Niekas daugiau pasaulyje taip nežeidžia tėvų labiau kaip vaiko žodžiai: „Aš tavęs nekenčiu“. Jie pjauna kaip peilis. Jūs mylite vaiką, dėl jo aukojatės, ir štai - jis jūsų nekenčia. Po tokių žodžių tėvai jaučiasi ir įsižeidę, ir pikti, ir nusivylę. Labai lengva tokius žodžius priimti asmeniškai. Juk tada, kai kažkam daug duodame, tikimės gauti kažką gero ir atgal. O dabar - negi vaikas nesupranta, kiek dėl ko aukojotės ir kaip jį mylite?
Tiesa ta, kad vaikas veikiausiai nesijaučia jums skolingas už tai, kad jį auginote. Dauguma vaikų taip nesijaučia, nes jie pasaulį suvokia kitaip negu mes, suaugusieji. Todėl labai svarbu suvokti, ką iš tiesų reiškia šie įžeidimai. Ypatingai svarbu suvokti, kad skaudinantys žodžiai, kuriuos naudoja vaikas, yra skirti visai ne jums.
Jei jūs į tai reaguojate asmeniškai, tada kyla didžiulė reakcija, kuri tik skatina blogą vaiko elgesį. Tai, kad įsižeidžiate, vaikui duoda žinią, kad jis yra galingas - tai yra turi galią savo elgesiu veikti jus. O tai reiškia, kad toks elgesys tęsis ir ateityje. Juk kas gi nenori bent kartais pasinaudoti savo galia?
Vaikai dažnai spjaudosi įžeidžiais žodžiais tada, kai jie turi problemą ir nežino, kaip ją išspręsti. Gal tai pyktis, stresas ar nemokėjimas susitvarkyti su jausmais. O gal įvyko kažkas negero mokykloje ar darželyje. Būtent negebėjimas susitvarkyti su bėdomis skatina vaiką „groti jūsų nervais“. Kai jis iš jūsų gauna stiprų emocinį atsaką, tada diskomforto jausmas yra mažesnis.
Nesupraskite neteisingai - vaikas tikrai to nedaro tyčia. Dažniausiai tai pavyksta nesąmoningai. Tačiau galia nuliūdinti jus jam yra kaip kompensacija, kad jis nesugeba išspręsti problemos, su kuria susiduria. Kai kurie vaikai įžeidinėja tam, kad iš jūsų gautų tai, ko nori. Jei jiems pavyks įžeisti, jūs galite pasijusti blogai, suabejoti savimi ir pasiduoti. Daugeliu atvejų jūsų silpnumas vaikui padeda pasiekti savo tikslus.
Taip pat manau, kad vaikai dažnai sugalvoja dalykus tam, kad pateisintų savo elgesį. Jie mano, kad jei jie ką nors kitą matys kaip blogą ar neteisingą, tada turės teisę įžeidžiamai elgtis.
Ko Nedaryti, Kai Vaikas Kalba Įžeidžiamai?
Pirmiausia išvardinsiu dalykus, ko nereikėtų daryti. Supykti ar nuliūsti dėl vaiko žodžių yra normalu - jūs juk esate žmogus. Tačiau nors emocinė reakcija yra labai natūralus dalykas, būtent joje gimsta neefektyvūs sprendimai. Taigi, pateikiu trumpą sąrašą, kaip nesielgti, kai vaikas kalba bjaurius dalykus.
- Neatsakykite tuo pačiu. Jūsų natūrali reakcija gali būti pasakyti kažką panašaus į: „Na ir aš tavęs nekenčiu!“ Arba netgi: „Geriau aš išvis būčiau tavęs neturėjęs“. Tačiau jei vaikas išgirsta tai iš jūsų lūpų, jam jūs perduodate elgesio modelį, kuris niekada nepadės išspręsti problemų. Jūs vaikui rodote, kad į įžeidžiamus žodžius reikia atsakyti kontratakuojant. Lygiai tą patį galima pasakyti apie keiksmažodžius ir įvairias pravardes.
- Nešaukite. Rėkimas, klykimas ar netgi balso pakėlimas turės panašias pasekmes kaip ir įžeidžiamų dalykų kalbėjimas. Tai parodys vaikui, kad jūs nevaldote savo emocijų - taigi, esate priklausomas nuo jo elgesio. Taip jūs suteikiate savo galią vaikui jus tampyti už virvučių. Ar jūs tikrai to norite?
- Nesakykite, kad jis taip elgtis negali. Daugelis tėvų į tokį vaikų elgesį atsako aiškinimu: „Tu negali taip su manimi kalbėti!“. Tačiau juk tiesa yra ta, kad jis jau tą gali. Jūs negalite kontroliuoti žodžių, kurie išsprūs iš vaiko burnos. Būtent vaikas čia turi visišką kontrolę. Kai vaikui sakote „Tu negali....“, jam iškart kyla pasipriešinimo reakcija. „Tikrai? Tai imk mane ir sustabdyk“, - jis gali taip „užsivesti“, kad nenustos.
- Nebandykite kalbėti logiškai. Kartais tėvai į tokį vaiko elgesį reaguoja klausimu: „Na gerai, vieną dieną aš būsiu miręs. Ir ką tu tuomet darysi?“ Kiti mėgina priminti vaikui tuos dalykus, kuriuos jie dėl jo padarė, ir sako, kad už juos jis turėtų jaustis dėkingas. Tačiau kas vyksta iš tikrųjų? Jūs reikalaujate, kad vaikas pakiltų į tokį suvokimo lygį, į kurį jis šiuo metu pakilti negali. James Lehman pataria: „Nesulaukykite kvėpavimo... Nesitikėkite greito pripažinimo, įžvalgos ar dėkingumo todėl, kad stengėtės būti geri tėvai“. Visai tai ateis vėliau. Galbūt daug vėliau. Galų gale, kai vaikui skauda, jis tiesiog negali girdėti, ką jūs sakote. Taigi, jūs be reikalo švaistote energiją, kurios jums reikia, kad galėtumėte kontroliuoti savas emocijas.
- Nebauskite ar netaikykite didelių pasekmių. Tėvai tokioje situacijoje gali nuspręsti: „Gerai, jei tu nevertini nieko, ką mes dėl tavęs padarėme, pasižiūrėkim, kaip be to apsieisi!“ Jie gali atimti daiktus, kurie vaikui brangūs ar net išvis ištuštinti jo kambarį ilgesniam laikui. Tačiau tai visai nėra efektyvu. Neadekvačios bausmės neišmokys jūsų vaiko elgtis taip, kad jis mokėtų suvaldyti situaciją tada, kai jam to reikia. Tai neišmokys nesakyti jo įžeidžiančių žodžių kitiems. Jūsų žiaurumas kaip tik jį skatins elgtis atžagariai. Pasekmės neveikia pačios savaime. Jūs turite vaikui būti kaip koučeris ir jį ugdyti.
Kodėl mes nerekomenduojame bausti vaikų dėl to, kad jie įžeidžiai kalba? Pagalvokite, kad tuo metu juos ir taip jau slegia daugybė iššūkių. Jei dar kaskart bausite už kiekvieną žodinį potrūkį, to jiems bus per daug. Pasirinkite savo kovas. Neduokite progos vaikui pakovoti, kai būtent to jis nori.
Ką Tuomet Galima Padaryti, Kai Vaikas Įžeidinėja?
Puiku, dabar mes jau žinome, ko nereikia daryti ar sakyti. Dabar panagrinėkime, ar yra kas nors, ko galėtume imtis?
- Išlikite ramybėje. Giliai įkvėpkite. Ir pagalvokite apie tai, ką sakysite, ir kaip kalbėsite prieš prasižiodamas kalbėti. Suvokite savo kūno kalbą. Balso tonas, garsumas, veido išraiška, kūno padėtis ir kalbos greitis yra labai svarbi žinutė kitiems. Neverbalinė komunikacija ir kūno kalba gali nulemti, kaip bus interpretuota tai, ką sakote. Venkite sukryžiuotų rankų, ant klubų uždėtų rankų. Nevartykite akių. Stenkitės kalbėti lėčiau.
- Kalbėkite aiškiai ir trumpai. Jei vaikas jums drebia įžeidžiamus žodžius, galite tiesiog pasakyti: „Man labai gaila, kad taip jautiesi, bet tavo atsakomybė yra išnešti šiukšles“. „Jei su manimi taip kalbėsi, tai nepadės tau paruošti namų darbų“. Viena mano mėgstamiausių frazių yra: „Gal tu ir nekenti čia gyventi, bet vis tiek tu privalai pareiti į namus laiku“. Taigi, iš pradžių jūs švelniai ir ramiai pasakote, kad toks vaiko elgesys nėra tinkamas. O tada padedate jam suvokti, kad tai visai nepadės išspręsti jo problemos. Galiausiai jam primenate tai, ką turi padaryti.
- Jei sunku išlaikyti ramybę, pabūkite vienumoje. Kai užvaldo emocijos, įsitraukite į veiklą, kuri jus ramina. Jei tuo metu nueisite šalin, tai rodys, kad valdote situaciją. Paskui galėsite grįžti ir pasikalbėti su vaiku tada, kai ir jo jausmai jau bus aprimę. O tai bus ir efektyviau.
Dažniausiai, jei tėvai išlieka ramūs, švelniai primena, kad taip elgtis nedera ir nubrėžia aiškias ribas, vaiko elgesys ilgainiui pasikeičia.
Duokite sau laiko. Tikrai nėra taip, kad anksčiau išvardintus dalykus pabandai, ir jie suveikia. Reikia laiko, kad ir jūs, ir jūsų vaikas gebėtų elgtis kitaip. Aš žinau - gali atrodyti, kad jūs leidžiate vaikui elgtis nepagarbiai ir išsisukti nuo bausmės. Tačiau būtent šios gairės padės nusiraminti jums pačiam. Kai jau galėsite išlikti kontrolėje, tada reikės pasimokyti šiek tiek vadybos ir aiškių ribų vaikams brėžimo. Tada jūsų veiksmai aiškiai jiems parodys, kad taip elgtis nevalia. Todėl mėginkite. Būkite ryžtingas ir kantrus.
Ar Įmanoma Vienoda Meilės Visiems Vaikams?
Kaip pasiekti, kad mažiau mylimas vaikas to nepajaustų? Kaip mamos meilė gali atsiliepti „mylimukui”? Iš mamos Živilės laiško: „Auginu tris dukteris: 11-os, 7-erių ir 4-erių. Visos jos sveikos, guvios, smalsios, žavios. Visos panašiai išdykusios, na gal mažė šiek tiek labiau. Visi mano vaikai - to paties vyro, visus juos nešiojau ir gimdžiau daugmaž vienodai. Visus juos myliu, tačiau… Man labai sunku sau pripažinti, bet jaučiu, kad vidurinėlė man mieliausia… Labai dėl to graužiuosi. Ką galiu pakeisti?”
Konsultuoja šeimos ir vaikų psichologė Lina Gudaitė-Berckaitienė.
Nuo Ko Priklauso, Kad Vienas Vaikas Mylimass Mažiau, O Kitass - Labiau?
Nors ir kiek šeimoje vaikų augtų, kiekvienas yra savitas, skiriasi nuo savo brolio ir sesers, kitaip kuria santykius su aplinkiniais, turi savų pomėgių. Natūralu, kad tėvams vieni dalykai patinka labiau, o kiti mažiau. Vaikai, net jeigu jie būtų identiški dvynukai, niekada nebus absoliučiai vienodi. Todėl ir tėvų ryšys su kiekvienu vaiku yra vis kitoks, nepakartojamas.
Nevienodą ryšį su savo vaikais lemia daugybė dalykų - tai ir skirtingas charakteris, ir aplinkybės, kuriomis tėvai jų sulaukė. Taip pat tai, ar vaikas pateisino lūkesčius, kiek tėvai nieko neidealizuodami ir nenuvertindami geba pažinti savo dukters ar sūnaus tikrąją asmenybę, kiek geba mylėti jį už tai, kad yra toks, koks yra, kad tiesiog tai jų mažylis, o ne už kokias nors priimtinas savybes, laimėjimus, pateisinamus lūkesčius.
Ne toks Meilus Bjaurusis Ančiukas
Gyvenimas rodo (nors tai tikrai nėra jokia taisyklė), kad vaikas gali būti mažiau mylimas tada, jeigu tėvai juo nusivilia, jei jis nepateisina jų lūkesčių, svajonių, pavyzdžiui, gimė ne toks gražus ir sveikas, tėvai labai norėjo berniuko, o gimė mergaitė.
Tėvams taip pat sunkiau mylėti tą, kuris yra irzlesnis, nervingesnis, labai aktyvus, šiurkštus ar grubus. Ir, priešingai, širdžiai meilesnis ir kartu mylimas tampa tas, kuris yra ramesnio būdo, lėtesnis, meilus, švelnus. Kartais „mylimuku” tampa tas, kuris panašesnis į vieną tėvų ar primena kitą mylimą žmogų.
Jei tėvai yra patenkinti bei pasitiki savimi, myli save, greičiausiai jiems bus priimtinos ir tokios pačios ar panašios vaikų savybės. Ir, priešingai, jei tėvai nesijaučia pripažinti ar įvertinti aplinkinių, tie bruožai, dėl kurių patys išgyvena, pastebėti vaikuose, tik dar labiau erzins, nes primins pačių silpnybes. Pavyzdžiui, ne itin kruopščią ir atidžią, nepunktualią ar „išsibarsčiusią” mamą trikdys netvarkinga nuolat vėluojanti, nesugebanti baigti pradėtų darbų atžala.
Pavyzdžiui, ar jų pačių tėvai lygindavo juos su broliais, seserimis. Žmogus, kuris yra nuolat su kažkuo lyginimas, jaučiasi labai negerai, gali stokoti savivertės, blaivaus požiūrio tiek į save patį, tiek į aplinkinius. Sulaukęs vaikų toks asmuo labai dažnai tiesiog nejučiomis šį bendravimo modelį perkelia ir į savo šeimą, pradeda tikėtis, reikalauti, kad sūnus ar duktė elgtųsi kaip brolis ar sesuo.
Kaip tėvai mylės vaiką, lemia netgi tai, kokie buvo žmonos ir vyro santykiai laukiant vaiko ir jau pagimdžius jį, ar jis buvo planuotas, lauktas. Įtakos meilei turi ir tėvų amžius, kai vaikas gimė. Vienaip geba mylėti 18-metė mama ar tėtis, visai kitaip mylės brandesni tėvai. Kartais mažiau mylimi būna tie vaikai, kurie mamai ar tėčiui primena skaudžius išgyvenimus, tarkime, skyrybas. O „mylimukais” gali tapti labiau mylėto partnerio (jei vaiko tėvai ar mamos - skirtingi) atžalos.
Ligų Ir Nesėkmių „Maišelis”
Labai dažnai mamos tvirtina labiau mylinčios tą savo vaiką, kuris tuo metu serga, turi kokių nors rūpesčių, jam kas nors nepasisekė. Tačiau šiuo atveju meilė labai dažnai painiojama su didesne globa. O tai ne tas pats. Normalu, jei labiau globojamas tas, kuriam tos globos tuo metu ir reikia. Toks laikinas mamos ar tėvų elgesys nepadarys žalos nei vaikui, nei jo broliams ar seserims. Tačiau jei tėvai vienam vaikui didesnį dėmesį ir meilę rodo ilgai, o kitus „pamiršta”, gali kilti bėdų. Tai kitų vaikų širdyse gali palikti gilių randų. Jausmas, kad esi nuošaly, vėliau gali atsiliepti santykiams su partneriu arba lemti tai, kad visą gyvenimą žmogus norėdamas būti pripažintas darbe ar draugų nuolat varžysis.
Tėčio Ir Mamos Meilės Ypatumai
Manoma, kad mamos iš tiesų labiau myli sūnus, o tėčiai dažniau pirmenybę teikia dukterims. Tai galima paaiškinti kad ir Edipo (Elektros) kompleksu, kai 3-5 m. vaikai priešingos lyties tėvui jaučia šiltesnius jausmus, o savos lyties tėvą priima kaip konkurentą.
Dažnai tėvų širdyse ypatinga vieta tenka vyriausiems ir jauniausiems vaikams. Taip gali atsitikti dėl stiprių išgyvenamų emocijų, lūkesčių, belaukiant pirmagimio. Pirmas vaikas dažnai idealizuojamas, pervertinamas. Tuo tarpu jauniausia atžala kelia daug stiprių, šiltų emocijų, prisiminimų, į ją dedamos paskutinės neišsipildžiusios viltys. Būna, kad mama ar tėtis labiau myli stipriausius vidumi, daug pasiekusius vaikus. Ypač tai būdinga tiems tėvams, kurie deda dideles viltis į atžalų laimėjimus, nuolat sau kelia įvairių tikslų.
Kaip Skirtinga Mamos Ar Tėvų Meilė Veikia Vaikus?
Labai skirtinga tėvų meilė vaikus veikia žalingai. Jei vienas akivaizdžiai atstumiamas, ignoruojamas, o kitas mylimas, garbinamas, lepinamas, jam pataikaujama skanumynais ar dovanėlėmis, tuomet atstumtojo asmenybės raida gali sutrikti: formuojasi žema savivertė, lydi nereikalingumo jausmas, nuoskaudos, vaikas pradeda nepasitikėti savimi ir aplinkiniais. Tokiam mažyliui bus sunkiau apsiprasti darželyje, jis greičiausiai turės mokslo bėdų. Ūgtelėjęs ir jau suaugęs toks žmogus gali turėti sunkumų socialiniame gyvenime, bendraudamas su bendraamžiais, kolegomis.
Tačiau sunku yra ne tik tiems, kurie gauna mažiau dėmesio, bėdų gali turėti ir numylėtiniai. „Mylimukai” linkę pervertinti save ir savo galimybes, o kai suauga, gali turėti sunkumų spręsdami konfliktines situacijas, mat vaikystėje jautėsi esą privilegijuoti. Netolygiai paskirstyta mamos ar tėvų meilė taip pat gali paskatinti brolių ir seserų nesantaiką. Dėl to kenčia jų santykių kokybė ir tai gali trukti visą gyvenimą.
Kaip teisingai mylėti savo vaiką | Dr. Shefali per „Goalcast“
Kaip Sau Padėti, Kad Meilės Dozė Vaikams Būtų Kaip Galima Panašesnė?
Skirtingos meilės geno tikrai nėra, bet matytas tėvų meilės, bendravimo su savo vaikais modelis išmokstamas ir gali būti taikomas ir savo gyvenime, savo šeimoje. Žinoma, jeigu nebus sąmoningai pastebėtas, suprastas ir keičiamas.
8 Būdai, Kaip Tai Pakeisti
- Labai svarbu pažinti savo vaikus ir patiems sau atskleisti tikrąją jų asmenybę su savo stiprybėmis ir su nevisiškai jums priimtinomis savybėmis. Juk vaikai taip pat kaip ir mes turi savo asmeninių savybių, pomėgių, vadinamųjų pliusų ir minusų. Jie - asmenybės ir neprivalo būti į nieką panašūs. Tad visiškai vienodai mylėti jų ir nereikia.
- Reikia pažinti savo vaiką ir stengtis patenkinti svarbiausius jo poreikius. Gal vienas yra intravertas ir mėgsta dažniau pabūti vienas, o kitas aktyvesnis, labiau linkęs bendrauti, jam reikia daugiau dėmesio. Tad šiems vaikams reikės ir daugiau kartu praleisto laiko, ir kitokio santykio su tėvais.
- Jokiu būdu vaikų nereikia lyginti ir juo labiau stengtis elgtis su jais vienodai, tarkime, dovanoti vienodas dovanas. Lygiavos principas šeimoje labai svarbus - dovanų turi gauti visi, tačiau tiek pat svarbu, kad dovanėlės būtų asmeniškos.
- Konfliktuojančias atžalas derėtų išskirti, išsiaiškinti nesutarimo priežastį, tačiau nepalaikyti kurios nors vienos pusės. Deja, bet susipykus broliams ir seserims tėvai dažnai nesąmoningai labiau palaiko, greičiau atleidžia arba mažiau baudžia tą, kurį myli labiau už kitus. O mažiau mylima atžala tampa nuolatiniu atpirkimo ožiu.
- Jei visi vaikai žinos, kad mama ar tėtis juos myli vienodai, nebus dėl ko pyktis ar konkuruoti, nes kiekvienas juk nori būti tas vienintelis ir gauti iš tėvų viską, taip pat ir meilę, dėmesį.
- Sau padėti galima būtų įsisąmoninant savo pačių lūkesčius, ko mes tikimės iš savo vaikų, labiau save pažįstant. Labai svarbu būtų vis savęs paklausti, ar kuriam nors vaikui neteikiama pirmenybė. Galbūt vaikai laikomi ir priimami kaip nuosavybė, kuri turi tik paklusti, nuolat džiuginti, pateisinti visus lūkesčius? Arba priimama tik kažkuri vaiko dalis, o nemalonios savybės, trūkumai, netobulumai atstumiami?
- Pastebėjus, kad kažkuris vaikas labiau lieka nuošalyje ar yra atstumiamas, svarbu pasistengti tai „neutralizuoti”. Kaip? Universalaus, visiems tinkamo patarimo nėra. Tai gali būti ir papildomas priglaudimas ar apkabinimas, ir ypatinga išvyka dviese į parką ar kiną, ir papildomos 15 min. pasakos, žaidimo kartu kasdien.
- Kaskart būtina paaiškinti kitiems, kodėl dėmesys šiuo metu skiriamas kuriam nors vienam vaikui. Galbūt į parduotuvę su vienu vaiku vykstama dėl to, kad jam reikia nupirkti naujas kelnes ar batus, o prie savęs glaudžiate kitą, nes šiam šiuo metu ką nors skauda. Taip pat būtini nuolatiniai šeimos pokalbiai, kai visi turi teisę pasisakyti, kaip jaučiasi ir ko jiems trūksta. Galimybė kalbėtis apie jausmus sukuria atmosferą, kurioje visi atsiveria. Tas, kuris gali išsakyti savo poreikius, patiria, kad yra mylimas toks, koks yra.
Kiekvienam vaikui būtina duoti tai, ko jam labiausiai tą minutę reikia. Kartu tai padeda ir jo seserims bei broliams, nes šie suvokia: kai man reikės tėvų pagalbos, aš irgi jos sulauksiu. Ir kaip tik šis žinojimas vaikui, o ne abstrakti, lygi meilė leis jaustis saugiai, patogiai ir užtikrintai. Svarbiausia, jog tėvai savo vaikams nuolat siųstų žinią, kad jie yra mylimi, gal ir ne visada visi vienodai, tačiau kiekvienas vaikas savaip. Ne mažiau ir ne daugiau.
Kaip Nutinka, Kad Jaučiame Motinoms Blogus Jaustmus, Kenčiame Jas?
Mama - tai tas žmogus, kuriam norėtume nejausti jokių blogų jausmų. Labai nesmagiai jaučiamės, kai pykstam ant mamos ir net neprisipažįstam, kad pykstam. O pykstam, kaip ir ant bet kurio kito žmogaus, dėl pačių įvairiausių dalykų. Apskritai, skirstyti jausmus į blogus ir gerus - neteisinga. Jausmai yra tokie, kokie yra. Galbūt vienus jausmus mes labiau mėgstame. Mažai kas iš mūsų skundžiasi dėl džiaugsmo. Nebent geros nuotaikos priepuolis mus ištinka kokioje nors konferencijoje, kur visi rimti, susikaupę klausosi, o mums norisi juoktis. O kai labai stipriai pykstam ar liūdim, tada sakom, kad užplūdo blogi jausmai. Juos mums sunkiau pakelti, bet patys jausmai - tai natūralios reakcijos į tai, kas vyksta su mumis. Mums reikalingi jausmai, per juos mes sužinome, kas mums tinka ir kas ne, kaip mums tvarkyti gyvenimą. Kaip saulėgrąžos linksta į saulę, taip ir mes - į laimę. Jausmai padeda ieškoti šito kelio.
Dėl Ko Pykstame Ant Mamų?
Gali būti daugybė priežasčių. Pažiūrėkite į vaikystę - galbūt motina kažko neleisdavo, už kažką kritikuodavo, kažko prašė ir reikalavo. Pykstame dažniausiai dėl to, kad nėra išpildomi kažkokie mūsų norai, negauname to, ko norime. Pradedame jausti susierzinimą, kaip kūdikis lopšyje, kuris nori būti pavalgydintas ar panešiotas. Kartais atrodo, kad objektyviai nėra dėl ko pykti. Bet būna užslėptų, giliai esančių nuoskaudų, kurios tęsiasi ilgą laiką. Galbūt dabartinės situacijos tik iškelia senas nuoskaudas. Ne visada lengva suvokti, kas vyksta.
Nuo vaikystės esame mokomi pasitikėti suaugusiais, priimti jų požiūrį kaip teisingą požiūrį. Dėl to dažnai patys save kaltiname, varžome, ribojame ir taip iš vidaus sukeliame nepasitenkinimą.
Daugiau Nei Per Daug Meilės?
Pas psichologą atėję klientai paprastai skundžiasi tėvų meilės stoka vaikystėje. Atvedę savo vaikus mylintys tėvai dažnai klausia: „gal jam dėmesio, meilės trūksta?“ Ir niekas nekalba apie tai, kad tos meilės galėjo būti per daug.
Sakysite, ar gali meilės būti per daug? Ir kodėl tai yra blogai? Atsakymas: taip, gali! Ir ji būna netgi kenksmingesnė negu dėmesio stoka. Per daug mylinčių, perdėtai globojančių tėvų vaikai serga dažniau, užaugę nesukuria sėkmingų ilgalaikių santykių, įsimyli netinkamus žmones, sunkiai save realizuoja veikloje, neranda darbo, įninka į priklausomybes, netampa savarankiškais ir t.t.
Nesugebėdami ar nenorėdami mylėti savo partnerio, tėvai ar vienas iš jų visą savo meilės energiją skiria vaikui. Juk vaiką mylėti daug lengviau ir paprasčiau, jis tave dievina ir myli besąlygiškai. O santuokinėje (poros) meilėje juk reikia keistis pačiam, taip sakant, šlifuotis. Per didelė meilė vaikui nėra tikra, po ja slepiasi egoizmas, puikybė, gailestis, noras turėti valdžią, globoti. Tikra meilė yra paleidžianti, suteikianti laisvę. Per daug mylinčios mamos negali paleisti (o ir vaikai nuo jų sunkiai atitrūksta) net ir suaugusių vaikų.
Kartais tokie per daug mylintys būna ir tėčiai, tačiau dažniau jie, bijodami artimų santykių su moterimi, pasineria į darbą, hobį, alkoholį. O moteris, kadangi mūsų kultūroje skatinama būti gera mama, visą save atiduoda vaikams.
Vaistas nuo visų šių ligų būtų paprastas ir kartu sunkus - ugdyti savo lyties savybes (vyriškas ar moteriškas), o prioritetu laikyti savo porą, vyrą ar žmoną. Ne vaikus/tėvus/darbą/pinigus, bet savo antrąją pusę. Kurti stiprį ryšį su juo, palaikyti vienas kitą, kad ir kas benutiktų.
Jau beveik girdžiu klausimą: „bet tai kaip jį va tokį ir anokį mylėti?“ Štai čia ir prasideda darbas su savimi, tikrasis tobulėjimas. Mylėti reikia mokytis. Pirmiausia daugybę kartų per dieną sau sakykite: man svarbiausia - vyras/žmona! Kartokite kol patys tuo patikėsite. Taip pat klauskite savęs: „ką daryčiau (kaip elgčiausi, ką jausčiau, ką galvočiau), jei jis (ji) man būtų svarbiausias(-a) pasaulyje? Kaip jis norėtų, kad aš jam parodyčiau savo meilę?“ ir taip darykite. Kitas klausimas, kuris greičiausiai kils - ką daryti, jei tėvai yra per daug mylintys, kontroliuojantys bei manipuliuojantys? Ar tai reiškia, kad vaikas yra pasmerktas? Tikrai ne. Nesvarbu kokius tėvus turi ir koks gyvenimas (ne)susiklostęs, visada galima padaryti sprendimą pradėti gyvenimą kitaip ir po truputį mokytis būti suaugusiuoju - valdyti emocijas, mokytis priimti pasaulį tokį, koks ji yra ir prie jo prisitaikyti, ugdytis vidinę stiprybę, sakyti „Ne“, veikti, užuot ieškojus kaltų ir pan. Tiesiog paleiskite tėvus. Todėl siūlau padėkoti tėvams ir priminti, kad esate suaugęs, todėl tvarkotės pats. Gerbiate jų nuomonę, tačiau darote savo sprendimus, tegu ir neteisingus. Ir, patinka jiems tai ar ne, dabar jums svarbiausias žmogus - jūsų partneris. Ir kuo greičiau, bet kokia kaina, palikite tėvų namus!
Asta Budvytienė
Psichologė, NLP praktikė, KET specialistė
Tai viena iš pagrindinių kartų konfliktų priežasčių. Vaikai auga, bet tėvai ir toliau laiko juos savo nuosavybe. Dažniausiai tėvai myli savo mažus vaikus (ypač jei jie yra paklusnūs) ir vaikai jiems atsako tuo pačiu. Net jeigu tai yra nevisai tiesa, dauguma tėvų niekada neprisipažins, kad nemyli savo vaikų (netgi sau). Bet susimąstykim apie kokius poreikius eina kalba? Dažniausiai jų rūpestis susijęs su fiziologinių (maisto ir kitų) ir saugumo poreikių tenkinimu. Meilę keičia perdėtas rūpestis.
Tokiu būdu iš vaikų yra atimama galimybė pasitikėti savimi, jie auga įsitikinę, kad nuo jų niekas nepriklauso. Dažnai tokie santykiai vaikus ima dusinti ir čia yra dvi išeitys - maištas ir susitaikymas. Gerai, jeigu vaikas maištauja. Pastaruoju atveju tėvai visam laikui prisiima atsakomybę už savo vaikų gyvenimą. Tokiu būdu jie auga infantiliais, o mes per daug save apkrauname. Tėvai visą gyvenimą jaučia atsakomybę už viską, ką padaro jų vaikai. Kam tada vaikui pačiam ugdytis tokį įgūdį? Taip ir gaunasi, kad daugeliu atvejų, kai vaikai tikisi, kad tėvai juos palaikys jų raidoje, tėvai tą raidą stabdo, užuot padėję vystytis.
Ir tada vėliau nereikėtų stebėtis, kad tėvams taip sunku gyventi, o jų vaikams niekas nerūpi! Kaip manote, ar vaikai jaučia dėkingumą tokiems tėvams? Nieko panašaus! Kodėl tėvai nori kontroliuoti savo vaiką? Todėl, kad jie jį laiko savo pačių tęsiniu… Juk kontroliuojate savo ranką ar koją? Tad daugumai tėvų tai yra keistas klausimas. O kaip reikalai su aukštesnio lygio poreikiais? Ar tokiuose santykiuose yra daug tikros šilumos ir vaiko interesų paisymo? Nelabai. Elementari nepagarba asmenybei vaikystėje paprastai plinta ir toliau. Iš esmės, tai ir yra viena iš pagrindinių kartų konfliktų priežasčių.
Tėvai stengiasi išmokyti vaikus savo įpročių ir požiūriu į gyvenimą. Be abejo, viskas grįsta (kaip jiems atrodo) geriausiai norais. Jie nuoširdžiai stengiasi apsaugoti vaikus nuo savo klaidų. Bet kokiu būdu? Jis „privalo“ pateisinti tėvų lūkesčius, pasiekti to, ko jiems pasiekti nepavyko, gyventi jų nuožiūra teisingą gyvenimą ir t.t.
Sėkmingas numatyto scenarijaus įgyvendinimas milžiniškų pastangų kaina, kuris suteikia tėvams galimybę didžiuotis savo vaiku, tačiau prieštarauja jo tikriesiems interesams. Esant tokiam scenarijui, nukenčia tiek tėvai, tiek, greičiausiai, ir jų vaikai. Sėkmės pasiekimas nepaisant tėvų norų, galbūt netgi antiscenarijaus įgyvendinimas. Juk sėkmė pasiekta ne tėvų dėka, o nepaisant jų ir faktiškai tarnauja kaip jų pačių įsitikinimų, vertybių, o galiausiai ir visos jų gyvenimo patirties (t. y. gyvenimo apskritai) paneigimas.
Kritikuodami ugdote tik kritikus. Pats kritikuoji, o mainais tikiesi tik dėkingumo ir pagarbos? Esame įsukti į ratu besisukantį nepagarbos procesą. Svarbiausia laiku suvokti, kad vaikai užaugo. Kitaip vaikams nelieka nieko kito, kaip tik atsiriboti nuo tėvų arba net jų atsikratyti, išvykstant kur nors toli.
Tėvai ir mokytojai pirmiausiai yra duodantieji, o vaikai ir mokiniai - imantieji. Tiesa, tėvai taip pat kažką gauna iš savo vaikų, o mokytojai - iš savo mokinių. Tačiau tai neatkuria balanso, o tik sušvelnina jo nebuvimą. Bet tėvai kadaise patys buvo vaikais, o mokytojai - mokiniais. Jie grąžina savo skolą perduodami kitai kartai tai, ką gavo iš ankstesnės.
Tiesą sakant, neteisinga šį procesą vertinti kaip skolos grąžinimą. Ar apskritai įmanoma grąžinti skolą už gyvenimą, kurį mums padovanojo tėvai? Nemanau. „Aš jums nieko neskolingas“, „Augindami mane tik vykdėte tėvų pareigą“. Investuodami į vaikus, tėvai senatvėje gali tikėtis gauti „procentus“: jų dėmesį, pagalbą, priežiūrą. Tai, ką tėvai gavo iš savo tėvų, kai patys buvo maži. Tai, ką jų vaikai perduos savo vaikams.
Todėl svarbu auklėti vaikus, kurie supranta, kad gyvenime yra svarbu ne tik imti, bet ir duoti. Ar įmanoma pataisyti tokius santykius? Dažniausiai galima (jei tik yra noro). Kaip? Pasiryžti pradėti dialogą. Išsiaiškinti abipusius lūkesčius (kurie kitai pusei ne visada akivaizdūs!). Tiesiog abipusės nuoskaudos neleidžia jai „išeiti“. Tėvai, kurie nuoširdžiai džiaugiasi savo vaikų pasiekimais visada išlieka jiems reikalingi ir geidžiami. Kito pripažinimas leidžia išsilaisvinti pačiam. Ir tada atsiranda bendravimo džiaugsmas. Visada galima susitarti kaip šis bendravimas vyks. Kaip „suaugęs“ žmogus su „suaugusiuoju“ žmogumi.
Sunkesnė dalis yra pagarba tėvų gyvenimo patirčiai. Gyvenimo patirtis yra vertinga tuo atveju, jeigu suteikia žmogui išminties. Kalbant apie išmintį, daugelis vyresniosios kartos atstovų jos neturi. Išmintis - tai gebėjimas matyti (ir mąstyti) plačiai, atsiradęs iš didelės gyvenimo patirties. „Tėvų ir vaikų“ konfliktas yra amžinas. Tėvai ir vaikai pasaulį mato iš skirtingų perspektyvų. Tai kas gi turi padaryti pirmą žingsnį (jeigu yra noro pagerinti santykius)? Tėvai ar vaikai? Jeigu tai tėvai, ar ne jie pirmieji turėtų žengti tą žingsnį? Tačiau dažniausiai ir vieni ir kiti mano, kad jų darbas - reikalauti (meilės, rūpesčio, pagarbos, dėkingumo). Reikalavimai yra kelias į niekur.
