeidė. Dar viena bėda: juos labai lengva išblaškyti - bet koks garsas, ir jie pameta dėmesį. Mokykliniame amžiuje tai nemenkas iššūkis todėl, kad šie vaikai visą laiką kruta, malasi, nepajėgia ramiai nusėdėti ir sukaupti dėmesio. Tai stipriai pažeidžia jų gebėjimą mokytis. Fragmentiškai pabirų žinių gavę mokyklinukai negali kartu su visais įveikti mokymo programos.
Nepagydomas, bet… Hiperaktyvumas - raidos sutrikimas. Ką tai pasako? Atsiminkite, su šiuo raidos sutrikimu žmogus atėjo į šį pasaulį, su šiuo raidos sutrikimus jis ir išeis. Anksčiau buvo manoma, jog suaugę žmonės pasveiksta. Nieko panašaus. Suaugusieji tiesiog išmoksta adaptuotis visuomenėje, kad galėtų išgyventi. Vaikui reikia padėti išmokti adaptuotis, tad jam būtina suaugusiųjų - tėvų, medikų, psichologų, pedagogų - pagalba.
Yra specialių metodikų, padedančių vaikučiams išmokti elgtis tinkamai: įprasti, kad darbą reikia pradėti ir baigti. Taip, tai sunku, todėl užduotis skaidoma mažomis dalimis, pradedama nuo lengvesnių, jas po truputį sunkinant. Kai su vaikais tinkamai elgiamasi, jie prisitaiko, gyvena įprastą gyvenimą.
Kai kurie hiperaktyvuoliai nori groti, dainuoti ir jiems tai sekasi. Tačiau daugeliui rekomenduojami fizinio lavinimo būreliai. Labai svarbu, kad hiperaktyvus mažylis nebūtų pasmerktas sėdėti namuose tarp keturių sienų, o turėtų veiklos, per kurią galėtų išsikrauti, mokytis atlikti darbą nuo pradžios iki pabaigos. Tokiems vaikams tinka bėgioti, plaukioti, spardyti ar mėtyti kamuolį ar bet kuris kitas užsiėmimas, reikalaujantis daug energijos.
Neramu? Konsultuokitės. Taip pat žr. Hiperaktyvus mažylis dažniausiai patenka pas medikus todėl, kad tėvai nežino, kas vyksta ir kaip su juo tvarkytis, kaip jį auginti. Gimdytojai kreipiasi pagalbos, nes turėti namuose velniūkštį, kuris lipa sienomis, nėra taip paprasta. Neretai išgirdę, jog tai yra vaiko raidos ypatumas, tėvai nusiramina, nes jaučiasi kalti, kad kažką daro ne taip, nesugeba auginti atžalos. Susidaro uždaras ratas - dėl savo problemų jie ima slopinti sūnų ar dukrą, o tada šiems hiperaktyvumas pasireiškia dar labiau ir atsiranda kitų rūpesčių.
Anot gydytojos, Lietuvoje sukurta pakankamai gera raidos specialistų pagalbos sistema, tad jeigu dėl ko nors kyla abejonių, galima nueiti ir pasikonsultuoti, aptarti kylančias problemas. Natūralu - niekas nenori turėti sergančio vaiko, tad diagnozių vis dar bijoma. Tačiau diagnozė reikalinga tam, kad vaikelis galėtų gauti jam būtiną pagalbą. Gydymas jam kompensuojamas, o ir mokyklose pedagogai jau gana gerai žino, ką reikia daryti, kaip dirbti su hiperaktyviais moksleiviais. Į raidos specialistus reikia kreiptis visada, jeigu kyla įtarimų, kad vaiko elgesys ne toks, koks turėtų būti. Ne visada labai judrus vaikelis būna hiperaktyvus, kartais tokį elgesį paskatina nerimas arba emociniai sutrikimai. Verta kreiptis į gydytoją, jeigu matote, kad kūdikis nuo gimimo ypač aktyvus.
Tėvai ir pedagogai susiduria su sunkumais, nes šie vaikai vis dėlto eina į tradicinius darželius ir tradicines mokyklas. Kalbant apie vaikų amžių, aktyvumas ir impulsyvumas labiausiai pastebimi ikimokyklinio amžiaus vaikų elgesyje, o dėmesio nesutelkimas - mokyklinio amžiaus vaikuose.
Nors jau yra nemažai teorijų, bandančių paaiškinti ADHD kilmę, mokslininkai vis dar nesutaria iki galo. Tačiau dauguma vis dėlto sutinka, kad šis sutrikimas - neurologinės kilmės. Kai kurie tyrimai rodo, kad ADHD lemia ir genetika - pastebėta, kad vaikai, kuriems diagnozuota ADHD, dažnai turi tėvus arba brolius/seseris, kuriems irgi buvo diagnozuotas šis sutrikimas.
Bėda ta, kad labai daug šių simptomų turi ir visai ne hiperaktyvūs vaikai, ypač, jei kalbame apie ikimokyklinukus. Tačiau - pastebėję aktyvų vaiką ir hiperaktyvų drauge - iškart pamatysime, kad hiperaktyvaus vaiko šie simptomai yra keletą kartų intensyvesni, nei aktyvaus. Ne vienerius metus buvo manoma, kad ADHD gali nustatyti tik psichologai, psichiatrai ir gydytojai, tačiau juk su vaiku daugiausiai kontaktuoja tėvai ir pedagogai! Dabar jau vis dažniau pripažįstama, kad pasitvirtinančių įtarimų turi ir tėvai, o apmokyti pedagogai diagnozuoja netgi geriau už psichologus, kurie nemato vaiko nuolat.
Visų pirma, reikia stebėti vaiką. Geriausia, jei susitartumėte su darželio auklėtoja, kad ji kas valandą skirtų 3-5 minutes vaiko stebėjimui. Tegul pasižymi, ar vaikas daro tai, ką turėtų daryti (jei ne, tai ką daro tuo metu). Taip pat reikia atkreipti dėmesį, ar vaikas labai išsiskiria iš bendraamžių - tai padeda nustatyti, ar vaikai yra tiesiog aktyvus, ar turi ADHD. Taip pat reikia pasižymėti, kada simptomai itin išryškėja, padažnėja ir/ar pailgėja. Jeigu auklėtojos užrašai po kelių savaičių stebėjimo patvirtins jūsų nuogąstavimus, vertėtų kreiptis į specialistą. Žinoma, auklėtoja gali sakyti, kad tai užims jai labai daug laiko. Tačiau - kaip bebūtų - tai yra jos darbo dalis. Be to, padėjus tokiam vaikui, jai pačiai taps lengviau dirbti. Labai svarbu, kad stebėjimas nebūtų per trumpas, nes kartais tokį vaikų elgesį sąlygoja pasikeitimai.
Dėmesį reikia kreipti ne tik į vaiko elgesį. Atkreipkite dėmesį į jo darbo įpročius ir produktyvumą; gebėjimus; ar jis sugeba sutelkti dėmesį, kai jam įdomu; kaip jis elgiasi lauke; ar moka kontroliuoti save (gali kartais puola muštis, o gal iš tiesų sugeba susivaldyti?); ar paiso grupės taisyklių; ar turi draugų ir pan. Su pradinuku verta pasišnekėti asmeniškai: ką jis mano apie tėvų ir mokytojų pastebėjimus? Ar jie teisė? Kaip jis jaučiasi? Ar šie simptomai trukdo vaikui normaliai gyventi: t.y. Ar šie simptomai gali būti susiję su tuo kultūriniais ar kalbiniais ypatumais (pvz, vaikas atsidūrė kitoje kalbinėje aplinkoje), socioekonomine klase (vaikai iš asocialių šeimų dažnai nežino, kaip turėtų elgtis)? Ar šeimoje patiriamas stresas (artimojo mirtis, skyrybos)?
Nėra dviejų vaikų, turinčių ADHD, kuriems tiktų lygiai tas pats planas. Vienintelis dalykas, kuris nepasitvirtino VISAIS atvejais, tai vaiko išėmimas iš ugdymo įstaigos. ADHD simptomai nėra „išaugami“, nėra „subręstama“ ir „susiimama“.
Dėmesio koncentracijos stoka - vienas blogiausių hiperaktyvumo bruožų. Kaip kovoti su šia problema? Svarbu sukurti kuo mažiau trikdančią, dėmesį blaškančią aplinką. Nereikėtų iš hiperaktyvaus vaiko reikalauti per daug. Tokiam vaikui rekomenduojama skirti specialias užduotis. Taip pat svarbu, kad mokydamasis mažylis pailsėtų, todėl turėtų daryti pertraukėles, per kurias galėtų pajudėti, išsišėlti.
Svarbiausia pastebėti netgi ir mažiausias pastangas, pasiekimus. Reikėtų orientuotis ne į rezultatą, o į procesą - pasidžiaugti, padrąsinti. Būtina nuolat kontroliuoti vaiko elgesį, apdovanoti už tinkamą elgseną. Galima pildyti lentelę su konkrečiomis užduotimis. Tuomet kiekvieną įvykdytą užduotį pažymėti pliuso ženklu. Vaikas, surinkęs sutartą pliusų kiekį, turėtų gauti iš anksto aptartą dovaną.
Jeigu šis sutrikimas laiku diagnozuojamas ir vaikui suteikiama kompleksinė pagalba (jam padeda ir tėvai, ir mokytojai, ir psichologas), tai blogo elgesio tikrai galima išvengti. Taigi blogas elgesys - ne visada hiperaktyvaus vaiko bruožas.
Pastebėta, kad tokie vaikai kartais būna itin gabūs. Jie gali būti vadinami indigo vaikais.
Apie 30 % vaikų iki paauglystės šis sutrikimas gali išnykti. 20 % hiperaktyvumas išnyksta iki 25 metų. Deja, maždaug 50 % kai kurie hiperaktyvumo požymiai išlieka ir suaugus.
Didžioji dauguma vaikų, vos išmokę vaikščioti, sunkiai nustygsta vietoje, vis juda, kruta, malasi, eina, lipa, bėga, kliūna, griūva, užsigauna, net ir paprašyti ramiai pasėdėti ištveria tik minutę, kitą. Tai normalu - vaikas taip pažįsta pasaulį ir mokosi. Tačiau kai kurie mažyliai - lyg gyvas sidabras, nesugeba nusiraminti ir susikaupti net kelioms minutėms. Dažniausiai jiems diagnozuojamas raidos sutrikimas - hiperaktyvumas.
„Norėčiau, jog tėvai suprastų vieną dalyką: kad atžala išmoktų judėti, kalbėti, protauti, reikia daug patirties. Tas judėjimas ir yra patirtis, - sako gydytoja. - Judesiai stipriai susiję su mąstymu, protine raida, smulkiąja motorika, kalba ir kitomis funkcijomis. Kūdikis pirmiausia išmoksta savarankiškai judėti: šliaužioti, ropoti, vaikščioti, o kai šiuos įgūdžius įvaldo, žiūrėk, ir kalbėti pradeda, išmoksta išlaikyti šaukštą, atsegti sagas. Tad vaikui reikia judėti, kad jis įgautų judėjimo patirties.
Judėjimas - tai laisvė. Laisvė nueiti ten, kur tau reikia, pasiimti tai, kas tau reikalinga, tai tavo apsisprendimas - aš galiu apsispręsti, aš galiu padaryti, dėl to kyla mano savivertė. Tik turime stebėti, ar tai nekliudo vaiko raidai ir ar mes nekliudome jo raidai nuolatos bandydami įsprausti jį į rėmus.“
Galimybė laisvai judėti turi įtakos vaiko kūrybiškumo, sąmoningumo, saviraiškos ugdymui. Užtenka ankstyvojoje vaikystėje apriboti įgimtą mažylio poreikį judėti - reikalauti ramiai sėdėti kėdutėje, nelaipioti ant sofos, spintelių, barti, kai, užuot ramiai sėdėjęs kavinėje, pasileidžia lakioti aplink staliukus, - ir jau kyla grėsmė, kad tas mažas žmogutis išaugs nesavarankiškas, kad jam sunku bus priimti sprendimus. Jeigu vaikas neturėtų galimybės nuolatos muistytis, straksėti, sukiotis, užlipti, nulipti, nukentėtų visa tolesnė jo raida - tiek fizinė, tiek protinė.
Skirtingai nei suaugęs žmogus, mažiukas nemoka užsiimti tik viena veikla, nes visos jo organizmo sistemos veikia vienu metu. Tarkime, jeigu stebėtume piešiantį mažylį, pamatytume, kad tuo pat metu jis sukiojasi kėdėje, atsistoja, atsisėda, papiešęs minutę nubėga į kitą kambario pusę, paskui sugrįžta ir vėl piešia. Kuo vyresnis vaikas pieš piešinį, tuo mažiau bus pašalinių judesių, nes po truputį išmoks nuslopinti poreikį viską daryti vienu metu ir sugebės ramiai atlikti vieną užduotį.
Vaikas, kuriam pavargus pasireiškia labai aktyvus elgesys, gali būti tiesiog aktyvus, o ne hiperaktyvus. Taip gali elgtis bet kuris vaikas.
Kūdikio temperamentas lemia jo aktyvumo lygį. Tai įgimta. Aktyvaus temperamento vaikas gali nebūti hiperaktyvus. Tačiau, jeigu šalia padidėjusio aktyvumo yra miego, maitinimo sunkumų, būtinai kreipkitės psichologinės pagalbos. Per kūdikio miegą, maitinimą gali pasireikšti kūdikio- motinos santykių problemos. Sprendžiant šias problemas reikalinga kvalifikuota pagalba, pvz., labai gali padėti motinos- kūdikio 15-20 min. bendravimo (žaidimo, valgymo) filmavimas ir kruopšti vaizdo medžiagos analizė kartu su mama, taip pat pokalbiai su mama.
Tėvams, auginantiems hiperaktyvius vaikus, svarbu žinoti, kad didžiausia klaida - iš hiperaktyvaus vaiko reikalauti tokių pačių rezultatų kaip ir iš šio sutrikimo neturinčiojo. Bausmės, priekaištai nepadeda, situacijos nepalengvina. Paprastai baudžiamo vaiko elgesys blogėja, o savikontrolė nelavinama. Reikėtų suprasti, kad hiperaktyvus vaikas neišpildo tėvų lūkesčių ne piktybiškai, o todėl, kad jam iš tiesų sunku tai padaryti.
Dėl pernelyg aktyvaus elgesio tokie vaikai gali būti linkę susižeisti: bėgdami griūti. Hiperaktyvius vaikus auginantys tėvai patiria daugiau nerimo, nes tokie vaikai būna aktyvūs didžiąją dienos dalį. Kaip ir kiekvienam vaikui, taip ir hiperaktyviam, reikia užtikrinti saugią aplinką. Tačiau nereikia manyti, kad tokio vaiko nė sekundei negalima išleisti iš akių.
Įrodyta, kad hiperaktyvumas dažniau pasireiškia berniukams. Pastariesiems šis sutrikimas pasireiškia dideliu aktyvumu, o mergaitėms būdingas požymis - dėmesio koncentracijos stoka arba kamuojantis nerimas, prislėgta nuotaika. Mergaitėms hiperaktyvumą sunku diagnozuoti. Tai - viena priežasčių, kodėl berniukams šis sutrikimas nustatomas dažniau.
Jeigu yra būtini abu požymiai ir bet kokiose situacijose, tai nėra dar taip blogai, pav. pasedim ramiai jeigu reikia (labai kartais) ir sportai sekasi ;D ir nutukimo problemos negresia, nes valgo kaip dramblys, o atrodo kaip sakaliukas.
Kita vertus, auginant hiperaktyvų vaiką, jį auklėti sunkiai. Tokiam vaikui ypač svarbu laikytis dienos rėžimo, taisyklių. Hiperaktyvūs vaikai greitai išsiblaško, todėl tuo metu, kai mokosi, reikėtų netrukdyti. Kartais šį sutrikimą turintį vaiką auginantiems tėvams sunku pastebėti jo teigiamą elgesį. Gimdytojai linkę sakyti, kad atžalos nėra už ką pagirti, nes mato tik nusižengimus. Vis dėlto tokie vaikai nėra blogiukai, todėl jų teigiamą elgesį būtina pastebėti, pagirti. Dėl nuolat sulaukiamo nepasitenkinimo, priekaištų, bausmių, tokių vaikų savivertė neretai būna žema. Dėl šios priežasties raida gali pakrypti ne visai tinkama linkme. Vėliau gali išsivystyti tam tikrų emocinių sutrikimų.
Dėl impulsyvumo jų dažnai nemėgsta darželio auklėtojos, mokytojos, kiti vaikai. Pavyzdžiui, nieko bloga negalvodami staiga pastumia kurį nors vaiką, o pedagogai arba tėvai apkaltina blogu elgesiu. Hiperaktyvuoliai ilgą laiką nesupranta, kodėl turi jaustis kalti. Jeigu nuolatos kyla tokių nesklandumų, smarkiai krinta jų savivertė ir noras imtis bet kokios iniciatyvos.
Matydamas, kad jam darosi sunku gyventi ir mėgindamas kažkaip šiame pasaulyje išlikti, jis neretai užsideda chuligano ar klouno kaukę. Tad jis tampa juokdariu, „blogiečiu“ ir mėgina parodyti, esą taip elgtis yra sąmoningas jo pasirinkimas. Svarbu tai, kad dažniausiai hiperaktyvuoliai - normalaus intelekto. Tačiau išsiblaškymas, impulsyvumas, nuolatinis noras keisti veiklą neleidžia jiems pasiekti gerų rezultatų.
tags: #hiperaktyvus #vaikas #mokykloje
