Santykiai tarp tėvų ir vaikų sudaro vieną svarbiausių žmogaus gyvenimo aspektų. Jie ne tik formuoja asmenybę, bet ir daro didelę įtaką bendrai žmogaus gerovei bei gebėjimui megzti kokybiškus ryšius su kitais. Tačiau šie santykiai dažnai apipilami mitais, nepagrįstais įsitikinimais, kurie gali trukdyti tarpusavio supratimui ir bendravimo kokybei.
Vaikų ir paauglių santykių su tėvais tema neretai apipinama įvairiais mitais. Šie netikslūs, nepagrįsti įsitikinimai gali turėti reikšmės mūsų tarpusavio supratimui, bendravimo kokybei, kylantiems jausmams ar lūkesčiams. Tai yra tik keletas elementų, sudarančių produktyvų vaiko bendravimą su skyriumi gyvenančiu vienu iš tėvų.
Tėvystės sampratos ir hierarchinis santykis
Neretai frazė „švelni tėvystė“ vartojama norint pabrėžti tėvų pareigą atsakingai auklėti savo vaikus, nustatyti jiems ribas, disciplinuoti ir lavinti. Taip akcentuojama ir vaikų pareiga klausyti savo tėvų bei juos gerbti. Tačiau toks požiūris išaukština ribas ir nuvertina tarpusavio ryšį, tarsi griežtas ir šaltas auklėjimas būtų vienintelis būdas, padedantis užauginti tinkamai besielgiančius vaikus. Hierarchinis šeimos santykis, paremtas tuo, kad tėvų nuomonė visada turėtų būti laikoma viršesne už vaikų nuomonę, o vaikai tiesiog privalėtų nesiginčydami paklusti, iš tiesų gali atšaldyti santykius ir paversti juos priešingais tam, ką paprastai laikome draugyste. Iš tiesų, ribų nustatymas, pareigų ir susitarimų laikymasis nėra tai, kas prieštarauja draugiškam tarpusavio ryšiui. Priešingai, draugiškas ryšys motyvuoja žmones girdėti ir atsižvelgti į vienas kito poreikius. Kai šie poreikiai išpildomi, gyventi kartu yra maloniau. Tai didina tikimybę, kad ir suaugę vaikai norės toliau palaikyti artimą santykį su savo tėvais.
Amžinybės ir savarankiškumo sampratos
Tenka girdėti pasakymų, kad tėvai savo darbą auklėdami vaikus turėtų atlikti iki kol vaikams sukanka 10-12 m., o vėliau tėra skinami šio darbo vaisiai. „Ko neprivalgei, to neprilaižysi“, - teigia ir lietuvių liaudies patarlė. Vis dėlto, psichologiniai tyrimai rodo, kad tėvų įsitraukimas į vaiko gyvenimą, dėmesys bei laikas kartu išlieka svarbūs ir paauglystėje. Iki suaugystės, kol žmogus subręsta savarankiškam gyvenimui, mąstymas vis dar sparčiai lavėja ir keičiasi. Neuromokslo tyrimai atskleidžia, kad smegenų prieškaktinė skiltis, atsakinga už sprendimų priėmimą, pasekmių numatymą, ateities planavimą, kritišką galimybių ir rizikų įvertinimą bei sąmoningą emocijų reguliaciją formuojasi net iki 25 m. Perėjimas iš vaikystės į paauglystę yra nelengvas metas visiems šeimos nariams. Tam iš tiesų būtina patirti laisvę, asmenines pergales ir klaidas, tad perdėta tėvų kontrolė gali trukdyti. Tačiau per didelė laisvė gali pakenkti, o klaidos - per daug kainuoti. Daug saugiau, kai paauglio pasaulio tyrinėjimas vyksta tam tikrose ribose, išlaikant artimą santykį. Taigi netiesa, kad savarankiškumo siekiantiems paaugliams nebereikia jų tėvų.
Konfliktų samprata ir konstruktyvus sprendimas
Neretai į psichologines konsultacijas tėvai kreipiasi išsigandę kylančių konfliktų su vaikais. Tiek tėvai, tiek vaikai tokiose situacijose gali išgyventi nusivylimą, jausti kaltę ar liūdesį. Neretai gali atrodyti, kad kitose šeimose santykiai „idealūs“ ir „idealiems“ tėvams ar vaikams tokie sunkumai nekyla. Vis dėlto, kaip ir kiekviename realiame santykyje tarp artimiausių žmonių, taip ir tėvų-vaikų ryšyje neįmanoma išvengti intensyvių jausmų. Normalu, kad kartais susipykstame. Tiesa ta, kad konstruktyvūs konfliktai netgi gali būti naudingi tėvų ir vaikų santykiams! Konstruktyvūs konfliktai lavina vaikų savarankiškumą, stiprina autonomijos ir savasties jausmą, kas leidžia atsiskirti nuo tėvų ir geriau suprasti, kas iš tiesų esu ir ko noriu. Siųsdamas įspėjamuosius ženklus, pyktis kiekvienam iš mūsų leidžia pasirūpinti savimi. Konfliktų metu gali būti išsakomi lūkesčiai ir pakovojama už tai, kad susitarimų būtų laikomasi, o asmeninės ribos nebūtų perženginėjamos. Padeda prisiminti, kad tėvai ir vaikas yra viena komanda ir galima ne vienam kovoti prieš kitą, o kartu susivienyti prieš kylančias problemas.
Kai tėvai nesutaria, vaikai dažnai atsiduria sudėtingoje padėtyje - tarp dviejų jiems brangių žmonių. Jie gali jausti spaudimą pasirinkti pusę, slėpti savo jausmus ar net bandyti „sutaikyti“ suaugusiuosius.
Bendravimas su skyriumi gyvenančiu vienu iš tėvų
Saugi, vaikui draugiška erdvė, skirta bendrauti su skyriumi gyvenančiu vienu iš tėvų, Išmanios bendratėvystės centre su specialisto priežiūra yra viena iš išeičių, palengvinančių šią problemą. Aiškios ribos ir lūkesčiai užtikrina vaiko saugumą. Ribos turėtų būti aiškiai aptartos prieš bendravimą ir, jeigu reikia, primintos viso bendravimo metu. Pavyzdžiui, bendravime dalyvaujantiems tėvams reikėtų priminti, kad jie turi bendrauti pagarbiai ir nekonfliktiškai. Bendravimą stebintis specialistas turi nesikišti į vaiko ir tėvo bendravimą, bet užtikrinti, kad vaikas jaustųsi saugus tiek fiziškai, tiek emociškai. Taip pat specialistas gali patarti ir padėti tiek bendravime dalyvaujančiam vienam iš tėvų, tiek vaikui užtikrinti, kad pokalbis išliktų pagarbus ir produktyvus. Pavyzdžiui, specialistas gali padėti tėvui suprasti vaiko poreikį tuo momentu, o vaikui - išreikšti savo jausmus ar susitvarkyti su stresu nuraminant. Emocinis saugumas: Vaikai turi jaustis saugūs ir palaikomi, o bendravime dalyvaujantis vienas iš tėvų turėtų vengti kaltinti ar kritikuoti kitą tėvą vaiko akivaizdoje - tai gali sukelti emocinę žalą vaikui. Amžių atitinkantis bendravimas: Erdvė ir bendravimas turėtų atitikti vaiko amžių, brandą ir gebėjimą suvokti situaciją.
Šį klausimą išspręsti būna ganėtinai paprasta, jei vienas iš tėvų fiziškai negali dažnai bendrauti su vaiku, nes tarkime gyvena kitoje valstybėje, ar dažnai išvyksta. Tokiam atvejui yra susiformavusi praktika - bendravimo su vaiku tvarka 50:50 procentų laiko principu. Tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką („50:50 procentų laiko“) teismas gali nustatyti tik konstatavęs, jog būtent ji geriausiai atitinka vaiko interesus. Reiškia, kad ne visada tokia tvarka teismas gali patvirtinti, tėvai tam turi būti tinkamai pasiruošę.
Ryšio su vaiku palaikymas po skyrybų – Lauren Reitsema
Tėvų ir vaikų santykių dinamika
Kad ir kaip būtų paradoksalu, visą gyvenimą mes esame vaikai. Suaugę, patys tapę tėvais, senstantys mes tebeturime tėvus. Jei ne gyvenančius šiame pasaulyje, tai bent jų vaizdinį, įspaudą savo sąmonėje. Kol gyvi tėvai, juos lankome ar apleidžiame, sutariame ar pykstamės, diskutuojame ar konfliktuojame. „Tėvų ir vaikų santykiai, pastariesiems suaugus, be abejonės tęsiasi ir toliau“, - sako „Asmens sveikatos klinikos“ medicinos psichologė, psichoterapeutė Viktorija Tarozienė. Nors šiame etape tėvai ir vaikai jau būna perėję reikšmingiausius santykių kūrimo laikotarpius, tam tikri santykiai modeliai jau būna įsišakniję, tačiau ir vėlesniuose gyvenimo etapuose jie neišvengiamai vystosi toliau ir keičiasi. „Santykis su realiu tėvu gali būti kiek kitoks negu santykis su psichologiniu tėviškuoju įvaizdžiu, kuris formuojasi per visą žmogaus gyvenimą ir atspindi kiekvieno žmogaus individualų įsivaizdavimą apie mamą, tėtį ir tėvų porą“, - pastebi V. Tarozienė. Be to, suaugusio žmogaus sąmonėje „tėvų“ sąvoka prasiplečia. „Tėvišką“ ar „motinišką“ įspaudą žmogaus psichikoje palieka ne tik biologiniai tėvai, bet ir kiti emociškai reikšmingi asmenys. Iš tėvų „paveldime“ ne tik akių spalvą ar plaukų formą, bet taip pat mintis apie save, kitus žmones, gyvenimą, emocinio reagavimo ir santykių palaikymo modelius. Kartais suaugusių vaikų elgesys gali būti visai priešingas nei tėvų, tačiau ir jis kyla sekant tėvų pavyzdžiu - tiksliau, dėl desperatiško noro būti kitokiam negu tėvai. Ieškoma būdų, kaip išvengti ankstesnių elgesio modelių atkartojimo tapatinantis su kažkuo kitu.
Tarozienė išskiria mažiausiai tris suaugusių vaikų ir tėvų santykių etapus. Pirmasis laikotarpis abiem pusėms kupinas pokyčių bei išgyvenimų. Tėvai atsisveikina su aktyvia tėvyste, tad atsiranda galimybė įsitraukti į naujas ar primirštas veiklas. Gali sustiprėti poreikis formuluoti ateinančio gyvenimo etapo uždavinius, naujai permąstyti gyvenimo prasmės klausimus. Jaunas suaugęs žmogus šiuo metu įgyvendina savo raidos uždavinius: tyrinėja gyvenimą ir mokosi plačiąja prasme. Pasak psichoterapeutės, šiuo laikotarpiu tiek emocinis, tiek fizinis atstumas tarp tėvų ir vaikų natūraliai gali padidėti. Abi pusės gali pajusti laisvę ir norą atitolti, tyrinėti savo asmeninę gyvenimo erdvę, norus ir poreikius, išnaudoti santykių su kitais žmonėmis, vietomis ir patirtimis teikiamas galimybes.
Antrąjį suaugusių vaikų ir tėvų santykių etapą psichoterapeutė sieja su „sugrįžimu“. Po kelionių ir savęs paieškų, jeigu santykiai yra pakankamai sveiki ir gyvybingi, anksčiau ar vėliau turėtų ateiti noras „sugrįžti į šeimą“. „Kalbu ne apie fizinį suaugusių vaikų grįžimą į tėvų namus, nors toks noras irgi gali kartotis, bet apie šeimos susibūrimą draugėn platesniąja prasme, kai susitinka suaugę lygiaverčiai asmenys“, - sako V. Tarozienė. Poreikis suartėti dažnai kyla atsiradus bendram tikslui, pavyzdžiui, auginti trečiąją kartą, kuo nors drauge rūpintis. Vaikų auginimas nuo seno yra bendruomeninis darbas. Tuo tikslu dažnai atsigręžiama į tėvus, senelius, kitus artimus žmones. Sėkmės atvejais tai kūrybingo ir produktyvaus tėvų ir suaugusių vaikų bendradarbiavimo laikotarpis. Pasak psichoterapeutės, čia biologinis amžius netenka aktualumo.
Trečias tėvų ir suaugusių vaikų santykių etapas susijęs su dar vienu atitolimu ir atsisveikinimu. Akivaizdu, kad aktualesni darosi rūpinimosi ir fizinės priežiūros klausimai. „Kartais susiklosto paradoksali situacija, kad vaikai ir tėvai šiuo laikotarpiu suartėja fiziškai, tačiau psichologinis jų atstumas didėja, nes kuri nors pusė dėl prastos sveikatos nebegali atpažinti savo artimųjų, palaikyti prasmingo ryšio“, - pastebi V. Tarozienė. Tradicinės šeimos ir bendruomeninio gyvenimo vertybes puoselėjančiose kultūrose įprasta, kad šeimos nariai rūpinasi vieni kitais, o tėvų priežiūra senatvėje laikoma vaikų pareiga. Tačiau šiandien gyvename postmodernioje ir globalioje visuomenėje, kur fizinio artumo ir tiesioginės priežiūros lūkesčius ne visada pavyksta išpildyti. Dažnai vaikai gyvena toli nuo tėvų ir fiziškai negali jiems padėti. Pagerėjus gydymo bei slaugos sąlygoms, taip pat paslaugų prieinamumui, tenka pasvarstyti, kur, namuose ar įstaigoje, pagyvenusio ar sergančio artimojo gyvenimo kokybė bus geresnė.
Vaiko ir tėvų bendravimo teisės ir pareigos
Tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikui, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 3.156 straipsnio 2 dalis). Vaiko interesai: Taikus susitarimas leidžia tėvams geriau atsižvelgti į vaiko interesus ir jausmus. Emocinė gerovė: Ginčai dažnai sukelia stresą ir emocinę įtampą tiek vaikui, tiek tėvams. Ilgalaikiai santykiai: Bendradarbiavimas ir komunikacija tarp tėvų gali padėti išlaikyti geresnius santykius, kurie yra svarbūs vaiko gerovei. Teisinės pasekmės: Teismų procesai ginčo teisena gali būti ilgi ir brangūs. Vaiko nuomonės gerbimas: Įtraukdami vaiką į sprendimų priėmimą, tėvai rodo, kad gerbia jo nuomonę.
Tėvams nesitariant dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, teismas gali nustatyti bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką (CK 3.170 straipsnio 4 dalis). Šeimos ryšiai - ne tik prieglobstis, meilė ir artumas, bet kartais ir teisiniai ginčai dėl vaikų, tėvų išlaikymo ir bendravimo su jais. Tėvams gyvenant atskirai, kaip užtikrinti, kad vaikas galėtų nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, susitikti su kitais artimais giminaičiais?
Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, išlaikyti kol bus pilnamečiai, o suaugę vaikai, ar turi pareigą išlaikyti savo tėvus ir teisę bendrauti su jais? Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir už tai jie atsakingi. Jie privalo rūpintis vaikų sveikata, ugdymu ir tokios teisės bei pareigos tėvams išlieka net tuomet, kai tėvas ar motina negyvena kartu su vaiku.
Kaip sudaromos tinkamos vaiko ir tėvų bendravimo sąlygos, jeigu vienas iš tėvų gyvena užsienyje? Pasitaiko nemažai atvejų, kuomet vienas iš tėvų gyvena kitame mieste ar net kitoje valstybėje, tuomet tiesioginis vaiko bendravimas su tėvu ir motina tampa sudėtingesnis. Jeigu ginčas pasiekia teismą, tokiais atvejais bendravimo tvarka nustatoma šiek tiek specifiškesnė. Dažni atvejai, kuomet, vienam iš tėvų gyvenant užsienyje, sudaromos galimybės bendrauti su vaiku retesniais, tačiau ilgesniais periodais. Pavyzdžiui, per atostogas, dažniau bendrauja informacinių ryšių priemonėmis, pvz., telefonu, vaizdo pokalbiais.
Ar pasitaiko atvejų, kuomet vienas iš tėvų nori nustatyti tik sau patogią bendravimo tvarką su vaiku? Kai byla atsiduria teisme, pasitaiko atvejų, kuomet kuris nors iš tėvų siekia tokios bendravimo su vaikais tvarkos, kuri būtų patogesnė būtent jam, t. y. stengiamasi realizuoti savo interesus. Vis dėlto teisme prioritetas teikiamas geriausiems vaiko interesams, įvertinami vaiko norai ir kitos svarbios aplinkybės: tėvų darbo grafikai, vaiko mokymosi grafikas, netgi vaiko ir tėvų tarpusavio santykiai.
Pasitaiko atvejų, kai dėl bendravimo su vaiku, kreipiasi artimi giminaičiai? Nors tėvai turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis rūpintis savo vaikais, bet jie privalo sudaryti sąlygas vaikams bendrauti su savo artimais giminaičiais, taip pat kitais giminaičiais, su kuriais vaiką sieja emociniai ryšiai. Įstatymas apibrėžia, kad artimieji giminaičiai yra tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai bei broliai ir seserys. Bendravimas su artimaisiais giminaičiais svarbus vaikų tapatybės jausmui, harmoningai raidai. Jeigu tėvai arba vienas iš tėvų neleidžia vaikui susitikti, bendrauti su artimais giminaičiais, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija gali įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas artimiesiems giminaičiams, taip pat kitiems vaiko giminaičiams, su kuriais vaiką sieja emociniai ryšiai, bendrauti su vaiku.
Apie nepilnamečių vaikų išlaikymą visuomenėje daug diskutuojama ir nuolat pabrėžiama, kad abu tėvai, proporcingai savo turtinei padėčiai, turi skirti lėšų vaiko išlaikymui. Vaiko išlaikymas - tėvų pareiga ir išlaikymą turi teisę gauti visi nepilnamečiai vaikai. Vaiko tėvai turi teisę susitarti dėl vaiko išlaikymo taikos sutartimi, kurią tvirtina teismas. Nors paprastai prioritetas teikiamas išlaikymui periodinėmis išmokomis, t. y. Išlaikymo vaikui dydis priklauso ir nuo vaikų, kuriems reikalingas išlaikymas, skaičiaus. Įstatymas numato atvejus, kuomet tėvai turi pareigą teikti išlaikymą ir pilnamečiams vaikams, t. y. kai pilnametis vaikas nedarbingas dėl turimo neįgalumo, jeigu neįgalumas vaikui nustatytas dar būnant nepilnamečiu. Antroji sąlyga - kuomet pilnamečiam vaikui, kuris yra ne vyresnis negu 24 metų, reikalinga materialinė parama dėl to, kad jis studijuoja pagal vidurinio ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą. Vertinama pilnamečio vaiko turtinė padėtis, ar vaikas išnaudojo visas protingas galimybes pats pasirūpinti mokymuisi reikalingomis lėšomis; ar sąžiningai vykdo pareigą mokytis.
Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, išlaikyti kol bus pilnamečiai, o suaugę vaikai, ar turi pareigą išlaikyti savo tėvus? Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Civiliniame kodekse taip pat numatyta, kad pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis. Tokia vaikų pareiga išlaikyti nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus susijusi su gyvybiškai svarbių poreikių patenkinimu, todėl įstatymas numato šios pareigos įvykdymo tvarką ir sąlygas. Vaikai ir tėvai gali tarpusavyje susitarti dėl tokio išlaikymo reikalingumo ir teikimo. Kuomet vaikai šios pareigos neatlieka savo noru ar bendru sutarimu, vykdoma mediacija, kuria siekiama su mediatoriaus pagalba derybų keliu pasiekti kompromisą. Tik mediacijai nepasisekus, teisė į išlaikymą gali būti įgyvendinama teismine tvarka, tai reiškia, kad tėvai turi teisę reikšti ieškinį teisme dėl tokio išlaikymo priteisimo. Sprendžiant šį klausimą, svarbi vaikų ir tėvų šeimyninė bei turtinė padėtis, vaikų sveikatos būklė, įvertinama, ar vaikai turi galimybę teikti prašomą išlaikymą tėvams, atsižvelgiama į visų pilnamečių to tėvo ar motinos vaikų pareigą išlaikyti tėvus, nes išlaikyti savo tėvus pareiga negali būti perkelta tik vienam vaikui, pavyzdžiui, vien dėl to, kad jis galimai finansiškai gyvena geriausiai iš visų vaikų.
Kokia tėvams turėtų susidaryti gyvenimo situacija, kad būtų galima kreiptis dėl išlaikymo? Tėvų teisė į išlaikymą siejama su dviem sąlygomis: pirma, tėvai turi būti nedarbingi; antra, nedarbingiems tėvams turi būti reikalingas materialinis išlaikymas. Sprendžiant klausimą, ar asmeniui reikalingas išlaikymas, įvertinamos visos asmens gautos pajamos, galimybės jų gauti, turimas turtas ir turtinės teisės, taip pat konkretūs tokio asmens poreikiai. Svarbu paminėti, kad jeigu pilnamečiai vaikai nesirūpina savo nedarbingais tėvais, teismas pagal tėvų ieškinį gali iš vaikų priteisti ne tik išlaikymą, bet ir papildomas išlaidas, tėvų turėtas dėl sunkios jų ligos, sužalojimo ar jiems būtinos priežiūros, kurią atlygintinai atliko pašaliniai asmenys. Išlaikymas tėvams gali būti priteistas ne visais atvejais - teismas gali atleisti pilnamečius vaikus nuo pareigos išlaikyti nedarbingus tėvus, jeigu nustato, kad tėvai vengė atlikti savo pareigas nepilnamečiams vaikams. Vengimas atlikti pareigas nepilnamečiams vaikams gali pasireikšti vengimu juos išlaikyti, auklėti ir jais rūpintis, atsisakymu priimti gyventi vaiką, kai jis negalėjo gyventi su kitu iš tėvų ir pan.
Kaip tėvai, turite teisę palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su savo vaiku. Tuo pačiu metu jūsų vaikas taip pat turi teisę susisiekti su savo tėvais. Gali būti keletas priežasčių, dėl kurių jūs galite būti atskirtas nuo vaiko. Tai gali būti jūsų pasirinkimas gyventi atskirai arba situacija, kurią sukelia valstybės institucijos sprendimas, pvz., jūsų vaiko globojimas globos namuose ar baudžiamojo nuosprendžio priėmimas paskiriant laisvės atėmimo bausmę. Tačiau kaip tėvai turite teisę ir pareigą palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su savo vaiku. Tuo pačiu metu jūsų vaikas turi teisę palaikyti tiesioginį ryšį su abiem tėvais. Svarbu: Jūsų bendravimo teisės nėra panaikinamos, kai vaikas perduodamas globai ne šeimoje. Jei vaikas gyvena kartu su vienu iš tėvų, abu tėvai gali abipusiškai susitarti dėl kito iš tėvų bendravimu su vaiku tvarkos. Šiame susitarime turėtų būti numatytas laikas (trukmė ir dažnumas), susitikimų vieta ir trukmė. Teismas gali apriboti jūsų bendravimo teises, jei toks sprendimas priimamas siekiant apsaugoti vaiko interesus. Teismas gali nuspręsti dėl susitikimų laiko (trukmės ir dažnumo), jų vietos ir trukmės. Teismas gali apriboti jūsų bendravimo teises, jei toks kontaktas pakenktų vaiko sveikatai, vystymuisi ir saugumui. Įsipareigojimas gerbti jūsų teisę į šeimos gyvenimą reikalauja, kad bet kokie klausimai, susiję su tėvų bendravimo teisėmis turėtų būti išspręsti kuo greičiau. Jei jums buvo suteiktos bendravimo teisės su vaiku, egzistuoja jūsų interesas, kad šis sprendimas būtų vykdomas kuo greičiau. Jei kitas iš tėvų nesilaiko sprendimo dėl jūsų bendravimo teisių, galite pareikalauti imtis veiksmingų sankcijų prieš kitą iš tėvų, kad būtų užtikrintas jūsų teisių įgyvendinimas. Neteisėtas pasimatymų su vaiku apribojimas gali pažeisti jūsų teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.
Bendravimo su vaiku tvarka 50/50 yra vis dažniau svarstomas modelis, siekiant užtikrinti, kad vaikas išlaikytų lygiavertį ryšį su abiem tėvais po skyrybų. Šis principas grindžiamas lygiaverte tėvyste, kai abu tėvai dalyvauja vaiko gyvenime vienodai, tiek laiko, tiek atsakomybės prasme. Geriausia, kai dėl tokios tvarkos susitariama taikiai, nes tėvų bendradarbiavimas yra esminis veiksnys sėkmingam lygiavertės bendravimo tvarkos įgyvendinimui. Teismas, spręsdamas dėl 50/50 bendravimo modelio, įvertina daugybę veiksnių: tėvų gyvenamųjų vietų atstumą, vaiko ugdymo įstaigų vietą, socialinius ryšius, tėvų užimtumą ir jų gebėjimą užtikrinti stabilų kasdienį gyvenimą. Jei nustatoma, kad toks modelis atitinka vaiko poreikius ir neprieštarauja jo gerovei, teismas gali jį patvirtinti. Vienas iš svarbiausių aspektų, taikant šį modelį, yra užtikrinti stabilumą ir nuoseklumą vaiko gyvenime. Tai reiškia, kad tėvai turi susitarti dėl vienodų ugdymo ir auklėjimo principų, aiškios dienotvarkės bei bendros atsakomybės pasidalijimo. Jei bendravimo 50/50 tvarka tampa netinkama dėl pasikeitusių aplinkybių ar neigiamai veikia vaiko gerovę, ji gali būti keičiama. Tam reikia įrodyti, kad dabartinė tvarka neatitinka vaiko interesų ir yra reikalingas kitoks bendravimo modelis.
