Trejų metų vaiko elgesys, kai jis pradeda neklausyti ir atsikalbinėti, gali būti nuovargį, nusivylimą ir nuoširdų pagalbos prašymą keliantis tėvams. Tačiau svarbu suprasti, kad tai yra visiškai normalus vaiko raidos etapas.
Trejų metų krizė: kas tai?
Dažnai tėvai susiduria su vadinamąja „trejų metų krize“ (nors kai kurie ją vadina ir vėlesnių metų krizėmis). Šiuo laikotarpiu vaikams yra įprasta viską neigti, savivaliauti ir priešintis tėvų nurodymams. Tai atspindi jų norą būti savarankiškiems ir nepriklausomiems.
Skaitydama jūsų klausimą, jaučiu jūsų nuovargį, nusivylimą ir nuoširdų pagalbos prašymą. Pirmosiomis eilutėmis iškart norisi pasakyti, kad tai, kas vyksta su jūsų berniuku, viskas yra normalu. Labiau sunerimti reiktų priešingu atveju, t.y. tada, jei vaikutis su viskuo sutiktų ir viskam paklustų. Tikriausiai jums jau teko skaityti apie trečiųjų metų krizę? Jei taip, tuomet jums turbūt jau žinoma, kad trimečiams atsikalbinėti, viską neigti, savivaliauti, priešintis tėvų vadovavimui yra visiškai įprastas elgesys, atitinkantis jų raidos etapą.
Tėvų vaidmuo krizės metu
Pirmiausia - nusiraminti patiems. Nešaukti ant vaiko, nes tikrai nepadės. „Neauklėti“ bausmėmis, nes tai irgi nepadeda. Čia svarbu nustatyti leistinas ribas, jų laikytis, bet kartu būti lankstiems, kantriems, daugiau vaikui leisti, jei tai nėra už leistinų ribų, negu drausti.
„Aš pats!“ - savarankiškumo siekis
Trečiaisiais gyvenimo metais vaikai mokosi būti savarankiški, nepriklausomi. Mokosi pasitikėti savo jėgomis, pažįsta baimės ir saugumo jausmus. Pagrindinis trimečių šūkis „Aš pats!“. Pavyks, nepavyks, bet viską jūsų mažajam norisi daryti pačiam, išbandyti ką sugeba. Betgi čia ir atsiranda pirmoji problema - pirmasis išbandymas. Ir tas pirmasis - ne tik vaikui, bet ir tėveliams. Tėvai skuba ir nori, kad viskas vyktų greitai ir teisingai, tai negi lauks penkiolika minučių, kol vaikas pats užsisegs striukę? Aišku, kad ne! Nejučia prasideda kova. O kas nugalės? Žinoma, tas, kuris didesnis ir geriau viską moka. Vaikas bandys maištauti, atsikalbinėti, neklausyti, bet kartas po karto įsitikins, kad jis mažas ir dar nieko nesugeba. Ką daryti, kad ši situacija nesibaigtų vienu kurio nors pralaimėjimu? Bendradarbiauti! Jeigu matote, kad užduotis vaikui neįveikiama, padrąsinkite už pastangas: „Matau, kad esi labai sumanus ir stengiesi sujungti užtrauktukus, gal leisi man padėti tavo rankytėms užtraukti striukės užtrauktuką?“
„Aš noriu!“ - pripažinti ir nukreipti
Kitas ne mažiau svarbus trimečio pareiškimas, tinkantis bet kurioms situacijoms: „Aš noriu!“. Vaikas gali norėti šokolado prieš pusryčius arba torto vietoj pietų. Svarbiausia tokioje situacijoje pripažinti jo norą ir pasiūlyti tinkamo maisto. Įsivaizduokime: grįžtate namo šaltą žiemos vakarą ir sakote savo sutuoktiniui, kad labiau už viską dabar norėtumėt nuvažiuoti į šiltus kraštus. Kaip jaustumėtės, jei vyras jums atšautų: Ką čia dabar pasakoji, mes gi neturim pinigų tokiai kelionei, be to labai pavojinga skristi lėktuvu, o ir besaikis buvimas saulėje gali sukelti odos vėžį”. Ar nepasijustumėte nesuprasta? Juk tik pasidalijote savo noru, nieko žūtbūt nereikalavote, o čia… Įsivaizduokime kitaip besibaigiantį pokalbį su vyru, kai jis išklausęs jus ima ir sako: „O taip, būtų gerai tokią šaltą žiemą atsidurti ten, kur šilta. Tikrai norėčiau, bet, deja…“. Taigi, savo „trimetukams“, kai jie sako kažko norį, mes irgi galime pripažinti jų norą ir pasakyti „suprantu, kad nori šokolado, ir aš jį labai mėgstu. O koks šokoladas tau skanesnis su riešutais ar su uogomis?” Kalbėdami su vaiku apie jo norą, išvengsite konflikto, lavinsite jo vaizduotę. Svarbu atminti, kad vaikams svarbiau yra procesas, t.y. įsivaizdavimas, koks tas šokoladas, kokių skonių gali būti, kokios formos, o ne turinys (šiuo atveju šokoladas).
Bendradarbiavimas ir pagarbos rodymas
Ir trečioji situacija, kuri, manau, jums taip pat yra pažįstama: susiruošėte eiti su vaiku į parduotuvę, o jūsų mažylis sau ramiausiai žaidžia. Jo planuose kelionė nenumatyta. Dažniausiai, ką tenka girdėti iš tėvų, tai pasakymą - pagrasinimą vaikui, kad tuoj pat liautųsi žaisti, nes bus paliktas vienas namuose. Kiti tėvai bando jėga aprengti ir išnešti vaiką iš namų. Suprantama, kad nei vienas, nei kitas variantas nėra tinkami. Jie skatina vaiką kovoti ir tai visiškai suprantama. Šioje situacijoje tinkamiausias sprendimas būtų pastatyti smėlio laikrodį ir paaiškinti vaikui, kad kai laikroduko smėliukas išbyrės, jūs turėsite išeiti pro duris. Taip pat čia svarbu užtikrinti, kad grįžus vaikas galės tęsti žaidimą. Taip elgdamiesi parodysite vaikui pagarbą (juk nenešate savo draugės į mašiną, kai jūs kur nors skubate, o ji dar nori pas jus pasisvečiuoti, o paaiškinate, kad po kelių minučių turite išeiti). Taip elgdamiesi kursite šiltus santykius su vaiku ir tai padės jums nustatyti vaiko elgesio ribas.
Strategijos, kaip susikalbėti su 3 metų vaiku
Apibendrinant, jei mažylis neklauso, ignoruokite jo netinkamą elgesį ir skirkite dėmesio tuomet, kai jis elgsis deramai. Stenkitės klausytis ir atspindėti vaiko jausmus sakydama: „Matau esi liūdnas, nusiminęs, piktas ir kt.“ Paaiškinkite, kaip jaučiatės jūs tokioje situacijoje, pavyzdžiui, „Man neramu, kai šokinėji ant lovos, nes gali susižeisti“. Ir dar: leiskite vaikui rinktis. Pavyzdžiui, jeigu vaikas nenori autis batų, galima jam pasiūlyti: „Ar nori autis Batus atsisėdęs ant kėdės ar ant fotelio“. Vaikui leisdami rinktis stipriname jo atsakomybę ir leidžiame pasijusti savarankiškam.
Kada vaikui nereikėtų priekaištauti?
Vaikas ne visada gali suvaldyti savo impulsus, nes jo smegenys nėra visiškai išsivystę. Tai prisiminę, turėsite kantrybės su juo elgtis švelniau. Per daug stimuliuojami vaiko pojūčiai gali sukelti hiperaktyvumą. Kai duodame daugiau laiko vaikams pabūti ramumoje, žaisti vienumoje ar ilsėtis, jų elgesys dažnai pagerėja. Būtinybė patenkinti poreikius - pavargus, alkani ar ištroškę vaikai sunkiau valdo emocijas. Jausmų išreiškimo svarba - vaikai negali užspausti emocijų kaip suaugusieji, todėl svarbu leisti joms pasireikšti. Reikia daug judesio, kad vaikai galėtų vystytis - judėjimas yra būtinas jų fizinei ir pažintinei raidai. Nepriklausomybės siekimas - vaikams sveika priimti savo sprendimus, kad jie galėtų tapti laisvais žmonėmis. Vaiko stiprybė neatsiejama nuo silpnybių - nepageidaujamas elgesys gali būti išvirkščia vaiko stiprybės pusė. Duokite pakankamai laiko žaidimui - jei tėvai skiria pakankamai laiko, kad vaikai galėtų žaisti, jie rečiau trukdo tėvams. Tėvų nuotaikos persiduoda vaikui - vaikai yra jautrūs tėvų emocijoms. „Blogas elgesys“ kaip atsakas į tėvų nenuoseklumą - kai ribos nuolat keičiasi, vaikas patiria frustraciją.
10 būdų nuraminti vaiko „ožius“:
- Venkite situacijų, kuriose vaikas jaučiasi prastai, ar vietų, kurios nėra „draugiškos” vaikams.
- Nustatykite aiškius vaiko amžiui tinkamus apribojimus.
- Pasirūpinkite nustatytomis ir prognozuojamomis pasekmėmis.
- Išlikite ramūs ir atsipalaidavę.
- Būkite iniciatyvūs ir reaguokite laiku.
- Darykite vaikui teigiamą poveikį.
- Skirkite laiko nurimti.
- Priimkite vaiko neigiamas emocijas su užuojauta ir švelnumu.
- Pripažinkite vaiko jausmus, o tada nustatykite griežtesnes ribas.
- Girkite ir pripažinkite pozityvias vaiko dedamas pastangas.
Tėvų rūpestis ir savipagalba
Auginti pametinukus vaikučius tėvams - nemažas iššūkis. Kiek suprantu, šiuo metu Jums tikrai sunku, sakote: „jėgos senka“. Visų pirma, reikėtų pasirūpinti savimi. Ar turite su kuo pasidalinti tėvystės rūpesčiais? Ar padeda vyras, galbūt močiutė? Pervargusi, nusivylusi mama visada turi rūpesčių su savo vaikais. Kai būname pavargusios ir išsekusios, motinystė mums nebeteikia džiaugsmo, tai jaučia mūsų vaikai ir jie protestuoja. Pervargusios mamos, nebegali vaikų nuosekliai auklėti, o nenuoseklumas iššaukia elgesio sunkumus. Prie to vaikai pripranta ir ima nebepaisyti mamų jausmų, todėl ašaromis jų nesugraudinsime.
Jei vaikas elgiasi neprognozuojamai lauke, labai nesaugu ir vargina. Todėl labai konkrečiai planuokite ėjimą į lauką. Jei sūnelio elgesys dažnai ar visada toks, kokį aprašėte: „bėga, negirdi, griūva, ožiuojasi, mušasi...“, - turite eiti į lauką tik su juo vienu. Išeinant į lauką sūneliui trumpai ir paprastai paaiškinkite, kokio elgesio tikitės. Pasakykite, kas bus, jei jis elgsis priešingai. Pavyzdžiui: „Lauke, kai aš prašau, turi eiti šalia manęs, turi ateiti prie manęs, kai aš paprašau, jei nepaklausysi, iš karto eisime namo. Aišku, pirmus kartus įpratęs nepaklusti vaikas, elgsis kaip visada, todėl turite būti pasiruošusi iš karto grįžti namo. Vaikas greičiausiai eiti nenorės, paimate ir parsinešate. Be pykčio. Tai kartojate tiek kartų, kol vaikas ima suprasti, kad lauke reikia mamos klausyti.
Taip pat svarbu, kad vaikas gautų pakankamai individualaus dėmesio. Jei jam trūksta dėmesio, jis gali siekti jo darydamas kažką blogo, nes tuomet tėvai jį vis tiek pastebės. Ypač, jei dėmesys dabar daugiausia skiriamas mažesnei sesutei, kuri dar nedaro nieko blogo. Turite pradėti jį ne drausminti, o girti už visas smulkmenas, rodyti jam daugiau dėmesio, myluoti.
Jei galite, skirkite tik jam laiko, vyras lai pabūna su mažąja arba atvirkščiai. Susigalvokite, kad tai tik jūsų dviejų laikas ir kažką nuveikite kartu.
Karantino iššūkiai ir jų įveikimas
Per karantiną tėvams tenka priminti, kad vienu metu rūpintis vaikais, darbiniais reikalais ir ant savo pečių užsikrauti visą buitį yra tiesiog neįmanoma. Neįmanomais dalykais užsiimantiems tėvams kartojame, kad vaikams nereikia tobulų mamų ir tėčių - vaikams reikia pakankamai gerų mamų ir tėčių.
Šiuo metu itin svarbi nuolatinė tėvų savistaba ir vidinis dialogas, aiškus apsibrėžimas, ką privalau ir ko neprivalau daryti. Taip pat tėvams labai svarbu stebėti savo emocinę būseną. Viena iš dažnų ir labai svarbių rekomendacijų yra turėti dienos rutiną ir joje rasti laiko veiklai, kuri atpalaiduoja ir leidžia gerai pasijusti. Galų gale, kol vaikai, pavyzdžiui, žiūri mėgstamą laidą, per tą laiką mama ar tėtis gali ne kibti į darbus, kurių kasdien yra begalė, o pasidaryti arbatos, pažiūrėti į langą, išeiti į balkoną, skirti laiko trumpai meditacijai. Tokie maži dalykėliai, padedantys atstatyti gyvybines jėgas, šiuo metu yra ypač svarbūs.
Vis dėlto didžiausia problema, su kuria per karantiną susiduria įvairaus amžiaus vaikus auginantys tėvai, yra tai, jog tėvai kaip įmanydami stengiasi viską aprėpti. Tėvams svarbu atrasti savų nusiraminimo būdų. Beje, suaugusiesiems labai svarbu nelikti tik su vaikais ir vaikų problemomis. Tėvams patariame kalbėtis su kitais suaugusiaisiais, paskambinti mamai, draugei ar draugui.
Pozityvaus auklėjimo principai
Atminkime svarbią taisyklę: vaikai stebi suaugusiųjų elgesį ir iš jų mokosi! Vaikas tyrinėja jį supantį pasaulį, stengiasi patenkinti savo poreikius bei išbandyti jėgas, todėl visiškai natūralus jo noras viską pačiam paliesti, paimti, numesti.
Pavyzdžiai iš kasdienio gyvenimo
1-as pavyzdys. Apsilankymas prekybos centre Auginant ikimokyklinio amžiaus vaiką apsilankymas prekybos centre dažnai tampa dideliu išbandymu. Mažasis bėgioja, nori paliesti ir paimti viską, ką mato lentynose. Tėveliai atsisako pirkti tai, kas nebuvo planuota, vaikas ima verkti. Pasak specialistų, vaiko nervų sistema, atsidūrus aplinkoje, kurioje itin daug dirgiklių (spalvos, garsai, šviesos ir kt.), yra perkraunama, jis nebežino, kaip atsikratyti įtampos. Į tokį vaiko elgesį nepatariama atsakyti tokiu pačiu pykčio priepuoliu. Vaikas dar nevaldo savo emocijų ir nesuvokia, kas su juo vyksta. Isterijos apimtą vaiką patariama apkabinti. Tvirtas apkabinimas leis jūsų vaikui pasijusti saugiam ir mylimam. Taip pat patariama duoti vaikui užduotį, kuri atitiktų jo gebėjimus. Pavyzdžiui, esant parduotuvės vaisių skyriuje, galima paprašyti mažojo į pirkinių krepšį įdėti kelis raudonus obuolius.
2-as pavyzdys. „Ne ne ne“ arba „stop“ galia Žodis „ne“ jūsų vienerių, dvejų ar trejų metų vaikui nedaug tereiškia. Kitas kraštutinumas, kurio geriau vengti, tai „ne“ sušukimas stipriu, griežtu tonu. Tokiu atveju vaikas patiria baimę, jaučiasi blogas, tačiau vis tiek nesuvokia, kodėl jūs piktai žvelgiate. Dažnai kartojant žodį „ne“, ilgainiui vaikas ima jo nebegirdėti. Kaip sustabdyti vaiką nuo netinkamo elgesio? Rekomenduojama išmokti sakyti „stop“. Sakant „stop“ akys išsiplečia, tonas yra liepiamasis, o ne kaltinamasis. Sustabdžius vaiką, galima trumpai keliais žodžiais paaiškinti, kodėl nevalia taip elgtis. Taip pat galima parodyti alternatyvą, kaip vaikas gali elgtis. Pavyzdžiui, ne tampyti katiną už uodegos, o švelniai jį paglostyti.
3-as pavyzdys. Vaiko priešgyniavimas Dvejų metų vaikai ima priešintis tėvų nurodymams, nes pradeda suprasti, jog jie yra asmenybės ir gali priimti sprendimus. Pavyzdžiui, ruošiantis į mokyklą tėveliai mato, jog lauke lyja, šalta, ir prašo vaiko apsiauti tinkamą tokiam orui avalynę. Pasitaiko atvejų, kuomet vaikas ne iš karto sutinka rengtis vieną ar kitą drabužį, tad tėvai neretai pakelia toną. Psichologų teigimu, vaikas bijo, jog nepaliekant jam pasirinkimo laisvės, yra naikinamas jo savasis „Aš“. Pageidaujant, kad vaikas nustotų „ožiuotis“, svarbu leisti jo smegenims dirbti, priimti sprendimus. Tokioje situacijoje vaiką galima mokyti asociacijų - kai lyja, dedamės guminius batus, kai sausa, sportinius batelius. Galima paprašyti vaiko atidaryti duris, patikrinti orą ir užduoti keletą klausimų: Šalta? Lyja? Sausa? Ne? Taigi, ką dedamės, kai šlapia? Teisingo pasirinkimo atveju svarbu pagirti vaiką, atkreipti dėmesį į tai, koks jis protingas ir kaip puikiai geba spręsti PATS!
Tėvų atsakas į vaiko elgesį bei emocijas yra vienas svarbiausių veiksnių, parodančių, koks vaikas bus užaugęs. Nukreipkime vaiką teisinga kryptimi, vengdami įsakinėjimo ir palikdami apsisprendimo teisę.
Antraisiais gyvenimo metais vaikas pradeda suprasti ir vykdyti nurodymus. Jis pažįsta artimuosius, žino jų vardus. Mažieji jau gali pasakyti apie 20 žodžių. Antraisiais gyvenimo metais vaikai domisi aplinkos daiktais, klausinėja apie juos. Palaipsniui vaikai tampa vis labiau ir labiau savarankiški ir nepriklausomi. Jūsų vaiko norai gali dažnai keistis: vienu metu jis gali norėti laisvės ir drąsiai leistis tyrinėti nepažįstamą teritoriją, o kitu bėgti pas jus nusiraminimo ar pritarimo. Tad pirmiausia suteikite vaikui laisvę tyrinėti ir paskatinkite, tačiau būkite netoliese, kai vaikui jūsų prireiks.
Nustatykite vaikui aiškias taisykles ir jų laikykitės. Taip pat, šiuo metu vaikai dažnai išgyvena įvairias baimes, ir jūs negalite tam užkirsti kelio. Leisdami vaikui susidurti su savo baimėmis, padėsite greičiau jas įveikti ir ugdysite jo pasitikėjimą savimi bei jumis.
Visų pirma - vaiko atsiradimas šeimoje. Dukra atsirado jūsų šeimoje dėl judviejų su vyru noro bei pastangų. Tuo tarpu tėvai savo vaikams privalo daug ką. Vaikas gimsta visiškai bejėgis ir priklausomas nuo tėvų. Tėvų pareiga yra suteikti jam maksimaliai geras sąlygas augimui. Žmonės - sąmoningi ir emocionalūs sutvėrimai. Taigi jiems visiems, įskaitant ir mažuosius žmones (vaikus), svarbus ir emocinis-psichologinis saugumas. Taip pat tėvai privalo vaikams sukurti ir sveikas ribas, padedančias jiems saugiai tyrinėti pasaulį bei mokytis žmonių tarpusavio santykių.
Kai vaikai neklauso ir „užsiožiuoja“, tėvai turi savo taktiką, kaip elgtis tokioje situacijoje. Tai, kas tinka vienam vaikui, nebūtinai tiks kitam. Visgi, bendros rekomendacijos ir patarimai egzistuoja.
Ir begalinė tėvų kantrybė, mažylio poreikių supratimas, besąlygiška meilė, apkabinimai, gebėjimas į situacijas pasižiūrėti su humoru padeda žingsnis po žingsnio įveikti visus kylančius sunkumus.
