Visiems tėvams anksčiau ar vėliau tenka spręsti svarbų klausimą: likti namuose su vaiku, leisti į darželį ar palikti senelių, auklės priežiūrai.

Tėvų vaidmuo ir ryšys su vaiku

Labai svarbu, kad ne tik mama, o abu tėvai kuo daugiau laiko leistų su savo vaiku. Tai padės geriau pažinti mažąjį stebuklą, vienam kitą, suvokti pakitusius tarpusavio santykius pagausėjus šeimai, suteiks saugumo ir artumo vaikeliui. Suprantama, tai sunku šiuolaikinio pasaulio „bėgimo maratone“. Nemažai mamų ir tėčių skuba grįžti į darbą, norėdami „užtikrinti vaiko materialinę gerovę“, neprarasti darbo vietos, pasiekti profesinių aukštumų ar dėl kitų jiems svarių priežasčių.

Mamos vaidmuo vaikui itin svarbus: ji aprūpina maistu, teikia šilumą, meilę, rūpestį, saugumą, taigi aprėpia visus mažylio fiziologinius ir psichologinius poreikius. Maitinimas krūtimi sukuria ypač artimą ryšį tarp vaiko ir mamos, ji geba jautriai reaguoti į mažojo poreikius. Mama - pirminis tiltas, jungiantis ir supažindinantis vaiką su išoriniu pasauliu, skatinantis jo savarankiškumą. Norėdama užtikrinti sveiką vaiko psichologinį vystymąsi, mama mažylį turėtų auginti bent iki metų, geriausia - iki 3-ejų.

Tėtis taip pat gali būti tas pirminis prieraišumą formuojantis asmuo, su kuriuo mažylį sieja saugus ir patikimas ryšys. Jis ne mažiau nei mama gali rūpintis vaiku, suteikti jam meilės, patenkinti jo poreikius, supažindinti su išoriniu pasauliu.

Bėgimas kartu su vaiku. Atrodo kas čia tokio, juk vaikai nuolat bėgioja. Suaugusieji dažniausiai eina, juk jie ir taip spėja paskui vaikus. Kartais net atrodo, kad suaugusieji nemoka bėgti. Kai susiruošiat eiti ten, kur įprastai einat, pasakyti - bėgam! Pažiūrėkite, kokių reakcijų sulauksite. Smagiai bėgti. Net jei tas bėgimas bus visiškai trumpas - jis vis tiek duos įdomumo. Su vaiku pakalbėti, kaip čia yra, kad jie gali tiek daug bėgti, o jūs ne. Tai bus paskata daugiau judėti ir sveikiau gyventi. Tai gero gyvenimo komponentas.

Sekimas paskui vaiką. Tai svarbu, kad mes matom, girdim ir galim sekti iš paskos. Bet vis dar didelė dalis vaikų jaučiasi nematomi. Ar jie gali užmegzti gerus ryšius su kitais? Tikrai ne. Parodyti vaikui, kad mes vaiką matom - sekti iš paskos. Tai galima padaryti dviem būdais. Pirma, atkreipti dėmesį į tai, kaip vaikas jaučiasi, nesuteikiant tam nei neigiamo, nei teigiamo atspalvio. Antra, būti kaip video kamera tik garsinė. Tai naudojama vaikų psichoterapijoje. Tai lengvesnis būdas veikti, jei esam namie. Tai neperžengia saugumo, nors taip atsitinka itin retai.

Spoksojimas į akis. Tai vienas būdų. Žiūrint į akis nutinka daug keistų dalykų. Tai subtilios gelmės. Geriausia tai paversti žaidimu. Pavyzdžiui, žiūrėti vienas kitam į akis nemirksėdamas. Tai stipru, gerai veikia ir vaikams tikrai svarbu. Tai padeda jausti jausmus tiesiogiai, pamokyti. Vaikams patinka, kai tėvai parodo savo jausmus, net jei jie ir skirtingi. Svarbu pasidalinti, ar jiems apibūdintas dalykas patinka ar ne. Tai padeda pažinti ir patirti teigiamų emocijų kartu, kas tikrai sutvirtina ryšį.

Savo jausmų išdidinimas. Tai reiškia, kad mamos ar tėčiai, jei nustemba, gali išplėsti akis, atverti žandikaulį. Tai padeda vaikui suprasti tėvų jausmus ir emocijas, kartais net pykstam, kai nuslėpti nepavyksta. Svarbu, kad jausmai būtų aiškūs ir suprantami. Tai padeda vaikui įsijausti. Kai vaikai daro netinkamus dalykus, pasielgsime taip, kad teks gailėtis. Bet ryšį palaikyti su vaiku vis tiek norisi.

Žaidimai, kurie gimsta namie, vedami akimirkos momento. Daugelis tėvų žaidžia žaidimus ir žaidžiame juos, tik ne visi šias veiklas vadiname žaidimais. Dėl to žaidimai taip vilioja. Jie suteikia įspūdžius iš buvimo kartu. Vaikai mato, kad tėvams smagu, kad jie juokiasi ir džiaugiasi. Tai sukuria prisiminimus, kurie lydės ir palaikys visą gyvenimą. Tai geriausias būdas patirti gerumą, kartu su vaikais išgyventi vaikystės smagumą.

Bandėt kada sugalvoti pačią beprasmiškiausią supergalią? Žiauriai greitai trimis centimetrais paauginti kojų nagus. Būti nematomu, kai niekas į tave nežiūri. Keliauti laiku į ateitį viena sekunde. Nuo tada, kai gyvenam tokį gyvenimą, kokį gyvenam, įgavau supergalią truputį nuliūsti, susierzinti ir susikrimsti, kada tik noriu. Piršto spragtelėjimu galiu staiga pasidaryt truputį paniuręs. Čia matote, kad kai Jonas būna nepatenkintas, turi panašiai rūsčius antakius, kaip mano. Tai vis dėlto gali būti, kad jis yra mano vaikas.

Žmonės sutverti gyventi tarp kitų žmonių. Net ir būdami vieni mes neatitrūkstam nuo aplinkinių. Skrolinam Instagramą, skaitom Žmones, žiūrim Stilius ir KK2. Mums svarbu ir smalsu, kaip gyvena kiti. Galim svaigt apie norą būt originaliais ir išskirtiniais, bet saugiausiai jaučiamės, kai kažkur pritampam ir su kažkuo supanašėjam. O jei nesupanašėjam, tai bent jau lyginamės, o kodėl taip yra. Ieškom skirtumų ir juos analizuojam. Ir čia slypi mano supergalia. Kai aš pasilyginu, kaip gyvena kiti, man iš karto nuotaika nueina velniop. Žmones lygint pradeda jiems dar negimus. Pilve matuoja vaisiaus rankytes, kojytes, galvytes, širdies plakimą. Tada vaikas gimsta. Jį toliau sveria, žiūri, klauso, tikrina. Logikos, aišku, matuoti biologinius parametrus yra.

Su tuo mums ir atėjo pirmieji signalai, kad kažkas yra truputį kitaip. Kaip mes pradėjom lankytis pas specialistus ir ieškoti profesionalios pagalbos. Bet ten lyginimasis nenustojo. Šalia biologinio prasidėjo, nežinau, ar teisingai įvardinsiu, socialinis lyginimasis. Ir čia yra mano niurzgėjimo esmė. Noriu to ar nenoriu, aš dažnai lyginu Joną ir save su kitais. Kiti vaikai lengvai maitinasi, mūsų vaikas ne. Tada kiti vaikai ritinėjasi, mūsų ne. Kiti ropoja, mūsų ne, vaikšto, mūsų ne, kalba, mūsų ne, ima daiktus į rankas, mūsų ne. Sąrašas nesibaigiantis. Aplinkoj turim draugų, kurių vaikai čiut vyresni už Joną. Jie vis pradeda kažką naujo daryti. O mums lieka tik įsirašyti dar vieną dalyką prie svajonių, kurias Jonas gal kada nors darys.

Pirmą kartą tokio jausmo nebuvo su vaikais, kurie gimė pusmečiu vėliau nei Jonas. Susitikom, faina, jokio skirtumo tarp vaikų. SAUGU. Bet neilgam. Tada tas pats kelias su metais jaunesniais vaikais. Pirma - viskas tvarkoj. Po to į sąrašą vis naujos svajonės, ko nedaro mūsiškis. Šiaip stengiamės nuo žmonių nebėgt ir nesislėpt. Bendraujam, bet kartais neužtenka jėgų. Būna, kad gali užeit gumulas gerklėj kažką matant ar girdint kokią istoriją. Jei jauti, kad tądien neužteks jėgų gumului nuryti - nebendrauji. Nukelkim kitai dienai. Jei jėgų užtenka - nuryji ir kalbiesi toliau. Turbūt taip bus ir toliau.

Pastaruoju metu gerai per galvą vožia matant kokiais metais jaunesnius kalbėti pradedančius vaikus. Atšlepsi koks koldūniukas, mama tete blablabla. Tėvai susierzina, nes žalčiukas niekaip neatstoja. Ir pasidaro truputį liūdna. Ne dėl užknisusių tėvų. Visus savi vaikai savaip užknisa. Bet užtrumpina, kad mūsiškis gali taip ir nepasakyt mama tete blablabla. Tai ir yra viskas, ko man užtenka, jei noriu pasidaryt rūškanas. Pagalvoju, o ką tokio amžiaus vaikai daro, ko dar nedaro mūsų. Ką dar jie darys, ko mūsų nedarys. Juodas debesėlis virš galvos garantuotas. Stengiuosi taip negalvot. Stengiuosi tam nepasiduot. Bet būna visaip.

Aišku, lyginimasis būna ir kitoks. Pasilyginimas gali guosti. Hey, mums nėra taip blogai, kaip kitiems. Taip daugiausiai būna specifinėse gydymo įstaigose, kur esi apsuptas panašių ar dar sunkesnę negalią turinčių vaikų. Yra buvę atvejų ir tokiu atveju, kai nueini į negalių vaikų auginimo grupes feisbuke ir skaitai, “oooo neee, įstatė gastrostomą ir ji dabar pūliuoja”. O komentarai - jo jo, pirmus mėnesius taip būna, bet po to praeina. O mūsų koldūnas sėdi va ant grindų ir lapnoja avietes. Po ilgo karo mokant valgyt. Bet valgo. Mes gastrostomos išvengėm. Bet nuojauta kužda, kad čia nėra sveika, normalu ir ok. Ir šiaip - your shit does not make my shit stink less. Bet yra kam padeda susigyventi. Jei tik apsuptas prastesnėje situacijoje esančių žmonių gali rasti paguodą, kažkaip gal ne viskas yra tvarkoje.

Tiesa, rašant dienoraštį atsirado dar vienas lyginimosi lygis. O gal gylis. Pasilygint išgyvenimais ne tam, kad pasimatuotum, kas geriau gyvena, o kad suprastum, kaip kas gyvena. Kaip gali būti. Ko gali tikėtis. Ir kur viskas eina. Stengiuosi šitos supergalios nenaudoti. Bet ne visada išeina. Gyvatė, pati aplanko. Jei norit gyventi laimingesnį gyvenimą - nesilyginkit su kitais. Gal jums užteks jėgų.

Vaiko raidos etapai ir adaptacija

Remiantis prieraišumo raidos etapais, 3-4 m. vaikas, likęs ne su savo tėvais (pvz., aukle, seneliais ar darželyje), geba ištverti ilgesnius išsiskyrimo laikotarpius, žinodamas, kad tėvų išvykimas dar nereiškia jų visiško praradimo. Be to, tokio amžiaus vaikai paprasčiau priima kitų suaugusiųjų požiūrį ir taisykles. Todėl galima daryti išvadą, kad 3-4 m. Visgi, nepaisant psichologinėje literatūroje aprašomų vaiko raidos etapų, beveik visuomet egzistuoja individualūs vaikų tarpusavio skirtumai. Net ir to paties amžiaus vaikai gali skirtis temperamentu, asmeninėmis savybėmis, charakterio ypatumais. Todėl išvardyti aspektai gana sąlygiški.

Pediatro ir psichoanalitiko Donaldo Woodso Winnicotto teigimu, 2-5 m. vaiko emocinis amžius nuolat svyruoja. Pavyzdžiui, vienas 4-metis žaidžia atsiskyręs nuo grupės draugų, o kitas, būdamas 2,5 m., eina pas draugus, ima juos už rankutės, šoka, kalbina ir kitokiais būdais rodo susidomėjimą.

Ne mažiau svarbus, gal net svarbiausias aspektas - ar tėveliai pasiruošę paleisti vaiką ir juo tiki. Pirmiausia turėtų savęs paklausti, ar nusiteikę leisti vaiką į darželį, kiek tiki jo adaptavimosi sėkme, gebėjimu užmegzti santykius su draugais ir auklėtojomis, įgyti naujų žinių ir gerai jaustis. Labai svarbu, kokia žinutė siunčiama apie darželį. Bendraujant apie 70 % informacijos perduodama neverbaline kalba, tad svarbu kreipti dėmesį ne tik į tai, kas sakoma, bet ir kaip tai daroma. Jausdamas pozityvų tėvelių nusiteikimą, vidinę ramybę, vaikas taps ramus ir drąsus.

Apie vaiko adaptaciją darželyje ar auklę namuose reikėtų pradėti galvoti iš anksto. Paprastai mažylis jaučiasi daug ramiau jam žinomoje aplinkoje. Pavyzdžiui, prieš darželio lankymo pradžią nueiti kartu su juo į būsimą ugdymo įstaigą, kartu apžiūrėti patalpas, pakalbinti kitus vaikus. Namuose pavartyti ir paskaityti knygučių, paaiškinti, kas yra darželis, ką jame veikia vaikai, kiek laiko būna.

Pirmomis dienomis nereikėtų palikti vaiko vieno darželyje. Iš pradžių pabūti kartu su juo, galbūt ne visą dieną, pamažu ilginant buvimo laiką. Galima pasiūlyti į darželį nusinešti žaislą, mylimuką. Tokie daiktai mažajam pažįstami, primena namus, todėl gali padėti nusiraminti.

Dar keli gana veiksmingi vaiko adaptacijos darželyje ar kitoje naujoje aplinkoje būdai - aiškaus veiksmų plano pateikimas ir ritualų sukūrimas. Vaikas turėtų labai aiškiai žinoti, ką veiks naujoje vietoje, kada tiksliai tėveliai ateis jo pasiimti. Kartais atrodo juokinga ir įkyru, kai darželyje vaikas šimtą kartų klausinėja auklėtojos: „Ką dabar darysime?“ ir pats, atrodytų, milijoną kartų kartoja tą, ką išgirsta. Tačiau tokiu būdu jis įsitikina, kaip iš tiesų bus, ir jaučiasi saugesnis. Ritualai suteikia aiškumo, kas po ko vyksta. Pavyzdžiui, prieš atsisveikinant su vaiku galima sugalvoti kokį nors ritualą - 5 bučinukai, paplekšnojimas per petį ar pan.

Prieš leidžiant vaiką į ugdymo įstaigą reikėtų pasidomėti jos dienotvarke, galiojančiomis taisyklėmis. Tos pačios rutinos bei taisyklių laikytis ir namuose, prieš pradedant lankyti darželį. Juk vaikui tikrai bus sunku, kai reikės taikytis prie naujos vietos, kurioje galioja visai kitos taisyklės nei namuose.

Vaiko adaptacija gali trukti nuo savaitės ar dviejų iki kelių mėnesių, pusės metų. Labai svarbu stebėti ir suprasti kiekvieną vaiką individualiai. Jei mažylis blogai miega, valgo, skundžiasi įvairiais negalavimais (pilvo, galvos skausmai, pykinimas, tuštinimosi problemos ir kt.), pakito jo elgesys (tapo itin judrus ar pernelyg ramus, apatiškas ar irzlus, prieštarauja, netinkamai elgiasi), reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju, vaikų pagalbos specialistais, gal imtis papildomų priemonių, padėsiančių jam greičiau adaptuotis ir geriau jaustis.

Vaiko auginimo būdų privalumai ir trūkumai

Auginimas namuose (mama/tėtis)

Privalumai

• Kuriamas atviras, nuoširdus ir individualus santykis su vaiku, geriausiai pažįstami jo poreikiai, gebama greitai į juos reaguoti.
• Galima skirti daug dėmesio vaikui, bendrauti, padėti suprasti ir patirti emocijas.
• Suteikiama daug galimybių laisvai žaisti ir mokytis, užtikrinamas saugus vaiko vystymasis namuose ir už jų ribų.
• Visa tai skatina spartesnę mažylio socialinę, emocinę, pažintinę raidą.

Galimi trūkumai

• Atsižvelgiant į vaiko ir mamos santykį, namuose auginamas mažylis kartais pernelyg apgaubiamas globa, netikima, kad pats gali kažką atlikti savarankiškai. Tokiu būdu griaunamas jo pasitikėjimas savimi, atsakomybė, savarankiškumas.
• Vaiko auginimas nėra paprastas procesas, todėl ilgą laiką būdama viena su vaiku mama pavargsta, patiria stresą ir įtampą. Žinoma, situaciją galima švelninti vaiko priežiūra dalijantis su tėčiu, seneliais ar kitais artimaisiais.
• Mama turi rasti laiko poilsiui, atsipalaidavimui. Tik būdama laiminga ir sveika gali padėti vaikui jaustis laimingam.

Auklė

Privalumai

• Paprastai dirba su vienu, kartais keliais vaikais. Taigi gali skirti nemažai dėmesio vaikui - padėti ugdyti jo socialinius, emocinius ir pažintinius gebėjimus.
• Ji mažyliui nėra tokia artima kaip tėvai ar seneliai, taigi tam tikrose situacijose įgyja pranašumų ugdymo procese, nepaskęsta emocijų lavinoje.
• Tėvams su ja taip pat gali būti lengviau ir paprasčiau susitarti dėl vaiko auklėjimo ypatumų.
• Mažyliui paaugus auklė gali padėti jam adaptuotis naujoje darželio aplinkoje.

Galimi trūkumai

• Būdamas vien su aukle vaikas mokosi bendrauti labiau su vienu suaugusiu žmogumi. Žinoma, auklė gali būti itin aktyvi, vesti mažylį į kitų vaikų susibūrimo vietas, leisti žaisti su bendraamžiais.

Seneliai

Privalumai

• Seneliai vaikui artimi ir pažįstami, todėl jis nelieka nepažįstamoje aplinkoje, kurioje galėtų patirti daugiau streso.
• Ne kartą teko girdėti pusiau juokais sakant, kad anūkus seneliai myli labiau nei vaikus. Taigi šiuo atveju atsiskyręs nuo tėvų vaikas patenka į jam pažįstamą aplinką (senelių ar jo paties namus), kurioje, tikėtina, jausis saugesnis ir ramesnis.
• Seneliai, dažniausiai auginantys vieną ar kelis anūkus, turi galimybių skirti vaikui daug dėmesio, meilės, patenkinti mažylio poreikius.

Galimi trūkumai

• Kartų konfliktas gali būti vienas veiksnių, darančių įtaką senelių nuostatoms, įsitikinimams, taikomiems auklėjimo metodams ir pan., galbūt net fiziniam pajėgumui.
• Senelių bendravimo su vaiku ir auklėjimo būdai gali skirtis, kartais net prieštarauti vaiko bendravimui su tėvais, todėl kartais bijoma, kad anūką išlepins ar - priešingai - auklės bausmėmis ir pan.
• Neretai tėvai ir seneliai ima pyktis dėl anūkų auklėjimo, santykiai tampa įtempti, kartais labai pablogėja.

Darželis

Privalumai

• Suteikia vaikui galimybę susitikti su naujais žmonėmis - kitais vaikais ir suaugusiaisiais, užmegzti su jais ryšius. Taigi daugiau lavinami vaiko socialiniai įgūdžiai.
• Taip pat darželyje vaikas supažindinamas su įvairesniais dalykais: žaidimais, ugdomąja veikla pagal amžių, išvykomis ir kt.
• Darželyje neretai labiau skatinamas vaiko savarankiškumas, pareigingumas, bendradarbiavimo įgūdžiai, gebėjimas būti grupės dalimi.
• Vaikas mokosi spręsti konfliktus, suprasti save kaip grupės narį, savo svarbą, suprasti kitą.
• Dar vienas gana svarbus teigiamas darželio lankymo aspektas - tėvai turi galimybę bent šiek tiek pailsėti ir daugiau laiko skirti vienas kitam.

Galimi trūkumai

• Labai svarbu stebėti, kaip vaikas, ypač jaunesnio amžiaus, reaguoja į naują darželio aplinką, atsiskyrimą nuo tėvų, kitus vaikus bei suaugusiuosius, kiek jais domisi, ar mezga ryšį su auklėtojomis, kaip jaučiasi išėjęs iš darželio ir ten būdamas.
• Dar nepasirengęs lankyti darželio mažylis gali patirti daugybę stiprių ilgalaikių išgyvenimų, kurie gali turėti neigiamos įtakos jo emocinei būsenai ir elgesiui.
• Darželio grupę sudaro 10-25, kartais ir daugiau vaikų, tad mažylis gali justi asmeninio dėmesio stoką. To padėtų išvengti supratingos, nuoširdžiai besidominčios visais vaikais auklėtojos.
• Neretai galima išgirsti nuomonę, kad „reikia ruošti vaiką gyvenimui, mat vėliau apie jį niekas nešokinės“.

Kas yra normalu? Augimo vertinimas ir tėvų vaidmuo

Normaliam vaiko augimui būtina stabili aplinka: lėtinių ligų bei veiksnių, sutrikdančių ląstelių augimą, nebuvimas, adekvati mityba, emocinis stabilumas, normali hormonų sekrecija bei veikimas. Augimo procesą po gimimo švedų mokslininkas J. Karlberg sąlygiškai suskirstė į tris komponentus: kūdikystės, vaikystės ir lytinio brendimo. Kiekvieną iš šių komponentų lemia skirtingi metaboliniai ir hormonų veiksniai.

Kūdikių augimą daugiausiai lemia mitybos veiksniai. Šis laikotarpis yra tarsi vaisiaus augimo gimdoje tąsa, kai augimą daugiausia reguliuoja mitybos veiksniai. Todėl šiuo laikotarpiu stebimi dideli augimo greičio svyravimai. Pirmaisiais gyvenimo metais augimas pats greičiausias - kūdikiai vidutiniškai paauga apie 25 cm per metus, antrais ir trečiais gyvenimo metais vaikai paauga maždaug po 10 cm per metus. Augimo hormonas į augimo proceso reguliavimą įsijungia po maždaug 6 mėnesių amžiaus, ir pradeda dominuoti tik apie antrųjų metų pabaigą.

Vaikystės augimo komponentui (nuo maždaug 2 metų iki lytinio brendimo) didžiausią įtaką turi augimo hormonas. Nuo maždaug trijų metų iki lytinio brendimo pradžios nusistovi vidutinis vaikystės augimo greitis, kuris dažniausiai būna apie 5,5-6,0 cm per metus. Vaikystės laikotarpio augimo greičio apatinė normos riba yra 5 cm per metus. Tuo laikotarpiu vaikų augimo kreivė nusistovi tam tikrų procentilių ribose, stebimi tik nedideli augimo greičio svyravimai.

Didžiausias augimo šuolis stebimas lytinio brendimo laikotarpiu, paprastai tarp 8 ir 13 metų mergaitėms ir tarp 10 ir 15 metų berniukams. Lytinio brendimo laikotarpis trunka nuo 2 iki 5 metų. Augimo šuolį ir spartesnį kaulų brendimą lemia kartu augimo hormono ir lytinių hormonų poveikis. Šiuo laikotarpiu ima ryškėti antriniai lytiniai požymiai: plaukuotumas gaktos ir pažastų srityje, lyties organų vystymasis, mergaitėms - menstruacijų atsiradimas. Sutariama, jog galutinis ūgis yra pasiektas, kai augimo greitis sulėtėja iki mažiau nei 2 cm/metus (apie 15 metus mergaitėms ir 16-17 metus berniukams).

Nuo kūdikystės vaikai turi reguliariai lankytis pediatro ar šeimos gydytojo konsultacijose, kuomet vaiką prižiūrintis gydytojas atlieka ūgio ir svorio matavimus, bei žymi juos individualiose vaikų augimo kreivėse. Tai labai svarbus procesas, padedantis gydytojui nustatyti, ar vaikas auga normaliai, ar turi kokių nors problemų. Iki 2 metų vaiko ūgis matuojamas gulimoje padėtyje, o nuo 2 metų - stovint tiesiai atrėmus kulnus, sėdmenis, nugarą ir pakaušį į vertikalią ūgio matuoklės dalį ir žiūrint tiesiai horizontalia plokštuma taip, kad apatinis akies voko ir viršutinis ausies landos kraštai būtų vienoje horizontalioje plokštumoje. Siekiant sumažinti matavimo paklaidas, ūgio matavimai kartojami kas 3 mėnesius kūdikiams ir kas 6-12 mėnesius vyresniems vaikams, geriausiai tam pačiam matuotojui naudojant tą pačią matuoklę.

Galutinis ūgis yra didžiąja dalimi genetiškai apspręstas, o taip vadinamą taikininį ūgį galima apskaičiuoti kaip vidutinį tėvų ūgį pagal formulę: berniukų taikininis ūgis (cm) = [tėvo ūgis (cm) + (motinos ūgis (cm)+13)] / 2; mergaičių taikininis ūgis (cm) = [tėvo ūgis (cm) + (motinos ūgis (cm)-13)] / 2.

Tėvai gali pasirūpinti, kad vaikui netrūktų jo sveikatai labai svarbių dalykų: pakankamai miego (miego poreikis skiriasi priklausomai nuo vaiko amžiaus, tačiau daugumai vaikų reikia 10-12 val. miego per parą. Kokybiškas miegas ir poilsis būtinas normaliam vaiko augimui), sveika mityba (subalansuota dieta, kurioje pakanka kalorijų, baltymų, pagrindinių vitaminų ir mineralų, padės vaikams pasiekti jų ūgio potencialą), adekvatus fizinis aktyvumas (kadangi nutukimo problema tampa vis aktualesnė tarp vaikų ir paauglių, tėvai turėtų pasirūpinti sveika vaiko mityba ir reguliariu (bet ne per dideliu) fiziniu krūviu).

Žemaūgiškumas nustatomas tuomet, kai vaiko ūgis yra žemiau 3-iosios procentilės pagal amžių ir lytį ir pagal tautos nacionalinius standartus. Tačiau, vertinant augimo greitį, augimo sutrikimai gali būti nustatomi daug anksčiau nei ūgio kreivė atsilenkia žemiau 3-iosios procentilės. Jei susirūpinote savo vaiko ūgiu ar lėtu augimu, pirmas žingsnis - pasikonsultuoti su savo šeimos gydytoju, kuris gali atidžiai įvertinti Jūsų vaiko būklę, šeimos anamnezę, ir, jei reikės, paskirti atlikti tyrimus, kurie padės išsiaiškinti medicinines augimo sutrikimų priežastis. Gydytojas gali dažniau pasekti vaiko augimą, arba nukreipti vaikų endokrinologo (augimo sutrikimų specialisto) konsultacijai.

Kai kurie vaikai auga lėčiau už savo bendraamžius, nes paveldėjo tai iš savo tėvų. Tačiau dalis žemo ūgio vaikų iš tiesų turi rimtus augimo sutrikimus, kurie lemia lėtą augimą vaikystėje, lytinio brendimo sutrikimus ir žemą ūgį paauglystėje ir suaugus.

Normalaus žemo ūgio variantai ir augimo sutrikimai

Galima išskirti porą normalaus žemo ūgio variantų, kurie nėra vadinami augimo sutrikimais. Konstitucinis augimo atsilikimas: apibūdina vaikus, kurie yra žemesni už bendraamžius, tačiau auga normaliu greičiu. Jiems būdingas „kaulų amžiaus“ atsilikimas, tai yra jų kaulų brendimas vėluoja lyginant su jų faktiniu amžiumi (nustatoma, atlikus plaštakos rentgenogramą). Tokie vaikai neturi jokių kitų ligų, galinčių sutrikdyti augimą, požymių, bet turi tendenciją vėlyvesnei lytinio brendimo pradžiai ir brendiminiam augimo šuoliui. Kadangi jie auga ilgiau, dažniausiai pasiekia normalų galutinį ūgį. Būdinga, jog vienas iš tėvų ar artimų giminaičių atžymi panašų augimo ir brendimo pobūdį.

Šeimyninis (genetinis) žemas ūgis: žemų tėvų vaikai turi tendenciją būti nedidelio ūgio. Jie taip pat neturi kitų ligų simptomų. Nors jų lytinio brendimo pradžia ir augimo šuolis būna normaliu laiku, tačiau jie paprastai pasiekia galutinį ūgį, panašų į savo tėvų ūgius. Abiejų šių būklių atvejais, šeimas galima nuraminti, jog jų vaikas yra sveikas, ir gydymas nereikalingas. Tačiau kai kuriems vaikams, kenčiantiems nuo užgaulių ir patyčių dėl jų žemo ūgio ir vėluojančio lytinio brendimo, gali prireikti psichologinės pagalbos, užtikrinant kad ilgainiui jie subręs ir užaugs. Kai kurias labai žemo ūgio ar labai vėluojančio lytinio brendimo atvejais (vyresnėms nei 13 metų mergaitėms ir vyresniems nei 14 metų berniukams) gali prireikti hormoninio gydymo.

Įvairios lėtinės ligos, tokios kaip inkstų, širdies, virškinamojo trakto, plaučių, kaulų ar kitų sistemų pažeidimai gali sutrikdyti vaiko augimą. Dažniausiai šios ligos turi kitus specifinius simptomus, tačiau sulėtėjęs augimas gali būti pirmas požymis. Endokrininės ligos gali pasireikšti dėl hormonų stokos ar pertekliaus ir gali sutrikdyti vaiko ar paauglio augimą. Augimo hormono nepakankamumas atsiranda dėl hipofizės (maža liaukutė smegenų pamate, skirianti keletą hormonų, tarp jų ir augimo hormoną) funkcijos ar struktūros pažeidimų. Hipotirozės (sumažėjusios skydliaukės funkcijos) atveju skydliaukė negamina pakankamai skydliaukės hormonų, kurie yra būtini harmoningam vaiko vystymuisi. Ternerio (Turner) sindromas yra viena dažniausių genetinių augimo sutrikimo priežasčių mergaitėms, sąlygojama vienos lytinės X chromosomos nebuvimo ar struktūrinių pokyčių. Žemas ūgis ir kiaušidžių funkcijos nepakankamumas, lemiantis lytinio brendimo ir vaisingumo sutrikimus, stebimi daugiau nei 90% šiuo sindromu sergančių mergaičių ir moterų. Tokioms mergaitėms būdinga specifinė išvaizda, tačiau jų intelektas nesutrikęs. Naujagimystės periode dažnai stebimas įgimtas plaštakų ir pėdų paburkimas (limfedema). Be to, su šiuo sindromu susiję kiti sutrikimai: įgimtos aortos ydos (koarktacija ar stenozė), inkstų anomalijos, autoimuninis tireoiditas, osteoporozė, skeleto anomalijos, polinkis sirgti 1 ir 2 tipo cukriniu diabetu. Būdingi dažni otitai, klausos susilpnėjimas.

Kaip tiriami ir gydomi augimo sutrikimai?

Žemo ūgio vaikas, kuris yra sveikas ir auga normaliu greičiu gali būti stebimas net keletą metų, tačiau vaikui, kurio augimo greitis sulėtėjo, gali prireikti papildomų tyrimų: kraujo tyrimai gali būti imami siekiant nustatyti hormonų sekrecijos ar chromosomų anomalijas, ar atmesti kitas ligas, galinčias sąlygoti augimo sutrikimą. Plaštakos rentgenogramos atliekamos kaulų amžiui nustatyti, galvos smegenų kompiuterinė tomograma ar magnetinis rezonansas atliekami siekiant ištirti hipofizės struktūros pokyčius. Tam, kad būtų nustatyta, ar hipofizė skiria pakankamai augimo hormono, vaikų endokrinologai atlieka specialius stimuliacinius mėginius. Jie atliekami tik specializuotuose skyriuose, skiriant vaikams tam tikrus medikamentus, stimuliuojančius augimo hormono sekreciją ir imant kraujo mėginius tam tikrais laiko tarpais.

Kuo anksčiau nustatoma diagnozė ir skiriamas reikalingas gydymas, tuo greičiau vaikas ūgiu pasiveja savo bendraamžius ir tuo geresni galutinio ūgio rezultatai. Jei nustatomas susirgimas, lėmęs augimo sulėtėjimą, specifinis gydymas turėtų pagerinti ir augimo procesą. Pavyzdžiui, skydliaukės funkcijos sumažėjimas (hipotirozė) gydomas skydliaukės hormonų tabletėmis. Augimo hormono injekcijos vaikams su augimo hormono nepakankamumu, Ternerio sindromu ar lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu, gali normalizuoti augimo greitį ir galutinį ūgį. Žmogaus augimo hormonas laikomas saugiu ir efektyviu, tačiau gydymas gali trukti labai ilgai, ir yra stebimas individualus vaikų augimo atsakas į gydymą. Nors gydymas augimo hormonu yra labai brangus, Lietuvoje šias išlaidas kompensuoja valstybė.

tags: #as #mokau #vaikus #kokia #tavo #supergalia

• Kaip atlikti asmenybės testus vaikams
• Kaip išrinkti dovaną naujagimiui
• Audriaus Aidiečio kelias
• Daugiau informacijos apie Viliją Blinkevičiūtę
• Brazausko atminimo įamžinimas