„Laiškas niekada negimusiam kūdikiui“ - tai gilus ir skausmingas autokomentaras, kuriame rašytoja Oriana Fallaci dalijasi savo išgyvenimais ir svarstymais su įsčiose bręstančiu kūdikiu. Šis laiškas, skirtas svarbiausiam jos gyvenimo žmogui, būsimam vaikui, atskleidžia moterį, atsidūrusią skausmingo pasirinkimo kryžkelėje: stulbinanti karjera ar trapi gyvybė, aborto ugnikalniai ar atsakomybės himalajai.
Knygoje keliami svarbūs egzistenciniai klausimai: kas yra moteriškumas, kodėl būtent moterys patiria palaimą ir galią suteikti gyvybę? Jeigu mano kūdikis galėtų rinktis, ar gimti ir augti kančioje, ar grįžti į nebūtį, tačiau išvengti kančios, ką jis rinktųsi? Kiek moteris gali išlikti savanaudiška ir laisva susilaukusi kūdikio?
Oriana Fallaci apie savo knygą teigė: „Ne aš esu knygos moteris. Kad ir kaip ją priminčiau, Ją primena bet kuri šiuolaikinė moteris, kuri gyvena viena, dirba ir mąsto. Štai dėl to, kad kiekviena moteris galėtų su ja susitapatinti, nesuteikiau Jai nei vardo, nei veido, nei adreso, nei amžiaus.“
Rašytoja, žurnalistė ir politikė Oriana Fallaci (1929-2006), kilusi iš Florencijos, buvo viena skaitomiausių ir mylimiausių autorių pasaulyje. Columbia College of Chicago rektorius jai suteikė literatūros garbės daktarės vardą. Jos knygos, išverstos į daugelį kalbų, atspindi jos patirtį, įgytą dirbant karo korespondente ir atliekant interviu su pasaulio galingaisiais. Nuo Vietnamo iki Artimųjų Rytų, O. Fallaci sekė pačius karščiausius ir svarbiausius mūsų laikmečio konfliktus.
„Laiškas negimusiam kūdikiui" - viena pirmųjų didžiausio pasisekimo sulaukusių O. Fallaci knygų, tapusi bestseleriu visame pasaulyje. Tai besilaukiančios moters dialogas su kūdikiu, nagrinėjantis esminius klausimus: ar jis turi teisę gyventi, ar ne, ar jis bus laimingas šiame pasaulyje, pilname prieštaravimų ir skausmo?
Gyvybės dilema ir egzistencinė baimė
Knygos pasakotoja dalijasi savo jausmais, kai sužinojo apie kūdikio gyvybę: „Šiąnakt sužinojau, kad buvai gyvenimo lašas, ištrūkęs iš nebūties. Glūdėjau tamsoje, išplėtusi akis, ir staiga joje tarsi žaibas blykstelėjo tikrumas: taip, tu buvai. Egzistavai. Pasijutau lyg po šūvio į krūtinę: mano širdis sustojo. O kai ji vėl pradėjo plakti, pulsuodama stipriai ir kurtinamai, lyg būtų šaudoma iš pabūklų, susivokiau tarytum bekrentanti į šulinį, pilną nežinomybės ir siaubo. O dabar štai aš užsirakinusi baimėje, į kurią kaip į vandenį paniro mano veidas, plaukai, mintys: aš skęstu joje.“
Ši baimė nėra baimė kitų žmonių nuomonės, ne Dievo ar skausmo baimė. Tai baimė kūdikio, jo gyvybės, kuri atsirado jos įsčiose. Ji niekada nebuvo visiškai pasiruošusi priimti vaiko, nors ir labai jo laukė. Kankino klausimas: „O jeigu tau nepatiktų gimti? O jei vieną dieną imtum man priekaištauti šaukdamas: „Kas tavęs prašė mane pagimdyti, kodėl mane pagimdei, kodėl?!"
Gyvenimas apibūdinamas kaip vargas, kasdien prasidedantis karas, kur už trumpus džiaugsmo intarpus privalai skaudžiai sumokėti. Kaip sužinoti, kad nėra teisinga atsikratyti kūdikiu, kaip pajusti, kad jis nenori būti grąžintas tylai? Juk jis negali pasakyti. Jo gyvybės lašas - ką tik pradėtų ląstelių kekė, gal net ne gyvybė, o tik gyvybės galimybė. Vis dėlto, autorė daug atiduotų, jei tik kūdikis duotų kokią nors užuominą ar ženklą.
Motinos istorija ir pasirinkimo svoris
Pasakotoja prisimena savo motinos istoriją: „Mano mama tvirtina, kad aš tai padariau, todėl ji mane pagimdė. Matai, mano mama manęs nenorėjo. Buvau pradėta per klaidą, išsiblaškymo akimirką. O kad negimčiau, mama kiekvieną vakarą stiklinėje vandens tirpino vaistus. Paskui verkdama juos gėrė tol, kol vieną vakarą aš sujudėjau įsčiose ir jai įspyriau, norėdama paprašyti, kad manimi neatsikratytų. Ji jau kėlė stiklinę prie lūpų, bet staiga ją atitraukė ir šliūkštelėjo jos turinį ant žemės. Praėjus keliems mėnesiams aš jau varčiausi pergalingai saulėje.“ Ar tai buvo gerai, ar blogai, ji nežino. Kai yra laiminga, mano, kad buvo gerai, o kai nelaiminga - blogai. Tačiau net tada, kai yra nelaiminga, ji mano, kad tikrai apgailestautų, jei būtų negimusi, nes nėra nieko blogiau už nebūtį.
Autorė nebijojo skausmo, nes jis gimsta kartu su mumis, auga kartu, prie jo priprantama. Ji nebijojo ir mirties, nes jei miršti, vadinasi, buvai gimęs, buvai ištrūkęs iš nebūties. To ji ir bijojo - nieko, nebūties, būtinybės pasakyti, kad negalėjo būti dėl atsitiktinumo, klaidos ar išsiblaškymo.
Daugelis moterų savęs klausia: „Gimdyti vaiką? O kam? Kad alktų ir šaltų, kad būtų išduotas ir įskaudintas, kad būtų užmuštas kare ar mirtų nuo ligos?". Taip jos atima viltį, kad alkanas jis bus pasotintas, sušalęs - sušildytas, kad ištikimybė ir pagarba bus jo draugai ir kad gyvens ilgai, bandydamas sustabdyti ligas ir karus. Argi geriau rinktis niekį nei kančią? Netgi tada, kai verkiama dėl nesėkmių, nusivylimų, skausmo, daroma išvada, kad kentėti yra geriau nei nebūti. O kai dar pagalvojama apie gyvenimą, apie dilemą gimti ar negimti, galiausiai sušunkama, jog gimti yra geriau nei negimti. Tačiau ar galima priversti ir kūdikį taip mąstyti? Ar neatrodytų, kad pagimdžiusi jį tik dėl savęs ir viskas?
Atsakingas pasirinkimas ir tėvo reakcija
Autorė apsisprendžia rizikuoti ir neatsisakyti kūdikio, nors tai daro ne iš egoizmo. Ji prisiekia, kad pagimdyti jį jos nė kiek nedžiugina. Ji nemato savęs su dideliu pilvu vaikščiojančios gatvėmis, nemato savęs nei jo žindančios, prausiančios, mokančios kalbėti. Ji - dirbanti moteris, turinti daug kitų užsiėmimų bei pomėgių. Jai nereikia kūdikio, bet vis tiek jį nešios - patinka jam tai ar ne.
Vieną naktį ji kalbasi su kūdikio tėvu. Šis, sužinojęs apie nėštumą, reaguoja neigiamai, klausinėja apie pinigus „nusikratyti“ kūdikiu. Kai pasakoja apie savo kitokius ketinimus, jis pradeda ilgai postringauti, maldavimus keisdamas patarimais, patarimus - grasinimais, grasinimus - įtaumu: „Pagalvok apie savo karjerą, pamąstyk apie atsakomybę, vieną dieną gali pasigailėti, ką kiti pasakys.“ Jų pokalbis telefonu, kurio išlaidas jie siūlo dalintis pusiau, nes juk „kalti abu“, autorę pradeda pykinti ir jai darosi gėda dėl jo. Ji padeda telefono ragelį, mąstydama, kad kažkada jį mylėjo.
Meilės samprata ir jos paieškos
Autorė svarsto apie meilės sampratą: „Jį mylėjau? Vieną dieną mes abu galėsime padiskutuoti apie šį dalyką, vadinamą meile, nes, tiesą pasakius, dar nesupratau, kas tai yra. Įtariu, kad tai milžiniška apgaulė, kuri nuramina ir linksmina žmones. Apie meilę kalba kunigai, reklamos stendai, rašytojai, politikai, tie, kurie rėždami sparną ir kalbėdami apie meilę, kaip apie veiksmingą priemonę išsigelbėti iš visų tragedijų, žeidžia, išduoda, nužudo sielą ir kūną.“ Ji nekenčia šio žodžio, esančio visur ir visomis kalbomis.
Ji apibūdina, ką ji mėgsta: „Mėgstu-pasivaikščioti, mėgstu-išgerti, mėgstu-rūkyti, myliu-laisvę, myliu-savo-mylimąjį, myliu-savo-vaiką.“ Stengiasi niekuomet nevartoti žodžio „meilė“ ir net neklausti savęs, ar tai, kas drumsčia jos mintis ir širdį, yra vadinama meile. Ji nežino, ar myli kūdikį. Mąstydama apie jį, ji sieja jį su gyvybe. O jo tėvo, kuo labiau apie jį galvoja, tuo labiau įsitikina, niekuomet nemylėjo. Juo žavėjosi, jo troško, bet nemylėjo.
Ji svarsto, kad galbūt meilė yra tai, ką moteris jaučia savo kūdikiui, kai jį tokį vienišą, bejėgį ir pažeidžiamą paima ant rankų. Na, bent kol yra toks bejėgis ir pažeidžiamas, jis tavęs neužgaulioja ir nenuvilia. O jeigu teks jai atskleisti šių penkių absurdiškų raidžių prasmę? Būtent jam, kuris vagia ją iš jos pačios, geria jos kraują ir alsuoja jos kvėpavimu?
Nėštumo komplikacijos ir skausmingas praradimas
Knygos eigoje pasakotoja pradeda jaustis blogai, jai sunku dirbti, sutino koja. Būtų siaubinga, jei turėtų atsisakyti jau paskirtos kelionės, nes tai svarbus projektas. Tačiau netikėtai gydytojas jai liepia gulėti lovoje, būti ramiai ir atsipalaidavusiai. Tai nelengva, nes gyvena viena.
Po penkiolikos dienų, kurias reikės praleisti ramiai ir atsipalaidavusiai, galės grįžti prie įprastos veiklos. Ji sumaniai pasako darbdaviui, kad serga stipriu bronchitu, nes jei žinotų tiesą, ją pakeistų kitu. Blogiausiu atveju atleistų iš darbo, o tai būtų didelė bėda ir jai, ir kūdikiui.
Deja, jos būklė pablogėja. Ji grįžta į miestą ir paskambina gydytojai, kuri jai netikėjo. Kraujavimas nesiliovė. Gydytoja liepia tučtuojau pas ją atvykti. Gydytoja, atlikusi apžiūrą, liūdnai pareiškia: „Geriau iškart jums pasakysiu. Jūs teisi. Daugiau nebeauga. Galbūt jau dvi ar tris savaites. Drąsos - viskas baigėsi. Mirė.“
Pasakotoja nieko neatsako, nesujudėja, net nemirkteli. Ji lieka gulėti: kūnas buvo lyg akmeninis ir nebylus. Net ir protas buvo suakmenėjęs ir nebylus: nebuvo nei minčių, nei žodžių.
Pabaigoje ji jaučia šaltį, baltos lubos tampa juodos. Ji sako: „Bet jau atvykome - štai magnolija. Nusiskink vieną žiedą. Man niekuomet nepavyko, o tau pavyks. Pasistiebk, ištiesk ranką. Va, taip. Kur esi? Buvai čia ir prilaikei mane, buvai didelis, buvai vyras. O dabar tavęs nebėra. Liko tik indas su spiritu, kuriame plaukioja kažkas, kas nenorėjo tapti vyru ar moterimi, kam nepadėjau tapti vyru ar moterimi.“
Ji supranta, kad gyvenimas egzistuoja ir kad gyvenimui nereikia nei jos, nei kūdikio. Jis mirė. Galbūt ir ji greit mirs, bet tai nesvarbu. Gyvybė tęsiasi.
tags: #laiskas #negimusiam #kudikiui
