Kovo 8 dieną, Vytauto 50-ojo jubiliejaus išvakarėse, gausus būrys maestro scenos draugų susitiks Kauno VDU Didžiojoje salėje.
Skambias muzikines patirtis kartu kurs VDU kamerinis orkestras, prie kurio vairo V.Lukočius stovi jau nuo 2019 metų. Klausytojus džiugins tiek pasaulio klasikos šedevrai - opera, operetė, tiek populiarioji muzika, bardų dainos. Pasirodys Liudas Mikalauskas, Kostas Smoriginas vyresnysis, Egidijus Bavikinas, Edmundas ir Kristina Seiliai, Evelina Sašenko, Aistė Pilbavičiūtė, Zbignevas Levickis, Jonas Sakalauskas, Vaidas Vyšniauskas, Kornelija Kupšytė ir kiti.
„Šventinę nuotaiką kurti kalbinu mūsų visų mylimą aktorę Kristiną Kazlauskaitę, tačiau dar nėra šimtu procentų aišku, ar ji galės, nes tuo pat metu į sceną išeina jos kūdikis - režisuojamas spektaklis „Trys mylimos“, - dalijasi V.Lukočius. - Tačiau tikrai kviečiu visus savo kolegas ir ištikimus klausytojus, jei tik turite kokį nors muzikinį numerį ar etiudą, ateiti ir užlipti ant scenos, nes tai yra geriausia dovana. Padžiazuoti visad smagu, ypač tai, kas nesurepetuota. Na, o gėles tą dieną skirkime moterims, nes nejaukiai jausčiausi, jei damos jų negautų. Bet niekis, savas išdalinsiu!“
Darbas su VDU kameriniu orkestru jam yra tarsi atgaiva nuo rutinos ir amžina kelionė tiek muzikoje, tiek po Lietuvą. „Visų pirma, repetuojame Kaune, todėl esu priverstas prasiblaškyti kelionėje „tarp Vilniaus ir Kauno... bokštų“. Koncertuojame visoje Lietuvoje - ten, kur žmonės tai vertina ir išsiilgsta, nes didmiesčiuose yra tiek daug visko, žmonės - sotūs, o kituose kraštuose jie nėra išlepinti klasikinių žanrų ir gyvų orkestrų. Ypač smagu, kad VDU kamerinis orkestras yra jaunatviškas ir trokštantis muzikuoti, pabūti čia ir dabar - muzikoje. Orkestras kaskart pasipildo gabiais studijuojančiais muzikantais ir tai yra puiku, reikia jaunatviškumo ir šviežio kraujo“, - kalba dirigentas.
Savo jubiliejinių koncertų maratoną jis pradės kovo 6-ąją Klaipėdos koncertų salėje su Klaipėdos kameriniu orkestru (meno vadovas Mindaugas Bačkus) ir scenos žvaigždėmis. Pasirodys L.Mikalauskas, K.Smoriginas vyresnysis, E.Bavikinas, E. Ir K.Seiliai, Z.Levickis su sūnumi Konradu, A.Pilibavičiūtė, K.Kupšytė ir kiti.
Kovo 9-ąją V.Lukočiaus koncertas rengiamas Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje. Menininkas užbaigs jubiliejinę kelionę su jau anksčiau paminėtais svečiais, prie jų prisijungs Česlovas Gabalis, Marius Jampolskis, Jeronimas Milius, Deivydas Zvonkus, grieš VDU kamerinis orkestras.
Maestro V.Lukočius prisipažįsta, kad savo gimimo datą net buvo išsitrynęs iš socialinių tinklų, didelės šventės neplanavo.
„Bet Z.Levickis visa tai užkūrė. Sako: „Vytautai, reikia atšvęsti“. Paskui paskambino M.Bačkus iš Klaipėdos, Rita Bieliauskaitė iš Kauno ir viskas įsisuko. Ėmėme planuoti gražų koncertą, kuriame suskambės ir operetės, ir opera, ir Čardašas, ir lietuviškos estrados perlai, ir duetai, nuo klasikos iki roko. Neketinu sėdėti prie stalo, prisidėjęs rožių, - juokiasi V.Lukočius. - Drauge pasirodys visi mano bičiuliai, kolegos, nebus tokių, kuriuos aš pirmą kartą matau. Suprantu, kad dabar turėsiu dalyvauti ir jų jubliejuose. Kažkodėl tos datos vis apvalėja...“
Paties 50-metis Vytautui irgi kelia dvejopus jausmus.
„Pasirodo, tai jau pusė amžiaus. Kartais istoriškai kažką prisimeni, galvoji, kaip seniai tai buvo, o pats gi taip nesijauti. Žmona sako, pažiūrėk į veidrodį. Kai skutuosi, pasižiūriu, bet gerai, kad kartais nesiskutu, - juokiasi V.Lukočius. - Svarstau, amžiaus vidurio krizė ateis ar neateis? Yra simptomų: jau ir apie motociklą, ir apie lengvą lėktuvėlį pagalvoju, visureigiai pradeda patikti. Mano trys vaikai jau užaugę, anūkų tarsi norėtųsi, bet niekas nevyksta, nes jaunimas savęs ieško labai ilgai. O aš neapsisprendžiu, ar dar priklausau jaunimui, ar jau nebe.“
Iš 50-ies metų bemaž 35-erius jis praleido scenoje. Dar studijuodamas M.K.Čiurlionio menų mokykloje Vytautas dalyvaudavo koncertuose su vyresniais kolegomis, skambino fortepijonu.
„Paskui sutikau Margaritą Dvarionaitę, ir ji mane užbūrė dirigavimu. Tuomet prasidėjo dvikelis: ir dirigavimas, ir fortepijonas. Mokiausi pas maestro Gintarą Rinkevičių, studijavau Sibelijaus akademijoje Helsinkyje. Daug teko dirbti Suomijoje, kelionėse buvo visokių nuotykių. Įsimintas atvejis, kai su dainininke, sopranu, vykome koncertuoti už poliarinio rato - ten, kur Kalėdų Senelis gyvena. Viena salių staiga nustemba: „Jūs neturite instrumento? Mes irgi neturime.“ Sakau, palaukite, aš juk į lėktuvą pianino neįsidėsiu. Skambinome visam miesteliui, kažkas iš namų jį slidėmis atvežė“, - linksmai prisimena Vytautas.
Jo smagus būdas patinka ir televizijos žiūrovams, - jau daug metų V.Lukočius diriguoja muzikinėse laidose. „Ten nesu frontmenas - tas, kuris susirinktų visą dėmesį į save. Aš esu šalia kažko ir labai gerai, nes visų pirma, tai reikalauja daug darbo - ir psichologinio, ir aktorinio. Nesiekiu būti žvaigžde, bet jaučiu norą padaryti savo darbą su orkestru labai gerai, ir jei žmonėms patinka, aš tik džiaugiuosi. Štai į LRT eterį vėl grįžo laida „Dainuoju Lietuvą“. Mano kaimynai labai džiaugiasi, nes per tokias laidas žmonės atsigauna, jiems reikia kažko gyvo, lietuviško. Aš manau, tai ir mūsų misija, ir televizijos misija - kurti tokį produktą, kuris atskleistų ir kompozitorių, ir poetų darbą“, - teigia maestro.
Dėstydamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, jis pažino jau ne vieną kartą. „Čia jauti, kaip keičiasi jaunimas, charakteriai. Yra daug niuansų, nes vieniems gali viską sakyti tiesiai, su kitais turi būti itin švelnus, kitaip apsiverks. Kam nors stinga motyvacijos, o kiti jos nestokoja, bet dar neturi bagažo. Visgi ranką laikau ant pulso, malonu stebėti, kaip tavo studentai iškyla, - pasakoja V.Lukočius. - Sako, kuriu linksmo žmogaus įvaizdį, bet būna, kad ir pabumbu. Pats važiavau į Suomiją mokytis būdamas labai piktas. Todėl, kad taip buvau išmokytas - kad muzika yra valios išraiška, energija. Manęs net klausė per stojamuosius egzaminus: „Kodėl tu ant mūsų pyksti?“. Tai buvo apie 2000-uosius, kai čia gerumu dar niekas nedirbo, vilkosi Rytų bloko tradicijų šleifas, atrodė, kad privalai būti griežtas. Bet Skandinavija mane pakeitė. Kiekviena valstybė turi savo tradicijas, Vokietija irgi mėgsta „ordnungą“, griežtumą, o yra šalių, kur reikia džiazo.“
Kad ir kiek gastroliuotų per pasaulį, jam labiausiai patinka Lietuvoje. „Jos ilgiuosi, dirbdamas svetur, nes ten - koncertai, viešbučiai, lėktuvai ir svetimi žmonės, neturi net su kuo pakalbėti po darbų. Lietuva man - brangiausia vieta, myliu mūsų klausytojus, su kuriais kalbame viena kalba. Ir tai, kad gimtadienį galėsiu švęsti su savo publika, man jau yra didelė dovana“, - sako maestro.
Paisyti Advento tradicijų jis mėgina jau ne vienerius metus. Tačiau šįmet, pasak V. Lukočiaus, bus kitaip - sau tylomis duoto pažado jis ketina laikytis. V.Lukočius sakė, jog skaityti daugybės literatūros, ieškoti informacijos internete ar dalintis patirtimi apie itin populiarų šiais laikais, alternatyvų mitybos būdą jam nereikėjo. Viską jam nuosekliai papasakojo žmona ir jos sesuo. Pasikliovęs mylimų moterų surinkta informacija V. „Žiemą sunkiau. Pusryčiauti, pietauti ir vakarieniauti be mėsos V. Lukočius ketina mažiausiai iki Šv. „Gruodžio 31-osios vakarą praleisčiau „Siemens“ arenos koncerte, o po vidurnakčio Naujuosius metus atšvęsčiau su šeima. Tuomet jau būtų galima paragauti ir to, ką įprastai valgau ir mėgstu“, - mintimis dalinosi V.
Vytautas Lukočius (g.1975) Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje 1993 baigė fortepijoną ir chorinį dirigavimą. Vėliau įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kurią baigė du kartus: 1999 įgijo pianisto solisto ir koncertmeisterio (prof. Jurgio Karnavičiaus klasė), o 2000 - orkestro dirigento kvalifikaciją ir magistro laipsnį (doc. 1999 - 2002 dirigentas studijavo orkestrinį dirigavimą J.Sibelijaus akademijoje (Helsinkis, Suomija) profesorių Leif Segerstamo, Jormos Panulos ir Atso Almilos klasėse ir 2002 gavo diplomą. 2003 - Lietuvos muzikos ir teatro akademijos meno aspirantūroje įgijo meno licenciato laipsnį. V.Lukočius pelnė apdovanojimus Respublikiniame jaunųjų dirigentų konkurse (Vilnius, 1991, II vieta) ir E.Dineikaitės koncertmeisterių konkurse (1998, I vieta). 2006 III-jame Jorma Panulos tarptautiniame dirigentų konkurse (Suomija) laimėjo I-ją vietą.
Dirigentas dukart tobulinosi Erasmus dirigentų meistriškumo kursuose Vilniuje - 2000 prof. J.Fürst klasėje, 2001 asistavo prof. 2000 - 2004 V.Lukočius buvo Lietuos valstybinio simfoninio orkestro dirigento asistentas (vyr. dirigentas G.Rinkevičius). Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre jis dirigavo (ir buvo vienas iš dirigentų statytojų) B.Britteno operą „Žaiskime operą" (Let's make an Opera), G.Verdi „Kaukių balių" (Un ballo in maschera), „Aida”, „Otello”, „Simon Boccanegra”, „La Traviata”, R.Wagner „Parsifal”, R.Leoncovallo „Pajacus” (Pagliacci). Kotkos teatre (Suomija) dirigavo P.Ábráhamo operetę „Viktorija ir jos Husaras" (Victoria und ihr Husar). V.Lukočius dirigavo Latvijos operos orkestrui, Lietuvos valstybiniam, Lietuvos nacionaliniam simfoniniams orkestrams, Lietuvos, Kauno, Šv.Kristoforo kameriniams orkestrams, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestrui, Turku bei Sibelijaus akademijos simfoniniams orkestrams, Oslo radijo orkestrui, Pori sinfonietta ir Kymi sinfonietta (Suomija), Olsztyn Philharmonics orkestrui (Lenkija).
„Artizarra“ (2005 m. „Brandenburgo koncertas“ Nr. „Brandenburgo koncertas“ Nr. „Brandenburgo koncertas“ Nr. Kantata sopranui Nr. Simfonija Nr. Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. Simfonija Nr. Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. Litanija B-dur, KV 109 („Litaniae de B.M.V. Sonata smuikui, klavesinui ir styginių orkestrui Nr. Bacevičius - Simfonija Nr. Koncetas Šv.
Dirigentas Vytautas Lukočius apmąstė trumpiausio garso stiprumą. (...) Orkestras atliko tris skirtingus J.Haidno, B.Kutavičiaus ir N.Rotos kūrinius. Orkestrui nuostabiai pavyko perteikti dinaminius atspalvius. Nors melodijos ir akompanimento diferenciacija dominavo, V.Lukočius išryškino įvairių instrumentų grupių melodines linijas, drausdamas smuikų grupės įsigalėjimą. Efektingai, įstabiai buvo atliktas B.Kutavičiaus kūrinys "Žiemių vartai" (iš ciklo "Jeruzalės vartai"). Atlikimas ir, žinoma, muzika tiesiog stingdė kūną ir kvėpavimą. Tauri rimties įtaiga sklido imituojamų jakutų šamano apeigų bei "šiaurietiškos" fugos metu. Paslaptingai skambėjo šnabždamas karelų lydekos užkeikimas ("Duok man Ahti stambią lydeką arba dvi mažesnes"). Žavėjo atlikėjų solidarumas, kruopščiai bei koncentruotai perteikiama muzika. Vėl kitokia N.Rotos kompozicija. Ji sklidina dinamikos, emocinės ekspresijos ir nežabotų aistrų, tačiau tai itin įprasta filmų kompozitoriaus kūrybai (jis sukūrė muziką net 29-iems F.Fellinio filmams). Orkestras žaižaravo visomis įmanomomis dinaminėmis spalvomis, akimirksniu sukurdamas emocinę įtampą, netikėčiausią kontrastą. Į raiškių aistrų potvynį ir į artėjantį koncerto finalą reagavo ir dirigentas V.Lukočius. Lig tol nesišvaistęs bereikalingais judesiais, ignoravęs menkiausią išorinį efektą, jis pasinėrė į juslinę būklę ir įnirtingai užbaigė kūrinį. Vis dėlto dominavo korektiškas, itin santūrus dirigavimas, tačiau tikrai ne abejingas, ne bejausmis. Antroje dalyje skambėjo retai atliekama G.F. Händelio "Muzika ant vandens", kompozitoriaus skirta aukštajai visuomenei, pramogaujančiai valtyse "ant vandens". (...) Mūsų vakaro koncerte buvo pateiktas devyniolikos kūrinių variantas, pusę jo sudaro to meto šokių muzika. Tai buvo drąsus Vytauto šuolis: "nenudilti" pačiam (kūrinio atlikimas truko ilgiau nei valandą) ir nenuslopinti klausytojų dėmesio. Bet saulėtų, gyvų tempų mažorinis kūrinys negalėjo užmigdyti klausytojų, jutom vien pakilią nuotaiką. Pastaruoju metu manualinė dirigento technika praturtėjo įvairiaspalvėmis amplitudėmis, dainingais mikromostais. Choras ir orkestras papildomai atliko Mozarto "Ave verum". Spalio 30 d. Lietuvos muzikos akademijos Didžioji salė buvo pilna klausytojų. Scenoje - populiariausias ir žymiausias Lietuvos pučiamųjų orkestras "Trimitas". (...) Šį kartą įdomią programą parengė jaunas dirigentas Vytautas Lukočius (LVSO vyr. dirigento asistentas). Koncerto sėkmę nulėmė ne tik dirigento pasirinkta programa, bet ir pats dirigentas Vytautas Lukočius.
Gimę tą pačią dieną
DaugiauLaiko vėjų blaškomas laivas šį kartą prisišvartuoja 1975-ųjų uoste. Telšių rajone gyvenančiai Danutei ir Stanislovui kovo 9 d. gimusi dukra Laima - jau antroji šeimos atžala. Tą pačią dieną Ignalinos rajone Nijolės ir Prano šeima džiaugiasi pirmagime Violeta. Pirmagimis ir Vytautas, tą pačią dieną gimęs Varėnoje įsikūrusių Dalios ir Kęstučio Lukočių šeimoje.
Epizodas: Gimę tą pačią dieną. Idealizmo studijų metais nestokojęs Vytautas Lukočius: na ir kas, kad kelnės suplyšusios, - užsilopai ir eini
Gimę tą pačią dieną. Apie sunkumus susilaukti vaikelio prabilusi Daiva Tamošiūnaitė: buvau net praradusi viltį 2023-10-05 18:30 52 min.
Gimę tą pačią dieną. Skyrybas su Olegu Ditkovskiu prisiminusi Neda: vieną dieną pasakė, kad viskas baigta, iki šiol nežinau, dėl ko 2023-09-28 23:05 52 min.
Gimę tą pačią dieną. Akimirką, kai pirmą kartą sutiko žmoną, prisiminęs Radzevičius: susidūrė akys ir viduje kažkas „cinktelėjo“ 2023-09-21 23:05 52 min.
Žiūrite dabar: Gimę tą pačią dieną. Idealizmo studijų metais nestokojęs Vytautas Lukočius: na ir kas, kad kelnės suplyšusios, - užsilopai ir eini 2023-09-14 18:00 51 min.
Gimę tą pačią dieną. Buvęs generalinis komisaras Grigaravičius apie tėvo mirties paliktus randus: buvau piktas ant viso pasaulio 2023-09-07 23:05 51 min.
Gimę tą pačią dieną. Išdaigas internate prisiminęs Juozas Petkevičius: dabar skambėtų žiauriai, bet tada buvo natūralu 2023-08-12 03:55 52 min.
Gimę tą pačią dieną. Vidas Petkevičius apie pažintį su antrąja žmona: tėvai man sakė, kad antros kaunietės nereikia 2023-08-05 03:59 51 min.
Gimę tą pačią dieną. Aktorė Lina Rastokaitė prisimena jausmą, kai kaimynas pranešė, jog Lietuva laisva: tai buvo nerealu 2023-07-29 03:57 52 min.
Gimę tą pačią dieną. Algis Kriščiūnas prisiminė traumuojančią tarnystę SSRS armijoje: kam tu pasiskųsi, jei bet kada gali užmušti 2023-07-22 03:57 51 min.
Gimę tą pačią dieną. Vytautas Rumšas - apie išdykavimą vaikystėje, sėkmės link lydėjusius mokytojus ir euforijos momentus spektaklių metu
Lukõčius Vytautas 1975 03 09 Varėna, lietuvių pianistas, orkestro dirigentas, pedagogas. Baigė Lietuvos muzikos akademiją (1999 J. Karnavičiaus, R. Jakutytės‑Biveinienės fortepijono, 2000 G. Rinkevičiaus dirigavimo klasę). 1999-2002 orkestrinį dirigavimą studijavo Sibelijaus muzikos akademijoje Helsinkyje. 2003 baigė Lietuvos muzikos akademijos meno aspirantūrą. 2004-06 Lietuvos kamerinio orkestro dirigentas. 2007-09 Klaipėdos muzikinio teatro dirigentas, vėliau vyriausiasis dirigentas. Nuo 2009 ansamblio Lietuva dirigentas. Nuo 2010 dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. 2012 subūrė orkestrą Vilnius Sinfonietta ir jam vadovauja. Nuo 2016 Lappeenrantos miesto simfoninio orkestro meno vadovas.
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatė ir dirigavo B. Britteno operą Statykime operą! Dirigavo Oslo radijo, Helsinkio filharmonijos, Turku, Lahti, Oulu, Pori, Kotkos, Sibelijaus muzikos akademijos, Meksikos miesto filharmonijos orkestrui, Trondheimo, Kristiansando, Latvijos nacionalinės operos, Lietuvos valstybiniam, Lietuvos nacionaliniam, Kauno miesto simfoniniams, Šv. Kristoforo, Klaipėdos kameriniams ir kitiems orkestrams. Parengė ir dirigavo koncertus su žymiais Lietuvos ir užsienio solistais.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos operos salėje susitikome su abiem Lukočiais - čia vyresnysis kadaise studijavo, dabar dirba su studentais, o jaunesnysis šiuo metu pasiėmęs akademinių atostogų.Akivaizdu, kad sūnus seka tėvo pėdomis, nes prieš keletą metų peržengė šios aukštosios mokyklos slenkstį.Tik Vincentas jokiu būdu nenori būti lyginamas su dirigentu V.Lukočiumi. Jaunasis kompozitorius juokais netgi užsiminė, kad ketina pasikeisti pavardę arba prisistatyti slapyvardžiu.Bet kol muzikos pasaulyje vaikinas nėra toks žinomas kaip tėvas, akivaizdu, kad nežada skirtis su savo mėgstama profesija, kuri jam galėjo būti perduota su genais.
„Išmokau visko, ko reikėjo“, - patikino vienoje Vilniaus meno mokyklų fortepijono subtilybių iki dešimtos klasės mokęsis Vincentas.Nors tos meno kalvės nebaigė, dirigento sūnus nesigailėjo. Juk svarbu, kad jis gavo muzikos pagrindus.
„Dabar esu laisvo oro direktorius, tai yra ieškau savo būdo įsižeminti tiktai su savo idėjomis.Muzikos ir teatro akademijoje įstojau į kompozicijos specialybę. Ką veikiu per akademines atostogas? Kuriu eksperimentinę muziką - man įdomus „hip hop pep“ žanras, prie jo vis bandau priklijuoti ką nors kita arba maišyti su kitais elektroninės šokių muzikos žanrais.Į kūrinius įdedu vokalines solo partijas - kaip būdavo gitaros solo roko laikais, o man atėjo idėja ką nors užniūniuoti“, - pasakojo Vincentas.
Sūnaus pagrindiniu kūrybos instrumentu tapo kompiuteris ir balsas, tėvas ištikimas dirigento batutai ir fortepijono klavišams.Juodu apie muziką kalbasi kaip profesionalai, emocingai diskutuoja ir ne visada nusileidžia vienas kitam.
Orkestro „Vilnius Sinfonietta“ įkūrėjas bei Suomijoje Lapenrantos miesto simfoninio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas tikėjosi: Vincentas taps profesionaliu atlikėju, bet jis pasuko į muzikos kompoziciją.Dėl muzikinio posūkio tėvas sulaukė didelio sūnaus pasipriešinimo, ir gimdytojui savo norus teko pamiršti. Dabar atžala veikia, ką nori.
„Sūnus gali išsisakyti, kas jam įdomu, nes dabartinis jaunimas yra kitoks, negu mes buvome. Mes neturėjome didelio pasirinkimo ir nešaukėme: aš noriu šito, kito.Buvo smuikas, fortepijonas, birbynė, kanklės. Tai - nedaug ir labiau apčiuopiama, dabar net pats nežinau, kokio stiliaus muziką Vincentas kuria, kaip jį įvardyti ar susisteminti“, - pripažino tėvas.
V.Lukočius sūnaus parašytos muzikos klausosi, jei jis leidžia paklausyti. Kodėl tokios taisyklės? Sūnus pabrėžė, kad neduoda tėvui klausytis ne iki galo užbaigtų kūrinių.
„Žinau, jo požiūris - labai kritiškas, ir aš nenoriu girdėti blogų žodžių pirma laiko“, - juokėsi Vincentas.
Žinomas dirigentas neabejojo, kad tėvų pastabos vaikams gali būti nemalonios, skaudžios, todėl jis pernelyg nelenda į atžalos kūrybą.
O Vincentas nenori įtikti tėčiui ir nekuria to, kas jam patiktų ir už ką būtų pagirtas.
„Nieko dėl tėčio skonio aš nedarau. Jokia kaina nesutikčiau pataikauti. Noriu jam atrinkti tai, dėl ko nepatirčiau didelių išgyvenimų ir nepersigalvočiau.Kritika mane galėtų paveikti, nes gerbiu profesionalų jo suvokimą, bet aš nenoriu jo painioti su savuoju“, - aiškino Vincentas.
Sūnus įprastai atsiunčia tėvui elektroninį laišką su nuoroda, kurią atsidarius galima pasiklausyti kūrinio.Kai tėvas klausosi sūnaus kūrybos, nebūtina jųdviejų akistata. Todėl ir pastabas atžala gali išgirsti ne iškart. Kadangi sūnus jau gyvena atskirai, susitikimai su tėvu tampa ir jo kūrybos aptarimu.
V.Lukočius su bendravarde žmona filosofe Vytaute susilaukė trijų vaikų - Vincento, Mykolo (15 m.) ir Adelės (12 m.). Ne tik pirmagimis, bet ir jaunesnieji seka tėvo pėdomis - muzikos mokykloje Mykolas lanko trimito pamokas, Adelė skambina fortepijonu.
„Mane vaikystėje tėtis nuvedė į muzikos mokyklą, tai ir aš savo vaikus ten pat nuvedžiau“, - apie šeimos tradicijas užsiminė V.Lukočius.
Vytauto dukra pati norėjo dainuoti, groti. O su berniukais viskas kitaip - neišvengiamai tėvas turėjo domėtis, kaip jie lanko muzikos pamokas, bendrauti su jų pedagogais.
„Berniukai vėliau bręsta, todėl mažai pažįstu šiuolaikinių vyrų, kurie vaikystėje savo noru ėjo mokytis muzikos.Berniukai turi ir įdomesnės veiklos - ką nors griauti, statyti, važiuoti dviračiu“, - pastebėjo Vytautas augindamas sūnus.
Vincentas tęsė tėvo mintį: „Kiti pomėgiai, skirtingai negu muzikavimas, greičiau turi efektą.“ V.Lukočius pritarė, kad muzikos mokymosi vaisių raškymas prasideda po dešimtmečio.
Dirigentas neabejoja, kad nuo mažens vaiką rengti kaip profesionalų muzikantą būtų klaida.„Tegul vaikams muzikos mokymasis būna laisvalaikis šalia sporto ir jie tarpusavyje nelenktyniauja“, - įsitikinęs V.Lukočius, jaunesnį sūnų ir dukrą leidžiantis į muzikos mokyklą tam, kad jiems tai būtų smagi popamokinė veikla.
Elektroninės muzikos kūrėjas Vincentas pritarė, kad prestižinėse meno mokyklose per daug iš vaikų reikalaujama ir juos dideli krūviai išvargina, net sužlugdo. Todėl jis nesigailėjo paauglystėje metęs fortepijono specialybę - paskutinio egzamino metu Vincentas tarsi protestuodamas fortepijonu kūrinį tyčia atliko kuo prasčiau.
„Buvo labai smagu! Nemokėjau programos, bet viską atlikau dar blogiau, negu mokėjau. Ir vis tiek parašė keturis balus, nors nebuvau vertas tokio pažymio“, - muzikinį maištą meno mokykloje prisiminė Vincentas.
Tuo metu tėvas jau matė, kad iš sūnaus daugiau neišspaus. Vytautas suprato, kad tas egzaminas ir buvo būdas parodyti, kad Vincentas daugiau nenori muzikuoti ir netaps pianistu.
V.Lukočius iš patirties žino, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jaunuoliams taip pat nebėra jokių tabu.„Jeigu anksčiau pasakydavau pastabą ir tai galėjo būti tabu, dabar sulaukiu visai kitokios reakcijos.Draudimų nebėra, nes studentas gali susirasti kitokios informacijos ir pasakyti: man tai netinka, nepatinka. Dabar pasirinkimas didelis. Todėl iš esmės viską gali neigti“, - pastebėjo dirigentas.
Vincentas mato, kad akademinė muzika jau nebėra tai, ko žmonėms, o ypač jaunajai kartai, norisi.Net padrikas klavišų paspaudimas, jeigu juntamas ritmas, tampa muzika.
Tėvas tokiai minčiai pritarė, nes kiekvienas žmogus turi teisę skaityti tokią knygą, kokia jam patinka.„Snobai pasakytų, kad ji - bevertė, nes nebūtinai visi turi skaityti Levą Tolstojų, Fiodorą Dostojevskį ar Antoną Čechovą.Taip nutinka ir dėl muzikos, nes ją klausytis reiškia vartoti. O rašyti muziką reiškia kurti“, - tvirtino V.Lukočius.
Vincentas savo kūrybos procesą jau pavadina vartojimu, nes tai neatsiranda iš kokios nors stebuklingos idėjos - viskas yra paprasčiau.
„Esu užsisklendęs ir per daug neviešinu kūrybos. Nenoriu suklysti, nors visi sako, kad reikia klysti.Aš siekiu geriausio rezultato ir nenoriu bet kokiu būdu išgarsėti. Verčiau mano klausytojų ratas bus nedidelis“, - tvirtino elektroninės muzikos kūrėjas.
Kadangi tėvai pirmagimio susilaukė studijų metais ir su juo visur eidavo, Vytautas svarstė, kad nuo mažens girdėdamas akademinę muziką sūnus jai šiuo metu priešinasi.„Aš vesdavausi sūnų į Kongresų rūmus, Lietuvos operos ir baleto teatrą, jis sėdėdavo ir repeticijose. Bet gal tai ir buvo blogai, kad jam muzika tapo per daug lengvai prieinama.Todėl vėliau atsirado atmetimas, nes vaikas per daug užtampytas po koncertų sales“, - svarstė tėvas.
Vincentas tvirtino, kad daugiau niekada nebežiūrės į akademinę muziką rimtai, nes vaikystėje koncertų ar teatro salėje jis užsnūsdavo.„Galva plyšdavo - norėdavosi miegoti. Muzika mane išjungdavo“, - sakė sūnus.
