Labas mamyte, kaip laikaisi? Ačiū Dievuliui, aš puikiai. Štai jau praėjo kelios dienos, kai atsiradau tavo pilvelyje.
Man sunku išreikšti savo džiaugsmą, kad tu būsi mano mama, kaip ir didžiulę laimę matyti tą meilę, su kuria buvau pradėtas. O tai rodo, kad aš būsiu pats laimingiausias vaikas pasaulyje!
Na štai, jau mėnuo, kai esame kartu, pagaliau mano kūnelis įgauna formą. Žinau, nesu toks gražus kaip tu, bet suteik man galimybę. Aš toks laimingas! Tik vienas dalykas mane neramina... Paskutiniu metu jaučiu didelį neramumą tavyje ir tai man neleidžia užmigti, nenusimink, viskas praeis, tik neprarask vilties.
Mamyte, jau praėjo du su puse mėnesio. Labai džiaugiuosi savo rankutėmis, kuriomis nekantrauju pradėti žaisti, o visu labiausiai liesti tave.
Mamyte, pasakyk, kas vyksta. Kodėl verki naktimis? Kai susitinki su tėveliu, kodėl šitiek baraties? O gal manęs jau nebenorite? Stengsiuosi padaryti viską, kad tik būčiau mylimas...
Jau praėjo trys mėnesiai, tave jaučiu labai prislėgta, nesuprantu, kas vyksta, esu labai sunerimęs. Šiandien buvome pas gydytoją. Aš jaučiuosi puikiai, nesuprantu, kodėl rytoj turime eiti dar kartą... O gal tau kas nors negerai?
Ai!!! Kažkas naujo mano namelyje! Kam šis daiktas skirtas? Mamyte, jau beveik antra valanda dienos ir aš visai nenoriu miego. Kaip smagu žaisti rankutėmis! Mes ir vėl atėjome pas gydytoją, kas vyksta? Ar tai naujas žaislas? Pažiūrėk! Nesuprantu, kodėl yra išsiurbiamas mano namelis?
Mama, mano kojytė rauna!!! Nejau nematote mano skausmo!!! Kodėl tai darote? Aš bijau!!! Apgink mane, padėk man!!! Mamyte, aš dar per mažas apsiginti pats!!!
Pasakyk jiems, kad liautųsi, prisiekiu būsiu geras, daugiau nesispardysiu pilvelyje. Kaip gali būti, kad žmogus šitaip su manim elgtųsi? Ai, mama! Neištveriu daugiau, mamyte, padėk man...!
Mamyte, nuo tos dienos jau praėjo keleri metai. Iš čia, iš viršaus, matau didelį tavo skausmą dėl to apsisprendimo. Prašau, neverk daugiau. Žinok, kad tave myliu ir laukiu mūsų susitikimo, kuriame tau padovanosiu daug bučinių. Tave karštai mylintis, tavo vaikelis.
Istorija, kurią čia pasakojame, yra ne tik vaiko laiškas, bet ir skaudus liudijimas apie moters pasirinkimo pasekmes. Tai pasakojimas apie meilę, praradimą ir neišgydomą skausmą, kuris gali lydėti visą gyvenimą.
Šiandien prasidėjo mano gyvenimas. Mano tėvai to dar nežino. Aš mažesnė už obuolio sėklelę, bet aš jau aš. Ir nors aš dar nesu susiformavusi, vis tiek žinau, kad būsiu mergaitė.
Aš truputį paaugau, bet vis tiek esu dar per maža, kad galėčiau ką nors daryti. Mama man absoliučiai viską daro. Ir juokingiausia, kad mama vis dar nežino nešiojanti mane čia, tiesiai po širdimi. Ir kad maitina mane.
Netrukus pradės formuotis mano burna. Tik pamanykit, maždaug po metų aš juoksiuos. Vėliau galėsiu kalbėti. Žinau, kokį ištarsiu pirmąjį žodį: „Mama.“ Kas sako, kad aš dar netikras žmogus? Aš jau toks pat žmogus, kaip kad mažytė duonos kruopelė vis dėlto yra tikra duona.
Mano širdis pradėjo plakti visai savarankiškai. Nuo šio momento ji švelniai plaks visą mano gyvenimą. Paskui, po daugelio gyvenimo metų, ji pails ir sustos, ir aš mirsiu. Bet dabar ne galas, o tik mano gyvenimo pradžia.
Dabar pradeda formuotis mano rankos. Kokios jos mažytės, net keista. Galbūt kada nors jos grieš smuiku ar tapys paveikslus.
Šiandien gydytojas pirmąkart pasakė mamai, kad aš gyvenu čia, po jos širdimi. Ar tu laiminga, mama? Praeis kuris laikas, mama, ir aš ilsėsiuos ant tavo rankų.
Mano mama ir tėtė dar visai nežino, kad aš - tiesiog maža mergytė. Galbūt jie laukia berniuko ar dvynukų. Bet aš juos nustebinsiu.
Mano veidas visiškai susiformavo. Tikiuosi, kad būsiu panaši į mamą.
Dabar aš beveik galiu matyti, bet aplink dar vis tamsu. Bet greitai mano akys išvys saulės nutviekstą pasaulį. O kaip tu, mama, atrodai?
Mama, aš girdžiu, kaip plaka tavo širdis. Įdomu, ar tu girdi, kaip plaka mano širdelė? Aš vos galiu sulaukti to momento, kai gulėsiu ant tavo rankų ir galėsiu prisiglausti prie tavo veido, pažvelgti į tavo akis. Juk tu, mama, lauki manęs taip pat, kaip ir aš tavęs?
Gydytojai sodina mamą ant tos keistos lovos, kurią jie vadina operaciniu stalu. Vienas iš gydytojų atneša metalinį padėklą, ant kurio kažkokios replės, peiliai. Viešpatie, ką jie ruošiasi daryti? Jie nori mane išgąsdinti? Nereikia, mieloji mama, aš ir taip išsigandau. Aš noriu kuo greičiau gimti, paaugti, padėti tau, tik neleisk tiems gydytojams manęs skriausti. Bet niekas manęs neklauso. Mamai kažko suleidžia ir ji kaipmat užmiega. Aš viską matau ir jaučiu... Gydytojai ima į rankas tuos baisius instrumentus ir pasilenkia prie mamos. Kas čia vyksta? Kodėl man taip baisu ir skauda širdutę? Štai gydytojas ima reples ir siekia manęs. Aš traukiuosi kiek galiu, bet jis nuplėšia man kojytę. Iš jos plūsteli kraujas. Skausmas begalinis. Mama, kodėl tu miegi ir nesulaikai jų? Aš verkiu, o tie geležiniai pirštai suspaudžia man širdutę. Jaučiu, kad mirštu. Kodėl jie taip su manimi elgiasi? Aš dūstu, kraujas bėga iš mano kūno. Gydytojai ištraukia mane į šviesą, bet aš jau mirusi...
Greitai mama prabus ir grįš namo. Viskas bus kaip anksčiau, tik manęs jau niekada nebus - aš negimsiu ir neužaugsiu. Niekada neapkabinsiu jos, nepriglausiu prie savęs, nepabučiuosiu. Aš neisiu nei į darželį, nei į mokyklą. Mano mama niekada nepamatys mano pirmųjų žingsnių, neišgirs pirmųjų žodžių... Mama, kodėl tu leidai jiems mane nužudyti?
Nors šis laiškas yra hipotetinis, jis atspindi daugelio negimusių vaikų neišsakytą skausmą ir prašymą. Tai priminimas apie gyvybės vertę nuo pat jos pradžios.
Tokios istorijos priverčia susimąstyti apie aborto priežastis ir pasekmes, kurios gali būti tragiškos ne tik moteriai, bet ir visai šeimai bei visuomenei.
Jau praėjo keleri metai. Iš čia, iš viršaus, matau didelį tavo skausmą dėl to apsisprendimo. Prašau, neverk daugiau. Žinok, kad tave myliu ir laukiu mūsų susitikimo, kuriame tau padovanosiu daug bučinių. Tave karštai mylintis, tavo vaikelis.
Šiandien buvome pas gydytojus. Aš jaučiuosi puikiai, nesuprantu, kodėl rytoj turime eiti dar kartą... O gal tau kas nors negerai?
Mama, mano kojytė rauna!!! Nejau nematote mano skausmo!!! Kodėl tai darote? Aš bijau!!! Apgink mane, padėk man!!! Mamyte, aš dar per mažas apsiginti pats!!!
Pasakyk jiems, kad liautųsi, prisiekiu būsiu geras, daugiau nesispardysiu pilvelyje. Kaip gali būti, kad žmogus šitaip su manim elgtųsi? Ai, mama! Neištveriu daugiau, mamyte, padėk man...!
Mamyte, jau praėjo du su puse mėnesio. Labai džiaugiuosi savo rankutėmis, kuriomis nekantrauju pradėti žaisti, o visu labiausiai liesti tave.
Mamyte, pasakyk, kas vyksta. Kodėl verki naktimis? Kai susitinki su tėveliu, kodėl šitiek baraties? O gal manęs jau nebenorite? Stengsiuosi padaryti viską, kad tik būčiau mylimas...
Jau praėjo trys mėnesiai, tave jaučiu labai prislėgta, nesuprantu, kas vyksta, esu labai sunerimęs.
Ai!!! Kažkas naujo mano namelyje! Kam šis daiktas skirtas? Mamyte, jau beveik antra valanda dienos ir aš visai nenoriu miego. Kaip smagu žaisti rankutėmis! Mes ir vėl atėjome pas gydytoją, kas vyksta? Ar tai naujas žaislas? Pažiūrėk! Nesuprantu, kodėl yra išsiurbiamas mano namelis?
Mama, mano kojytė rauna!!! Nejau nematote mano skausmo!!! Kodėl tai darote? Aš bijau!!! Apgink mane, padėk man!!! Mamyte, aš dar per mažas apsiginti pats!!!
Pasakyk jiems, kad liautųsi, prisiekiu būsiu geras, daugiau nesispardysiu pilvelyje. Kaip gali būti, kad žmogus šitaip su manim elgtųsi? Ai, mama! Neištveriu daugiau, mamyte, padėk man...!
Mamyte, nuo tos dienos jau praėjo keleri metai. Iš čia, iš viršaus, matau didelį tavo skausmą dėl to apsisprendimo. Prašau, neverk daugiau. Žinok, kad tave myliu ir laukiu mūsų susitikimo, kuriame tau padovanosiu daug bučinių. Tave karštai mylintis, tavo vaikelis.
Moterys, nežlugdykite savęs! Tegul gimsta vaikai jūsų džiaugsmui. Visi sunkumai praeis, viską galima ištverti, tik leiskite gimti norintiems ateiti į šį pasaulį kūdikiams. Vaikai - tai didžiausia Dievo dovana!!!
Tokių istorijų psichoterapeuto kabinete tenka girdėti ne vieną. Kartais - praėjus 20 ir daugiau metų po aborto. Kaltės, savigraužos, sumažėjusios savivertės, neapykantos sau ir aplinkiniams jausmai, depresijos, priklausomybės nuo alkoholio, miego sutrikimai su košmarais, valgymo sutrikimai, mintys apie savižudybę gali pasireikšti tiek iš karto po aborto, tiek praėjus daugybei metų.
Kita dalis moterų į atliktą abortą žiūri paprastai - kaip į medicinos procedūrą, net ne tiek reikšmingą, kad būtų verta paminėti pasakojant reikšmingų ligų ir patirtų operacijų istoriją. Toks „pamiršimas“ dažnai rodo į pasąmonę išstumtus skaudžius patyrimus, kurie, nors ir būdami nesąmoningi, gali daryti įtaką mūsų gyvenimui. Iškart po nėštumo nutraukimo gali būti jaučiamas palengvėjimas dėl nėštumo keliamo streso „išsprendimo“, tačiau pasekmės gali ateiti po daugelio metų. Tokioms moterims gali būti būdingas šaltumas, abejingumas, susvetimėjimas su šeimos nariais ir užsidarymas savyje, o iš kitos pusės - depresijos ir nerviniai vidaus organų sutrikimų simptomai.
Neabejotinai abortas veikia vaiko tėvą, negimusio vaiko brolius ir seseris, nors jiems labai retai pasakoma, kad mama padarė abortą. Bloga moters psichologinė savijauta be žodžių perduodama ir šeimos nariams. Jei nesusituokusioje poroje pirmą kartą pastojusi moteris padaro abortą - pora paprastai išsiskiria, tai aiškindami „jausmų atšalimu“. Apie abortą nebenorima kalbėti dėl bendros kaltės ir gėdos, bet negimusio vaiko gedėjimas veikia poros santykius. Net jei šeimoje yra kitų vaikų, neretai po aborto pora patiria santykių krizę. Manoma, kad po abortų padidėja fizinės agresijos šeimoje tikimybė.
Po aborto traumą gali patirti jį paskatinę artimieji, nėščiosios tėvai, seserys, net abortą atlikę medikai.
Jokiu būdu negalima smerkti ir kaltinti moterų. Jos greičiau yra pačios yra aukos. Dažniausiai abortus darosi atsakingos moterys, kurioms ne tas pats, kas bus su jų vaiku, kurios rūpinasi, ar nėštumui pritaria vyras, ar bus pajamų išlaikyti būsimą kūdikį, kas jį augins ir panašiai.
Nesulaukusios artimųjų palaikymo, susidūrusios su vyro neatsakingumu ir abejingumu, tokios moterys ryžtasi abortui. Vyrai dažnai tiesiogiai paskatina moterį pasidaryti abortą išsigandę atsakomybės.
Tam tikrą kaltės dalį turėtų prisiimti visuomenė, nes vienišos mamos neretai dar smerkiamos, nors ir nebe taip, kaip Veronikos laikais, ir valstybė, kadangi vaikui auginti nesudaromos pakankamos materialinės sąlygos.
Sprendimą nutraukti nėštumą moteris dažnai padaro iš nežinojimo, t.y. nepagalvoja, kad joje auga nauja gyvybė, o ne audinių gabalėlis, atsiradęs visai ne laiku. Bet štai naujos žinios (2012 kovo mėn. ): „Virginijos gubernatorius Bob McDonnell pasirašė įstatymą, pagal kurį prieš aborto darymą abortą atliekantys medikai privalės moteriai padaryti ultragarsinį tyrimą ir sudaryti galimybę pasižiūrėti į kūdikį įsčiose.“ Tikėtina, kad toks požiūris pakeis ne vienos moters apsisprendimą.
Psychiatric Perspective: Abortion is Not Treatment
O ką daryti toms, kurioms jau per vėlu rinktis - kas kenčia nuo poabortinio sindromo? Aišku, laiko atgal niekas nebesugrąžins, bet palengvinti tokių moterų kančias galima.
Pirmiausia reikia įvardinti visas aborto priežastis ir pasekmes, kad ir kaip skaudu tai būtų.
Antroje pakopoje - reikia atleisti visiems, skatinusiems atlikti abortą. Tai būtina sąlyga norint atleisti sau.
Trečioje pakopoje susitaikoma su negimusiu kūdikiu, su tuo, kad jau nieko nepakeisi. Padeda simboliniai veiksmai, tokie kaip vardo kūdikiui davimas, pokalbis su juo, laiškas jam ir pan. Susitaikyti padeda ir pagalba našlaičiams, kitoms abortą patyrusioms moterims ar atkalbėjimas moterų nuo aborto.
Daugeliui patiriančių poabortinį sindromą moterų praverčia profesionalų pagalba.
Poabortinį sindromą, kaip potrauminio streso sutrikimo atmainą, 1981 m. aprašė amerikiečių psichologas Vincentas Rue.
Vokietijoje atliktas tyrimas: 80 proc. moterų kenčia nuo vėlyvųjų aborto pasekmių.
Abortas padidina savižudybės riziką. Lyginant pagimdžiusias ir abortą patyrusias moteris pastarųjų nusižudė šešis kartus daugiau.
Apklausus 1000 vyrų, nustatyta, kad ¾ jų pergyveno sunkų su abortu susijusį laikotarpį.
Iš daugiau nei 400 abortus atlikusių porų 70 proc. išsiskyrė per mėnesį po aborto. Kito tyrimo duomenimis, tik 2 iš 11 nevedusių moterų po aborto tęsė santykius su sugyventiniu.
99 proc. abortų daroma dėl socialinių ir ekonominių priežasčių ir tik 1 proc. dėl išprievartavimo, kraujomaišos, silpnos sveikatos, didelio luošumo ir pan.
Iš JAV atliktų tyrimų matyti, kad pusę apsisprendimų atlikti abortą paskatino vyrai; Kanadoje 8 iš 10 moterų teigia, jog būtų gimdžiusios, jei jas būtų palaikę aplinkiniai.
Moterys, dariusios abortus, pagimdo dvigubai daugiau negyvų kūdikių. Gerokai padidėja kūdikių mirtingumas.
Savaiminiai persileidimai moterims, dariusioms abortus, yra 30 - 40 proc. dažnesni nei nedariusioms.
| Rodiklis | Duomenys |
|---|---|
| Poabortinio sindromo paplitimas (Vokietija) | 80% moterų |
| Savižudybių rizika po aborto (lyginant su pagimdžiusiomis) | 6 kartus didesnė |
| Porų išsiskyrimas po aborto (per mėnesį) | 70% |
| Abortų priežastys (daugiausia) | Socialinės ir ekonominės |
Netiesa, kad abortai yra saugūs, o juos uždraudus moterys mirsiančios nuo nelegalių abortų. Abortas nepasidaro saugus jį įteisinus.
Tauta, kuri žudo savo negimusius vaikus, yra tauta be ateities.
„Abortas yra didžiausia žmonijos istorijos tragedija. Jis palieka gilius, nepagydomus pokyčius šeimos ir visuomenės širdyje.“
Mano mama, tik Tavo dėka aš užaugau geru žmogumi. Supratau, kas yra gėris, o kas blogis. Tavo brangaus laiko švaistymu. Apkabinėdavai. Nenorėjau Tavimi dalintis. Pykau. Maištavau. Skaudinau. Dariau daug klaidų. O kiek skaudžių žodžių Tau esu prikalbėjus, Mamuk? Tu visuomet man atleisdavai. Visuomet apkabindavai. Skirdavai laiko man, mano istorijoms, ilgiems mūsų pokalbiams. Niekada nieko nedraudei. Juk aš buvau daug daugiau nei sunkus vaikas. Niekomet, niekuomet man nepriekaištavai. Leisdavai man pačiai atrasti savo kelią. Vienintelio prašei - būti geru žmogumi. Mamyte, aš Tave myliu labiau už viską. Kiekvieną padovanotą mums akimirką. Tų akimirkų bus be galo daug. Milijardų milijardai. Nuolatos galvoju. Gaminu „prisišauktitą“. Atsimeni? Jei kažko labai labai norėsiu - tai išsipildys! Mano noras, kad Tu būtum su manimi AMŽINAI. Tik pas Tave mano siela rami. Didelė. Mamyte, Tu esi tobulos moters bei mamos pavyzdys. Spinduliuk, ačiū, kas esi!
