Lietuvoje vis dar gajus požiūris, kad specialiųjų ugdymosi poreikių turintys asmenys turėtų mokytis ir gyventi specialiai tam pritaikytose institucijose.
Šis požiūris gali lemti, kad tėvai vengia savo vaikus nuvesti pas specialistus, siekdami laiku diagnozuoti galimas sveikatos problemas ar raidos sutrikimus. Dalis tėvų tiesiog nesusitaiko su liga, vengia pripažinti jos egzistavimą.
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vykusioje pažintinėje paskaitoje apie mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, integraciją į bendrojo ugdymo mokyklas buvo galima išgirsti ne vieną skaudžią istoriją. Paskaitoje dalyvavusi Šiaulių universiteto Specialiosios pedagogikos katedros profesorė Stefanija Ališauskienė patvirtino, kad iš tiesų yra tėvelių, kurie bijo išgirsti vaiko diagnozę. "Mes pastebime, kad vaikas turi tam tikrų fizinių simptomų, raidos sutrikimų, ir patariame tėvams kreiptis į specialistus, bet jie neklauso. Mus ignoruoja ir nesileidžia į kalbas," - pasakojo profesorė.
Nors tėvai kartais vengia diagnozės, anot S. Ališauskienės, tai nereiškia, kad valstybė šiuo klausimu negali padėti. Nuo 1996 m. Lietuvoje veikia programa, apimanti neišnešiotus, turinčius rizikos veiksnių ir visus kitus vaikus. "Šiuo atžvilgiu vaikai gauna pakankamai, kartais net per daug. Štai darželiai turi logopedus, specialiuosius pedagogus. Vis dėlto tėvai paramos ir psichologinės pagalbos iš tiesų sulaukia per mažai," - teigė profesorė.
Mama, auginanti vaiką autistą, tiesiai šviesiai rėžė, kad tėvai iš valstybės nesulaukia jokios paramos. Ji pasakojo, kad vos tik pastebėjusi, jog jos sūnui kažkas yra ne taip, iš karto kreipėsi į specialistus. "Sunku nupasakoti, ką patiri, kai tau "drebia", jog vaikas - autistas," - sakė ji. Mamą labiausiai sukrėtė ne nustatyta sūnaus liga, o tai, kad tokiais atvejais padėti turinti valstybinė sistema pasirodė neefektyvi. "Išsiaiškinusi, ką daryti toliau, nuėjau pas socialinę darbuotoją ir ji man susakė, kaip gauti pašalpą, kokius dokumentus sutvarkyti," - pasakojo ji, pabrėždama, kad visa tai reikėjo daryti pačiai, be didesnės pagalbos.
Anot jos, todėl tėvai taip užsisklendžia ir nuo visuomenės slepia savo negalią turinčius vaikus. "Jeigu su tėvais būtų daugiau dirbama, galbūt šiandien visi gyventų kitaip: "Mums reikia psichologinės paramos. Patikėkite, vien tai, kad tėvai įsitraukia į vienas kito palaikymo grupes, dar nieko nekeičia. Atskiro dėmesio reikia ir abiem sutuoktiniams, nes ne visos šeimos tokį spaudimą atlaiko."
Pavyzdys iš Amerikos: individualus šeimos planas ir kryptinga integracija
Bibliotekoje pažintinę paskaitą „Specialusis ugdymas JAV: mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, integracijos į bendrojo ugdymo mokyklas ypatumai“ vedusi specialiojo ugdymo, ugdymo organizavimo specialistė Renata Greimaitė komentavo, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose panašių problemų kyla mažiau. Ten pasiekiama išskirtinių rezultatų, nes nuo pat mažų dienų specialiųjų poreikių turinčius vaikus stengiamasi kryptingai integruoti į visuomenę ir efektyviau dirbti su tėvais.
R. Greimaitė, pati susidūrusi su šia sistema, pasakojo, kad ir amerikiečiams teko nueiti ilgą kelią, kol dirbdami su specialiųjų ugdymo poreikių turinčiais vaikais pasiekė radikalesnių laimėjimų. Amerikoje situacija po truputį pradėjo keistis XIX a. pab.-XX a. prad., kai buvo pasiūlyta idėja visose bendruomenėse sukurti mokyklas, kuriose visi vaikai būtų mokomi bendrų vertybių, nepriklausomai nuo šalies, iš kurios atvyko, religijos, turtinės padėties. Vėliau priimtas švietimo įstatymas, kuriuo visiems negalią turintiems vaikams tapo privaloma lankyti mokyklą. Taip atsirado amatų mokyklos, skirtos rizikos grupės mokiniams, turintiems emocinių, intelektinių ir kitų sutrikimų, kūrėsi privačios, rezidentinės mokyklos, specialiosios mokyklos, klasės, pavyzdžiui, aklųjų ir t. t.
Laikosi individualaus šeimos plano
Paskaitoje kalbėta, kad šiandien Amerikoje itin populiaru laikytis individualaus šeimos paramos plano. Pagrindinis šio plano išskirtinumas yra tas, kad specialiųjų ugdymo poreikių turintiems vaikams ir tėvams paslaugos suteikiamos natūralioje aplinkoje, kurioje vaikai ir tėvai gali jaustis patogiai, t. y. jų namuose ar bendruomeniniame centre. Tuomet specialistai išskirtinai atsižvelgia į vaiko funkcionavimą ir poreikius.
"Svarbiausia, kaip įmanoma anksčiau pradėti vaiko, turinčio negalią, integraciją. Tuomet daugiau galimybių, kad baigęs mokyklą, jis kažką visuomenei duos atgal, negyvens atskirtyje," - komentavo R. Greimaitė.
Amerikoje specialiųjų ugdymo poreikių turintys vaikai ugdomi irgi pagal individualų mokymosi planą. Šiuo planu siekiama spręsti kiekvieno vaiko unikalias mokymosi problemas ir siekti konkrečių tikslų. Paprastai specialistų komanda suskirsto vaiko gyvenimą keliais etapais, nustato tam tikrus uždavinius, siekius, priemones ir t. t.
"Ši vizija yra labai graži. Mes visi norime, kad turintys kokią nors negalią ir sveiki vaikai kuo daugiau laiko praleistų kartu. Tik tai labai sunkiai įgyvendinama. Nelengva mokyti vaikus, kai vienas turi intelekto, kitas - emocinių sutrikimų," - svarstė specialistė.
Tikisi teigiamų permainų
Vis dėlto Amerikoje inkliuzinis (įtraukusis) ugdymas nėra labai populiarus. Paprastai Amerikos bendrojo lavinimo mokyklose mokymuisi visiems vaikams kartu per dieną yra skiriama viena valanda, dažniausiai tai būna dailės, dramos ar fizinio lavinimo pamoka. Be to, inkliuzinis ugdymas yra brangus, reikia, kad klasėje būtų ne tik mokytojas, bet ir mokytojo padėjėjai ir t. t.
Kaip ten bebūtų, tai nereiškia, kad amerikiečiai moka kažkaip išskirtinai dirbti su negalią turinčiais vaikais. Jie taip pat nedaro stebuklų ir per vieną dieną visų vaikų neparuošia visaverčiam gyvenimui. R. Greimaitė pasidalino asmenine patirtimi: "Teko dirbti su paaugliu, kuris į mano klasę atėjo invalido vežimėlyje, o po dvejų metų iš mokyklos išėjo savo kojomis ir su kuprine ant pečių."
Paskaitą išklausę šiauliečiai sutarė, kad Lietuvoje, kaip ir Amerikoje, norima padėti specialiųjų poreikių turintiems vaikams. Džiugu, kad kai kuriuos iš jų pavyksta integruoti į visuomenę. Žinių sėmėsi tiek tėveliai, tiek pedagogai.
Kaip su vaikais kalbėti apie negalią?
Kaip nuo mažens ugdyti jų pagarbų požiūrį į asmenis, kurie turi negalią? Kaip švietimo įstaigos ir tėvai gali padėti formuoti jautrią kalbą apie negalią ir kaip vaikai per kalbą gali išmokti gerbti skirtumus?
Mokykloje dirbanti Inga, kasdien susidurianti su vaikais, turinčiais negalią, sutrikimų, ir su tais, kurie to neturi, pabrėžia, kad visų pirma reikėtų įsivardyti, apie kokią negalią kalbame - ar tai yra fizinė, kuri lengvai matoma, ar kitokia negalia, kurios negalime plika akimi pamatyti, nustatyti.
"Bet vaikai lieka vaikais ir pradėti turime nuo suaugusių žmonių. Visų pirma - savo šeimų," - teigia ji. Ji pati priima į klasę vaikus su negalia, pavyzdžiui, autizmo spektro sutrikimu ar fizine negalia, jeigu gali patenkinti jų poreikius.
Inga yra ne kartą girdėjusi iš mokyklos mokinių, kad, kai atvežamas vaikas, turintis disleksiją ar diskalkuliją, į kitus vaikus dėmesį atkreipia ir dalykus pastebi ne vaikai, o pirmiausia tėvai. "Ir pati esu gavusi ne vieną komentarą, kodėl čia mokosi kitokie žmonės? Tai, ką vaikai atsineša, yra atspindys to, ką mes kalbame namuose, kaip mes vertiname, komentuojame. Nes nė vienas vaikas pats iš savęs piktas ir blogas negimsta," - pabrėžia ji.
Net ir tėvai, auginantys vaikus su ADHD (aktyvumo ir dėmesio sutrikimu), kartais nesusitaiko su jų būkle: "O jūsų mokyklos mokiniai mano vaikui netrukdys mokytis?" - klausia jie. Ingos atsakymas visada būna: "O jūsų vaikas mums netrukdys?" Tai rodo, kad net patys tėvai ne visada geba priimti savo vaiką tokį, koks jis yra, bet iš aplinkos reikalauja visokių dalykų.
Visai neseniai į mokyklą priimtas vaikas, turintis regėjimo problemą. Inga džiaugiasi, kad dalis vaikų puolė jam padėti, labai atjausti, tačiau pripažįsta, kad buvo ir tokių, kuriuos teko mokyti ir aiškinti, ką reiškia būti kitokiu.
"Yra įvairių pavyzdžių, bet tikrai ne pačiuose vaikuose yra bėda," - apibendrina ji.
Inga mano, kad šeimoje, kurioje yra vaikų, turinčių negalią ar negebėjimą ką nors daryti, nereikėtų "vynioti vatos". Taip pat svarbu mokyti per savo pavyzdį. "Mes visi savo gyvenime tikrai sutinkame įvairiausių žmonių, kad ir parduotuvėje. Kaip mes į juos žiūrime, kai šalia būna vaikai? Kaip atsakome į klausimus, kai vaikai mūsų klausia? O atvirumo reikia labai daug," - pabrėžia ji.
Ji pataria sakyti vaikui, kad jis, tarkime, turi disleksiją, nes tai yra dalis jo gyvenimo. "Mano abu vaikai turi disleksiją. Kai dar buvo maži, pagal amžių jau turėjo mokėti skaityti, bet dar nemokėjo, tai net akių gydytoja sakė: "Toks didelis ir raidžių nepažįsti!" Tai kur čia ta atjauta, mediko atjauta?" - retoriškai klausia Inga.
Ji pastebi, kad reti suaugę žmonės prieina prie vaikų, kurie stovi stotelėje ir nesusigaudo, kur jiems važiuoti, ir paklausia, kur vaikui reikia nuvažiuoti, kokio autobuso jis laukia. "Galbūt tas vaikas taip pat turi disleksiją, galbūt jis negali suprasti, kas tame autobusų tvarkaraštyje mažu šriftu parašyta. Jeigu tas vaikas neašaroja, visi ir praeina pro šalį," - apgailestauja ji.
Mokyklos, kurioje dirba Inga, mokiniai su autizmo spektro sutrikimu, kuriems kartais būna pykčio priepuolių, mokyklos mokiniai reaguoja ramiai. Jeigu reikia pagalbos, ateina ir pasako. "Bet nebėra jokio badymo pirštais," - džiaugiasi Inga.
Anot jos, kad toks supratimas ateitų, vaikams būtina paaiškinti, juos supažindinti su situacija. "Paaiškinu, kad štai, žmonės gimsta su tokiu ar kitokiu sutrikimu, jiems sunkiau susivaldyti ir pan. Mūsų mokiniams nebekyla klausimų, kodėl vienas ar kitas vaikas vidury pamokos atsistoja ir išeina. Nes jie žino, kad jis nebegali koncentruoti dėmesio. Ir tokių bangų, kodėl jis išėjo, kodėl mes negalime išeiti, jau nebekyla, nes visiems yra aišku, kad prie to žmogaus būdo, savybių, poreikių mums visiems yra privalu prisitaikyti, nes jis yra lygiai toks pat visuomenės narys."
Inga taip pat palietė pačią kalbą, žodžius, kurie vaikai yra linkę vartoti ir įžeidinėti kitą. Pavyzdžiui, žodžiu "daunas" kai kurie gali pavadinti kiekvieną, kuris dėl ko nors neįtiko. "Tai neturi nieko bendra su Dauno sindromu, bet toks prasivardžiavimas tikrai žeidžia asmenis, turinčius Dauno sindromą, taip pat - ir jų artimuosius," - pabrėžia ji.
Ji aiškina, kad vaikai vartoja tuos žodžius, bet dažnai net nežino, ką jie reiškia, ir atsineša juos iš suaugusiųjų. "Pavyzdžiui, mes mokykloje neturime vaikų su Dauno sindromu, bet mes žiūrime filmus apie žmones su Dauno sindromu. Žinote, mes visada bijome to, ko nepažįstame. Bet, kai susipažįsti, supranti, kad ir ta juoda spalva gali turėti visokiausių atspalvių. Ir žmonės, turintys Dauno sindromą, ne visi yra vienodi," - pastebi Inga.
Ji džiaugiasi, kad jos sūnus, žiūrėdamas į nuotraukas, pastebi, jog vaikai su Dauno sindromu jam atrodo nevienodi. "Dabar gajus autizmas ir dažnai pasitaiko frazių: "Tu - autistas." Tai sakydami vaikai dažnai net neturi nieko blogo omenyje. Bet, kai aš tai girdžiu ar kiti mokytojai tai girdi mokykloje, visada pasisodiname vaikus ir klausiame: kas tai yra, ką tas žodis reiškia?"
"Visada paprasčiau keiktis ar ką nors kalbėti kita kalba, nes žmonės nejaučia žodžio svorio. Lygiai taip pat yra su visais spektrais, ligomis, negaliomis," - apibendrina Inga.
Įtraukusis ugdymas: iššūkiai ir galimybės
Yra ugdymo įstaigų, kuriose įtraukusis ugdymas taikomas jau seniai, kitos tik dabar su šiuo procesu susipažįsta ir tikrai kyla nemažai iššūkių. Kaip manote, ko čia gali imtis tiek pedagogai, tiek tėvai, kad būtų formuojama atjauta, pagarba tų vaikų, kurie turi vienokią ar kitokią negalią, sutrikimą atžvilgiu?
Inga mano, kad pirminis dalykas, nuo ko reikia pradėti - tai nuo vaiko, kuris turi tam tikrų sunkumų, tėvų. Tarkime, vaikui yra autizmo spektro sutrikimas, jis gali turėti ir agresijos priepuolių, bet jie būna iššaukti tam tikros sensorikos. "Jeigu nėra pasidalyta informacija, kad, pavyzdžiui, tam tikras garsas ar kvapas vaiką gali erzinti, kiti gi to nežino. To pasidalijimo, atvirumo mums visiems labai trūksta," - pabrėžia ji.
Kai tėvai pasidalija šiais savo gyvenimo subtilybėmis ir niuansais, vairą į rankas perima pedagogas. "Aš nesakau, kad tai yra lengvai padaroma. Tai yra labai sunkus darbas. Turint daug vaikų klasėje tai yra žvėriškai sunkus darbas. Bet, jeigu mes nežengsime tų pirmų žingsnių, niekas neįvyks," - teigia Inga.
Ji pasidalino aukso taisykle, kurią sužinojo stažuodama užsienyje: jeigu žmogus turi kokią nors savybę arba bruožą, kurio negali pakeisti per 30 sekundžių, vadinasi, to minėti negalima. Jeigu tai yra žmogaus savybė, kurią jis gali pakeisti, tu sakai: "Žiūrėk, man nepatinka, kai tu taip darai, nedaryk man taip arba nesakyk taip," - žmogus gali tai reguliuoti. Ir, jeigu gali, tai gali ir pakeisti, tad tu gali tai ir paminėti, nes tai yra keičiami dalykai. "Bet, jeigu tai yra tai, ko aš pakeisti negaliu, aš toks esu, to minėti, iš to tyčiotis, nuolatos kartoti, į tai pirštais baksnoti yra tiesiog nevalia. Tai mes turėtume visi suprasti."
Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įgyvendinama kampanija „Laikas keisti plokštelę“ skatina jautriai kalbėti su žmonėmis, turinčiais negalią.
Akcentuodami įtraukiojo ugdymo privalumus ir būtinybę, politikai „pamiršo“, kad yra vaikų, kuriems mokymasis bendrose klasėse bendrojo lavinimo mokyklose yra labiau žalingas nei naudingas. Pagal dabar galiojančius įstatymus, mokyklos privalo priimti visus be išimties vaikus su spec. poreikiais, jei tik tėvai to pageidauja. Nauja tvarka atvėrė dar vieną skaudžią problemą - pasitaiko atvejų, kai pervargusiems nuo nuolatinės vaikų su spec. poreikiais priežiūros namuose tėvams įtraukusis ugdymas tampa vienintele galimybe nors pusdieniui gauti socialinio atokvėpio. Tačiau kai kurie ypatingų poreikių vaikai patiria didžiulį stresą ir šoką, kai ramų ir be papildomų dirgiklių namų mokymą tenka iškeisti į triukšmingas, perpildytas klases.
Mokosi privačioje įstaigoje
Klaipėdietė Inga augina paauglį sūnų, turintį autizmo spektro sutrikimą. Jam sulaukus mokyklinio amžiaus, moteris nutarė, kad sūnus lankys mokyklą, kuri pritaikyta spec. poreikių turintiems mokiniams. Po kurio laiko įstaigą pakeitė - perėjo į privačią.
Tuo metu dar nebuvo įtraukiojo ugdymo įstatymo, tačiau net jei ir būtų buvęs - klaipėdietė nėra įsitikinusi, ar sūnų būtų vedusi į bendrojo lavinimo mokyklą. „Visi autizmo sutrikimą turintys vaikai yra labai skirtingi ir skirtingai reaguoja į dirgiklius. Mano sūnus jautrus triukšmui. Pasikeitus mokytojai, kitai pedagogei nepavyko rasti būdų, kaip spręsti tam tikras situacijas, vaikui nepavyko adaptuotis, todėl nutarėme, kad lankys privačią mokymo įstaigą, dirbančią pagal bendrojo ugdymo programą. Ši mokykla yra daugiafunkcis centras, kur teikiama dienos socialine globa, skiriama daug dėmesio klasių komplektavimui, kad mokiniai bendrautų, sutartų tarpusavyje ir ne kenktų, o vieni kitiems padėtų,” - apie savo pasirinkimą pasakojo Inga.
Vertindama neseną įvykį, kai Klaipėdoje spec. poreikių turintis mokinys vos nepasmaugė socialinės pedagogės, moteris mano, kad tikrai ne visi vaikai gali lankyti bendrojo lavinimo įstaigas. „Juos neigiamai veikia ir triukšmas, ir kiti dirgikliai. Yra vaikų, kuriems per sunku integruotis į visuomenę tokiu būdu, todėl tikrai būtų gerai, jei tai suvoktų patys tėvai,” - sako pokalbininkė.
Tinka ne visiems
Inga svarsto, kad galbūt Klaipėdos progimnazijoje įvykęs smurto protrūkis kilo dėl to, kad pervargusi mama tiesiog neturi kito pasirinkimo ir atsisako namų mokymo, nes neturi galimybių būti namuose viso ugdymo proceso metu, jai pačiai reikia poilsio, tačiau tokios pagalbos, ko gero, niekas nesuteikia. „Nuolatinė sunkią negalią turinčio vaiko priežiūra yra alinantis darbas, bet jokia mokykla neatliks tokios pagalbos tėvams funkcijos, nes vaikas ateina į kitą simptomus sužadinančią aplinką. Pripažinkime, yra dalis ligų, kurios nepagydomos, taip ir čia - yra tokių negalių, kurias turintys vaikai nepajėgūs adaptuotis ir joks įtraukusis ugdymas jų atveju neduos teigiamų rezultatų,” - nuomone dalijosi klaipėdietė.
Dėkoja pagalbos personalui
„Žemynos“ gimnazijoje šiemet mokosi 30 vaikų, kuriems nustatyti spec. poreikiai, kai kurie iš jų mokosi su padėjėjais. Mokyklos direktorius Nikolajus Petunovas džiaugiasi, kad per šiuos mokslo metus neteko spręsti nė vienos konfliktinės situacijos, pareikalavusios policijos pareigūnų arba medikų įsikišimo. „Neturime problemų, nes pasirūpinome visu pagalbos personalu, turime padėjėjų, socialinių pedagogų. Visa komanda dirba sklandžiai ir tie mokiniai mokosi, daro pažangą,” - teigė N. Petunovas.
Tiesa, pernai gimnazijos mokytojus gerokai išgąsdino viena gimnazistė, kuri nesutikusi su mokytojos įvertinimu į mokyklą atsinešė peilį. „Įvyko konfliktas dėl vertinimo. Ta mergina tikrai neturėjo jokių spec. poreikių, tiesiog, matyt, neatlaikė egzaminų įtampos. Viskas baigėsi gerai, konfliktą išsprendėme,” - prisiminė mokyklos direktorius.
Negali pašalinti iš mokyklos
Vadovaujantis galiojančiais įstatymais, nė viena mokykla neturi teisės atsisakyti priimti mokinį į mokyklą arba pašalinti jį iš mokinių sąrašo, net jei jis, pavyzdžiui, kėsinosi į mokytojo sveikatą, pykčio priepuolio metu jį smaugdamas ar kitaip žalodamas, jei nuolat trukdo mokytojams vesti pamokas, elgiasi agresyviai ir jį nuolat tenka raminti net su policijos pareigūnų ar medikų pagalba.
„Nėra paprasta net perkelti vaiką į kitą mokyklą. Iš pradžių tenka daug konsultuotis su vaiko gerovės komisija, situaciją analizuoti ir ieškoti sprendimų su kitomis įstaigomis, o jei nerandama sprendimo - kreiptis į tą pačią komisiją, kuri tėvams gali rekomenduoti keisti mokyklą, tačiau galutinį sprendimą vis tiek priims tėvai,” - vardijo N. Petunovas.
Yra spragų
Lietuvos psichologų sąjungos Edukacinės psichologijos komiteto pirmininkės pavaduotoja, mokyklos psichologė Alina Martinkutė-Vorobej, komentuodama įtraukiojo ugdymo situaciją Lietuvoje, sako, kad tam nebuvo tinkamai pasiruošta. Anot jos, mokykloms iki šiol daug ko trūksta - ir specialistų etatų, ir patalpų, ir žinių, ir aiškumo. Bet procesas vyksta ir situacija gerėja - vyksta daugybė mokymų, skirtų mokyklų bendruomenėms, mokyklos išsidera iš steigėjų papildomus etatus, įrengiamos reikalingos papildomos patalpos ar kabinetai, mokyklų darbuotojai skaito, gilinausi ir bando suprasti naujas darbo tvarkas.
„Tokia analogija iškyla - įsivaizduokime, įtraukusis ugdymas yra traukinys, pastatytas ant bėgių, ir jis išjudėjo tinkama kryptimi. Juda pamažėl, vis įgaudamas pagreitį, kartais stabteldamas ar už ko nors užkliūdamas, bet juda ten, kur reikia,” - įsitikinusi psichologė A. Martinkutė-Vorobej.
Nepaisant to, kad į viešumą iškyla vis daugiau skaudžių įtraukiojo ugdymo pasekmių, psichologė mano, šio ugdymo sunkumai ištinka ne tada, kai įgyvendinami šio ugdymo principai, o tada, kai jie neįgyvendinami, arba tai daroma „atbulomis rankomis“, t. y. kai matomas kaip prioritetas patogumas mokyklai, o ne mokinių poreikiai. Arba kai vadovaujamasi nepagrįstais stereotipais apie vaikus su specialiaisiais ugdymosi poreikiais bei jų bijoma, užuot juos pažinus, atradus ryšį su jais ir jų šeimomis, mano psichologė.
Palieka spręsti patiems tėvams
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) teigia, kad švietimo įstaigos turi priimti ugdytis visus vaikus, turinčius ir neturinčius specialiųjų ugdymosi poreikių, jeigu to pageidauja jų tėvai. „Įtraukusis ugdymas nėra ugdymo metodas ar priemonė, taikoma tik tiems vaikams, kurie turi specialiųjų ugdymosi poreikių. Tai yra švietimo sistemos veikimo principas, kurio esmė, kad nė vienas asmuo negali būti diskriminuojamas dėl ugdymosi poreikių įvairovės ar / ir švietimo pagalbos reikmės ugdytis kartu su savo bendraamžiais ir ten, kur jis gyvena,” - komentuoja ministerija.
Į dienraščio klausimą, kaip mokykla turėtų spręsti situacijas, kai pagal įtraukųjį ugdymą besimokantis mokinys yra agresyvus, kelia grėsmę mokytojų sveikatai / gyvybei ir klasės draugams, ministerija atsako: „Jei vaikas kelia grėsmę sau ar kitiems, mokykla turi imtis visų įmanomų priemonių, kad suvaldytų situaciją ir užtikrintų saugumą, vadovaudamasi teisės aktais ir nustatyta tvarka. Tai gali apimti individualaus ugdymo plano sudarymą, švietimo pagalbos specialistų įsitraukimą, laikinus ugdymo formos ir vietos pakeitimus ar kitas prevencines ir intervencines priemones.“
Mokykloms rekomenduoja konsultacijas
Ministerijos teigimu, jei vaikui sunku užmegzti ryšį su mokyklos specialistais, nenori pas juos eiti, mokykla gali kreiptis į savivaldybės tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorių dėl teikiamų paslaugų už mokyklos ribų. Lietuvos įtraukties švietime centras teikia konsultacijas dėl mokymosi sutrikimų, elgesio ir emocijų, autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų ugdymo. Be to, Lietuvoje veikia ir specialiojo ugdymo mokyklos, kuriose ugdomi labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai. Čia vaikai taip pat ugdomi ne juos izoliuojant, o kartu, klasėse. Šios įstaigos dar gali pasiūlyti ir medicininę pagalbą mokiniams, kokios dažniausiai negali teikti bendrojo ugdymo mokyklos.
„Kokioje mokykloje mokysis vaikas, konsultuodamiesi su specialistais, sprendžia tėvai,” - akcentuoja ŠMSM.
Sunkų negalią turintis vaikas, kuriam dar nėra suėję 18 metų, įgyja teises, prisiima pareigas ir jas įgyvendina per savo atstovus - tėvus (įtėvius), globėjus, rūpintojus. Tam, kad gautų priklausančias šalpos išmokas, paslaugas, galėtų lankytis sveikatos priežiūros įstaigose, gauti receptus vaistams ir medicininėms priemonėms, jam yra nustatomas neįgalumo lygis (iki kol sukaks 18 metų).
Kai vaikas su negalia sulaukia pilnametystės (18 metų), jis tampa visiškai veiksniu - įgyja teises ir prisiima pareigas už savo veiksmus. Tačiau ką daryti, jeigu dėl sveikatos būklės sulaukęs pilnametystės asmuo su sunkia negalia negali pasinaudoti savo teisėmis ir pareigomis, negali išreikšti savo valios, pavyzdžiui, negali pats atsiimti paskirtos kompensacijos, išmokų, negali įgalioti kito asmens ją atsiimti?
Užuot paskyrus pagalbą, realizuojant savo teises toks asmuo su sunkia negalia gali būti teismo keliu pripažįstamas visiškai neveiksniu tam tikrose srityse (o kartais ir visose).
Asmens veiksnumo apribojimas
- Asmens pripažinimas neveiksniu tam tikrose srityse: Asmuo turi kai kurias suaugusiojo teises ir pareigas, bet ne visas. Jam skiriama rūpyba, o jį prižiūrintis asmuo vadinamas rūpintoju.
- Neveiksnus asmuo: Negali savarankiškai veikti atitinkamose srityse. Jam skiriama globa. Už jį atsako globėjas.
Asmenį pripažinti neveiksniu arba apriboti veiksnumą (ar apribojimą panaikinti) gali tik teismas. Veiksnumo ribojimas yra kraštutinė priemonė. Siekiamybė yra veiksnumo išlaikymas, sudarant sąlygas žmogui gauti visą reikiamą pagalbą savo teisėms įgyvendinti.
Srityse, kuriose asmuo pripažįstamas neveiksniu, jis negali veikti savarankiškai. Kitose srityse, kuriose asmuo išlaiko veiksnumą, jis turi visas teises.
Išankstiniai nurodymai turi būti tvirtinami notaro, registruojami notariniame registre bei Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registre. Išankstinis nurodymas įsigalioja, kai įsiteisėja teismo sprendimas, kuriuo asmuo pripažįstamas neveiksniu ar ribotai veiksniu tam tikroje srityje. Jo nuostatomis privalo vadovautis visi asmuo ir institucijos. Išankstinis nurodymas galioja numatytą terminą.
Galima prašyti teismo pripažinti neveiksniu tam tikrose srityse ir skirti jam globėją, vieną iš tėvų. Neveiksnumo atveju skiriamas globėjas, riboto veiksnumo atveju - rūpintojas.
Taip pat galima prašyti teismo paskirti teismo ekspertizę atlikti tai ekspertų įstaigai, kurioje ši procedūra bus atlikta per trumpesnį laiką. Galima prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl galimybės teismo proceso metu įgyvendinti rūpintojo teises ir pareigas. Taip tėvai iki galutinio teismo sprendimo galės tinkamai pasirūpinti asmeniu teismo proceso metu: užtikrins asmens teises į sveikatos apsaugą, gauti išmokas ir kitas paslaugas.
Apribojus asmens veiksnumą žmogui su sunkia negalia, paskiriamas rūpintojas, kuris padeda tvarkytis srityse, kuriose asmens veiksnumas apribotas. Procedūra užtrunka nuo 3 mėnesių iki 1 metų. Parengti dokumentus gali ir pats žmogus, bet tam reikia teisinių žinių.
Pareiškime reikia nurodyti aplinkybes, rodančias suaugusio asmens psichikos sutrikimą, dėl kurio jis negali suprasti savo veiksmų reikšmės arba jų valdyti (pridėti iš psichiatro gautą pažymą) - tai motyvas prašyti teismo atlikti teismo ekspertizę. Taip pat pateikite sveikatos priežiūros įstaigos pažymą, kitus asmens psichinės būklės įrodymus, neįgalumo darbingumo nustatymo tarnybos dėl darbingumo lygio įvertinimo ir specialiųjų poreikių nustatymo pažymą, socialinio darbuotojo išvadą apie asmens, kurį prašoma pripažinti neveiksniu tam tikroje srityje, gebėjimą pasirūpinti savimi ir priimti kasdienius sprendimus savarankiškai arba naudojantis pagalba konkrečiose srityse.
Pareiškime taip pat turi būti nurodytos sritys, kuriose pareiškėjas siūlo pripažinti asmenį neveiksniu / ribotai veiksniu. Asmenį, kurį prašoma pripažinti neveiksniu, teisme atstovauja nemokamai antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą organizuojančios institucijos paskirtas advokatas. Pareiškėjui samdyti advokatą nėra privaloma.
Asmenų, pripažintų neveiksniais tam tikrose srityse, būklės peržiūrėjimo komisija vykdo kasmetę neveiksniais pripažintų asmenų būklės peržiūrą.
tags: #asmeniniu #poreikiu #atsisakymas #tevams #gyvenantiems #su
