Lietuvoje nuolat ieškoma būdų, kaip užtikrinti vaikų gerovę ir saugumą, ypač tiems, kurie dėl įvairių priežasčių negali augti savo biologinėse šeimose. Viena iš tokių svarbių priemonių yra laikinosios globos (rūpybos) tarnyba, kai vaikai laikinai apgyvendinami globėjų šeimose. Šis procesas reikalauja didelio atsidavimo, supratimo ir tinkamos paramos tiek vaikams, tiek juos priimantiems globėjams.
Išmokų vaikams tvarkos pakeitimai ir jų reikšmė
Seimas priėmė Išmokų vaikams įstatymo pataisas (projektas Nr. XIIIP-4461(2)), kuriomis nutarta nuo liepos 1 d. suvienodinti išmokų tvarką socialinę riziką patiriantiems asmenims. Pagal šiuo metu galiojantį Išmokų vaikams įstatymą, išmokos asmenims, patiriantiems socialinę riziką, teikiamos savivaldybės tarybos nustatyta tvarka įvairiais būdais: maisto produktais, drabužiais, avalyne, higienos reikmenimis ar kitais vaikams būtinais daiktais, socialinėmis kortelėmis, piniginėmis lėšomis vaiką prižiūrintiems motinai ar tėvui, apmokant vaikų maitinimo išlaidas mokyklose ar dienos centruose, apmokant vaikų išlaikymo išlaidas ikimokyklinėse įstaigose, apmokant neformaliojo vaikų švietimo paslaugų išlaidas, socialinėmis paslaugomis, maitinimo talonais ir kitais savivaldybių tarybų nustatytais būdais.
2019 m. universalią išmoką vaikui (vaiko pinigus) gavo 516,5 tūkst. vaikų, iš jų nepinigine forma - 10,1 tūkst.
Kalbėdamos apie demografinę situaciją, parlamentarės pabrėžia, kad svarbu nepražiūrėti ir nedidelių dalykų, kurie gali turėti didelę įtaką. Šiuo metu valstybės padėka vaikų auginantiems tėvams organizuojama tokiu būdu, jog sukuria įspūdį, kad ja rūpintis yra tik tėvų reikalas. Esu tikra, kad tėvai neturėtų jaustis prašytojais gauti jiems priklausančias išmokas dėl to, kad augina vaikus.
Pagal siūlomą modelį savivaldybės, pasiremdamos valstybės registrų duomenimis, pačios nustatys tėvus, kuriems priklauso išmoka vaikams, ir informuos juos apie galimybę ją gauti. Tėvams tereiks patvirtinti išmokos gavimą, pateikti informaciją dėl priimtino jos gavimo būdo - toks patvirtinimas būtų laikomas prašymu skirti išmoką. Panašus principas Lietuvoje jau taikomas skiriant vienišo asmens išmoką - ji mokama automatiškai, remiantis valstybės turimais duomenimis.
Pasak parlamentarės, svarbu ne tik išmokų dydis, bet ir pats valstybės santykis su tėvais. Tai nėra parama, kurios reikia prašyti. Tai valstybės pripažinimas ir padėka tėvams, auginantiems vaikus. Siūloma, kad įstatymo pakeitimai įsigaliotų nuo 2027 m. sausio 1 d.
Savivaldybės administracija, gavusi patvirtinimą ir visus išmokai skirti reikalingus duomenis iš valstybės registrų ir informacinių sistemų, turėtų priimti sprendimą dėl jos skyrimo per 3-5 dienas. Kadangi valstybės registrai turi informaciją apie tėvus ir jų vaikus, nereikėtų versti žmonių pildyti dokumentus ir prašyti skirti jiems priklausančias išmokas.
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas ir laikinosios globos iššūkiai
Diskusijos dėl Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo parodė, kad svarbu rasti kompromisinius sprendimus, kurie užtikrintų vaiko saugumą ir gerovę. Buvo siūloma pakeisti formuluotes, kad vaikas iš šeimos būtų paimamas tik esant realiam pavojui vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, kuris gali sukelti reikšmingą žalą sveikatai ar grėsti jo gyvybei. Tačiau kilo abejonių, ar tokia formuluotė nepablogina principo taikomumo ir ar ji leidžia visapusiškai užtikrinti vaiko apsaugą.
Svarbiausia, kad Lietuvos šeimos nesijaustų įbaugintos ir suprastų, kad vaiko paėmimas bet kuriuo atveju yra tik kraštutinė priemonė. Pirmiausia turi būti teikiamos savalaikės, kokybiškos paslaugos kiekvienai šeimai, kuri gali atsidurti krizinėje situacijoje. Vaiko paėmimas turėtų būti kraštutinė priemonė, o įtvirtintas šeimos prioritetas ir paslaugų šeimai viršenybė vietoj grėsmės lygio yra svarbūs aspektai.
Buvo priimti papildomi sprendimai dėl kvalifikacijos tų žmonių, kurie reaguoja ir teikia paslaugas šeimoms. Svarbus ir tinkamas resursų užtikrinimas, kad įstatymo įgyvendinimui užtektų finansinių resursų ir būtų užtikrinta paslaugų kokybė.
Nepaisant visų diskusijų ir galimų nesutarimų, svarbu suprasti, kad kompromisinis įstatymas, kuriame vaiko paėmimas būtų įmanomas tik pačiu kraštutiniausiu atveju, yra palankesnis Lietuvos šeimoms ir kuria saugesnę aplinką Lietuvos vaikams.
Vaikų dingimo ir pabėgimo iš namų problema
Vaikų dingimo ir pabėgimo iš namų atvejai kelia didelį nerimą visuomenėje. Kasmet Lietuvoje registruojama apie 2000 vaikų dingimo atvejų, didžioji dalis (apie 70%) - nepilnamečių pabėgimo iš globos įstaigų ar iš namų atvejai. Ši problema turi sisteminių spragų, kurios reikalauja skubių politinių sprendimų.
Tarp pagrindinių problemų, kurios reikalauja dėmesio, yra:
- Kategorijų apibrėžtumo trūkumas teisinėje sistemoje, nurodant tikslias vaiko dingimo aplinkybes.
- Nevalstybinės pagalbos, teikiamos šeimai ar vaikui po fakto, savanoriškumas, nes neskiriama tiesioginio finansavimo psichologo pagalbai ir kitoms paslaugoms.
- Fragmentiškas bendradarbiavimas nacionaliniu ir tarptautiniu mastu, centralizuotos ir vieningos sistemos trūkumas.
- Nepakankama tęstinė pagalba grįžusiems ar surastiems vaikams.
- Visuomenės informuotumo lygis apie vaikų dingimo reiškinį ir prevencijos metodus.
- Statistikos nepakankamumas ir duomenų rinkimo bei dalijimosi sunkumai.
Vaiko sprendimas pabėgti bręsta ilgai ir gali būti lemti sunkumai šeimoje, patyčios mokykloje, emocinės įtampos ar nepasiekiama pagalba. Kai vaikas nebeturi kam pasakyti, kad jam sunku, dingimas tampa ženklu, kad sistema neveikia taip, kaip turėtų.
Vidutiniškai apie 2000 - tiek vaikų dingimo atvejų kasmet registruojama Lietuvoje, o didžiąją dalį, apie 70 procentų, sudaro nepilnamečių pabėgimo iš globos įstaigų ar iš namų atvejai. Pakartotiniai pabėgimai, ypač iš globos įstaigų, yra itin aktuali problema, reikalaujanti kompleksinių sprendimų. Atsidūrę gatvėje, vaikai tampa itin pažeidžiami, gali tapti įvairių nusikaltimų, seksualinio išnaudojimo, prekybos žmonėmis aukomis.
Tėvadieniai ir mamadieniai: parama auginantiems vaikus
Seimas svarsto Darbo kodekso pataisas, kuriomis siūloma sudaryti galimybę ilgiau pasinaudoti papildomomis poilsio dienomis vaikams auginantiems tėvams. Šiuo metu galiojanti tvarka numato papildomas poilsio dienas vaikams iki 12 metų, tačiau siūloma šį amžių padidinti iki 14 metų. Tokiu būdu siekiama stiprinti šeimos ryšį ir skatinti tėvus skirti kokybiškesnį ir didesnį laiko kiekį ne tik mažamečiams, bet ir paaugliams.
Paauglystės metu ypač svarbu išlaikyti artimą ryšį su paaugliu, skirti kuo daugiau dėmesio bendraujant. Paauglys, įgijęs didesnį pasitikėjimą, sulaukęs daugiau dėmesio ir paramos iš tėvų, rečiau bendraus su bendraamžiais, linkusiais į žalingus įpročius. Tėvų parama, didesnis dėmesys ir dažnas buvimas kartu bendrai sumažina narkotikų vartojimo tikimybę ir mažina žalingų įpročių tikimybę.
Įvaikinimo procesas ir nepilnamečių vaikų interesai
Diskusijos dėl įvaikinimo proceso atskleidžia poreikį atidžiai vertinti visus šeimos narius ir vaiko interesus. Siūlymas nustatyti, kad įvaikinant vaiką, kaip ir globos (rūpybos) atveju, reikėtų gauti vyresnių nei 16 metų kartu gyvenančių nepilnamečių vaikų rašytinį sutikimą įvaikinti, kelia abejonių.
Teisės departamento išvadoje pažymima, kad toks reguliavimas gali riboti teisę įvaikinti ir apsunkinti vaikų, likusių be tėvų globos, galimybę būti įvaikintiems. Abejotina, ar tokiu būdu būtų atliepiami geriausi be tėvų globos likusio vaiko interesai.
Yra svarbu, kad įvaikinimo procese būtų atsižvelgiama į visų suinteresuotų asmenų - įtėvių, įvaikinamų vaikų ir kitų šeimos narių - teises ir interesus. Teisės ekspertai siūlo suteikti galimybę atsakingoms institucijoms kiekvienu konkrečiu atveju vertinti visų šeimos narių pasiruošimą įvaikinti, atsisakant privalomo tam tikros amžiaus grupės nepilnamečių vaikų sutikimo.
Kyla abejonių, ar vienos siauros subjektų grupės išskyrimas yra pagrįstas, nes tarp 16-17 metų nepilnamečių vaikų ir kitų asmenų nėra tokių apimties skirtumų, kurie pagrįstų tokio išskyrimo poreikį. Taip pat svarbu sistemiškai įvertinti sutikimus duodančių subjektų rato išplėtimo galimą itin neigiamą poveikį įvaikinimo instituto paskirčiai, jo patrauklumui, efektyvumui ir proceso trukmei.
Akcentuojant konstitucinį vaiko interesų pirmumo imperatyvą, valstybės pareiga yra užtikrinti, kad priimant įstatymus ir juos taikant, atsižvelgiama pirmiausia į vaiko interesus ir nebūtų sudaroma prielaidų juos pažeisti.
