Astrida Lindgren - tai vardas, kurį žino kiekvienas, užaugęs su pasakomis, nuotykiais ir neišsenkančia išmone. Švedų rašytoja, gimusi 1907 m. lapkričio 14 d. Vimerbyje, tapo viena populiariausių ir mylimiausių vaikų rašytojų pasaulyje. Jos knygos išverstos į daugiau nei 60 kalbų, o personažai - Pepė Ilgakojinė, Karlsonas, Emilis iš Lionebergos - užkariavo milijonų vaikų širdis.
Astridos Lindgren gyvenimo kelias
Astrida Lindgren gimė 1907 m. lapkričio 14 d. Neso miestelyje, netoli Vimerbio, Smolande. Vaikystė jai buvo kupina žaidimų ir svajonių, tačiau paauglystė buvo kur kas sunkesnė. Būdama aštuoniolikos metų, ji pastojo, šokiruodama konservatyvią gimtojo miestelio bendruomenę. Astrida ilgai slėpė savo nėštumą, tačiau galop buvo priversta išvykti į Stokholmą. Rašytoja pagimdė sūnų Larsą, tačiau paliko jį augti globėjų šeimoje. Vėliau ji sukūrė šeimą su savo viršininku Sturu Lindgrenu ir susilaukė dukters Karinos. Astrida Lindgren mirė 2002 m. sausio 28 d., sulaukusi devyniasdešimt ketverių metų. Po jos mirties Švedijos vyriausybė įsteigė Astridos Lindgren premiją - didžiausią pasaulyje piniginį apdovanojimą vaikų ir jaunimo literatūros kūrėjams.
Rašytojos kelias prasidėjo tik sulaukus trisdešimt septynerių metų. Nors jos vaikystė buvo laiminga, gyvenimas nebuvo lengvas. Tačiau Astrida nebijojo eksperimentuoti ir kartu su vaikais žaidė, laipiojo po medžius, įsitraukdavo į įvairiausius žaidimus. Šis jos gebėjimas suprasti vaikų pasaulį ir jį atspindėti savo kūryboje padėjo jai sukurti tokius unikalius personažus.
Daugelis A. Lindgren knygų paremtos šviesiais vaikystės prisiminimais. Veikėjų bei siužetų idėjos gimdavo spontaniškai arba pasitelkus vaikystės atsiminimus. Pavyzdžiui, neklaužada Emilis iš Lionebergos buvo autorės išsigelbėjimas, prižiūrint savo trejų metų anūką. „Pepės Ilgakojinės“ idėja iš tiesų priklauso jos dukrai Karin. Vieną dieną sunkiai susirgusi ir lovoje priversta gulėti mergaitė paprašė mamos papasakoti istoriją apie išgalvotą veikėją. Rašytoja, nieko nelaukusi, tai ir padarė. Vėliau šį istorijų rinkinį surašė savo dukrai kaip dovaną.
Astrida Lindgren buvo ne tik viena žymiausių Švedijos rašytojų, bet ir įtakinga visuomenės veikėja. Ji aktyviai kovojo prieš bet kokį smurtą prieš vaikus, pasisakė už ekologinių problemų sprendimą, o vienas gyvūnų apsaugos įstatymų netgi buvo pavadintas Astridos vardu.
Astrida Lindgren parašė 34 knygas, kurių didžioji dauguma sulaukė nepaprasto skaitytojų pripažinimo. Jos kūriniai išversti net į 107 kalbas! Ji pelnė kelias dešimtis apdovanojimų, tarp kurių - ir žymusis Hanso Kristiano Anderseno medalis, dažnai vadinamas vaikų literatūros Nobelio premija. Rašytojos garbei pavadintas asteroidas, o jos atvaizdas puošia 20 Švedijos kronų banknotą.
Astridos Lindgren knygos šiandien yra išleistos į daugiau nei 60 kalbų. Kai kurios iš populiariausių jos knygų:
- Pepė Ilgakojinė (Pippi Långstrump, 1945)
- Mijo, mano Mijo (Mio min Mio, 1954)
- Broliai Liūtaširdžiai (Bröderna Lejonhjärta, 1973)
- Didysis seklys Bliumkvistas (Mästerdetektiven Blomkvist, 1946)
- Rasmusas klajūnas (Rasmus på luffen, 1956)
- Emilis iš Lionebergos (Emil i Lönneberga, 1963)
Timo Bowlerio pasaulis: mistika, psichologija ir jaunimo problemos
Tamas Bowleris - britų rašytojas, gimęs 1953 m. lapkričio 14 d., kurio kūryba dažnai apibūdinama kaip psichologiniai, mistiniai ar filosofiniai trileriai. Visgi, jo romanai nėra vien tik įtampos ir paslapčių kupini pasakojimai. T. Bowleris dažnai nagrinėja sudėtingas paauglių problemas, ieško atsakymų į egzistencinius klausimus ir kviečia skaitytojus pažvelgti už realybės ribų.
Nuo vaikystės Timas Bowleris svajojo apie rašymą. Baigęs skandinavistikos studijas ir dirbęs vertėju iš švedų kalbos, jis pagaliau ryžosi siekti savo svajonės. 1994 m. išleido pirmąjį romaną „Midget“. Nuo to laiko T. Bowleris rašo vien tik vaikams bei jaunimui ir beveik kasmet išleidžia po knygą. Jo lentynoje puikuojasi daugiau nei 20 knygų ir keliolika apdovanojimų, tarp kurių - prestižinis Kernegio medalis už knygą „Upės sūnus“.
T. Bowlerio knygos dažnai apibūdinamos kaip psichologiniai, mistiniai, filosofiniai trileriai. Šiuose romanuose neretai įprastame kasdieniame pasaulyje įvyksta ar pasirodo kažkas antgamtiška. Visgi toks aptakus apibūdinimas neapima visos jo kūrybos: štai „Upės sūnus” nors ir turi mistinį elementą, pasakoja apie senelio ir anūkės ryšį, gyvenimą ir mirtį, yra artimesnis problemų prozai.
Dažniausias mistinis elementas T. Bowlerio knygose yra žmonių dvasios ar šmėklos (angl. wraiths) - žmogaus pavidalas, pasirodantis artėjant žmogaus mirčiai arba neseniai mirus. Šmėklos gali būti ir piktos, ir geros, bet dažniausiai jos mįslingos, o jų paslaptį reikia įminti pagrindiniams knygų veikėjams. Šis leitmotyvas pasirodė jau pirmojoje T. Bowlerio knygoje „Neūžauga“, kur ir buvo panaudotas šmėklos terminas, vėlesnėse knygose ieškoma švelnesnių, aptakesnių, ne tokių konkrečių žodžių apibūdinti tam, su kuo susiduria knygų veikėjai.
Reikšmingiausi Timo Bowlerio darbai
Nors T. Bowleris yra parašęs daugiau nei 20 knygų, trys iš jų buvo išverstos į lietuvių kalbą ir pelnė didelį skaitytojų pripažinimą:
1. „Upės sūnus“ (angl. „River Boy“, 1997, liet. 2010)
Ši knyga pelnė prestižinį Kernegio medalį, kurį T. Bowleris laiko vienu svarbiausių savo apdovanojimų. Knygoje pasakojama apie penkiolikmetę plaukikę Džesę ir jos dailininką senelį, kuris sunkiai serga. Senelis verčia šeimą važiuoti atostogauti į jo gimtinę, kur jis tikisi užbaigti savo paskutinį paveikslą - „Upės sūnus“. Ten Džesė susipažįsta su paslaptingu jaunuoliu, kuris pasirodo esąs senelis jaunystėje, taigi jo dvasia ar šmėkla. Ilga kelionė upe tampa atsisveikinimo metafora, leidžiančia Džesei paleisti savo senelį ir apsivalyti nuo praradimo skausmo.
2. „Žvaigždės ieškotojas“ (angl. „Starseeker“, 2002, liet. 2005)
Romanas pasakoja apie paauglį Luką, kuris po tėvo mirties neranda ramybės. Jį persekioja gauja, verčianti nusikalsti, ir nuolat girdimas mergaitės verksmas. Lukas priverstas įsilaužti į senos ponios Litl namus, tačiau planas nepavyksta. Luko tėvas buvo muzikantas, o vaikinas paveldėjo jo talentą. Meilę muzikai po tėvo netekties jam iš naujo padeda atrasti ponios Litl anūkė. Knyga keliaplanė ir daugiatemė, nagrinėjanti skausmą, pyktį, gebėjimą prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio.
3. „Apokalipsė“ (angl. „Apocalypse“, 2004, liet. 2006)
Šis romanas sunkiai apibrėžiamas žanriškai - tai ir mistinis trileris su siaubo elementais, ir filosofinis romanas. Penkiolikmetis Kitas su tėvais patenka į salą, apgyvendintą religinių fanatikų. Sala apipinta paslaptimis: girdimi nepaaiškinami garsai, plaukioja grėsmingas pavidalas, o Kitas regi keistą vyrą, panašų į jį patį užaugusį. Kito patirtis saloje primena haliucinacijas, tačiau tai, ką jis sužino, patvirtina, kad jis susitiko žmones, mirusius prieš keturis šimtus metų. Knyga apie tikėjimą, viltį ir žmogiškumą, padedančius net pačiose sudėtingiausiose situacijose.
Astrida Lindgren. Nykštukas Nilsas. Karalaitė, kuri nenorėjo žaisti
T. Bowleris savo kūryboje ieško šviesos ir vilties, nebijo žengti į tamsumas. Jo knygos kviečia skaitytojus pamąstyti ne tik apie paaugliškų problemų ir brendimo iššūkius, bet ir apie bendražmogiškus dalykus, pasaulio daugialypumą ir mįslingumą. Jis kuria įtemptą siužetą, kuriame veikėjams nutinka daugybė įvairiausių dalykų - nuotykių ir nelaimių, gražių ir skausmingų patirčių.
Nors Astridos Lindgren ir Timo Bowlerio kūrybos stiliai ir temos skiriasi, abu autoriai dalijasi gebėjimu sukurti nepamirštamus personažus ir įtraukti skaitytojus į savo sukurtus pasaulius. Lindgren džiugina vaikišku nuoširdumu ir optimizmu, o Bowleris - mistika, psichologiniu gyliu ir gebėjimu kalbėti apie sudėtingas temas.
Astrida Lindgren ir Timas Bowleris - tai du skirtingi, bet vienodai svarbūs pasauliai vaikų ir jaunimo literatūroje. Jų knygos nepalieka abejingų, skatina mąstyti, svajoti ir ieškoti atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus.
