Tik ką gimęs kūdikėlis yra be galo pažeidžiamas ir atviras įvairiausioms infekcijoms. Įgimtos naujagimių infekcijos gali būti bakterinės ir nebakterinės. Esant kai kurioms įgimtoms infekcijoms, naujagimystės laikotarpiu nepasireiškia jokių infekcijos požymių.
Ar visada moteris žino, kad gali kuo nors užkrėsti įsčiose augantį vaikelį? Daugelis moterų domisi savo ir savo vaikelio sveikata dar nėštumo metu. Ar gimus naujagimiui neonatologai iškart supranta, kad jis gimė su kokia nors infekcija? „Atmesti infekuotumą“ - dažniausia užduotis neonatologijoje.
Gimimo procesas yra stresas naujagimiui, kuris gali sukelti tiek klinikinių simptomų atsiradimą, tiek išprovokuoti uždegiminius kraujo pokyčius. Nėra tiesioginių rodiklių, kurie iš karto mums padėtų nustatyti, kad vaikelis gimė sergantis infekcija. Tik įvertinę mamos rizikos veiksnius (karščiavimą gimdymo metu, priešlaikinį gimdymą, ilgą bevandenį periodą), klinikinius požymius (kurie dažnai yra nespecifiniai, būna iš karto keliose organų sistemose), laboratorinių tyrimų duomenis bei bakteriologinių pasėlių rezultatus, galime nustatyti, kad naujagimis gimė sergantis kokia nors infekcija.
Galbūt vaikučiai išleidžiami namo iš gimdymo stacionarų net nežinant, kad jie turi įgimtų infekcijų. Ankstyvasis naujagimių sepsis pasireiškia per pirmąsias tris paras po gimimo. Dažniausi šios ligos sukėlėjai yra B gupės β hemolizinis streptokokas, žarnyno lazdelė, listerija, hemofilus. Vėlyvasis naujagimių sepsis pasireiškia vėliau nei po trijų parų (dažniausiai antrą-trečią gyvenimo savaitę), kada naujagimis dažniausiai jau būna namuose. Vėlyvajam sepsiui dažniau būdingi nervų sistemos, sąnarių pažeidimai.
Sepsis naujagimiams
Sepsis - rimta ir pavojinga medicininė būklė - gali išsivystyti ir naujagimiams. Jis prasideda organizmui labai audringai reaguojant į infekciją. Dėl sepsio sutrinka kraujotaka - naujagimio galūnės ir gyvybiškai svarbūs organai nepakankamai aprūpinami krauju. Dėl to gali išsivystyti organų nepakankamumas, grėsti rimtas pavojus vaikelio gyvybei. Neonatalinis sepsis gali pasireikšti bet kuriam naujagimiui, tačiau dažniau juo suserga neišnešioti naujagimiai. Pagrindinė priežastis - jų imuninė sistema dar nėra subrendusi, tinkamai išsivysčiusi. Neišnešioti naujagimiai neturi antikūnų, kurie juos apsaugotų nuo bakterijų.
Dažniausia naujagimių sepsio priežastis - bakterinės infekcijos. Žarninės lazdelės (E. coli), B grupės streptokokas (GBS) ir Listeria monocytogenes yra dažniausi sukėlėjai. Virusai, grybeliai ir parazitai taip pat gali sukelti sepsį.
Daugelis sepsio simptomų yra būdingi ir kitoms infekcijoms bei ligoms. Tarp jų:
- Kūno temperatūros kitimai - aukšta arba žema.
- Letargija, apatija arba per didelis dirglumas.
- Atsisakymas žįsti krūtį arba sunkumai su maitinimu.
- Atpylinėjimas.
- Kvėpavimo sutrikimai.
- Odos spalvos pakitimai - pamėlynavimas arba pageltimas (gelta).
- Įvairūs bėrimai.
- Vangus svorio augimas.
- Gelsvo atspalvio oda ir akių baltymai (t. y. gelta).
Naujagimiams sepsis vystosi skirtingai. Naujagimiai, kuriems pasireiškia ankstyvasis sepsis, užsikrečia nuo mamos dar prieš gimdymą arba jo metu. Infekcija vystosi po sąlyčio su tam tikrų rūšių bakterijomis. Vėlyvosios formos sepsiu naujagimiai užsikrečia jau po gimdymo. Sepsį gali sukelti aplinkoje (t. y. jau ne mamos organizme) esančios bakterijos. Jos dažniausiai perduodamos per medicininę įrangą - kateterius, intubacinius vamzdelius ir kt.
Medikai sepsiui diagnozuoti vadovaujasi konkrečiomis gairėmis, atsižvelgdami į simptomus. Labai svarbu naujagimių sepsį pradėti gydyti kuo skubiau. Negydomas ankstyvasis naujagimių sepsis gali sukelti naujagimio mirtį. Mokslinės literatūros duomenimis, mirštamumas nuo ankstyvojo naujagimių sepsio tarp išnešiotų naujagimių svyruoja nuo 2 iki 8 proc., o tarp neišnešiotų naujagimių - nuo 25 iki 30 proc. Kartu esantis meningitas mirštamumą dar labiau padidina. Persirgus naujagimiui meningitu, gali likti ilgalaikė negalia apie 30 proc.
Pasaulinės Sveikatos Organizacijos duomenimis kasmet nuo sepsio pasaulyje miršta daugiau nei 1 milijonas naujagimių, 42% iš jų per pirmą gyvenimo savaitę. Naujagimių sepsis yra viena pagrindinių naujagimio sergamumo ir mirštamumo priežasčių.
Naujagimių sepsio diagnozė prasideda nuo išsamaus klinikinio įvertinimo. Sveikatos priežiūros specialistai surinks išsamią anamnezę, įskaitant motinos sveikatą nėštumo metu ir visus naujagimiui pastebėtus simptomus. Kraujo pasėliai, bendras kraujo tyrimas ir kiti diagnostiniai tyrimai padeda patvirtinti diagnozę.
Gydymas paprastai apima intraveninius antibiotikus, skysčius ir palaikomąją priežiūrą. Plačiojo spektro antibiotikai skiriami nedelsiant kovai su infekcija. Naujagimių, sergančių sepsiu, prognozė labai priklauso nuo diagnozės nustatymo ir gydymo savalaikiškumo.
Taip, sepsio galima išvengti tinkamai prižiūrint priešgimdyvę, laikantis higienos praktikų, skiepijant ir maitinant krūtimi. Ilgalaikis poveikis gali būti įvairus, tačiau gali būti vystymosi sutrikimai, lėtinės sveikatos problemos ir padidėjęs jautrumas infekcijoms.
Kiti įgimti susirgimai ir būklės
Įgimtas sifilis
Įgimtas sifilis yra rimta ir išvengiama liga, kuri atsiranda, kai sifiliu serganti motina nėštumo metu perduoda infekciją savo kūdikiui. Ši liga yra reikšminga ne tik dėl to, kad gali sukelti rimtų sveikatos problemų naujagimiams, bet ir dėl jos poveikio visuomenės sveikatai. Pastaraisiais metais išaugęs įgimto sifilio atvejų skaičius pabrėžia didesnio informuotumo, prevencijos ir gydymo strategijų poreikį.
Įgimtą sifilį pirmiausia sukelia Blyški treponema (Treponema pallidum) bakterija. Jei nėščia moteris užsikrečia sifiliu, bakterijos gali prasiskverbti pro placentą ir užkrėsti vaisių. Šis perdavimas gali įvykti bet kuriame nėštumo etape, o rizika didėja kartu su motinos sifilio infekcijos sunkumu.
Įgimto sifilio simptomai gali labai skirtis ir gali pasireikšti tik po kelių savaičių ar mėnesių po gimimo. Simptomai gali būti bėrimas, karščiavimas, gelta, kepenų ar blužnies patinimas ir kaulų sutrikimai.
Įgimto sifilio diagnozė prasideda nuo išsamaus klinikinio įvertinimo. Sveikatos priežiūros specialistai surinks išsamią anamnezę, įskaitant motinos sveikatą ir visas žinomas lytiškai plintančias infekcijas. PCR testas (Polimerazės grandininės reakcijos) gali nustatyti šių bakterijų buvimą.
Pagrindinis įgimto sifilio gydymas yra antibiotikų vartojimas. Penicilinas: Šis antibiotikas yra labai veiksmingas gydant sifilį ir yra standartinis gydymas tiek nėščioms moterims, tiek naujagimiams, kuriems diagnozuotas įgimtas sifilis. Be antibiotikų, kūdikiams, sergantiems įgimtu sifiliu, gali prireikti palaikomosios priežiūros.
Anksti diagnozavus ir tinkamai gydant, kūdikių, sergančių įgimtu sifiliu, prognozė paprastai yra gera.
Įgimtos virusinės ligos
Įgimtos virusinės ligos yra būklės, kurias sukelia virusai, perduodami vaisiui nėštumo metu. Šios ligos gali pasireikšti įvairiais simptomais ir gali turėti skirtingą sunkumą. Jos yra svarbios, nes gali turėti rimtų pasekmių tiek motinai, tiek vaikui, įskaitant vystymosi sutrikimus, imuninės sistemos nepakankamumą ir net mirtį.
Pagrindinės įgimtų virusinių ligų priežastys yra virusai, tokie kaip citomegalo virusas (CMV), raudonukės virusas, herpeso virusas ir Zika virusas. Šie virusai gali būti perduodami per placentą, gimdymo metu arba per motinos pieną.
Įgimtos virusinės ligos dažniausiai paveikia imuninę sistemą, nervų sistemą, kvėpavimo takus ir virškinimo sistemą. Virusai, kurie sukelia šias ligas, gali turėti įtakos organų struktūrai ir funkcijai, sukeldami įvairius anatominės ir fiziologinės būklės pokyčius. Pavyzdžiui, kai kurie virusai gali sukelti encefalitą, paveikdami smegenis ir nervų sistemą, tuo tarpu kiti gali sukelti plaučių uždegimą, paveikdami kvėpavimo takus.
Simptomai gali būti įvairūs ir priklauso nuo konkretaus viruso. Įgimtų virusinių ligų diagnostika apima įvairius tyrimus, tokius kaip kraujo tyrimai, ultragarsiniai tyrimai ir genetiniai tyrimai. Gydymas priklauso nuo konkretaus viruso ir simptomų sunkumo. Medicininiai sprendimai gali apimti antivirusinius vaistus, imunoglobulinus ir palaikomąją terapiją.
Vitaminas K ir kraujo krešėjimo sutrikimai
Vitaminas K yra labai svarbus sudėtingos kraujo krešėjimo sistemos faktorius, ypač naujagimystės laikotarpiu. Nėštumo metu pro placentą į vaisiaus organizmą vitamino K patenka labai mažai, jo atsargos tik gimusio naujagimio kepenyse yra labai mažos, todėl rizika kraujuoti po gimimo yra labai didelė, jei naujagimiui vitamino K neskiriama. Motinos piene vitamino K kiekis yra labai nedidelis, dažnai nepakankamas, todėl žindomi naujagimiai turi gauti jo papildomai.
Kokie yra šios ligos simptomai? Dažniausiai bendroji naujagimių būklė būna palyginti gera, net jei kraujuoja iš virškinimo trakto, nosies, virkštelės. Grėsmingesnė situacija būna tada, kai kraujuoti pradeda į smegenis, tuomet gali prasidėti traukuliai, trikti naujagimio kvėpavimo ir kt. gyvybinės funkcijos.
Kaip galima išvengti hemoraginės naujagimių ligos? Skiriant profilaktiškai vitamino K naujagimiams tuoj pat po gimimo, dažniausiai kraujavimo pavyksta išvengti.
Naujagimių apnėja
Naujagimių apnėja - kvėpavimo pauzė, ilgesnė kaip 15 sek. išnešiotiems naujagimiams, ilgesnė kaip 20 sek. - neišnešiotiems naujagimiams, su deguonies kiekio kraujyje sumažėjimu ir/ar širdies susitraukimo suretėjimu (bradikardija).
Išnešiotiems naujagimiams - apnėja yra reta, tačiau ji visada yra patologinis simptomas. Gali būti infekcijos, sunkios asfiksijos, kraujavimo į kaukolės vidų ar insulto, motinos vartotų narkotikų depresijos klinikine išraiška.
Neišnešiotų naujagimių apnėjos dažnis maždaug 25%. Apnėjos atvejų dažnėja, mažėjant naujagimio gestaciniam amžiui. Tai susiję su morfologiniu, anatominiu ir funkciniu neišnešioto naujagimio kvėpavimo centro smegenyse, kvėpavimo ir kitų organų bei sistemų nebrandumu.
Kuo daugiau neišnešiotas naujagimis, tuo dažniau pasireiškia apnėja: 7% -10 % gimusiems 34-35 sav., 14 % - 32-33 sav., 50 % - 30-31 sav., 85-100% - < 28 sav.
Profilaktika apima galvos ir kaklo padėties kontrolę: vengti per didelio kaklo lenkimo arba ištiesimo, dėl kurio sumažėja viršutinių kvėpavimo takų praeinamumas. Rekomenduojama kontroliuoti ir išlaikyti nosies landų praeinamumą.
Asfiksija ir hipoksija
Asfiksija ir hipoksija yra deguonies naujagimio organizme trūkumas, atsirandantis prieš pat gimdymą ir jo metu. Hipoksija pasireiškia dėl nepakankamo naujagimio audinių ir smegenų aprūpinimo deguonimi. Dėl deguonies stokos slopinama širdies, plaučių ir kitų vidaus organų veikla, todėl tik gimęs naujagimis nekvėpuoja, jo širdis plaka lėtai.
Pagrindinis asfiksijos gydymo metodas yra naujagimio gaivinimas. Gimdymo metu dalyvauja personalas, gebantis įvertinti asfiksijos bei hipoksijos riziką. Jeigu yra asfiksijos ar hipoksijos rizikos veiksnių, gimdymo metu visada dalyvauja medikų komanda, mokanti kvalifikuotai gaivinti naujagimį.
Asfiksija ar hipoksija gali pažeisti visą naujagimio organizmą, todėl po gaivinimo atliekama įvairių tyrimų pažeidimo sunkumui nustatyti: vertinama neurologinė būklė, atliekamas ultragarsinis galvos smegenų tyrimas, tiriama kepenų ir inkstų veikla, nustatomas kraujo krešumas, gliukozės kiekis kraujyje, stebimas šlapinimasis ir tuštinimasis, daroma elektrokardiograma ir elektroencefalograma.
Siekiant sumažinti smegenų pažeidimus, atliekama gydomasis kūno temperatūros mažinimas. Įrodyta, kad kūno temperatūros mažinimas po gaivinimo sumažina naujagimių, kuriems gimstant pasireiškė asfiksija, galvos smegenų pažeidimą. Kūno temperatūros sumažinimas 3-5 °C lėtina medžiagų apykaitą smegenų ląstelėse ir taip stabdo deguonies trūkumo smegenyse pradėtus pakitimus.
Kaip apsaugoti naujagimį?
Būsimoji mama arba planuojanti pastoti moteris turėtų laikytis asmens higienos taisyklių, grūdinti savo organizmą, kruopščiai gydytis visas infekcijas, kuriomis ji susirgo (tikrintis dantis, gydyti šlapimo takų infekcijas), pastojusi reguliariai lankytis moterų konsultacijoje, kad ją nuolat galėtų stebėti ginekologas.
Kiekvienai nėščiai moteriai 35-37 nėštumo savaitę turėtų būti paimtas pasėlis iš makšties apatinio trečdalio ir išangės dėl B grupės β hemolizinio streptokoko nešiojimo. Žinant, kad gimdanti moteris yra BGS nešiotoja, stacionare jai bus skirti antibiotikai, galintys pilnai ar iš dalies apsaugoti naujagimį.
Visi naujagimiai, sergantys įgimta ar įgyta infekcija, yra gydomi stacionare. Jiems antibiotikai skiriami į veną, dozuojant pagal svorį ir išnešiotumo amžių. Naujagimiams, kaip ir visiems žmonėms, jaučia baimę, skausmą. Todėl tyrimų ėmimo, procedūrų atlikimo metu jūsų naujagimiui bus taikomos visos įmanomos medikamentinės ir ne medikamentinės nuskausminimo priemonės.
Jei pasėlyje iš kraujo arba smegenų skysčio auga bakterijos, naujagimio gydymas antibiotikais dažniausiai užtrunka 10-21 dieną. Jei kraujo pasėlyje bakterijos neauga, gali pakakti ir 7 parų gydymo. Kiekvienas atvejis yra individualus, todėl tik gydytojas, įvertinęs klinikinius simptomus bei laboratorinių tyrimų duomenis, gali nuspręsti, kiek laiko reikės gydyti naujagimį.
Didelę reikšmę naujagimio sveikatai turi tinkama mityba. Motinos pienas (MP) - vienintelis idealus naujagimio maistas. Pirmų 6 mėn. motinos piene yra visų reikiamų naujagimiui maisto, augimą skatinančių ir imunitetą stiprinančių medžiagų. Pirmasis žindymas. Sveikas naujagimis pirmą kartą pažinda (pridedamas prie motinos krūties arba pats, padėtas motinai ant krūtinės, susiranda krūtį) taip greit, kaip tik įmanoma, bet ne vėliau kaip per pirmąsias 2 val. po gimimo.
Rekomendacijos tėvams:
- Pastebėjus bet kokius neįprastus simptomus (aukšta ar žema temperatūra, vangumas, dirglumas, atsisakymas žįsti, odos spalvos pakitimai, bėrimai), nedelsiant kreipkitės į gydytoją.
- Laikykitės gydytojo nurodymų dėl vaiko gydymo ir priežiūros.
- Užtikrinkite tinkamą naujagimio mitybą ir priežiūrą.
- Reguliariai lankykite vaikų gydytoją profilaktiniams patikrinimams.
